skip to Main Content
Lapjaunimas prieš Nausėdą: koks planas? Filosofė Nida Vasiliauskaitė apie vienintelę išeitį Nausėdai

Nida Vasiliauskaitė. Apie „bendrąjį gėrį“

Tiesos.lt siūlo   2021 m. liepos 12 d. 19:30

5

 

 

Nida Vasiliauskaitė. Apie „bendrąjį gėrį“DELFI.lt

Vis dažniau girdime apie jį. Vis garsiau ir drąsiau skamba pasiūlymai dėl „bendrojo gėrio“ apriboti arba ir apskritai panaikinti konstitucines individo teises ir laisves – laikinai, o gal ir nelaikinai, nes niekas neturi potencijos būti toks tvarus, kaip laikinumas (pamenate, karantinas įvastas lapkritį mėnesiui, paskui pratęstas ir pratęstas iki pat dabar tik tam, kad galiotų ir toliau, tik vadintųsi nebe „karantinu“, o „ekstremalia padėtimi“, kuri irgi nežada kada nors baigtis). O norėta/bandyta dar daugiau: ne ekstremaliąją, bet nepaprastąją.

Pasak LR nepaprastosios padėties įstatymo naujausios redakcijos (įsigaliojusios 2021-01-02), nepaprastosios padėties įvedimo pagrindas yra toks:
„1. Nepaprastoji padėtis gali būti įvedama, kai dėl valstybėje susidariusios ekstremalios situacijos ar krizės kyla grėsmė Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir šios grėsmės neįmanoma pašalinti nepanaudojus Konstitucijoje ir šiame Įstatyme nustatytų nepaprastųjų priemonių. 2. Nepaprastoji padėtis gali būti įvesta, kai šio straipsnio 1 dalyje nustatyta grėsmė Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai kyla dėl kitose valstybėse susidariusios ekstremalios situacijos ar krizės.“

Nė žodžio apie epidemijas ar pandemijas – nepriklausomai nuo jų realumo, nepaprastosios padėties įvedimo pagrindu jos NĖRA.

Pagrindas – išimtinai politinis: grėsmė santvarkai ir visuomenės rimčiai. Kokia grėsmė? Kas ją kelia? Argi ne virusas? Ne? Tai gal piliečių vengimas skiepytis? Konstitucinei santvarkai? Kuriame Konstitucijos punkte nurodyta nevengti? Kiek žinau, ten tikrai minimi kiti dalykai: II skirsnio 18 straipsnis sako „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“ (t.y. ne valstybė ir ne valdžia jas panorėjusi suteikia), 20 straipsnis – „Žmogaus laisvė yra neliečiama. […]“, 21 straipsnis – „Žmogaus asmuo neliečiamas. […] Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai bandymai ar medicinos eksperimentai“, 22 straipsnis – „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. […] Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ ir taip toliau, ir panašiai.

Bet juk „bendrasis gėris“! Kokiu trumparegiu egoistu reikia būti, kad nesutiktum su visu šitu dėl jo, dėl kitų, dėl visuomenės intereso paaukoti! – kelia antakius dangop filosofuojantys liberalai. Liberalai?! Gal juokaujate? Na, jie šiandien taip prisistato. Netgi atsiveda į pagalbą liberalizmo klasiką Johną Stuartą Millį (1806–1873): esą, jis išpažino „maksimalios laimės kiekio makslimaliam žmonių skaičiui“ etinį principą ir su liberalizmu, kaip ir jie, neturėjo visai nieko bendra.

Ne, neišpažino – tas principas Jeremy‘o Benthamo (1748–1832), išties neliberalo. Millį kur kas labiau domino laimės kokybė, o ne kiekybė, ir individo, o ne visuomenės gėris.

Ne iš egoizmo: iš meilės laisvei, ir dar todėl, kad egzistuoja ne visuomenė, o individai, asmenys, tad „bendras gėris“ prasmingas tik kaip individų gėrių suma; visuomenė, kurioje individas nėra laisvas, irgi nėra nei laisva, nei gera. Kad būtų laisva ir gera, ji privalo netrukdyti individui pačiam rinktis „gėrį“ pagal savą supratimą – ir keliauti nors ir (kitų vertinimu) į pragarą, užuot „jo paties labui“ puolusi gelbėti. Nes pragaras – būti ganomu galviju, prarasti žmogaus atributus, tarp kurių laisvė – esminis, ir joks „laimės“ nei „pasitenkinimo“ kiekis jos nekompensuos:

It is better to be a human being dissatisfied than a pig satisfied; better to be Socrates dissatisfied than a fool satisfied. And if the fool, or the pig, are of a different opinion, it is because they only know their own side of the question. The other party to the comparison knows both sides ( liet. Geriau būti nepatenkintu žmogum, nei patenkinta kiaule; geriau nepatenkintu Sokratu, nei patenkintu kvailiu. Ir jei kvailys, ar kiaulė, laikosi kitokios nuomonės, tai tik todėl, kad jie žvelgia tik iš savos pozicijos, kai kita šalis žino abi). Tad palikite ramybėje Millį: jis nuoširdžiai šlykštisi jumis iš Anapus.

Pakalbėkime apie „bendrąjį gėrį“ čia ir dabar, be jo. Jei sutinkame, kad dėl jo individo laisvės prireikus suspenduotinos ar eliminuotinos, tai ne tik nutylime, kokiu būdu žinome jo turinį (kas konkrečiai sudaro „bendrąjį gėrį“? kieno neapskundžiamu balsavimu ar sprendimu? kam jis geras, jeigu piliečiai vienas per kitą sako „ne man“? kam bendras, jei didelę, jeigu ne didžiąją, dalį piliečių ignoruoja ir išstumia?), bet ir įsipareigojame sutikti su bet kuo, kas tik pasirodys tikrai ar tariamai „visuomenei geriau“.

Pvz., kodėl neeutanazavus pensininkų? […]

Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));