skip to Main Content

 

Jurga Lago

 

Tai va. Labas rytas. Nuo šiandien jums gali paskambinti Tapinas, apsimetęs… raudonkepuraite, jūsų mama ar šeimos gydytoja. ?

Mūsų šalyje suformuotas labai įdomus precedentas – šis veikéjas & co skambino, pasirodo, man ir „kitiems durneliams menininkams“, profilaktiškai apsimetęs… Sputniku.

Taigi – apsimeti bet kuo, surenki informaciją, naudoji ją bet kam. Pvz. perduodi pačiam Sputnikui? 

Hmm… kelia labai daug minčių, ar ne?

Pasitikėjimas žurnalistais kabo ant plauko. Realiai diskredituojama ši profesija, mielieji. Ar ten nuo šiol dirba tik žmonės, neturintys tinkamo išsilavinimo? O jeigu taip ims dirbti medikai, mokytojai, etc.?

Galiu pacituoti žurnalistų etikos kodeksą – 9 straipsnį, kur rašoma, kad „žurnalistas privalo prisistayti savo pavarde, nurodyti redakciją, pareigas ir įspėti pašnekovą, kad jo žodžiai gali būti paviešinti“.

Pamenu gūdžius sovietų laikus, kai tėvas su draugais negalėdavo kalbėtis, kai buvo siekiama įbauginti, užčiaupti, „pamokyti“. Kai baimė, įtampa ir pyktis tvyrojo ore – tokia buvo valdymo forma. Tada ir buvo įskiepytas požiūris sovietuose – „durnelis menininkas“, nes kūrėjai visada „buvo linkę“ mąstyti neteisingai, kalbėti, kaip nereikia ir kurti, kaip neleidžiama. Pamenu senelio ašaras, kai tėvas įstojo į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Esu alergiška baimei ir prievartai. Nekenčiu visokių prisitaikėlių, apsimetėlių ir ypač – padlaižių. Man gera vakarų šalyse, nes jaučiu laisvės jėgą, o Lietuvoje matau, kaip „juostelė ima suktis atgal“, lyg negalėtume išlipti iš praeities įpročių, kaip žiurkės iš duobės.

Laukčiau ir aš žiniasklaidos paaiškinimo, ar nuo šiol Lietuvoje dirbama tokiais principais?

Facebook komentarai
Back To Top