skip to Main Content

Šiandieną, 2018.01.17 d., S. Daukanto aikštė prie Prezidentūros. Penkti metai. Kalbėjo apie tai ir sesuo Nijolė Sadūnaitė savo kalboje Seime, Laisvės premijos įteikimo proga.

 

Nijolės Sadūnaitės kalba, kurioje, pasak S.Skvernelio, nėra nė vieno žodžio tiesos, ir kuri, V.Pranckiečio nuomone, prarado aktualumą

Garbė Jėzui Kristui. Jei Dievas su mumis, kas prieš mus? Susirašiau, nes sklerozė paskutinėje stadijoje, kad nenuklysčiau..Pirmiausiai nuoširdžiai dėkoju visiems čia susirinkusiems, visi čia labai garbingi žmonės, už parodytą dėmesį, už man labai brangų įvertinimą. Buvau tiesos pusėje slogiais sovietų okupacijos metais, ir dabar laisvoje Lietuvoje stengiuosi išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo, taip kovoju už laisvę, laisvę nuo melo, baimės, kitaminčių persekiojimo, prisitaikėliškumo ir veidmainystės. Dievas yra tiesa, ir tiesa mus išlaisvina. Norėčiau vieną žodį iš Evangelijos vieną mažą straipsnelį, nes tai yra Dievo žodis, kuris stiprino tūkstančius partizanų ir Sibire esančių, kai Dievas buvo mūsų jėga ir džiaugsmas. Čia Šv. Jono Evangelija : kas netiki vengia Dievo sūnaus, teismo nuosprendis yra toks : atėjo šviesa į pasaulį, tačiau žmonės labiau mylėjo tamsą, nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų jo darbai, atlikti Dieve. Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje, prašau man atleisti, kad šią mums visiems taip brangią dieną dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo, kas man neduoda ramybės ir neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve. Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą, kuriame kaip vandens lašeliai atsispindi Lietuvos teisingumo situacija, deja, labai liūdna situacija. Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 m. gegužės 17 d. ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant 240 ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomom kojomis tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė.  O atėję saugoti nuo pražūties vien Lietuvos himnu ir malda apsiginklavę žmonės, kaip ir sausio 13 d. prie Seimo, buvo pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti, ir dar teisiami. Be galo gerbiama moteris Laima Bloznelytė – Plešnienė, apie kurią čia Seime a.a. Algirdas Patackas su priesaika pasakė: „Garbės žodis, aš ją pažįstu 50 metų. Geresnio, kilnesnio, doresnio savo gyvenime nesutikau. Sušaudyk – jį nemeluos. O ją iki šiol tampo po teismus, išėjo iš Universiteto, o ji onkologė, padėjo tūkstančiams žmonių gyvybę išgelbėti, ją kviečią Prancūzija ir Anglija, augina septynis vaikus. Jo tėvelis buvo politinis kalinys, praleido 15 metų Magadane, mamytei 90 metų, ji taip pat buvusi gydytoja. Aš tuose teismuose dalyvauju – Laima teisme man 100 proc. primena Kristų pas Pilotą. Man labai skaudu, kad teismuose penki, šeši, daugiausia dvylika žmonių. Kodėl mes tokie abejingi? Kodėl mes tokie abejingi kito skausmui? Tie žmonės yra patys pilietiškiausi, kaip ir tie, kurie sausio 13 d. stovėjo plikomis rankomis prieš okupantus, jie bandė apginti tą nekaltą kūdikį, kada ne tik prokuroras pasakė – mergaitė su Stankūnaite išeina iš gimtųjų namų. Mes matėme, kaip ją lauždami kojas išnešė. Gerbiama prezidentė (atsigręžia  į Grybauskaitę) pažadėjo ištirti, ar tai iš tikrųjų buvo smurtas prieš mergaitę panaudotas. Atsakymo nebuvo. Deja. Taip valstybės vardu įvykdyta liudininkės pašalinimo operacija, liudininkės prieš prievartautojus buvo pavadinta „vaiko gražinimu motinai“. Tokiu būdu, neišsprendus baudžiamosios bylos prievartos auka buvo atiduota asmenims, prieš kuriuos ji liudijo. Ir teismuose buvo visi įrodymai..keturios komisijos pripažino, kad  vaikas buvo tvirkintas, nemeluoja, nefantazuoja, 3-4 metų mergaitė negali fantazuoti,   nemokės papasakoti to, ką ji išgyveno daugelį kartų, ne vieną kartą. Po šio mane labai sukrėtusio neteisybės akto, kuriame dalyvavo dešimt kartų daugiau pareigūnų, nei neutralizuojant teroristą BIn Ladeną. Visuomenė mergaitės daugiau nematėme. Juk net nuteistiesiems iki gyvos galvos galima matytis su artimaisiais, tačiau Deimantėlei ir jos seneliams tokia teisė nesuteikta.

 

Ne vieną kartą lankiau Deimantėlę jos gimtuose namuose Garliavoje, kalbėjausi, meldžiausi kartu su ja, kartu su minia. Vykdavo gegužinės pamaldos. Ir ji prie manęs prisiglaudusi be špargalkės giedodavo Marijos litaniją. Todėl galiu atsakingai paliudyti, kad mergaitė čia jautėsi saugi ir laiminga, mylėjo savo senelius ir tetą Neringą. Ir pati buvo be galo mylima, prižiūrėta, guvi ir bendraujanti, turėjo didelį būrį bendraamžių draugų, pusseserių, su kuriomis žaidę klases, dūdavo fleitute ir t.t. Žodžiu, vaikas buvo be galo guvus, gražiai fotografavo. Jai buvo aštuoni metai. Kas atsitiko Deimantei, iki šiol nežinome. Jau beveik šešeri metai, kad su ja niekas iš anksčiau pažinojusių ir bendravusių nematė ir negirdėjo. Tiesa, iš karto po mergaitės pagrobimo viešoje erdvėje pasirodė filmukas, kurį ir aš mačiau, kuriame kažkokiomis medžiagomis apsvaiginta mergaitė, žiūrėdama į savo rankytes, klausė greta esančios mamos – kodėl pas mane aštuonios rankytės? Galvytė nesilaiko, seilės bėga. Kiek vėliau „Lietuvos rytas“, taro kitko, išvadinęs mane terorizmo garbintoja už tai, kad kartu su kitais Lietuvos šviesuoliais gyniau Lietuvos valstybės daugelį metų persekiojamą kitą kankinę, vėliau Aukščiausiojo teismo visiškai išteisintą Eglę Kusaitę, ėmė spausdinti suklastotas Deimantės nuotraukas. Taip siekiant suklaidinti tiesiogiai Deimantėlės nemačiusią ir nepažinojusią visuomenės dalį, kad atseit mergaitė sveika ir žvali. Iki šiol joks pareigūnas, tame tarpe ir mergaitės paėmimą organizavęs policijos generalinis komisaras, dabar premjeras, čia sėdintis, neprisiėmė atsakomybės už valstybės neva saugomą, o iš tikrųjų tai visiškai izoliuotą mergaitę, kuri šiuo metu galėtų bendrauti ir interneto erdvėje. Deja, internetas tyli. Visus tuos penkerius su puse metų nuo mergaitės pagrobimo iki dabar jos likimu susirūpinę piliečiai žadino visuomenę ir reikalavo iš valdžios pareigūnų ir institucijų vieno dalyko : „Tiesos“. Apie Deimantės likimą. Pirmą pusmetį rinkdavomės kasdien, vėliau kelis metus paeiliui – kartą per savaitę, dar vėliau iki dabar – kiekvieno mėnesio 17 dieną su didžiuliais užrašais „Tiesos“. Rinkomės prie prezidentūros, savivaldybių ir kitų valdžios įstaigų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Tačiau viskas veltui. Atsakingi pareigūnai niekaip į tai nereaguoja, atsirašinėja, arba tyli, kaip ir laisva save vadinanti didžioji žiniasklaida. Šios analogų Lietuvos istorijoje neturinčios pilietinis akcijos atžvilgiu yra vykdoma totali informacinė blokada. Apie ją sutartinai metų metus nieko nerašo didžioji žiniasklaida, nerodo nė viena televizija, tyli radijas. Tada, kai mes demonstracijose prašome tiesios ir klausima kur Deimantė. Todėl norėjau jūsų paklausti – kas čia? Ar tai ta laisvė, dėl kurios mes kovojome negailėdami gyvybės 1991 m. sausio 13 d? bet nesunkiai perskaitysime įtaigingų žurnalistų, kurie niekada nematė mergaitės, nebuvo Garliavoje, nepakalbinančių nei jos, nei jos šeimos, piktus, neišmanymo ir neapykantos pritvinkusius postringavimus apie violetinį rūką, temdantį akis, ir apie tai, kaip Laisvė premija pateko į Garliavos patvorius. Jie sako, kad reikia kelti jai kriminalinę bylą, sodinti į kalėjimą tą Sadūnaitę. Jai suteikti premiją? Siaubas. Reiškia mes kovojome prieš Lietuvos nepriklausomybę, rengėme perversmą? Į kalėjimą – su džiaugsmu, tačiau tik už laisvą Lietuvą.  Naudodamasi proga, kadangi mane girdi jos ekscelencija prezidentė, daug garbių Seimo ir vyriausybės narių, teisėsaugos atstovų, taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad Lietuva yra ratifikavusi tarptautinę konvenciją dėl asmenų apsaugos nuo prievartinio dingimo. Šios konvencijos pačiame pirmame straipsnyje sakoma : niekas neturi tapti priverstinio dingimo auka. Jokios išimtinės aplinkybės, net jeigu tai būtų karo padėtis, vidaus politinis nestabilumas ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis negali pateisinti priverstinio dingimo. Todėl klausiu jūsų – ar Deimantės Kedytės pagrobimas nėra priverstinis dingimas? Ar negalima laikyti mergaitę priverstinai dingusia, jeigu ją viešai ir brutaliai paėmę valstybės pareigūnai, ir jeigu apie ją jau penkerius su puse metų visuomenė neturi absoliučiai jokių žinių, net nežino, ar tas nežinia kur esantis asmuo – Deimantė Kedytė – yra gyva? Pasakykite prašau, ar Lietuva laikėsi ir nepažeidė tos tarptautinės konvencijos? Jeigu taip, tai kas rūpinasi ir gali atsakyti, ar Deimantė Kedytė nėra pradanginta? Šiandien, sausio 13, Laisvės gynėjų pagerbimo dieną man nėra nieko svarbiau, kaip sužinoti atsakymą į ne vienerius ne tik mano širdį draskantį  ir nuo visuomenės visomis valstybės išgalėmis slepiamą klausimą. Todėl, stovėdama šioje aukštoje Seimo tribūnoje pirmą ir paskutinį kartą gyvenimą, tiesiogiai kreipiuosi į jus, pirmuosius valstybės asmenis – ponia prezidente, pone premjere, ponas Seimo pirmininke, ir prašau jūsų iki vasario 16 d., Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo dienos man ir visuomenei viešai atsakyti ir pateikti neginčijamus įrodymus, kad mūsų visų taip mylėta ir daug mėnesių sergėta Deimantė Kedytė, kuriai už mėnesio, vasario 14 d., sukaks 14 metų, yra gyva ir sveika. O jei ji, jūsų valia ir valstybės vardu atplėšta nuo artimųjų, ir apsiimta saugoti, apsaugok viešpatie, net liežuvis neapsiverčia taip sakyti, galimai yra mirusi ir nužudyta, prašau tai nedelsiant viešai pripažinti, ir prisiimti atsakomybę. bet svarbiausia, jeigu tai nėra vien iš nežinios kylantys nepagrįsti žmonių įtarimai, ir tokia baisi nelaimė iš tikrųjų atsitiko, prašau pasakyti, kur yra mergaitės kapelis. Kad mes galėtume visi, ją mylėjusieji, kartu su Deimantėles seneliais, iki šiol persekiojamiems, iškeltos devynios bylos, kitais artimaisiais, mergaitės užtarėjais ir laisvės bendraminčiais, aplankyti kapelį, kartu pasimelsti, apraudoti, ir atsiprašyti, kad nesugebėjome tavęs, Deimantėje, išsaugoti. Dieve, mums atleisk. Ir baigdama savo kalbą, su didžiule širdgėla turiu pripažinti, kad negavusi sąžiningo atsakymo į šį klausimą, tikrai negalėsiu džiaugtis Lietuvos šimtmečio ir jo švęsti. Prašau man atleisti. Savo nekaltų žmonių aimanomis akla valstybė ir visuomenė, apsimetanti, kad nematė vaiko ašaros ir negirdėjo jo klyksmo, šokanti ant savo pražudytų vaikų kapų, neturi ateities. Dieve, mums atleisk. Baigti norėčiau kunigo Grigo eilėmis, jis jas parašė po trijų mėnesių nuo mergaitės pagrobimo :

Aš padėjau ant svarstyklių mažos Deimantės mažą ašarą

Ir prezidentės aptakius kalbėjimus

Nusvėrė ašara

Kaip pusnies pūką

Ir aš padėjau ant svarstyklių mažos mergaitės nevilties riksmą

Ir Seimo, taikdarių, ir paragrafų užkalbėjimus

Nusvėrė ašara, kaip pelenus išsklaidė vėjas

Ir aš padėjau ant  svarstyklių mažo vaiko bejėgystę, išgąstį, siaubą

Taip pat Olimpo sportininko auksus sidabrus ir bronzas

Ir tyro vaiko nuoskauda atsvėrė juos kaip dulkes

Mergaitės ašarose buvo Lietuva

O kalbose, teismuose niekas – tik tuštuma

 

Dievas mus myli ir laukia mūsų, už mus mirė ant kryžiaus, ir pasufleravo, iš ko mes būsime ateityje. Ir jeigu tu nepadėjai tam mažiausiam, tai eik šalin nuo manęs į amžiną kančią kartu su velniu

 

Po apsikabinimo su Grybauskaitė Sadūnaitė grįžo į tribūną ir pasakė : „man prezidentė tik ką pasakė, kad niekada nežino ir nežinojo, kur yra Deimantė Kedytė. Tai kas tada žino“. Tuoj po to mikrofonas jai buvo išjungtas

 

Back To Top