Nustokite tyčiotis iš Sausio 13-osios aukų
Andrius Aršinas
Besidomėdamas vadinamųjų demokratinių revoliucijų šamanais, internete užtikau buvusio (nors
sakoma, „buvusių nebūna“) Krašto apsaugos departamento (KAD) Audriaus Butkevičiaus pavardę
šalia seneliuko mąsliu žvilgsniu Džyno Šarpo (Gene Sharp). Subtiliojo “nesmurtinių” revoliucijų
organizatoriaus, barzdotojo pypkoriaus A. Butkevičiaus norisi pasiteirauti – ką veikėte su Alberto
Einšteino instituto įkūrėju Genu Harpu? Kavutę siurbčiojote, “nesmurtinių” perversmo būdų ties
Vilniaus televizijos bokšto metodus aptarinėdami? Žinoma, pats anos “mokslo” įstaigos šefukas
dievagojasi: “niaaa, aš niekada nedirbau Amerikos žvalgybai, mūsų CŽV neremia”. Tik mano jauną
dūšią tokiu atveju neramina kitas klausimas – kodėl vardan tos, Lietuvos [įrašyti pageidaujamą
valstybę], to Einšteino vardą žeminančio instituto patarėjų kruvini veiklos pėdsakai aptinkami Pietų
Amerikoje, Azijoje, Pabaltijo šalyse, Pietų Europoje, net Tiananmenio aikštėje (Kinija). Po kruvinių
įvykių toje aikštelėje baltarankio G. Šarpo „patarėjai“ iš Kinijos buvo tiesiog išvyti. Kaip paaiškinti,
jog “nesmurtinės” serbų organizacijos OTPOR (serb. pasipriešinimas) fašistuojantis jaunimėlis,
girdi, patys save Molotovo kokteilius gaminti išsimokino? Ką su OTPOR grupės vadu veikė pučų
meistro A. Butkevičiaus įsimylėto instituto vadovas G. Sharpas? Jų bendrą nuotrauką galima
Lygiai taip pat galima klausti, – ką Maidauno aušroje Kijeve darė CŽV vadovas? Atlėkė rusiškos
degtinės ukrainietiškais agurkais užkąsti? Kokį velnią Kijeve darė pats A. Butkevičius? Ko į
Maidano scenas lipo Vė Vė fon Landsburgeris? Kodėl savaitę prieš lapkričio 13-osios teroro aktus
Paryžiuje Prancūzijos saugumo vadas spėjo sulakstyti iki JAV, ten paėdė gardžius pietus su CŽV
vyrukais, tada po septynių dienų Paryžius išlėkė į orą? Norite sakyti, jog visi šitie faktai, –
Knygos Ekonomikos smogiko išpažintis autoriaus nei CŽV, nei NSA (JAV nacionalinė saugumo
agentūra) taipogi nesamdė. Pasinaudoję jo aistra moterims bei pinigų troškimu, vyruką plačia
šypsena prisiviliojo priedanginė “konsultacijų” kompanija. Schemutė – paprasta kaip du kart du.
Tarkim, mums iš valstybės X itin norisi išplėšti kaip galima daugiau resursų, pvz.: naftos, dujų,
deimantų ir t. t. Pirmiausia vietoj tankų ir bombų į šalį siunčiami kostiumuoti ponaičiukai dailiais
kostiumais ir tuščiomis sielomis. Jeigu vyriausybę ar vietinius karaliukus pavyksta įtikinti
parsiduoti, konkreti šali apiplėšiama kelis kartus.
Pirma, Vakarų valstybės toje šalyje prikuria įvairių neva valstybei naudingų kompanijų. Tiesia
kelius, modernizuoja infrastruktūrą, stato elektros jėgaines, mokyklas, kuria “laisvosios rinkos
institutus”, remia nevyriausybines „demokratijai – taip“ organizacijas, atidaro sienas užsienio
kompanijoms žvėriško importo sąlygomis, eksportą bei vietines rinkas, žinoma, nuvarydami į
Antra, visas šitas geras, be jokios abejonės, daromas ne už dyką. Iš kiekvieno to šalies piliečio už
dailesnį asfaltą ar elektrą kiekvieno kieme tenka susimokėti. Tada į pagalbą ateina gerai žinomi
žaidėjai: Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas. Ir apkrauna kožną darbo pelės ateitį
nepakeliama našta – milijardinėmis paskolomis vargšams užsienio kreditoriaus. Tokiu būdu tá ar
kita valstybė kaip tokia nustoja egzistavusi.
Pavyzdžiui, Kataras priklauso ne jos žmonėms, ó korporacijai Exxon Mobile. Kaip ir Jungtinės
Valstijos – ne eiliniams Amerikos piliečiams, ó keliasdešimt karinio-pramonio komplekso sionistų.
Ukraina, Lietuva – tas pats. Kam priklauso bankai ir žiniasklaida Lietuvoje? Skandinavams, kurių
valstybės yra amerikonų „galinis kiemas“. Rusijoje, anot Lietuvos karo akademijos mokslininkų
(pvz.: L. Zdanavičiaus), tarpusavyje konkuruoja dvi oligarchų grupės. Pirmieji savo valdžią
įgyvendina remdamiesi teisėsauga ir saugumo struktūromis, antrieji – pinigais, įtaka, papirkinėjimu.
Putinai su medvedevais, pasirodo, kaip ir dauguma politikų, siekia vieno – išsaugoti šių jėgų
balansą ir kartu išlaikyti valdžią savo rankose. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose, tiek tuo labiau –
Trečiojo pasaulio šalyse nerasime jokių rimtų kalbų apie vietinių oligarchų valdžios pažabojimą,
ekonomikos reformas ar bent jau progresą naujų energijos rūšių paieškose, technologijų skatinimą,
kuris padėtų atsitiesti skurdžiausiems gyventojams.
Na, ekonomika reformuojama, kaip minėjau, į vienus vartus, – atveriamos sienos žvėriškam
importui, eksporto rinka sužlugdoma, tad išties vargingi darbo žmonės didžiųjų reformų vaisių savo
kailiu nepajunta. Kam atrodo, kad kalbu blėnius, pasiskaitykite Nobelio ekonomikos premijos
laureato J. Stiglitzo knygas, ypač tas, kuriose nagrinėjama ekonominės nelygybės kaina mūsų visų
gyvenimams. Šių po maidaunų sekančių perestroikų karčius vaisius ir mes, lietuviai, spjaudydami
krauju raškome ne pirmus metus. Ir neduok, Dieve, jei tokioje Aukso Veršio vergams parsidavusioje
šalyje atsiranda koks progesyvus lyderis, kaip Muamaras Gadafis ar Šarlis de Golis, kuris vieną
dieną drebia: STOP, varykit lauk iš mano krašto, tuomet…
…Tuomet draugai amerikonai griebiasi trečiojo plėšimo metodo – atsiunčia savo taikos balandžios
kodiniu pavadinimu “demokratijos stiprinimui”. Pavyzdžiui, kol Sadamas Huseinas bičiuliavosi su
Dž. Bušu Jaunesniuoju, Amerikės imperijos demokratijos sargams Irako vadas tiko būdamas ir
kraugerys, ir žudikas, ir išlaidautojas, ir despotas. Ir tik kai naivuolis Sadamas sumanė naftą
pardavinėti eurais, ėmė dairytis į Europą, Dž. Bušas irakiečių žemėse greitai surado masinių
naikinimo ginklų, ó mūsų durneliai anam karo kraugeriui pradėjo siuntinėti “laisva valia”
pasirinkusius Lietuvą nuo “teroristų” ginti jaunuolius bei “specukus”. Ką veikė mūsų specialiųjų
operacijų kariai Irake klausimas, žinoma, retorinis. Ką darė mūsų kariai Afganistane, ypač, kai po
talibų nuvertimo opiatų gamyba išaugo nuo šimtų iki tūkstančių tonų per metus? Kokius ir kieno
interesus jie tenai gynė ir, ko gero, tebegina? Demokratijos? Taikos? Teisingumo?
Anglų kalba pilna informacijos (straipsnių, knygų), jog amerikiečiai ne sykį ir ne du planavo
nukneckinti Š. De Golį. Kodėl? Nes „Amerikai reikia tavęs!” Kadangi Š. De Golio veiksmus
Užatlantės „sąjungininkai“ ėmė traktuoti kaip krypstančius „per daug į kairę“, tai… skaitytojui
aiškinti toliau nereikia. Net NATO priklausančioje valstybėje amerikinės demokratijos atstovai
nesibodi planuoti teroro aktų, politinių žmogžudysčių, valdžios perversmų, rinkimų boikotų.
Sausio tryliktoji, savanorių “maištas”, Kauno pedofilijos byla taipogi sugalvoti vardan tos,
Lietuvos. Blogo Visuomenedotcom redaktorė K. Sulikienė įsitikinusi, esą D. Kedžio ir jos dukros
“nesmurtinė” epopėja buvo sukurta tam, kad pridengtų geopolitikos žaidėjų daromus nusikaltimus,
pvz.: karus Libijoje ir Sirijoje. Analitiko Mahdi D. Nazemroaya knygoje NATO globalizacija (The
Globalization Of NATO) rašoma, kaip 2011 metais Pietų Sudane, Afrikoje, JAV kompanija NTD
keturiasdešimt devyneriems metams sugebėjo išsinuomoti 600 000 hektrų žemės už… 25 000 JAV
dolerių. Kam? Siurbti naftą, dujas, dirbti žemę ir t. t. Anai vergiškai sutarčiai priešinęsi Sudano
visuomeninkai iškeliavo pas Šv. Abraomą, juos brutaliai nužudė. Kas nors Lietuvoje kalbėjo apie šį
vasališką sandėrį tarp vienos skurdžiausių Afrikos šalių ir JAV? Ar kam nors buvo įdomu, kad karas
Darfuro regione itin naudingas amerikiečių verslininkams? Kaip gi šnekės, kai visa Lietuva buvo
prikaustyta D. Kedžio istorijos.
Kur dingo šimtai tonų aukso, šimtai milijonų grynųjų iš karo nusiaubtos Libijos? Kokie „taikos
kovotojai“ su vienos slapčiausių JAV tarnybų žinia juos pasisavino? Paprastutis klausimas, į kurį
atsakymo dapkai su budrienėm, net padauginę kavutės, iki šiol nesurado. Jei jau Muamaras Gadafis
lyginamas su Hitleriu ir Sadamu, velniam jis šitiek metų vargo prie vadinamojo Aštuntojo pasaulio
stebuklo – Žmogaus pastatytos upės? Surado vandenį po Libijos dykuma ir sugebėjo visą šalį
aprūpinti tuo vandenėliu nemokamai. Milžiniškas vandentiekio projektas Libijos „diktatoriui“
kainavo per 30 milijardų amerikoniškų „dolcų“. Iš Libijos naftos pajamų kožnas libis per mėnesį iš
valstybės gaudavo po 500 JAV dolerių. Pagrindinės viešosios paslaugos buvo nemokamos,
benzinas, valdant „despotui“, kainavo keliolika centų. Galima vardinti ir vardinti „tirono“
nusižengimus žmonijai. Tai bent despotas! Kad daugiau tokių.
Grįžtant prie KADo vadovo „Butkės“ CV, norisi įkvėpti giliau. Pats A. A. Skučas, buvęs Papunio
asmens sargybinis, prisimena, kaip Lietuvoje, kuriantis naujam fon Landsburgo Antrojo-AMBalo
palaikomam prokagėbistiniam amerikonų žvalgybai parsidavusiam režimui, mūsų valdžiukė
naudojosi kriminalinio pasaulio ištekliais. Kai pratrydusios Nepriklausomybės aušroje A. A. Skučas
kreipėsi į A. Butkevičių dėl “žmogiškųjų išteklių” trūkumo, tai anas iš Kauno atsivežė pilną
autobusą tatuiruotų skustagalvių. Anot “nesmurtinių revoliucijų“ specuko Džyno Šarpo (Gene
Sharp) draugo „Butkės“, tik tokie vyrukai pajėgė apginti Lietuvą Sausio 13-ąją, inteligentai, [..]
“kaip reikės, galvos nesuknežins, gerklės nerėš – negalės ribos peržengti, o šitie kausis kruvinai, jie
įpratę”. Taip skustagalvių kauniečių atsiradimą Aukščiausioje Taryboje paaiškino A. Butkevičius.
A. A. Skučas knygoje Pėstininko užrašai prisimena, kaip vienos ATAS darbuotojos vos neišžagino
keletas A. Butkevičiaus vyrų (p. 93):
“Tada paklausiau A. Butkevičiaus, ar jis pasitiki jais ir ar juos sukontroliuos. Atsakė, kad taip. […]
Vėlai po piet gavau kelis nusiskundimus iš AT personalo moteriškių, kad jas užkabinėja treninguoti
vyrai. Iš pradžių į tai reagavau ramiai, bet kai mano darbuotoja atbėgo su ašaromis ir pasakė, kad
jai išėjus iš tualeto ją keli treninguoti vyrai tiesiog vėl stūmė atgal ir tik atsitiktinio praeivio dėka jai
pavyko išsprukti, o tas tualetas buvo vos už kokių 30 metrų nuo mano kabineto, tada jau mano
Pirmo Lietuvos Muzikos norisi pasiteirauti, – kaip ten su Medininkų žudynių aukom? Knygoje
Vilniaus OMONas galima susirasti informacijos, kaip išties sąžininigi, darbui atsidavę omoninkai
palaikydavo miestuose tvarką, jų bijojo net baisiausi nusikaltėliai. Kas sulaikė įsisiautėjusią minią
Sausio 8-ąją, kai buvo bandoma šturmuoti Seimo rūmus? Savo kūnais rūmus pridengė OMONo
vyrai. A. A. Skučo berniukai tesugebėjo į minią paleisti vandenėlio čiurkšlę iš gaisrininkų šlangės.
Ar Medininkų operacijos vienas iš tikslų nebuvo sužlugdyti OMONo tarnybą, ypač patriotiškiausių
Pone A. Butkevičiau, kodėl a.a. V. Petkevičiaus niekas po teismus netampė dėl jo teiginio knygoje
Durnių laivas, jog snaiperiai nuo stogų Sausio 13-ąją šaudė į žmones? Kitaip sakant, „savi šaudė į
savus“. Sausio 13-osios artimieji, skaitydami šitas eilutes, ko gero, keiks mane iki pasaulio
pabaigos. Bet kaip tuomet paaiškinti tokius stačiai vaikiškus „nesmurtinių revoliucijų“, arba režimų
nuvertimų, scenarijus ne vienoje valstybėje? Iš kur tiek sutapimų?
Štai snaiperiai aptikti ne vien Ukrainoje. Skaičiuojame: 1989 m. gruodį – Rumunijoje, 1993 m.
spalį – Rusijoje, 2009 m. biželį – Irane, 2010 m. gegužę – Tailande, 2010 m. birželį – Kirgizijoje,
2011 m. – Egipte, Tunise, Jemene, Libijoje, Sirijoje, 2014 m. vasarį Ukrainoje. Apie snaiperius
Ukrainoje yra liudijimas ne bet ko, o Estijos užsienio reikalų ministro. Čia ne šiaip valatkų ar
Prieš Sausio 13-osios tragediją gerbiamasis „nieko nematęs, nieko negirdėjęs“, vien rusų GRU kaltę
dėl snaiperių, kurių nebuvo (!), įžvelgiantis A. Butkevičius iš Einstein Institute Foundation vaduko
Dž. Šarpo gavo knygelę apie pilietinį pasipriešinimą nesmurtiniais metodais. Ir tarė:
Šita knyga vertinesnė už atominę bombą.
Kas, jei į rankas būtų papuolę keletas branduolinių užtaisų paleidimo mechanizmų?
