skip to Main Content

Nuolaidžiavimo politika ir šiuolaikiniai paradoksai

Vladimir Prorok

docentas, mokslų kandidatas, Čekijos Respublika, Prahos Jano Amoso ​​Komenskio universiteto Tarptautinių santykių ir diplomatijos katedra

Dabartinė politinė padėtis daugeliu atžvilgių ima panašėti į padėtį prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kyla klausimas, kodėl ir kokiu būdu mes neišmokome to laikotarpio pamokų? Jei anksčiau būdavo nesutarimų dėl atskirų faktų interpretacijos ir jų reikšmės, šiandien gi daugelis faktų tiesiog ignoruojami arba klastojami. Šių praktikų tikslas yra sukurti naują realybę, kurią būtų galima naudoti dabartinėms problemoms spręsti. Praeityje Vakaruose buvo pripažinta, kad Vakarų šalys taip pat prisidėjo prie Antrojo pasaulinio karo pradžios, vykdydamos taip vadinamąją „nuolaidžiavimo“ politiką. Šiandien teigiama, kad Antrąjį pasaulinį karą išprovokavo Hitleris su Stalinu bendru išpuoliu prieš Lenkiją 1939 m., o to preliudija tapo 1939 m. Ribbentropo-Molotovo sutartis. Tokiu būdu „nuolaidžiavimo“ reikšmė sumažinama iki nulio. Tačiau kokia yra tikroji jo prasmė? Ar iš tiesų “appeasement“ yra nuolaidžiavimas, o gal tai senovės romėnų „divide et impera“ (skaldyk ir valdyk) politikos modelio priedanga?

Įdomu palyginti Vikipedijoje pateiktą „appeasement“ apibrėžimą, kuri, nors daugelio mokslininkų ir nėra pripažįstama kaip patikimas informacijos šaltinis, vis gi daro reikšmingą įtaką jaunimo pasaulio suvokimo formavimuisi. Anot čekų Vikipedijos, „appeasement“ priklauso 1930-ųjų metų pacifistinei politikai, kuri daugiausia simbolizavo nesipriešinimą agresyvioms partijoms. „Appeasement“ reikalavę politikai tikėjo, kad, tenkindami nacistinės Vokietijos poreikius ir reikalavimus, jie užkirs kelią Antrajam pasauliniam karui ir bet kokia kaina išsaugos taiką… Tačiau kelerius ilgus metus trukusios jų pastangos buvo bergždžios. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Vokietija dar labiau sustiprėjo, o demokratinės jėgos susilpnėjo. Šiandien nuolaidžiavimas suvokiamas labai neigiamai ir kaip istorinė klaida.1 Pateiktas apibrėžimas yra labai abstraktus, nesuteikiantis idėjos apie jo kurstytojus ir jų veiksmus. Užuot analizavus 4-ojo dešimtmečio Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politiką, pateikiama informacija, kad Rusija 3-iajame dešimtmetyje suteikė Vokietijai galimybę mokyti savo karinius dalinius Rusijos teritorijoje, ir neatsižvelgiama į tai, kad šis bendradarbiavimas buvo nutrauktas Hitleriui iškilus į valdžią. Pažymėtina, kad angliška Vikipedijos versija kur kas tiksliau apibūdina „appeasement“, kai teigia, kad a) tai daugiausiai buvo Didžiosios Britanijos politika, b) fašizmas buvo suvokiamas kaip naudinga antikomunizmo forma, c) šią politiką palaikė aukštoji Didžiosios Britanijos klasė.2 Rusiška Vikipedijos versija, palyginti su versija čekų ar anglų kalba, pateikia daugiau informacijos: „Agresoriaus nuraminimo politika yra pagrįsta nuolaidžiavimu ir įsiteikinėjimu agresoriui. Ji susideda iš valstybės-agresorės dirbtinai kurstomų tarptautinių ginčų ir konfliktų sprendimo, užleidžiant agresyvią politiką vykdančiai pusei pozicijas ir klausimus, kurie yra antriniai ir nereikšmingi šios doktrinos autorių požiūriu. … šis terminas dažniausiai vartojamas kalbant apie Britanijos vyriausybės užsienio politiką … nacistinės Vokietijos … fašistinės Italijos 1933–1939 m. atžvilgiu… Tokia politika paskatino galutinai degraduoti Versalio sistemą, Tautų lygą bei kolektyvinio saugumo sistemą, radikaliai pakeitė jėgų pusiausvyrą Europoje, susilpnino Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos geopolitines pozicijas bei sustiprino Vokietiją“3

Britanija ir Prancūzija, žinoma, nenorėjo sustiprinti Vokietijos pozicijų tiek, kad joms pačioms kiltų pavojus. Kur jos apsiriko ir kokie buvo jų tikrieji tikslai? A. Hitleris savo veikale „Mein Kampf“, parašytame Hitlerio įkalinimo metu 1924 m. po nesėkmingo bandymo įvykdyti

valstybinį perversmą, vertindamas Vokietijos užsienio politiką pasakė: „Yra tik du būdai, kaip aprūpinti darbu ir duona vis didesnį žmonių skaičių. 1. Arba įsigyti naujų žem… arba 2. Susitelkti į pramoninę gamybą ir prekybą užsienio poreikiams tenkinti… Naujų žemių įsigijimas, siekiant įkurdinti gyventojų perteklių, turi daug privalumų, ypač jei žiūrime į ateitį, o ne į dabartį… Jei Europoje kada nors prireikdavo žemių, tai galėdavo nutikti tik Rusijos sąskaita. Europoje yra tik vienas tokios politikos sąjungininkas: Anglija. Tik su Anglija galima pradėti naują vokišką kampaniją, prisidengus užnugarį… Jokia auka neturėtų būti per didelė, jei Anglija išreikštų valią laimėti. Reikėtų atsisakyti kolonijų ir viešpatavimo jūroje… Jei Vokietija žengė šiuo keliu, ji turėjo žinoti, kad net ir ši įvykių eiga vieną dieną virs kova… Jei Europos žemės politiką prieš Rusiją galima vykdyti tik sąjungoje su Anglija, tuomet kolonijinė politika ir pasaulio prekybos politika yra įmanomos tik su Rusija prieš Angliją“.1 Iš šių žodžių darytinos išvados aiškios: Anglija, kaip ir Rusija, gali būti tik laikinos Vokietijos sąjungininkės, ir klausimas tik toks, prieš ką pirmiausia bus nukreipta Vokietijos ekspansija.

Pagrindinis Britanijos klausimas buvo, visų pirma, išlaikyti kolonijas ir savo dominavimą, ir, antra, susilpninti savo konkurentus, t.y. šiuo atveju sukurti sąlygas Vokietijai teikti pirmenybę ekspansijai į Rytus. Todėl tikslas buvo ne nuraminti agresorių ir išsaugoti taiką, bet nukreipti Vokietijos agresiją prieš istorinį Britanijos priešą – Rusiją. Ne veltui rusai turi posakį „anglė dergia“. Tokį britų požiūrį atitiko 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečio Britanijos politika. To pavyzdys yra Britanijos pozicija sudarant Lokarno sutartį 1925 m. Nors Lokarno susitarimai turėjo prisidėti prie taikaus problemų sprendimo – ginčai turėtų būti sprendžiami arbitražo susitarimų būdu, priėmus Reino garantijos paktą, kuris užtikrino tik Vakarų šalių sienas su Vokietija, o ne jos rytines sienas, buvo kuriamas nestabilumas centrinėje Europoje ir atsivėrinėjo erdvė Vokietijos ekspansionistinei politikai. Skirtingai nei Didžioji Britanija, Prancūzija tuo metu rėmė Centrinės Europos šalių pastangas, siekiant apsaugoti savo sienas su Vokietija, nes matė jas kaip potencialias sąjungininkes prieš Vokietijos kerštą. Paryžius ir Mažosios sutarties šalys pasirašė specialias politines sutartis (su Čekoslovakija 1924 m., su Rumunija 1926 m. ir su Jugoslavija 1927 m.). Grėsmė Mažosios sutarties valstybėms 4-ajame dešimtmetyjehitlerinės Vokietijos ir fašistinės Italijos pusės privertė Mažosios sutarties vyriausybes ieškoti paramos ir iš Sovietų Sąjungos. 1933 m. gruodį Prancūzijos ir SSRS vyriausybės pateikė bendrą pasiūlymą dėl kolektyvinės saugumo sutarties Europoje, dalyvaujant Vokietijai, Didžiajai Britanijai, Suomijai, Čekoslovakijai, Lenkijai, Estijai, Latvijai ir Lietuvai sudarymo. Susitarimo projektas pavadintas „Rytų paktu“ (Rytų Lokarno). Vokietija ir Lenkija šį susitarimą atmetė. Po šio plano nesėkmės Čekoslovakija pasirašė aljanso susitarimą su Sovietų Sąjunga dėl 1935 m. gegužės Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos sutarties. Savo ruožtu, Lenkija savo vakarinių sienų problemą išsprendė 1934 m. pasirašydama Pilsudskio ir Hitlerio nepuolimo paktą su nacistine Vokietija, t.y. praėjus metams po to, kai A. Hitleris tapo reichskancleriu. Britanija savo ruožtu, kai 1935 m. kovą Vokietija nustojo laikytis Versalio taikos sutarties karinių straipsnių įvedė bendrą šaukimą į kariuomenę ir pradėjo armijos perginklavimą, taip pat nusprendė susitarti su Hitleriu. 1935 m. birželio 18 d. Anglijos ir Vokietijos karinio jūrų laivyno susitarimas (AGNA), pagal kurį Vokietijos „Kriegsmarine“ (karinio ir jūrų laivyno) dydis visada turėtų būti ne didesnis nei 35% viso Karališkojo laivyno tonažo, turėjo užtikrinti Britanijos pranašumą jūroje ir tuo pačiu jos kolonijų saugumą, tuo pat metu Hitlerio idėjų dvasia paliko Vokietijai atvirą erdvę ekspansijai į rytus. Nors Prancūzija Centrinėje Europoje, lyginant su Britanija, bandė stabilizuoti regioną ir turėti čia sąjungininkų, kitose pasaulio vietose ji vykdė tą pačią politiką kaip ir Britanija. Azijoje Vakarų valstybės nesiėmė jokių priemonių prieš japonų okupaciją Mandžiūrijoje 1931 m., o tai atvėrė Japonijai erdvę pulti SSRS. Afrikoje gi, norėdamos apsaugoti savo kolonijas, Prancūzija ir Britanija

remiantis 1935 m. Lavalio-Hoare’o (užsienio reikalų ministrai) susitarimu buvo pasirengusios pasiūlyti Italijai dalį Etiopijos teritorijos. Galutinis Britanijos „appeasement“ politikos momentas buvo Miuncheno sutarties pasirašymas, dalyvaujant Britanijai, prie jos prisijungusioms Prancūzijai, Italijai ir Vokietijai, tačiau nedalyvaujant Čekoslovakijai, kuri diktavo reikalavimus. Pagal sutartį Čekoslovakija prarado pasienio regionus Sudetus, o kadangi čia, remiantis Mažino linijos pavyzdžiu, buvo pastatyta karinių įtvirtinimų sistema, Čekoslovakija prarado savo gynybinį pajėgumą. Tą pačią dieną Čemberleno iniciatyva tarp Britanijos ir Vokietijos buvo pasirašyta nepuolimo deklaracija. Po to sekė panaši Prancūzijos ir Vokietijos nepuolimo deklaracija, pasirašyta 1938 m. gruodžio 6 d. Po trijų mėnesių, 1939 m. kovo 15 d., likusi Čekijos teritorija buvo okupuota ir sukurtas Bohemijos ir Moravijos protektoratas, kuris dėl smarkiai išvystytos Čekoslovakijos karinės pramonės žymiai padidino Vokietijos karinį potencialą. Po dienos, 1939 m. kovo 16 d., Anglijos ir Vokietijos pramonės atstovai pasirašė britų parengtą taip vadinamąją Diuseldorfo deklaraciją. Joje teigiama, kad „yra absoliučiai pageidautina aktyviai plėtoti abipusiai naudingą prekybą, panaikinti „nesveiką konkurenciją“, taip pat teikti valstybės pagalbą šiems susivienijimams“ ir daug kitų sąlygų.

Tačiau įvykiai klostėsi ne Britanijos atstovų naudai. Kovo 21 d. Vokietija pareikalavo iš Lenkijos perduoti Gdanską vokiečių kontrolei ir leido jam nutiesti greitkelį bei geležinkelį į Prūsiją per Pomeraniją Lenkijoje. Lenkijos vyriausybė oficialiai atmetė Hitlerio memorandumą, o kovo 31-ąją Didžioji Britanija padarė gestą pasiūlė Lenkijai karinę pagalbą užpuolimo atveju, o Lenkijos ir Britanijos karinės konvencijos pasirašymas tapo to garantija. Reaguodama į Didžiosios Britanijos pasiūlymą suteikti Lenkijai vienašališkas garantijas, SSRS balandžio 17 d. pasiūlė Anglijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos susitarimą dėl savitarpio pagalbos, garantuojan „visą, įskaitant karinę, pagalbą Rytų Europos valstybėms tarp Baltijos ir Juodosios jūros“. Į situacijos raidą Hitleris reagavo 1939 m. balandžio 28 d. nutraukdamas nepuolimo su Lenkija paktą, jūrų susitarimą su Didžiąja Britanija ir nepuolimo sutartis su Britanija ir Prancūzija. Jungtinė Karalystė į Maskvos pasiūlymą atsakė tik gegužės 24 d., o liepos 23 d. Britanija ir Prancūzija susitarė nusiųsti karines misijas į Maskvą, kurios į Maskvą atvyko tik rugpjūčio 11 d. Britanija akivaizdžiai tempė laiką, tęsdama savo ankstesnę politiką. Savo ruožtu Lenkija atsisakė priimti sutarties sąlygas leisti Raudonajai armijai praeiti per savo teritoriją iki Vokietijos sienų, o SSRS tuo metu kovojo prie Chalchyno upės su Japonija. Todėl Stalinas, nenorėdamas būti vienašališkai įtrauktas į karą su Vokietija, o tai buvo Britanijos svajonė, 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutiko pasirašyti nepuolimo sutartį su Vokietija. Paktas numatė išlaikyti neutralitetą tuo atveju, jei viena iš sutarties šalių taptų priešiškų trečiosios šalies veiksmų objektu, taip pat numatė sąjunginiškų santykių su kitomis valstybėmis atsisakymą, „tiesiogiai ar netiesiogiai nukreiptų prieš kitą šalį“. Būdingas susitarimo bruožas buvo plačiai aptariamas slaptas papildomas protokolas dėl interesų sferų apibrėžimo tarp šalių Rytų Europoje „teritorinės ir politinės reorganizacijos“ atveju.

1939 m. rugsėjo 1 d. nacistinė Vokietija, su dingstimi, jog Lenkija užpuolė vokiečių radijo stotį Glivicėse, kurią faktiškai įvykdė vokiečių specialiosios pajėgos, pradėjo karą su Lenkija. Dėl agresijos prieš Lenkiją 1939 m. rugsėjo 3 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai, nusiuntė Vokietijos vadovybei ultimatumą, reikalaudamos nedelsiant nutraukti karo veiksmus ir išvesti visas Vermachto dalis iš Lenkijos bei laisvo miesto Gdansko. Rugsėjo 7 d. 3-iasis ir 4-asis Prancūzijos kariuomenės daliniai kirto Vokietijos sieną Saro regione ir, nesulaukę rimto pasipriešinimo, įsiliejo į Siegfriedo liniją. Tačiau rugsėjo 12 d. Abvilyje įvyko Prancūzijos ir Britanijos Aukščiausiosios karo tarybos posėdis, kurio metu buvo nuspręsta nutraukti puolimą, kadangi „įvykiai Lenkijoje“ nepateisino tolimesnių karo veiksmų Sare.

Kaip Hitleris ir tikėjosi iš ankstesnės patirties su Britanijos ir Prancūzijos politika, kaip Stalinas ir numanė, Lenkijos sąjungininkai jai nepadėjo. Jie paskelbė karą Vokietijai, tačiau jų veikla apsiribojo pasienio teritorijomis, o Lenkijos generalinio štabo gynybos planas „Z“ buvo pagrįstas visapusišku sąjungininkų puolimu. Pasirodė, jog Lenkija nepajėgi savarankiškai atsispirti techniškai geriau aprūpintai Vokietijos armijai. Raudonoji armija pradėjo puolimą gilyn į Lenkijos teritoriją tik rugsėjo 17 d. ir sustojo ties Kerzono linija, t.y. užėmė teritoriją, kuri turėjo priklausyti Rusijai pagal Lenkijos ir RSFSR sutartį, kurią 1920 m. pasiūlė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras lordas Kerzonas. Konkrečias pajėgų judėjimo datas nuo 1941 m. nurodo karinis Vermachto žemėlapis. Tokiu būdu esminis Lenkijos pralaimėjimo faktorius buvo ne tai, kad SSRS „sudavė smūgį Lenkijos kariuomenei iš nugaros tuo metu Lenkijos kariuomenė jau buvo pralaimėjusi kovą dėl šalies centro, o Lenkijos vyriausybė paliko Varšuvą; esminis Lenkijos pralaimėjimo faktorius buvo Lenkijos sąjungininkų pasyvumas Vakaruose.

Tokiu būdu mes prieiname prie „appeasement“ politikos esmės. Britanijos ir, pagaliau, Prancūzijos politikos tikslas buvo apginti savo interesus – visų pirma, suremti jų priešininkus tarpusavyje, susilpninti juos ir taip išsaugoti savo nepriklausomybę bei kolonijas, ir, antra, paaukoti savo sąjungininkus vardan pirmojo tikslo pasiekimo, kadangi be paramos jie vis tiek nebūtų išsaugoję savo nepriklausomybės. Vadinasi, jei „appeasement“ politika yra nuolaidžiavimas, tuomet Britanijos politika nebuvo „appeasement“, ji turėjo kitus tikslus, arba, antrasis variantas, „appeasement“ politika, turi kitokią prasmę nei nuolaidžiavimas. Bet kuriuo atveju ši politika baigėsi katastrofa. Tačiau kyla logiškas klausimas: ar įmanoma pasimokyti iš įvykių, jei nesuprantame jų esmės arba sąmoningai klastojame?

1 paveikslėlis: Vermachto puolimas Lenkijoje – 1939 m. rugsėjis

Šaltinis: Soldaten Atlas. Tornisterschrift des Oberkommandos der Wehrmacht Abt. Inland 1941

Pažvelgus į Vakarų istoriją po Antrojo pasaulinio karo, galima teigti, kad „appeasement“ politika, savo realiu turiniu, de facto tęsėsi, tikslas ir vėl nebuvo priešintis diktatoriams bei palaikyti demokratines vertybes, kaip paskelbta pamoka iš prieškario politikos klaidų. Vakarų

šalių tikslas buvo skatinti ekonominius ir politinius interesus, susijusius su oponentų šalinimu SSRS ir jos sąjungininkų akivaizdoje bei išsaugoti Vakarų dominavimą, vadovaujamų Didžiosios Britanijos prieškario vaidmenį prisiėmusių JAV. 1949 m. įkurtos NATO narėmis 1949 m. tapo Portugalija, o nuo 1952 m. Graikija su Turkija, kurios turėjo didelių problemų dėl demokratinių vertybių. Nuo 1932 m. Portugalijos valdžioje buvo António de Oliveira Salazaras, kuris kartu su Romos katalikų bažnyčia įvedė diktatūrą. Taip vadinamas „Estado Novo“ tęsėsi iki 1974 m. Nuo 1952 metų Turkijoje įvyko keli kariniai perversmai. Graikijoje kraštutinių dešiniųjų karinė chunta arba pulkininkų režimas buvo įkurtas 1967 metais. Valdžioje ji buvo iki 1974 m. Deklaruotos demokratinės vertybės taip pat neranda atgarsio kolonijiniuose karuose, kuriuos 1950–1970 m. vykdė Europos NATO narės bei remiant ultradešiniųjų režimus Pietų AmerikojeJungtinių Amerikos Valstijų pusės. Vakarų politikos tikslai buvo, visų pirma, išlaikyti status quo, tai yra išsaugoti kolonijas ir pusiau kolonijas pavaldžias Vakarams, nes jos buvo žaliavų bei jų produktų realizavimo šaltinis, o tai buvo svarbi prielaida siekiant išlaikyti Vakarų demokratijų klestėjimą ir, antra, užkirsti kelią komunistinių arba nacionalinių demokratinių revoliucijų kilimui, kurios būtų sustiprinusios SSRS pozicijas.

Kaip pasikeitė ši politika, o tiksliau, jos tikslai, žlugus komunistiniams režimams, kurių egzistavimas pateisino tokią politiką? JAV neatsisako savo „istorinės misijos“ būti Vakarų pasaulio lyderė. Garsus amerikiečių teoretikas Z. Bžezinskis 1996 m. chaoso teorijos konferencijoje teigė, kad JAV neturi kito pasirinkimo, kaip būti pasaulio lyderė. Buvęs JAV prezidentas Barackas Obama (2009–2017) šią idėją įgyvendino praktinėje politikoje praėjus 19 metų, kai savo pranešime apie Jungtinių Amerikos Valstijų padėtį jis pareiškė: „Aš tikiu protinga Amerikos vadovybe. Geriausias lyderio vaidmuo yra tada, kai deriname karinę galią su stipria diplomatija, kai savo galią galime panaudoti koalicijoje...“. Būtent Obamos laikais buvo imtasi ryžtingai skatinti asmenines bei ekonomines sankcijas Rusijos atžvilgiu, o Europa buvo priversta paklusti, nepaisant to, kad argumentai prieš Rusiją pagrįsti kaip „highly likely (labai tikėtini), o ekonominės sankcijos labiau paveikė Europą, kurios ekonominiai santykiai su Rusija kur kas platesnio masto. JAV prezidentas D. Trumpas (2017–2021) taip pat iškėlė JAV nacionalinius interesus į JAV politikos priešakį: „Nuo šios dienos tik Amerika bus pirma1 ir ėmė juos aktyviai propaguoti, šį kartą net tiesiogiai prieš savo sąjungininkus, iš kurių reikalavo, kad jie mokėtų daugiau už JAV paslaugas – padidintų karines išlaidas bei daugiau pirktų JAV produktų, įskaitant ir suskystintas dujas vietoj pigesnių dujų iš Rusijos. Prekybos karas su sąjungininkais buvo logiškas atsakas į didėjančią JAV nacionalinę skolą bei nuolat augantį prekybos su sąjungininkais deficitą. Dabartinis JAV prezidentas . Baidenas inauguracinėje kalboje sukritikavo D. Trumpą dėl jo izoliacionizmo politikos ir pats tvirtina, kad Amerika grįžo ir vykdys pasaulinę lyderystę pasaulyje kartu su savo sąjungininkais. Todėl JAV prezidentų politika skiriasi tik JAV lyderystės pasaulyje propagavimo forma.

Jau minėtas Z. Bžezinskis savo knygoje „Didžioji šachmatų lenta“, išleistoje 1997 m., gana tiksliai abiprėžė Amerikos politikos rėmus, apibūdindamas Amerikos dominavimo išsaugojimo sąlygas. Trumpalaikėje perspektyvoje bet koks darinys, galintis kelti grėsmę Jungtinėms Valstijoms, turi būti pašalintas, vidutinės trukmės laikotarpio perspektyvoje kiekvienoje šalyje turi būti rasti sąjungininkai, palaikantys JAV dominavimą, o ilgalaikėje perspektyvoje Jungtinėms Valstijoms svarbu išsaugoti savo karines pajėgas, techninį, geopolitinį, kultūrinį ir mokslinį pranašumą

1. Tai atitiko tiek JAV respublikonų, tiek ir demokratų politiką, išskyrus kelias D. Trumpo politikos išimtis. Savo pranešime jau minėtoje chaoso teorijos konferencijoje bei knygoje „Didžioji šachmatų lenta“ Z. Bžezinskis apibūdino politiką Rusijos atžvilgiu. Jos esmė – sudaryti sąlygas, kuriomis Rusija neturės kito pasirinkimo, kaip išlaikyti status quo. Todėl būtų pageidautina decentralizuoti Rusiją, o tai „sumažintų jos imlumą imperinei mobilizacijai … konfederacinė Rusija, susidedanti iš Rusijos europinės dalies, Sibiro Respublikos ir Tolimųjų Rytų, būtų labiau linkusi kurti glaudžius ekonominius ryšius su Europa bei naujomis Centrinės Azijos valstybėmis …

Šio scenarijaus įgyvendinimo sąlyga yra Rusijos pozicijos savo periferijoje susilpninimas, todėl JAV palaikė ar sukėlė spalvotas revoliucijas: 2000 metų Belgrado revoliucija buvo preliudija, po kurios 2003 metais įvyko Rožių revoliucija Gruzijoje, Ukrainos oranžinė revoliucija 2004 ir 2014 metais, tulpių revoliucija Kirgizijoje 2005 metais. Visos jos de facto buvo vykdomos pagal vieną ir tą patį scenarijų. Anot Z. Bžezinskio, JAV turėtų „skatinti posovietinės erdvės pliuralizaciją, ir būtų gerai, jei naujosios valstybės gerbtų žmogaus teises, tačiau gali atsirasti aplinkybės, kai net ir naujos, bet nedemokratinės buvusios Sovietų Sąjungos valstybės gali būti naudingos, nes tai gali padėti demokratizuoti Rusiją.2 Kuo ši politika skiriasi nuo 1930-ųjų metų nuolaidžiavimo? Pasikeitė tik žaidėjai, įrankiai ir jų teorinis pagrindimas. Vietoj SSRS Rusijos Federacija, Kinijos Liaudies Respublika ir kiti. Jų „nuolaidžiavimo“ instrumentas yra valdomo chaoso bei hibridinių karų vykdymo politika. Kaip teigia amerikiečių analitinio centro „STRATFOR“ direktorius Dž. Fridmanas savo knygoje „The Next 100 Years“ (Ateinantys 100 metų) jau 2007 m., šiandieninės JAV politikos tikslas yra ne sukurti naują stabilumą, bet išlaikyti chaosą tam tikrose srityse, nors ir chaosas ir privalo būti kontroliuojamas. Nedemokratinių praktikų Baltijos šalyse, Ukrainoje, Saudo Arabijoje bei kitose valstybėse nepaisymas, taip pat sankcijų politika prieštaraujantiems JAV ir Vakarų dominavimui kartu su „highly likely“ (labai tikėtinais) argumentais bei dvigubais standartais grįžta jiems blogėjančios padėties forma, kaip tai buvo 4-ajame dešimtmetyje: 2015 metų migracijos banga, valstybės skolos augimas, ypač JAV, kuri 2021 m. pasiekė 28 trilijonus JAV dolerių, o tai sudaro 128% BVP ir toliau auga, antisemitinių judėjimų didėjimas beveik visose Vakarų šalyse ir visa tai gali būti tik ledkalnio viršūnė. Klausimas taip pat ir toks, Vakarai yra pasirengę paaukoti, kad išsaugotų savo dominavimą, tiksliau, ką elitas yra pasirengęs paaukoti dėl savo gerovės išsaugojimo. Visada lengviau aukoti kitus, juo labiau, jei jie „neišgyvens“ be mūsų dominavimo. Turtingos šalys gali aukoti vargšus, Vakarai – posovietinę erdvę, senosios ES narės naujųjų narių gerovę, JAV Europos gerovę. Ir visa tai dėl dominavimo išsaugojimo. Ar Vakarų šalys išmoko 4-ojo dešimtmečionuolaidžiavimo“ pamokas? Yra rimtų priežasčių abejoti. Pamiršus savo istoriją, atsiranda rizika, kad turėsime ją pakartoti blogiausiu variantu

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));