skip to Main Content

Nors ir skaudi, bet tiesa — gyva…

Negaliu padėti plunksnos, kai gaunu tautiečių prašymus rašyti išgyventą tiesą apie tautos kelią į pražūtį ir tautos išnykimą t.y. sunaikinimą didžiųjų patriotų rankomis ir širdimi. Ne, širdies šie žmonės neturi – vietoje jos pinigų kalnas ir hobis žudyti…

Nesenai išklausiau skambutį apie Ramanausko-Vanago žygdarbius. Moteris (A.J.) kalba, jog net savo knygoje „Daugel krito sūnų“ pats nesidrovėjo prisipažinti, jog davė nurodymą vykdyti vadinamąsias Baltramiejaus naktis, kad jų metu būtų nužudyta kuo daugiau tarybų valdžiai dirbusių žmonių, visiškai nesigilinant į jų gyvenimus: kas jie tokie, kad privalo dirbti. Gavai žemelės 2-3 hektarus – amen kaimiečiui…

Pirmąją naktį, 1947 metų lapkričio 16 d., buvo vykdytos „Opšrūtų“ žudynės, kurioms vadovavo Štrimas-Šturmas. Taigi, Pilviškių valsčiuje nužudytas 31 žmogus: net 14 vaikų ir 17 suaugusiųjų. Sužeista 11 vaiką kaimas sudegintas. 1947-aisiais netoli Šakių išžudyta Kairaičių šeima: vyras, žmona, 4 metų sūnus Donatėlis ir mergytė, kurią ši šeima priglaudė, kai jos tėveliai buvo nužudyti. Taip pat pono Baltramiejaus nakties žudikai Šukėnų kaime išžudė Naujokaičių šeimą: tėvą motiną vaikus – šešerių metų ir trejų mėnesių.

Už ką? Kas davė tokią teisę žudyti? O ir mano rajone Raseiniuose, Vižonių kaime, išžudyta aštuonių asmenų Ja nkauskų šeima. Vyriausiajam buvo 18 metų, jauniausiajam – 2. Atsitiktinai nepastebėta gyva liko Elenutė. Iš jos kūno gydytojai išėmė aštuonias automato kulkas. O žudė todėl, kad vyriausias sūnus neapsisprendė, kur eiti: pas banditus ar į tarybinę armiją… Žudė ta pati Armonų grupė, kuri ir mane virė katile, tik laimė, išlikti gyvai padėjo ant arklių atskubėję liaudies gynėjai. O jiems pranešė netgi banditų giminaitė L.P. Vadinasi, ne visi žmonės, netgi ne visi giminaičiai pritarė žudikams, liaudyje vadinamiems banditais.

Lankiausi ir Alytuje, kai gavau žinių apie Ramanausko vykdytus baisumus ten. Viena šeima ypač daug pasakojo apie Vanagą ir baisų jo žmonos žiaurumą. Ramanauskienė pati visiems skelbė nuosprendį. Tuo metu per 3 dienas buvo nužudyta 11 šeimų. Pasidomėkite, ponai valdininkai, kodėl alytiškai priešinosi tam, kad mokyklai būtų suteiktas žudiko vardas. Prieš tai pasisakė apie 800 žmonių.

Visoms išžudytoms šeimoms suminėti neužtektų metų spausdinant tiesą, tik nežinau, ar ta tiesa pasieks norinčius ją išgirsti. Aš išgirdau jų prašymus ir kartu su jai baisiuosi išreiškiama didžiausia pagarba žudikams, o ne kovotojams už tiesą ir geresnį gyvenimą, laisvą žodį. Cenzūra tiesai nereikalinga. Laikraščio redaktorius čia niekuo dėtas, nes mes išreiškiame darbo žmonių tiesą ir mintis, kurias draudžia mūsų išlaikoma televizija, radijas. Kur darbo žmogaus balsas? Jo nėra. Teliko mokesčiai iš menko jo turtelio ir baudos. Tauta gyvena vienadieniais interesais, jaunimas išvyksta užsienin, kur galima užsidirbti duonai. Valdžia žvelgia į viską viršum liaudies galvą nesiklausydama jos balso arba dar blogiau – jos tylėjimo. Tai veda prie kalbos išnykimo. Ar mums dabar geriau anglų kalba ir svetima visuomenė? Mes okupuoti.

Panašiai prasidėjo ir 2-asis pasaulinis karas. Tik dabar nebus nei laimėtoją nei pralaimėtoją jei okupantai veršis toliau. Į Lietuvą labiau pretenduoja amerikonai, o ne rusai, o vokiečiai gudriai šypsosi.

Kuo prisidengiama dabar? Kodėl tylima? Ar rusai mus puola? Ten tokia pat betvarkė kaip ir pas mus, nebėra Tarybų Sąjungos. Nebėra į ką atsiremti.

Rusai dėkingi Putinui, kad neleido Jelcinui visiškai pragerti Rusijos… Ji liko rusiška, skirtingai nei mūsų Lietuva. Nes tikros Lietuvos nebėra. Ūkis sugriautas – tik stepės ir namai užkaltais langais. Tarybiniais metais mes keitėmės su Rusija: jie tiekė mums techniką, naftą ir dujas, o mes auginome mėsą pieną. Dabar viso to nėra. Maras viskam – net lietuviui. Sankcijos auginantiems gyvulius, paprastam kaimiečiui realizacijos nėra. Kaip išdirbti tuos 3 hektarus žemės? Laisvė tokia – tik pabėgti iš Lietuvos…

Ypač mane sujaudino viena gauta žinutė. At\yko į Lietuvą popiežius, skambėjo radijas ir televizija. Visa buvo skirta tik jo garbinimui, bučiniams, aukoms, šaukta, kad jis šventasis. Argi? Kur jo šventumas? Ką švento jis padarė? Gyvena prabangiai Vatikane. Nesmerkime – jis atlieka savo pareigą bet šventas nėra. Šventas tik Dievas, jeigu jis yra. Tikėk juo, žmogau, savo širdyje pasikalbėk malda, savais žodžiais. Padėk žmogui – tik nežudyk.

Štai gerb. popiežius laimino banditus, žudikus, buvo nuvežtas jų pagerbti ir t.t. O kodėl jo nenuvežė į 9- ąjį fortą? Kodėl jis nepagerbė tą kuriuos miškiniai išžudė, kodėl nebuvo pasakyta tiesa? Kodėl šventos 

maldos neskirtos pokario valstiečių vaikams ir tėvams, kurie žuvo dėl savo nuomonės ir noro pragyventi iš gautos žemelės, neskriaudžiant ir neišnaudojant kitų? Tarybiniais metais visiems užteko duonos, visi buvome draugiški, o dabar – vėl pinigai kapitalistams. Ir juos laimino popiežius.

Vienas tautietis iš Šiaulių davė man mintį. Aš sulyginau Staliną ir popiežių. Sakoma, kad buvo Stalino asmenybės kultas, bet taip baisiai nesilenkėme jam, nebuvome vežami bučiuoti jam rankų ir kojų. Nors jis laimėjo karą tarybinės armijos dėka atgavome Vilnių ir Vilniaus kraštą. Gavome teisę mokytis, gydytis nemokamai. O ką padarė popiežius? Nieko. Ar vežė mus į teatrus, kultūros renginius, ar gauname sanatorijas dykai? Viskas išnyko… Ar skamba iš jo lūpų – viskas darbo žmogui?

Kaip buvo Stalino – tarybiniais – laikais? Palyginkime.

Taigi prie popiežiaus varė visus, netilo televizija apie jo šventumą. Bet stebuklo neįvyko. Vienintelis jo noras – aukoti. Gal jis ir paaukojo, kaip Grybauskaitė, kruopų ir seno kefyro. O ką aš galiu aukoti, kai išdirbusi 32 metus mokykloje, gaunu tik 260 eurų? Kiti ir tiek negauna. O maistas, malkos, vaistai ir t..t. Ką kalbėjo popiežius? Po mirties bus gerai. Kalba žmogus, ko jis pats nežino. Taigi du asmenybės kultai. Nors Staliną turėjome už ką gerbti, o šitą? Kiekvienas šventikas to neslepia: kalbėti apie Dievą reikia, bet jo pagarbą sau gerais darbais reikia užsitarnauti, o ne televizijos ir radijo liežuviais kasdien kalbėti tą patį. Nešiokite jį savo širdyje, jis jums ir padės, bet negerbkite žudikų, kaip mokė šventas popiežius, įtikintas Lietuvos žudikų ir jų vaikų.

Ir Dievas, ir komunistai turi vieną bendrą tiesą: Nežudyk. Gerbk ir kito nuomonę. Nesmerk, nes ne visada esi teisus ir pats.

Tau duota rinktis, bet ne nusikalsti.

Paskutinis mano pačios ir mano draugų prašymas: nepamirškime Lietuvos, tikrosios jos laisvės, kalbos neterškime svetimybėmis. Pavyzdžiui, sovietų valdžia – tokio termino nebuvo. Buvo tarybų valdžia, kam įsileisti svetimžodį, kuris rėžia ausį tikram lietuviui? Ne sovietmetis, o tarybmetis – tegul gyvuoja lietuviškumas.

Mano mokytojos žodžiai:

Atėjusi į klasę, meluoti negalėjau.

Ir budelių, didvyriškus įgavusius vardus,

Aš gerbti neturėjau,

Todėl užvėriau amžiams Landsbergiui vartus.

Pagarbiai,

Birutė Dilpšienė

 

Facebook komentarai
Back To Top