skip to Main Content

Nustokite tyčiotis iš Sausio 13-osios aukų

 

Andrius Aršinas

 

Besidomėdamas vadinamųjų demokratinių revoliucijų šamanais, internete užtikau buvusio (nors 

 

sakoma, „buvusių nebūna“) Krašto apsaugos departamento (KAD) Audriaus Butkevičiaus pavardę 

 

šalia seneliuko mąsliu žvilgsniu Džyno Šarpo (Gene Sharp). Subtiliojo “nesmurtinių” revoliucijų 

 

organizatoriaus, barzdotojo pypkoriaus A. Butkevičiaus norisi pasiteirauti – ką veikėte su Alberto 

 

Einšteino instituto įkūrėju Genu Harpu? Kavutę siurbčiojote, “nesmurtinių” perversmo būdų ties 

 

Vilniaus televizijos bokšto metodus aptarinėdami? Žinoma, pats anos “mokslo” įstaigos šefukas 

 

dievagojasi: “niaaa, aš niekada nedirbau Amerikos žvalgybai, mūsų CŽV neremia”. Tik mano jauną 

 

dūšią tokiu atveju neramina kitas klausimas – kodėl vardan tos, Lietuvos [įrašyti pageidaujamą 

 

valstybę], to Einšteino vardą žeminančio instituto patarėjų kruvini veiklos pėdsakai aptinkami Pietų 

 

Amerikoje, Azijoje, Pabaltijo šalyse, Pietų Europoje, net Tiananmenio aikštėje (Kinija). Po kruvinių 

 

įvykių toje aikštelėje baltarankio G. Šarpo „patarėjai“ iš Kinijos buvo tiesiog išvyti. Kaip paaiškinti, 

 

jog “nesmurtinės” serbų organizacijos OTPOR (serb. pasipriešinimas) fašistuojantis jaunimėlis, 

 

girdi, patys save Molotovo kokteilius gaminti išsimokino? Ką su OTPOR grupės vadu veikė pučų 

 

meistro A. Butkevičiaus įsimylėto instituto vadovas G. Sharpas? Jų bendrą nuotrauką galima 

 

Lygiai taip pat galima klausti, – ką Maidauno aušroje Kijeve darė CŽV vadovas? Atlėkė rusiškos 

 

degtinės ukrainietiškais agurkais užkąsti? Kokį velnią Kijeve darė pats A. Butkevičius? Ko į 

 

Maidano scenas lipo Vė Vė fon Landsburgeris? Kodėl savaitę prieš lapkričio 13-osios teroro aktus 

 

Paryžiuje Prancūzijos saugumo vadas spėjo sulakstyti iki JAV, ten paėdė gardžius pietus su CŽV 

 

vyrukais, tada po septynių dienų Paryžius išlėkė į orą? Norite sakyti, jog visi šitie faktai, – 

 

Knygos Ekonomikos smogiko išpažintis autoriaus nei CŽV, nei NSA (JAV nacionalinė saugumo 

 

agentūra) taipogi nesamdė. Pasinaudoję jo aistra moterims bei pinigų troškimu, vyruką plačia 

 

šypsena prisiviliojo priedanginė “konsultacijų” kompanija. Schemutė – paprasta kaip du kart du. 

 

Tarkim, mums iš valstybės X itin norisi išplėšti kaip galima daugiau resursų, pvz.: naftos, dujų, 

 

deimantų ir t. t. Pirmiausia vietoj tankų ir bombų į šalį siunčiami kostiumuoti ponaičiukai dailiais 

 

kostiumais ir tuščiomis sielomis. Jeigu vyriausybę ar vietinius karaliukus pavyksta įtikinti 

 

parsiduoti, konkreti šali apiplėšiama kelis kartus. 

 

Pirma, Vakarų valstybės toje šalyje prikuria įvairių neva valstybei naudingų kompanijų. Tiesia 

 

kelius, modernizuoja infrastruktūrą, stato elektros jėgaines, mokyklas, kuria “laisvosios rinkos 

 

institutus”, remia nevyriausybines „demokratijai – taip“ organizacijas, atidaro sienas užsienio 

 

kompanijoms žvėriško importo sąlygomis, eksportą bei vietines rinkas, žinoma, nuvarydami į 

 

Antra, visas šitas geras, be jokios abejonės, daromas ne už dyką. Iš kiekvieno to šalies piliečio už 

 

dailesnį asfaltą ar elektrą kiekvieno kieme tenka susimokėti. Tada į pagalbą ateina gerai žinomi 

 

žaidėjai: Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas. Ir apkrauna kožną darbo pelės ateitį 

 

nepakeliama našta – milijardinėmis paskolomis vargšams užsienio kreditoriaus. Tokiu būdu tá ar 

 

kita valstybė kaip tokia nustoja egzistavusi. 

 

Pavyzdžiui, Kataras priklauso ne jos žmonėms, ó korporacijai Exxon Mobile. Kaip ir Jungtinės 

 

Valstijos – ne eiliniams Amerikos piliečiams, ó keliasdešimt karinio-pramonio komplekso sionistų. 

 

Ukraina, Lietuva – tas pats. Kam priklauso bankai ir žiniasklaida Lietuvoje? Skandinavams, kurių 

 

valstybės yra amerikonų „galinis kiemas“. Rusijoje, anot Lietuvos karo akademijos mokslininkų 

 

(pvz.: L. Zdanavičiaus), tarpusavyje konkuruoja dvi oligarchų grupės. Pirmieji savo valdžią 

 

įgyvendina remdamiesi teisėsauga ir saugumo struktūromis, antrieji – pinigais, įtaka, papirkinėjimu. 

 

Putinai su medvedevais, pasirodo, kaip ir dauguma politikų, siekia vieno – išsaugoti šių jėgų 

 

balansą ir kartu išlaikyti valdžią savo rankose. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose, tiek tuo labiau – 

 

Trečiojo pasaulio šalyse nerasime jokių rimtų kalbų apie vietinių oligarchų valdžios pažabojimą, 

 

ekonomikos reformas ar bent jau progresą naujų energijos rūšių paieškose, technologijų skatinimą, 

 

kuris padėtų atsitiesti skurdžiausiems gyventojams.

 

Na, ekonomika reformuojama, kaip minėjau, į vienus vartus, – atveriamos sienos žvėriškam 

 

importui, eksporto rinka sužlugdoma, tad išties vargingi darbo žmonės didžiųjų reformų vaisių savo 

 

kailiu nepajunta. Kam atrodo, kad kalbu blėnius, pasiskaitykite Nobelio ekonomikos premijos 

 

laureato J. Stiglitzo knygas, ypač tas, kuriose nagrinėjama ekonominės nelygybės kaina mūsų visų 

 

gyvenimams. Šių po maidaunų sekančių perestroikų karčius vaisius ir mes, lietuviai, spjaudydami 

 

krauju raškome ne pirmus metus. Ir neduok, Dieve, jei tokioje Aukso Veršio vergams parsidavusioje 

 

šalyje atsiranda koks progesyvus lyderis, kaip Muamaras Gadafis ar Šarlis de Golis, kuris vieną 

 

dieną drebia: STOP, varykit lauk iš mano krašto, tuomet…

 

…Tuomet draugai amerikonai griebiasi trečiojo plėšimo metodo – atsiunčia savo taikos balandžios 

 

kodiniu pavadinimu “demokratijos stiprinimui”. Pavyzdžiui, kol Sadamas Huseinas bičiuliavosi su 

 

Dž. Bušu Jaunesniuoju, Amerikės imperijos demokratijos sargams Irako vadas tiko būdamas ir 

 

kraugerys, ir žudikas, ir išlaidautojas, ir despotas. Ir tik kai naivuolis Sadamas sumanė naftą 

 

pardavinėti eurais, ėmė dairytis į Europą, Dž. Bušas irakiečių žemėse greitai surado masinių 

 

naikinimo ginklų, ó mūsų durneliai anam karo kraugeriui pradėjo siuntinėti “laisva valia” 

 

pasirinkusius Lietuvą nuo “teroristų” ginti jaunuolius bei “specukus”. Ką veikė mūsų specialiųjų 

 

operacijų kariai Irake klausimas, žinoma, retorinis. Ką darė mūsų kariai Afganistane, ypač, kai po 

 

talibų nuvertimo opiatų gamyba išaugo nuo šimtų iki tūkstančių tonų per metus? Kokius ir kieno 

 

interesus jie tenai gynė ir, ko gero, tebegina? Demokratijos? Taikos? Teisingumo? 

 

Anglų kalba pilna informacijos (straipsnių, knygų), jog amerikiečiai ne sykį ir ne du planavo 

 

nukneckinti Š. De Golį. Kodėl? Nes „Amerikai reikia tavęs!” Kadangi Š. De Golio veiksmus 

 

Užatlantės „sąjungininkai“ ėmė traktuoti kaip krypstančius „per daug į kairę“, tai… skaitytojui 

 

aiškinti toliau nereikia. Net NATO priklausančioje valstybėje amerikinės demokratijos atstovai 

 

nesibodi planuoti teroro aktų, politinių žmogžudysčių, valdžios perversmų, rinkimų boikotų.

 

Sausio tryliktoji, savanorių “maištas”, Kauno pedofilijos byla taipogi sugalvoti vardan tos, 

 

Lietuvos. Blogo Visuomenedotcom redaktorė K. Sulikienė įsitikinusi, esą D. Kedžio ir jos dukros 

 

“nesmurtinė” epopėja buvo sukurta tam, kad pridengtų geopolitikos žaidėjų daromus nusikaltimus, 

 

pvz.: karus Libijoje ir Sirijoje. Analitiko Mahdi D. Nazemroaya knygoje NATO globalizacija (The 

 

Globalization Of NATO) rašoma, kaip 2011 metais Pietų Sudane, Afrikoje, JAV kompanija NTD 

 

keturiasdešimt devyneriems metams sugebėjo išsinuomoti 600 000 hektrų žemės už… 25 000 JAV 

 

dolerių. Kam? Siurbti naftą, dujas, dirbti žemę ir t. t. Anai vergiškai sutarčiai priešinęsi Sudano 

 

visuomeninkai iškeliavo pas Šv. Abraomą, juos brutaliai nužudė. Kas nors Lietuvoje kalbėjo apie šį 

 

vasališką sandėrį tarp vienos skurdžiausių Afrikos šalių ir JAV? Ar kam nors buvo įdomu, kad karas 

 

Darfuro regione itin naudingas amerikiečių verslininkams?  Kaip gi šnekės, kai visa Lietuva buvo 

 

prikaustyta D. Kedžio istorijos. 

 

Kur dingo šimtai tonų aukso, šimtai milijonų grynųjų iš karo nusiaubtos Libijos? Kokie „taikos 

 

kovotojai“ su vienos slapčiausių JAV tarnybų žinia juos pasisavino? Paprastutis klausimas, į kurį 

 

atsakymo dapkai su budrienėm, net padauginę kavutės, iki šiol nesurado. Jei jau Muamaras Gadafis 

 

lyginamas su Hitleriu ir Sadamu, velniam jis šitiek metų vargo prie vadinamojo Aštuntojo pasaulio 

 

stebuklo – Žmogaus pastatytos upės? Surado vandenį po Libijos dykuma ir sugebėjo visą šalį 

 

aprūpinti tuo vandenėliu nemokamai. Milžiniškas vandentiekio projektas Libijos „diktatoriui“ 

 

kainavo per 30 milijardų amerikoniškų „dolcų“. Iš Libijos naftos pajamų kožnas libis per mėnesį iš 

 

valstybės gaudavo po 500 JAV dolerių. Pagrindinės viešosios paslaugos buvo nemokamos, 

 

benzinas, valdant „despotui“, kainavo keliolika centų. Galima vardinti ir vardinti „tirono“ 

 

nusižengimus žmonijai. Tai bent despotas! Kad daugiau tokių.

 

Grįžtant prie KADo vadovo „Butkės“ CV, norisi įkvėpti giliau. Pats A. A. Skučas, buvęs Papunio 

 

asmens sargybinis, prisimena, kaip Lietuvoje, kuriantis naujam fon Landsburgo Antrojo-AMBalo 

 

palaikomam prokagėbistiniam amerikonų žvalgybai parsidavusiam režimui, mūsų valdžiukė 

 

naudojosi kriminalinio pasaulio ištekliais. Kai pratrydusios Nepriklausomybės aušroje A. A. Skučas 

 

kreipėsi į A. Butkevičių dėl “žmogiškųjų išteklių” trūkumo, tai anas iš Kauno  atsivežė pilną 

 

autobusą tatuiruotų skustagalvių. Anot “nesmurtinių revoliucijų“ specuko Džyno Šarpo (Gene 

 

Sharp) draugo „Butkės“, tik tokie vyrukai pajėgė apginti Lietuvą Sausio 13-ąją, inteligentai, [..] 

 

“kaip reikės, galvos nesuknežins, gerklės nerėš – negalės ribos peržengti, o šitie kausis kruvinai, jie  

 

įpratę”. Taip skustagalvių kauniečių atsiradimą Aukščiausioje Taryboje paaiškino A. Butkevičius. 

 

A. A. Skučas knygoje Pėstininko užrašai prisimena, kaip vienos ATAS darbuotojos vos neišžagino 

 

keletas A. Butkevičiaus vyrų (p. 93): 

 

“Tada paklausiau A. Butkevičiaus, ar jis pasitiki jais ir ar juos sukontroliuos. Atsakė, kad taip. […] 

 

Vėlai po piet gavau kelis nusiskundimus iš  AT personalo moteriškių, kad jas užkabinėja treninguoti 

 

vyrai. Iš pradžių į tai reagavau ramiai, bet kai mano darbuotoja atbėgo su ašaromis ir pasakė, kad 

 

jai išėjus iš tualeto ją keli treninguoti vyrai tiesiog vėl stūmė atgal ir tik atsitiktinio praeivio dėka jai 

 

pavyko išsprukti, o tas tualetas buvo vos už kokių 30 metrų nuo mano kabineto, tada jau mano 

 

Pirmo Lietuvos Muzikos norisi pasiteirauti, – kaip ten su Medininkų žudynių aukom? Knygoje 

 

Vilniaus OMONas galima susirasti informacijos, kaip išties sąžininigi, darbui atsidavę omoninkai 

 

palaikydavo miestuose tvarką, jų bijojo net baisiausi nusikaltėliai. Kas sulaikė įsisiautėjusią minią 

 

Sausio 8-ąją, kai buvo bandoma šturmuoti Seimo rūmus? Savo kūnais rūmus pridengė OMONo 

 

vyrai. A. A. Skučo berniukai tesugebėjo į minią paleisti vandenėlio čiurkšlę iš gaisrininkų šlangės. 

 

Ar Medininkų operacijos vienas iš tikslų nebuvo sužlugdyti OMONo tarnybą, ypač patriotiškiausių 

 

Pone A. Butkevičiau, kodėl a.a. V. Petkevičiaus niekas po teismus netampė dėl  jo teiginio knygoje 

 

Durnių laivas, jog snaiperiai nuo stogų Sausio 13-ąją šaudė į žmones? Kitaip sakant, „savi šaudė į 

 

savus“. Sausio 13-osios artimieji, skaitydami šitas eilutes, ko gero, keiks mane iki pasaulio 

 

pabaigos. Bet kaip tuomet paaiškinti tokius stačiai vaikiškus „nesmurtinių revoliucijų“, arba režimų 

 

nuvertimų, scenarijus ne vienoje valstybėje? Iš kur tiek sutapimų?

 

Štai snaiperiai aptikti ne vien Ukrainoje. Skaičiuojame: 1989 m. gruodį – Rumunijoje, 1993 m. 

 

spalį – Rusijoje, 2009 m. biželį – Irane, 2010 m. gegužę – Tailande, 2010 m. birželį – Kirgizijoje, 

 

2011 m. – Egipte, Tunise, Jemene, Libijoje, Sirijoje, 2014 m. vasarį Ukrainoje. Apie snaiperius 

 

Ukrainoje yra liudijimas ne bet ko, o Estijos užsienio reikalų ministro. Čia ne šiaip valatkų ar 

 

Prieš Sausio 13-osios tragediją gerbiamasis „nieko nematęs, nieko negirdėjęs“, vien rusų GRU kaltę 

 

dėl snaiperių, kurių nebuvo (!), įžvelgiantis A. Butkevičius iš Einstein Institute Foundation vaduko 

 

Dž. Šarpo gavo knygelę apie pilietinį pasipriešinimą nesmurtiniais metodais. Ir tarė: 

 

 Šita knyga vertinesnė už atominę bombą.

 

Kas, jei į rankas būtų papuolę keletas branduolinių užtaisų paleidimo mechanizmų?

Facebook komentarai
Back To Top