skip to Main Content

                    PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMUI

 

 

Baudžiamojoje byloje Nr. 1-21-491/2021

 

Kaltinamosios

Neringos Venckienės, gim. 1971 m.,

 

Gynėjas: Advokatas Danius Svirinavičius,

Laisvės al. 98 – 27, Kaunas, LT 44252;

 

 

        BAIGIAMOJI KALBA 

 

Ši baudžiamoji byla yra beprecedentė ir dėl to neatsitiktinai susilaukė itin didelio visuomenės susidomėjimo. Ji yra beprecedentė dėl daugybės aspektų. Ir vienas jų yra tas, kad bandoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nuteisti žmogų, kurio visas gyvenimas buvo nepriekaištingas, kuris pats savo laiku daug metų net dirbo teisėju, be to net apygardos teisme. Jau vien dėl pastarųjų aplinkybių kaltinamoji Neringa Venckienė nusipelnė ir nusipelno teisingo šios bylos išnagrinėjimo (juo labiau, jog tai kiekvieno mūsų valstybės piliečio, gyventojo teisė).

Tuo tarpu išklausius nukentėjusiųjų šalių baigiamąsias kalbas, o ypač – prokuroro baigiamąją kalbą – matome, kad kaltinančiosios šalys vadovaujasi savo subjektyviais įsitikinimais, savo subjektyviais norais, tam tikromis ambicijomis, tačiau tai juk nepadeda nustatyti teisingumo. Vien ką reiškia prokuroro gana emocingos baigiamosios kalbos motyvai, kuriuose gynybos prašymu apklausti atskiri liudytojai įvardinti kaip „Neatsitiktinai priklausę „Tai partijai“ (pagal prokuroro kalbos kontekstą galima suprasti – „Nerimti liudytojai“, priklausę „Abejotinai (ar pan.) „Drąsos kelio“ partijai“. Tuo tarpu gyvename teisinėje valstybėje ir bet koks bylų politizavimas draudžiamas (tai draudžia ir baudžiamojo proceso įstatymai).

Buvau ir tebesu įsitikinęs, kad Neringa Venckienė baudžiamąja tvarka buvo ir yra persekiojama nepagrįstai.

Taigi, pačiame Kaltinamajame akte nurodoma, jog: 

Neringa Venckienė kaltinama tuo, kad ji, būdama mažametės Deimantės Stankūnaitės (Kedytės), gim. 2004 m., globėja ir žinodama, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21-550/2011 mažametės gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina Laimute Stankūnaite ir žinodama, kad šis teismo sprendimas dėl įpareigojimo perduoti vaiką turi būti vykdomas skubiai bei ji įpareigota nuo teismo sprendimo priėmimo dienos ne vėliau kaip keturioliktą dieną perduoti D. Stankūnaitę (Kedytę) motinai, per teismo nustatytą terminą iki 2011-12-30 teismo sprendimo dalies, įpareigojančios ją perduoti D. Stankūnaitę (Kedytę) motinai Laimutei Stankūnaitei, neįvykdė,                        D. Stankūnaitės (Kedytės) motinai Laimutei Stankūnaitei neperdavė iki tol, kol 2012-05-17                              D. Stankūnaitė (Kedytė) antstolio buvo priverstinai perduota motinai L.Stankūnaitei, tai yra, ji nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme; šiuose Neringos Venckienės veiksmuose yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 245 str.;

taip pat ji 2012-05-17 06.30 – 07.20 val., gyvenamajame name, adresu Klonio g. 5, Teleičių k., Kauno raj., priklausančiame jos tėvams Laimutei ir Vytautui Andriui Kedžiams, žinodama, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21-550/2011 Deimantės Stankūnaitės (Kedytės) gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina Laimute Stankūnaite ir ji įpareigota perduoti vaiką motinai, taip pat žinodama, kad 2012-03-22 Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-300-188-2012 leista prievarta (pašalinant kliūtis) paimti D. Stankūnaitę (Kedytę) iš jos buvimo vietos ir perduoti mergaitę motinai, aktyviais veiksmais trukdė antstolei Sonatai Vaicekauskienei vykdyti teismo sprendimą, piktnaudžiavo globėjos teisėmis, psichiškai gniuždydama vaiką, nežymiai sužalojo Laimutę Stankūnaitę bei panaudodama fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent: antstolei S.Vaicekauskienei kartu su Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistėmis Gražina Didžbaliene bei Evelina Talaliene atvykus prie namo vykdyti teismo sprendimą ir perduoti vaiką motinai, antstolei S. Vaicekauskienei kelis kartus reikalaujant atidaryti užrakintas namo duris, šio reikalavimo nevykdė, namo durų, kurios iš vidaus buvo užremtos medine lenta, neatidarė, lentos nepašalino ir taip užkirto kelią antstolei patekti į namo vidų, po ko, antstolei priėjus prie namo vitrininio lango bei durų ir pakartotinai kelis kartus pareikalavus įleisti į vidų, durų neatidarė, tęsdama nusikalstamus veiksmus D. Stankūnaitę (Kedytę) pastatė prieš langą, antstolei nurodžius patraukti vaiką nuo lango ir jo netraumuoti, šio reikalavimo nevykdė, tokiu būdu vertė vaiką stebėti kliūčių šalinimo veiksmus – techninių priemonių naudojimą, durų laužimą ir stiklo išmušimą, kambario viduje buvusių asmenų priverstinį pašalinimą, taip sukeldama neigiamas vaiko reakcijas, priešingas vaiko interesams, darė žalą vaiko psichiniam vystymuisi ir psichiškai gniuždė vaiką, tęsdama nusikalstamus veiksmus ir antstolei su pareigūnų pagalba patekus į namo vidų, kambaryje, antstolei nurodžius perduoti vaiką, šio teisėto reikalavimo nevykdė – sėdėjo ant kėdės apkabinusi mergaitę ir šaukdama reikalavo jos neliesti, tokiu elgesiu toliau traumavo vaiką ir kliudė Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistėms vaiką paimti bei perduoti išieškotojai L. Stankūnaitei, po ko, antstolės nurodymu, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos mobilios kuopos pareigūnams Mindaugui Gušauskui bei Eugeniuš Stašinski pradėjus šalinti kliūtį, t.y. kambaryje priėjus prie ant kėdės sėdėjusios ir savo rankomis mažametę D. Stankūnaitę (Kedytę) apglėbusios N. Venckienės, M. Gušauskui paėmus už              N. Venckienės dešinės rankos riešo bei alkūnės sąnarių, tokiu būdu laikant jos dešinę ranką, o tuo metu ir tokiu pat būdu E. Stašinski laikant N.Venckienės kairę ranką už riešo ir alkūnės sąnarių, kad vaiko motina L. Stankūnaitė galėtų atitraukti nuo jos savo dukrą, priešindamasi vaiko paėmimui, N. Venckienė tyčia ne mažiau kaip penkis kartus kojomis spyrė L. Stankūnaitei į pilvą ir kojas, tuo padarė L. Stankūnaitei keturias poodines kraujosruvas kairės šlaunies ir blauzdos, priekiniuose ir išoriniuose paviršiuose – nežymų sveikatos sutrikdymą, o L. Stankūnaitei paėmus mergaitę nuo N. Venckienės kelių bei išėjus iš namo, N. Venckienė, atsistojusi nuo kėdės, ištraukė E. Stašinski laikytą kairę ranką ir tyčia kairės rankos kumščiu tris kartus smogė jos dešinę ranką laikiusiam M. Gušauskui į dešinę galvos pusę ir veidą, tuo M. Gušauskui sukėlė fizinį skausmą, šiais veiksmais N. Venckienė trukdė antstolio veiklai, nežymiai sutrikdė L.Stankūnaitės sveikatą ir pasipriešino valstybės tarnautojui; šiuose Neringos Venckienės veiksmuose yra požymiai nusikalstamų veikų, numatytų BK 231 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir 286 str.

Neringa Venckienė šios bylos procese davė parodymus – kaip ikiteisminiame tyrime, taip ir teismui, nagrinėjant šią bylą iš esmės. Neringa Venckienė duodama parodymus šios bylos ligšioliniame procese, motyvuotai nurodė, jog jokių nusikalstamų veikų nepadarė ir nedarė, o taip pat nesitarė ir su kokiais nors kitais asmenimis daryti kokias nors nusikalstamas veikas, ji neturėjusi jokio tikslo nusikalsti.

 

  1. Kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso      (toliau – ir BPK) normų.

Kaltinamasis aktas šioje byloje nepilnai atitinka BPK normas ir kitų norminių aktų reikalavimus. Šis Kaltinamasis aktas nėra iki galo aiškus ir suprantamas.

1.1. Kaip žinia, negalima atskirti Kaltinamojo akto rezoliucinės dalies, t.y. paties Kaltinamajame akte išdėstyto kaltinimo (Kaltinamajame akte tariamos, kaltinamajam inriminuojamos nusikalstamos veikos aprašymo), nuo motyvuojamosios Kaltinamojo akto dalies, kuri baudžiamojo proceso įstatyme įvardinta duomenimis, kuriais grindžiamas kaltinimas (BPK 219 str. 4 p.). Tokios išvados seka ir iš pačių konkrečių BPK 219 straipsnio reikalavimų, iš BPK pagrindinių normų, reglamentuojančių traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens, gynybos teises, o taip pat ir iš kitų teisės normų, tame tarpe iš esminių įstatyminių normų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str; ir kt.).

Dėl šioje baudžiamojoje byloje prokuroro surašyto Kaltinamojo akto dalies “Duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas”, jeigu ją lyginti su pačiu Kaltinamajame akte deklaruojamu kaltinimu, pažymėtina tai, jog ji yra išimtinai prieštaringa. Tai yra, šioje šio Kaltinamojo akto dalyje yra surašyti kaip kaltinančio pobūdžio duomenys, taip ir teisinančio pobūdžio duomenys ir jie niekaip neatskirti. Pačiame akte niekaip neargumentuota, nemotyvuota, nepaaiškinta, ar prokuroras sutinka su visais iš jo akte paminėtųjų duomenų, ar kuriuos nors iš jų atmeta (jeigu atmeta, tai akte nenurodyta dėl kokių priežasčių). Štai, Kaltinamajame akte nurodoma eilė duomenų, paneigiančių kaltinimą – ir ne tik visoje apimtyje neigiančios kaltinimą pačios Neringos Venckienės parodymai, bet ir atitinkami liudytojų Audronės Skučienės, Laimutės Kedienės, Vytauto Andriaus Kedžio, Ievos Šidlauskaitės – Stripeikienės, Daivos Matulevičiūtės, Mindaugo Martinaičio, Tado Skučo, Auksės Ibenskienės, Viktoro Narvilo, Renaldo Ščiglinsko parodymai, be to, kas svarbiausia, toje Kaltinamojo akto dalyje nurodoma, iš esmės visoje apimtyje prieštaraujanti pačiame kaltinime išdėstytoms tariamoms faktinio pobūdžio aplinkybėms, vaizdo/garso įrašų medžiaga. Nors visi pastarieji duomenys ne tik nepatvirtina kaltinimo versijos, tačiau kaip minėta, net ją ir paneigia, tačiau prokuroras Kaltinamajame akte nieko nenurodo apie tai, kodėl atmeta tuos įrodymus (duomenis), dar daugiau – tais duomenimis grindžia kaltinimą. Tai daro kaltinimą, patį Kaltinamąjį aktą ne iki galo aiškiu ir suprantamu.

1.2. Kaltinamajai inkriminuojamos nusikalstamos veikos gali būti padaromos, jeigu vertinti BK bendrosios dalies normas, tik tyčia (BK 15 str.), tuo tarpu Kaltinamajame akte absoliučiai nieko nenurodyta apie tame akte nurodyto traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens Neringos Venckienės veikos motyvus, tikslus. Tai yra, Kaltinamajame akte pateikti ir kaltinamojo, ir teisinančiojo pobūdžio atskirų subjektyvaus ir objektyvaus pobūdžio duomenų kratinys, o pats akto autorius nepateikia tame akte jokios savo motyvacijos, jo nurodytų duomenų vertinimo.

1.3. Nepaisant jau paminėtųjų Kaltinamojo akto trūkumų, tame akte išdėstytas kaltinimas suformuluotas ir pertekliškai. Tai yra, neaišku, dėl kokių priežasčių jame dėstomi tariami Neringos Venckienės veiksmai, įvardijami Kaltinamojo akto autoriaus, kaip esą nukreipti prieš mažametį vaiką Deimantę Stankūnaitę (Kedytę), gim. 2004 m. (tame akte tariamas “vaiko psichiškas gniuždymas” ir kt.). Net ir atsiribojant nuo įrodymų vertinimo, t.y., to klausimo, buvo ar nebuvo tie atitinkami kaltinime tariami Neringos Venckienės veiksmai atlikti, yra akivaizdu, jog ta kaltinimo dalis išeina už kaltinimuose nurodytuose Neringai Venckienei inkriminuotuose baudžiamuosiuose įstatymuose numatytų nusikalstamų veikų sudėčių. Toks Kaltinamojo akto trūkumas nėra formalumas ar pan. Juk čia yra ne kokia nors civilinė byla ar administracinė byla, baudžiamasis procesas reikalauja, kad byla būtų nagrinėjama ne tik prisilaikant kaltinamajame akte apibrėžto kaltinimo rėmų, tačiau ir atitinkamas kaltinimų dėstymas yra sąlygojamas BK suformuluotų konkrečių nusikalstamų veikų sudėčių.

Iš kitos pusės, didelėje dalyje (pvz., ištisai kaltinimo dalyje   pagal BK 245 str.) kaltinimas visiškai neinformatyvus, deklaratyvus. Sakykime, daugybė bylos duomenų patvirtina, jog mažametė Deimantė Kedytė kategoriškai nesutiko būti perduodama jos biologinei motinai Laimutei Stankūnaitei ir tai buvo vienintelė priežastis, kodėl nepavyko įvykdyti teismo sprendimo iki 2012-05-17 dienos ne tik pačiai Neringai Venckienei, bet ir visiems kitiems asmenims (antstolei, kuriai teko su eile vaikų teisių apsaugos pareigūnų, psichologų galvoti, kaip gi pakeisti vaiko nusistatymą, organizuojant jo preliminarius pasimatymus su motina ir pan.). Tuo tarpu kaltinant Neringą Venckienę apsiribota tik sausa fraze – „Deimantės Stankūnaitės (Kedytės) motinai Laimutei Stankūnaitei neperdavė iki tol, kol 2012-05-17 d. Deimantė Stankūnaitė (Kedytė) antstolės buvo priverstinai perduota motinai L. Stankūnaitei“.

Toks kaltinamojo akto, kaltinimo visiškas neinformuotumas itin neigiamai veikė ir veikia šios bylos procesą, jos teisingą išnagrinėjimą (esminiai trukdo teisingai išspręsti šią bylą). Tai yra, esant tokiam abstrakčiam kaltinimui kaltinančios šalys iš gausios, gana nesusistemintos bylos medžiagos „traukia ką nori“, kad tik patvirtinti tą kaltinimą. Tuo tarpu kaltinamosios gynyba nemato aiškių kaltinimo rėmų, jokios konkretikos ir tai esminiai trukdė ir trukdo kaltinamajai gintis. Šalia to, juk ir teismui tai neabejotinai nepadeda teisingai išnagrinėti šią bylą.

Taigi, ir dėl šioje dalyje išdėstytųjų aplinkybių kaltinimas nėra iki galo aiškus ir suprantamas, jis neatitinka BPK normų.

1.4. Iš pačiame Kaltinamajame akte dėstomų duomenų, kuriais tame akte išdėstytas kaltinimas grindžiamas, matyti, kad kaltinime nurodytos mažametės Deimantės Stankūnaitės (Kedytės), gim. 2004 m., atžvilgiu kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku (2012-05-17 d.) buvo vartojamas psichinis ir net fizinis smurtas ir tai buvo daroma ne iš tos mergaitės tuometinės globėjos Neringos Venckienės, o iš kitų asmenų pusės. Tuo tarpu Kaltinamajame akte tai niekaip neįvertinta.

1.5.  Kaltinimas kaltinamajame akte jo dalyje pagal BK 231 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir 286 str. yra išdėstytas ne atskirai pagal minėtąsias atskiras paminėtųjų nusikalstamų veikų sudėtis, o vienu sakiniu, standartinio mašinraštinio teksto 40 – ties eilučių apimtyje. Toks kaltinimo suformulavimas, nepaisant to, kokias kaltinime tariamų nusikalstamų veikų galimas sutaptis turėtų omenyje to kaltinimo autorius, neatitinka BPK normų bei taip pat maksimaliai riboja gynybos teises, o taip pat ir teismo galimybę teisingai išspręsti šią bylą.

Tokio kaltinimo išdėstymo pasekoje, susiduriama net su tokia paradoksalia situacija, kuomet Neringą Venckienę kaltinant “trukdymu antstolio veiklai”, jai inkriminuojami kaltinime išdėstyti tariami veiksmai kaltinime nurodytų kitų asmenų atžvilgiu, pagal tame pačiame Kaltinamajame akte nurodomus duomenis buvę jau po to, kai antstolė įvykdė sprendimą, vaiką paėmė; bei pan. Tai yra, toks kaltinimo išdėstymas yra labai klaidinantis ir teisiniu požiūriu ydingas.

1.6. Kaltinamajame akte nurodoma, kad tarpe kitų tame akte paminėtų nusikalstamų veikų Neringai Venckienei inkriminuojama taip pat ir nusikaltimo, numatyto BK 231 str. (Trukdymas teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai) 1 dalyje, padarymas. Tuo tarpu pažymėtina, jog po to, kai buvo priimta pirminė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija, minėtojo BK 231 straipsnio 1 dalis įstatymų leidėjo buvo keičiama (2007 06 28 įstatymu Nr. X-1233, įsigaliojusiu  nuo 2007 07 21 d.). Taigi, iš tokio kaltinimo, kaip suformuluotas Kaltinamajame akte, nėra aišku ir suprantama, pagal kokį konkretų BK Specialiosios dalies įstatymą Neringa Venckienė yra kaltinama toje dalyje.

1.7. Pažymėtina ir tai, jog nurodytame Kaltinamajame akte bandoma inkriminuoti vieną iš  jame nurodytųjų nusikalstamų veikų (baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 245 str.) pažeidžiant net ir principą non bis in idem. Tai yra, nepaisant tų aplinkybių, jog už toje kaltinimo dalyje tariamą teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą Neringa Venckienė patyrė itin griežtas sankcijas – ji pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas sumokėjo itin didelę sumą baudų.

Ikiteisminis tyrimas negali būti toks, kad jo trūkumai kliudytų įtariamajam asmeniui gintis. Per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, suprantami, logiški, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-01-16 nutarimas). Gi Kaltinamasis aktas yra vienas svarbiausių baudžiamojo proceso dokumentų, jame išdėstomi svarbiausi šios stadijos rezultatai, suformuluojamas kaltinimas, kuris ir nustato tolesnes bylos nagrinėjimo ribas. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK numatytų reikalavimų ir tuomet, kai, tame tarpe: jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (tai ne tik veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, bet ir kitos svarbios aplinkybės); kai jame tariamos nusikalstamos veikos aplinkybės išdėstytos neaiškiai ir netiksliai; ir kt. Taigi kaltinamasis aktas turi būti surašytas be esminių trūkumų tiek turinio, tiek formos prasme, jame turi būti išsamiai aiškiai ir tiksliai išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (su pakeitimais ir papildomais protokolais) 6 straipsnio (Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 3 dalies „a“ punkte nurodyta, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti išsamiai informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Ši nuostata atsispindi ir BPK 44 str. 7 dalyje, iš kurios seka, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto įtarimo pobūdį bei pagrindą. Be to, BPK 10 str. įtvirtinta teisė į gynybą ir nurodyta, kad teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų, kaltinimų, o taip pat imtis reikiamų priemonių užtikrinti to traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens asmeninių teisių apsaugą. Tuo tarpu, jeigu kaltinamasis aktas surašytas neaiškiai, tai laikytina kliūtimi kaltinamajam asmeniui realizuoti pastarojo teisę į gynybą. Būtent taip yra kaltinamosios Neringos Venckienės atveju šioje byloje, vertinant prokuroro jai ir teismui įteiktą Kaltinamąjį aktą.

Kaltinamojo akto atitikimas vien tokio pobūdžio aktų pačiai formai visiškai nereiškia, kad tas aktas yra aiškus, suprantamas ir kad pagal jį kaltinamasis gali pilnavertiškai gintis, nereiškia, kad tas kaltinamasis aktas atitinka BPK normas. Tokiu būdu ir dėl jau nurodytųjų aplinkybių buvo ir tebėra pagrindas šią baudžiamąją bylą perduoti prokurorui dėl joje surašyto Kaltinamojo akto neatitikimo BPK normoms.

Nors kaltinamosios N.Venckienės gynyba šios bylos procese jau buvo pareiškusi savo prašymą perduoti bylą prokuorui dėl Kaltinamojo akto neatitikimo BPK normoms, o apygardos teismas tą kaltinamosios gynybos prašymą atmetė, tačiau šiuo metu, teismui baigus teisminį įrodymų tyrimą, kaltinamosios gynyba vėl atkreipia teismo dėmesį į nurodytąjį Kaltinamojo akto neatitikimą BPK normoms (juo labiau, jog teismas turi galimybę persvarstyti anksčiau savo buvusius priimtus tarpinius procesinius sprendimus ir, išėjus priimti galutinį procesinį sprendimą, patenkinti ir tokį gynybos prašymą).

 

  1. Dėl baudžiamosios bylos dalies nutraukimo vadovaujantis principu Non bis in idem.

Kaip žinia, kaltinimo dalyje pagal BK 245 str. Neringa Venckienė šioje baudžiamojoje byloje kaltinama dėl to, kad ji, būdama mažametės Deimantės Stankūnaitės (Kedytės), gim. 2004 m., globėja ir žinodama, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21-550/2011 mažametės gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina Laimute Stankūnaite ir žinodama, kad šis teismo sprendimas dėl įpareigojimo perduoti vaiką turi būti vykdomas skubiai bei ji įpareigota nuo teismo sprendimo priėmimo dienos ne vėliau kaip keturioliktą dieną perduoti D.Stankūnaitę (Kedytę) motinai, per teismo nustatytą terminą iki 2011-12-30 teismo sprendimo dalies, įpareigojančios ją perduoti D.Stankūnaitę (Kedytę) motinai Laimutei Stankūnaitei, neįvykdė, D.Stankūnaitės (Kedytės) motinai Laimutei Stankūnaitei neperdavė iki tol, kol 2012-05-17 D.Stankūnaitė (Kedytė) antstolio buvo priverstinai perduota motinai L.Stankūnaitei, tai yra, ji nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme.

Pažymėtina, jog už šioje kaltinimo dalyje tariamus veiksmus/neveikimą Neringa Venckienė jau patyrė itin griežtas sankcijas, t.y. už tariamai kaltą Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-12-16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-21-550/2011 neįvykdymą Neringai Venckienei buvo paskirtos baudos, tų baudų Neringa Venckienė yra sumokėjusi beveik 30 000,00 litų, t.y. 27800 litų (kas pagal piniginį kursą atitinka 8312 eurų) ir tos baudos pagal įstatymo reikalavimus teko D.Stankūnaitės (Kedytės) motinai Laimutei Stankūnaitei.

Kaip žinia, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnio 6 dalyje tame tarpe nustatyta, kad: jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, arba jeigu per nustatytą terminą neįvykdytas privalomasis nurodymas ar nevykdomas privalomasis nurodymas, kurio įvykdymo terminas nenustatytas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui; sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje; teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai. Būtent remiantis šiomis teisės normomis antstolė Sonata Vaicekauskienė ir išieškojo iš Neringos Venckienės Laimutės Stankūnaitės naudai minėtuosius pinigus. Pažymėtina, jog BK 245 straipsnyje (Teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas) nustatyta, jog tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Gi pagal nagrinėjamame kaltinime tariamos nusikalstamos veikos padarymo laikui galiojusios BK 47 str. (Bauda) redakcijos 3 d. 1 punktą už baudžiamąjį nusižengimą (kokiu ir yra nusikalstama veika, numatyta BK 245 straipsnyje) buvo numatytas baudos dydis iki 50 MGL dydžio, t.y. keleriopai mažesnis, nei Neringa Venckienė yra sumokėjusi baudas pagal nurodytąsias Civilinio proceso kodekso normas už tariamai kalta veika nevykdytą teismo sprendimą.

Tokiu būdu šios bylos ikiteisminio tyrimo procese Pranešimas apie įtarimą pagal BK 245 str. buvo surašytas ir įteiktas Neringai Venckienei neteisėtai, pažeidžiant mūsų valstybėje, kaip ir kitose valstybėse, ratifikavusiose Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, galiojantį principą Non bis in idem. Šis principas yra įtvirtintas ne tik mūsų valstybės Konstitucijoje (kurios 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą), bet ir BK 2 straipsnio 6 dalyje, kurioje taip pat nurodyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta viena iš aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, t. y. kai toks procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, – kai asmeniui įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teisino nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Minėtasis principas (non bis in idem) taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje ir taikomas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje; jo pažeidimas konstatuojamas, kai nustatoma, kad asmuo už tą patį teisės pažeidimą yra nubaudžiamas du kartus. Dvigubo nebaudžiamumo principo esmė yra ta, kad niekas negali būti baudžiamas du kartus už tą pačią veiką, t. y. identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Aptariamo principo įgyvendinimas apima tiek tuos atvejus, kai asmuo persekiojamas baudžiamąja tvarka vykstant dviem procesams dėl to paties pažeidimo, tiek ir tuos atvejus, kai susiduriama su kitų rūšių atsakomybės, panašios į baudžiamąją, pvz., administracinės, taikymu. Teisminėje praktikoje tokiems atvejams nurodyta, jog sprendžiant, ar faktai iš esmės yra tie patys pirmiausia turi būti remiamasi dviejuose procesuose priimtais sprendimais (pvz., kaltinamasis aktas, nuosprendis), kuriuose nurodytos konkrečios faktinės aplinkybės, dėl kurių asmuo buvo persekiojamas (kaltinamas, nuteistas). Vertinant dviejų veikų aplinkybių sutapimą ar skirtumus, svarbius darant išvadą dėl dvigubo nebaudžiamumo principo (ne)pažeidimo, būtina išsiaiškinti, ar asmens baudžiamojo persekiojimo (patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, nuteisimo) pagrindas buvo identiški arba labai panašūs faktai, koks jų sutapimas ne tik laiko, erdves (vietos) prasme, bet ir esminiais elementais. Vien tai, kad dviejų veikų sudėtys gali būti formaliai skirtingos ir nustatytos skirtinguose BK straipsniuose, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog asmuo padarė du teisės pažeidimus, už kuriuos baustinas abiem atvejais. EŽTT jurisprudencijoje, kuri svarbi Lietuvos teisės taikymui kaip teisės aiškinimo šaltinis, įgyvendinant non bis in idem principą vadovaujamasi kriterijais, susijusiais ir su teisinės atsakomybės rūšimis, ir su pažeidimų pobūdžiu, prigimtimi, konkrečias veikas apibūdinančių faktinių aplinkybių visuma. Kai faktinės aplinkybės sudaro pagrindą patraukti asmenį teisinėn atsakomybėn ir nubausti vienu atveju ir kai iš esmės dėl tų pačių aplinkybių, tačiau besiskiriančių (nesutampančių) vienu elementu, t. y. kai to paties įvykio aplinkybės šiek tiek, nereikšmingai skiriasi ir asmuo baudžiamas antrą kartą, laikoma, jog tai reiškia non bis in idem principo pažeidimą (2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergej Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03). Taigi, sprendžiant, ar faktinės aplinkybės, kurių pagrindu asmuo buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, reiškia tą patį teisės pažeidimą (sutapimą), turi būti atsižvelgiama į visumą aplinkybių, neatskiriamai susijusių laiko ir vietos atžvilgiu, bei teisės pažeidimo sudėtį (sudėtis) apibūdinančių konkrečių faktų tapatumą (identiškumą) arba esmingą panašumą.

Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje principas non bis in idem aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti (tęsti) baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Gradinger v. Austria, no. 15963/90, judgement of 23 October 1995; Franz Fisher v. Austria, no. 37950/97, judgement of 29 May 2001; Sergey Zolotukhin v. Russia, no 14939/03, judgement of 10 February 2009, kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-7-68/2009). Kaltinamajame akte Neringai Venckienei šioje baudžiamojoje byloje kaltinimo dalyje pagal BK 245 str. inkriminuojami identiški arba iš esmės tie patys lyginant su ta veika, už kurią jau yra sumokėjusi baudas, teisiškai reikšmingi, kaltinime tariami, faktai, t.y. visuma konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su Neringa Venckiene ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu – tariamų veikų padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės abiem atvejais kyla iš esmės iš tų pačių fakto aplinkybių.

Konvencija draudžia ne tik dvigubą nuteisimą ir nubaudimą, bet ir pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą dėl tos pačios veikos. Tokia pati taisyklė yra įtvirtinta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose Ruotsalainen prieš Suomiją (2009 m. birželio 16 d. sprendimas, cituojama taip pat ir  ), Dev prieš Švediją (pareiškimo Nr. 7356/10, 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimas), Grande Stevens and Others prieš Italiją (pareiškimų Nr. 18640/10, 18647/10, 18663/10, 18668/10 ir 18698/10, Didžiosios Kolegijos 2014 m. kovo 04 d. sprendimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad non bis in idem principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167-788/2015). EŽTT praktikos kontekste, ypač pagal jau minėtos bylos Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14939/03, 2009 m. vasario 10 d. sprendimas) išaiškinimus, Konvenciją pažeidžia ne tik dvigubas nubaudimas, bet ir lygiagretus (pakartotinis) persekiojimas, kylantis iš tų pačių fakto aplinkybių (be kita ko, ši problematika kelta ir EŽTT byloje Ščiukina prieš Lietuvą (peticijos                        Nr. 19251/02), 2006 m. gruodžio 05 d. nutarimas dėl priimtinumo). Taip pat principo non bis in idem problematika atskleista ir naujesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 14 d. nutartyje b.b. Nr. 2K-219-693/2016, kurioje pabrėžiama, kad Konvencija garantuoja ne tik teisę nebūti antrą kartą nubaustam dėl to paties pažeidimo, bet ir būti pakartotinai persekiojamam: „Kita vertus, principas non bis in idem įtvirtintas ir tarptautiniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje nustatyta, kad ,niekas neturi būti vėl persekiojamas (tried  angl.) ar baudžiamas (punished  angl.) tos pačios valstybės už teisės pažeidimą (lietuviškame vertimo variante pavartotas žodis ,,nusikaltimas“, kuris nevisiškai atitinka angliškame teksto variante pavartoto žodžio ,,offence“ reikšmę), už kurį jis jau buvo išteisintas ar nuteistas (lietuviškame teksto variante įrašyti žodžiai ,,galutiniu nuosprendžiu“, kurių nėra angliškame teksto variante) pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03 ir kt.). Be to, nors non bis in idem principas riboja galimybes vykdyti alternatyvius ir kartotinus procesus tik dėl baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimų, tačiau administracinės teisės pažeidimai Konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu pripažįstami „baudžiamaisiais“. Konstitucinėje jurisprudencijoje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Taigi draudžiama už tą pačią veiką ne tik du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn, bet ir bausti asmenį traukiant jį už tą pačią veiką administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. Sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką, turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį)“. Ir gana neseniai priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020-07-02 d. nutartyje (b/bylos Nr. Nr. 2K-165-648/2020) pateikti panašūs, kaip aukščiau išdėstyti, išaiškinimai, reikšmingi ir kaltinamosios Neringos Venckienės baudžiamajai bylai. Tame tarpe toje nutartyje išaiškinta, kad pažeidimų teisinių formuluočių skirtumai nėra pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl vėlesnės proceso atitikties non bis in idem principui; pažymėtina ir tai, kad nors non bis in idem principas riboja galimybes vykdyti alternatyvius ir kartotinius procesus tik dėl baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimų, tačiau administraciniai nusižengimai Konvencijos ir Konstitucijos požiūriu pripažįstami baudžiamaisiais; taigi draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje apibrėžtas imperatyvu, įtvirtinančiu, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo ar pagal pažeidimo, galimos bausmės bei griežtumo laipsnio pobūdį tapataus proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514-942/20152K-109-788-2016, nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-11-628/2019).

Sekant minėtąja teismine praktika seka išvada, jog ir tuo atveju, kuomet Neringa Venckienė buvo patraukta griežton civilinio (savo esme ir administracinio) pobūdžio atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas, už tas pačias veikas Neringa Venckienė negali būti persekiojama baudžiamąja tvarka, t.y. jau pagal BK normas.

 

  1. 3. Suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.

Kaltinamajame akte nurodoma, kad jame tariama nusikalstama veika, numatyta BK 245 str., neva padaryta nuo 2011-12-30 d. iki 2012-05-17 d., o nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir 286 str., esą padarytos 2012-05-17 dieną 06.30 – 07.20 val.

Ši baudžiamoji byla turi būti nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams, nustatytiems BK 95 straipsnyje (suprantama, kaltinimo dalyje pagal BK 245 str. byla nutrauktina suėjus minėtajam senaties terminui tuo atveju, jeigu teismas vis tik nenustatytų pagrindo bylą toje dalyje nutraukti remiantis non bis in idem principu).

BK 95 straipsnio redakcijoje, galiojusioje šioje byloje nagrinėjamų, t.y. kaltinamajame akte tariamų, nusikalstamų veikų padarymo laikui, tame tarpe nustatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu: 1) praėję: a) treji metai, kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas; b) aštuoneri metai, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas (straipsnio 1 dalis). Baudžiamajame įstatyme dėl apysunkių, sunkių ir labai sunkių nusikaltimų numatyti ilgesni apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Nurodytojo BK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.

Taigi, kaip seka iš šioje byloje nagrinėjamo kaltinamojo akto, Neringa Venckienė kaltinama nusikalstamų veikų, numatytų BK 245 straipsnyje, 231 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje, padarymu ir nei viena iš šių nusikalstamų veikų nėra priskirta apysunkių, sunkių ar, juo labiau, labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Sekant BK 11 straipsnio nuostatomis kaltinamajame akte tariamos nusikalstamos veikos priskiriamos tokioms kategorijoms: nusikaltima veika, numatyta, BK 245 straipsnyje – baudžiamasis nusižengimas, o nusikalstamos veikos, numatytos 231 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje – nesunkūs nusikaltimai.

Tokiu būdu iki šios dienos dėl nurodytųjų kaltinimų jau pakankamai seniai yra suėję apkaltinamojo nuosprendžio prėmimo senaties terminai: dėl kaltinimo pagal BK 245 straipsnį (baudžiamasis nusižengimas) – tas terminas suėjo 2015-05-17 d., dėl kaltinimų pagal 231 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį (nesunkūs nusikaltimai) – 2020-05-17 d.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. O šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta aplinkybė paaiškėja perdavus bylą teismui ar bylos nagrinėjimo teisme metu ir kaltinamasis reikalauja tęsti baudžiamąjį procesą, teismas baigia nagrinėti bylą ir nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą arba priima išteisinamąjį nuosprendį. Sekant ir šiomis baudžiamojo proceso įstatymo normomis bei įvertinant tai, kad kaltinamoji Neringa Venckienė nereikalauja tęsti baudžiamojo proceso, ši baudžiamoji byla vadovaujantis tuo procesiniu įstatymu bei remiantis BK 95 straipsnio nuostatomis turi būti nutraukta.

Nors apygardos teismas šios bylos procese nurodytuosius kaltinamosios gynybos prašymus jau sprendė ir savo laiku nerado pagrindo nutraukti baudžiamąją bylą suėjus minėtajam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (teismo posėdyje 2020-05-25 d. tuo klausimu buvo priimta protokolinė nutartis), tačiau šiuo metu, kuomet teismas byloje pabaigė įrodymų nagrinėjimą, kaltinamosios gynyba dar kartą atkreipia teismo dėmesį į nurodytąsias kaltinamosios patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino suėjimo aplinkybes. Žodžiu, kaltinamosios gynėjas yra įsitikinęs, jog tas terminas yra suėjęs ir ši baudžiamoji byla nutrauktina, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 95 str.). Pažymėtina, jog kaltinamoji sutinka su minėtuoju šios baudžiamosios bylos nutraukimu nurodytaisiais pagrindais, be to juk ji savo analogišką prašymą apygardos teismui savo laiku teikė ir pati.

Kaip žinoma, anksčiau bylos procese teismas motyvavo, jog “remiantis LR BK 95 str. 1 d. 2 punktu tie terminai skaičiuojami tuomet, kai asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, nepadarė naujos nusikalstamos veikos, “Neringa Venckienė žinojo apie procesą prieš išvykdama iš Lietuvos, ir tokiu atveju yra pagrindas pripažinti, kad kaltinamoji išvyko iš Lietuvos siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės; todėl yra pagrindas konstatuoti, kad šiuo atveju senaties terminai nėra suėję”. Tokias apygardos teismo tarpinio procesinio sprendimo išvadas, padarytas toje nutartyje, galutinai išnagrinėjus šią bylą teisme (pabaigus joje įrodymų nagrinėjimą) vis tik yra pagrindas revizuoti.  Iš tiesų BK 95 straipsnio (Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis) 1 dalies 2 punkto redakcijoje, galiojusioje Neringai Venckienei kaltinime nurodytųjų tariamų nusikalstamų veikų padarymo laike, yra nustatytos sąlygos minėtojo senaties termino taikymui, tačiau jos suformuluotos kitaip, nei buvo motyvuota minėtoje protokolinėje apygardos teismo nutartyje. Tai yra, tame baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad byla nutraukiama suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (straipsnio 1 d. 1 p.), jeigu per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos tyčinės nusikalstamos veikos. Taigi, baudžiamasis įstatymas nenumato tokios sąlygos minėtojo senaties termino nutrūkimui, sustojimui (ar pan.), kaip minėtoje apygardos teismo tarpinėje nutartyje buvo išdėstyta (“kaltinamoji išvyko iš Lietuvos siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės”). Žodžiu, viena vertus, minėtoje apygardos teismo nutartyje, atmetant kaltinamosios gynybos prašymą, taip aiškiai ir nebuvo konstatuota, kad Neringa Venckienė per BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo (nes tokiai konstatacijai nebuvo ir nėra jokio pagrindo), o iš kitos pusės, teismo nutartyje išdėstyta išvada/konstatacija apie tai, kad “kaltinamoji išvyko iš Lietuvos siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės”, vis tik nesudaro pagrindo atmesti minėtąjį gynybos prašymą, nes baudžiamasis įstatymas nenumato tokios sąlygos (“išvykimo iš Lietuvos”), kaip stabdančios ar nutraukiančios nurodytąjį senaties terminą.

Šalia to, nors tai dėl jau paminėtųjų aplinkybių ir nėra svarbiausia, tačiau pažymėtina ir tai, jog Neringa Venckienė šios bylos procese pagrįstai nurodė, jog ji savo laiku išvyko iš Lietuvos Respublikos visiškai legaliai, be to ji tai padarė baimindamasi susidorojimo su ja ir jos šeimos nariais, be to ji pažymėjo, jog pagrįstai baiminosi net ir susidorojimo dėl politinių priežasčių (papildomi duomenys apie Neringos Venckienės tuometinį dalyvavimą Lietuvos Respublikos politinėje veikloje buvo teismui pateikti po nurodytosios teismo nutartuies priėmimo).  Pažymėtina ir tai, jog ir šioje byloje dar 2020 m. vasario 18 d. priimtoje Panevėžio apygardos teismo nutartyje (kuria buvo sprendžiami kardomųjų priemonių Neringai Venckienei klausimai) buvo konstatuota, kad pagal duomenis byloje, ji iš Lietuvos išvyko baimindamasi susidorojimo su ja, jos šeimos nariais. Be to pastarojoje nutartyje taip pat buvo pripažinta, jog kardomoji priemonė Neringai Venckienei iki jai išvykstant iš Lietuvos nebuvo paskirta, Neringai Venckienei nebuvo nustatyti jokie draudimai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

Tuometinį Neringos Venckienės baiminimąsi dėl nepagrįsto susidorojimo su ja tame tarpe taip vadinamomis teisinėmis priemonėmis patvirtina ir tos aplinkybės, jog kaltinančioji šalis ruošėsi traukti Neringą Venckienę baudžiamojon atsakomybėn net pagal virš trisdešimt įtarimų epizodų (kas, kaip parodė vėlesni įvykiai, buvo neteisinga, neteisėta, – juk tikrai demokratinės ir gilių teisinių tradicijų valstybė, JAV, motyvuotai bei pagrįstai nesutiko perduoti Lietuvos Respublikai Neringą Venckienę jos baudžiamajam persekiojimui Lietuvoje pagal daugybę nepagrįstų, neteisingų įtarimų epizodų).

 

  1. Kaltinamajame akte išdėstyti kaltinimai bet kuriuo atveju yra nepagrįsti. Išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą apygardos teisme, tie kaltinimai nepasitvirtino.

 

3.1. Dėl Kaltinimo dalies pagal BK 245 str.

Tuo atveju, jeigu apygardos teismas nenustatytų pagrindo šioje kaltinimo dalyje baudžiamąją bylą Neringos Venckienės atžvilgiu nutraukti taikant principą non bis in idem ar nenustatytų pagrindo šioje dalyje bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tai ir tokiu atveju šioje kaltinimo dalyje nėra pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Ir taip yra dėl tokių sekančių aplinkybių.

Neringos Venckienės veikoje nėra baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 str., sudėties.

Traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo Neringa Venckienė šios bylos ikiteisminiame tyrime parodė ir tokias sekančias aplinkybes: teismo sprendime buvo nurodyta, kad Stankūnaitė turi pasiekti tam tikrą pasimatymų skaičių, laiką, tai nebuvo pasiekta; Deimantė atsisakė išeiti, tai ji neturėjo galimybės teismo sprendimo įvykdyti; prieš vaiką smurto negalima buvo vartoti; datų neprisimena, bet buvo suėjęs terminas vykdyti teismo sprendimą; ji pasiūlė, tegul ateina Stankūnaitė ir jei Deimantė eis, tegul šią pasiima; Stankūnaitė atėjo 7 ar daugiau kartų; ne visus kartus ji, Neringa Venckienė, buvo namuose, beveik visus kartus ji buvo darbe; galėjo įvykdyti sprendimą tik panaudojant prieš vaiką jėgą, o jėgos naudoti prieš vaiką nenorėjo; buvo kalbėta su Deimante; nenorėjo Deimantė gyventi su Stankūnaite; namuose Deimantė nenorėjo susitikti su Stankūnaite; Stankūnaitė neišbūdavo viso susitikimų laiko; buvo atvejis, kad Stankūnaitė po kelių minučių bendravimo su Deimante net „skaipą“ išsijungė; jokio poveikio Deimantei ji, Neringa Venckienė, nedariusi; pamenanti, kad Vaiko teisėse per pasitarimus dalyvavo Vaicekauskienė; ji, Neringa Venckienė, pasiūliusi, kad ateitų Stankūnaitė ir pasiimtų vaiką; kovo 23, kai Neringa Venckienė buvusi teisme darbe, antstolė Vaicekauskienė tą dieną atvažiavo vykdyti sprendimą; kad Deimantė turės gyventi su motina L. Stankūnaite, Deimantei pasakė Laima Kedienė; tuomet Deimantė pradėjo verkti ir vemti, todėl ji iškvietė greitąją medicinos pagalbą, medikai D. Kedytę apžiūrėjo namuose, į ligoninę neišvežė; vykti į susitikimus su mama D. Kedytė atsisakinėjusi; kiekvieną kartą prieš susitikimą su mama Laimute Stankūnaite, atvykdavo psichologė ir socialinė darbuotoja, kurios kalbindavo D. Kedytę susitikti su mama, bet ši atsisakydavo vykti kitur; be to, po susitikimo 2011-12-27, D. Kedytei vėl pasidarė bloga ir ji šią pristatė į Garliavos šeimos kliniką, kur buvo išduota pažyma; jokios įtakos dėl susitikimų su mama L. Stankūnaite ar gyvenimo su ja, nei ji (Neringa Venckienė), nei jos tėvai, nei teta Audronė Skučienė mergaitei nedarė; mergaitė atsisakinėjo vykti susitikti su mama Laimute Stankūnaite, kadangi mergaitė nurodinėjo, jog motinos akivaizdoje ji buvo seksualiai išnaudota; 2012-01-09 antstolis Valdas Zubinas konstatavo faktines aplinkybes dėl mergaitės atsisakymo gyventi kartu su mama L. Stankūnaite.

Nagrinėjant šią bylą teismo posėdyje kaltinamoji Neringa Venckienė patvirtino savuosius parodymus, duotus bylos ikiteisminiamer tyrime. Papildomai dar parodė ir akcentavo, kad ji, Neringa Venckienė, esanti sumokėjusi Stankūnaitei 27800 litų pavedimu, to pavedimo dabar neturinti; mokėjusi galimai 2012 m. birželio mėnesį, tas pavedimas turėtų būti vaiko gyvenamosios vietos nustatymo byloje; dėl  6 t., 105-129 b.l. esančio vaiko teisių apsaugos tarnybos pasitarimo: vaiko teisių apsaugos tarnyboje vyko posėžiai, į kuriuos buvo kviečiama ji (Neringa Venckienė), Stankūnaitė, psichologai, socialiniai darbuotojai; labiausiai atsimenanti posėdį, kai Deimantė nėjo, o ji, Neringa venckienė, pasiūliusi, kad Stankūnaitė ateitų, su mergaite bendrautų ir ją išsisvestų; tai nežinau, ar prokuroras čia kalba apie tą posėdį, ar apie kitą; kokių ji galėjau imtis veiksmų, Deimantė žinojo, kad yra sprendimas, kad ji gyvens su Stankūnaite, bet ji verkė ir rėkė, kad neis gyventi su Stankūnait; tai ji ir siūliusi, kad tegul Stankūnaitė ateina, su Deimante bendrauja, ją kažkaip prisikalbina ir išsiveda; dėl 7 t., 83-92 b.l. esančio vaiko teisių pasitarimo protokolo: mananti, kad ne ji, o Stankūnaitė atsisakė eiti pas Deimantę; Neringa Venckienė ir aiškinusi, kad ji kitų galimybių įvykdyti nurodymo neturinti, juk vaikas neina, tai ji jėgos nenaudosianti; gal po 10 dienų vaiko teisių apsaugos darbuotojos jai pranešė, kad prikalbino Stankūnaitę ir ji ateis į namus; ji ateidavo, Neringa Venckienė ją įleisdavo; ne ji su Stankūnaite turėjusi tartis, o Stankūnaitė su vaiku, kurį turėjo prisikalbinti ir išsivesti; neatsimenanti, kam ta mediacija buvo reikalinga; tame sprendime įrašyta, kad ji vykdyti turinti, bet jėgos negalėjusi naudoti, tai vaiko iš namų išmesti ir negalėjusi; dėl 14 t. esančių telefoninių pokalbių, dėl pokalbio Nr.x1806,1869: nekvietusi jokių atlikėjų, nederinusi jokių koncertų; ji nurodžiusi Deimantę saugoti, kai pati būdavo darbe, nes kieme buvo visokių žmonių; tuo metu buvo tūkstančiai peticijų; kažkokios peticijos neturi ryšio su Deimantės paėmimu; neturėjusi jokių vadovų, tai prokuroro fantazija.

Nurodytieji įtariamosios ir kaltinamosios statuse duoti Neringos Venckienės parodymai nėra paneigti, nuginčyti kitais bylos duomenimis. Ypač, jeigu laikytis to svarbaus baudžiamojo proceso principo, jog visos abejonės jeigu jos kyla, turi būri sprendžiamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai.

Neringos Venckienės parodymus patvirtina ir eilė kitų šios bylos duomenų. Tame tarpe liudytojų Audronės Skučienės, Laimutės Kedienės ir kt. parodymai.

Dar kartą pažymėtina, jog  kaltinimas BK 245 str. visiškai neinformatyvus, deklaratyvus. Jį formuojant visiškai neįvertinta tai, jog jau ikiteisminio tyrimo metu daugybė bylos duomenų patvirtino, kad mažametė Deimantė Kedytė kategoriškai nesutiko būti perduodama jos biologinei motinai Laimutei Stankūnaitei. Nagrinėjant šią bylą teisme tų duomenų nustatyta dar daugiau – eilės atskirų liudytojų parodymai bei kt. Paradoksas yra tame, jog šios aplinkybės iš esmės niekas ir neginčija– net pačios Laimutė Stankūnaitė, antstolė Sonata Vaicekauskienė. Kaltinamosios gynėjo įsitikinimu tai ir buvo vienintelė priežastis, kodėl nepavyko įvykdyti teismo sprendimo iki 2012-05-17 dienos ne tik pačiai Neringai Venckienei, bet ir visiems kitiems asmenims. Juk antstolei teko su eile vaikų teisių apsaugos pareigūnų, psichologų galvoti, kaip gi pakeisti vaiko nusistatymą, dėl to buvo organizuojama vaiko preliminarūs pasimatymai su motina; ir pan. Tuo tarpu kaltinant Neringą Venckienę apsiribota tik sausa fraze – „Deimantės Stankūnaitės (Kedytės) motinai Laimutei Stankūnaitei neperdavė iki tol, kol 2012-05-17 d. Deimantė Stankūnaitė (Kedytė) antstolės buvo priverstinai perduota motinai L. Stankūnaitei“. Kaip jau minėta, gynyba nuo tokio kaltinimo dėl pastarojo absoliutaus abstraktumo yra esminiai apsunkinta.

Vis tik akcentuotinos ir sekančios aplinkybės.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 764 straipsnyje (Teismo sprendime nurodytų vaikų perdavimas išieškotojui) tame tarpe nurodyta, kad: 1. Kai skolininkas per teismo sprendime arba antstolio raginime nustatytą terminą sprendimo dėl vaiko perdavimo neįvykdo, antstolis, įvertinęs valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos, policijos atstovo ir psichologo rekomendacijas, priima patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos. Šiame patvarkyme turi būti detaliai aptartas vykdymo priemonių pobūdis ir jų taikymas. Šio patvarkymo kopija nusiunčiama vykdymo proceso šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims. 2. Vykdydamas teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo, antstolis vykdymo veiksmus atlieka dalyvaujant išieškotojui ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui. Užtikrinant vaiko teisių apsaugą, bet kurios iš proceso šalių ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo prašymu arba antstolio sprendimu dalyvauti vykdymo procese antstolio patvarkymu kviečiamas psichologas. 3. Kai skolininkas nevykdo patvarkymo dėl sprendimo vykdymo tvarkos, antstolis turi teisę kreiptis į antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismą su pareiškimu dėl leidimo prievarta paimti vaiką išdavimo. 4. Priverstinai perduodant vaiką, policijos atstovai pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti, o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką paima ir perduoda išieškotojui.     5. Teismas, atmesdamas antstolio pareiškimą dėl leidimo prievarta paimti vaiką, nutartyje privalo nurodyti, kaip toliau turi būti vykdomas vaiko perdavimas. 6. Vykdant šiame straipsnyje nurodytus sprendimus, turi būti užtikrinta vaiko teisių apsauga. Ir iš minėtojo procesinio įstatymo seka, kad vaiko teismo sprendime nurodytų vaikų perdavimas išieškotojui yra itin sudėtingas vykdymo požiūriu. Tai patvirtina ir dažna teisminė praktika tokiose civilinėse bylose. Todėl tokiose bylose teismų sprendimai turi būti vykdomi labai pamatuotai, pasiruošus. Ypač, kuomet gana jau didelio amžiaus vaikas pats nesutinka keisti savo gyvenamąją vietą, globėją, nesutinką eiti pas motiną.

Buvau, esu ir būsiu įsitikinęs, kad jeigu minėtosios įstatyminės normos būtų tiksliai vykdomos, kaltinime nurodytąjį teismo sprendimą buvo galima įvykdyti visai kitu būdu, nei galiausiai buvo padaryta 2012-05-17 dieną šturmuojant vaiko senelių namus. Tiesiog reikėjo kantrybės ir tinkamo pasiruošimo. Gal būt reikėjo pasitelkti net ir kvalifikuotų užsienio specialistų (psichologų, vaikų teisių specialistų ir pan.)  pagalbą.

Juk dabar Neringai Venckienei kažkodė priekaištaujama dėl to, kad esą ilgą laiką nepavyko perduoti vaiko motinai. Tačiau juk logiškai mąstant tokio panašaus pobūdžio priekaištus galima pareikšti ir pačiai vaiko motinai – reiškia, jai nepavyko atstatyti su vaiku kontakto, atitinkamai nuteikti, paveikti vaiką, kad pastarasis eitų gyventi pas motiną.

Antstolės pateikta byloje vykdomosios bylos medžiaga kelia pagrįstų abejonių jos pilnumu (pvz., joje juk nėra duomenų apie minėtąsias iš Neringos Venckienės išieškotas Laimutei Stankūnaitei beveik 30000,00 litų baudas), tačiau ir iš tokios, kokia ta vykdomosios bylos medžiaga yra, visiškai neaišku, kuo kalta asmeniškai Neringa Venckienė, kad daugybę dienų, kuomet ji, Neringa Venckienė, būdavo darbe Kauno apygardos teisme (Kauno miesto centre), o vaikas likdavo su seneliais ir policijos apsaugos darbuotojais, antstolė su Laimute Stankūnaite nesugebėjo (ar nenorėjo?) įvykdyti minėtąjį teismo sprendimą. Šiuo atveju svarbios jau nurodytojo įstatymo nuorodos: antstolis vykdymo veiksmus atlieka dalyvaujant išieškotojui ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovuapie jokį vaiko globėjų ar kurių kitų asmenų dalyvavimą čia net neužsimenama.

Taigi, iš šioje baudžiamojoje byloje išnagrinėtų įrodymų visumos seka, kad nors iš tiesų vaikas nebuvo perduotas jo motinai (iki 2012-05-17 d.), tačiau tai įvyko ne dėl vaiko globėjos Neringos Venckienės kaltės, o būtent dėl tos priežasties, jog pats vaikas nenorėjo eiti gyventi pas biologinę motiną. Tai yra, dar kartą prisiminkime retorinio pobūdžio klausimą – kam tuomet reikėjo nustatinėti tam tikrą tvarką, kaip vaikas turi būti paruoštas, psichologiškai nuteiktas eiti gyventi pas motiną, kam buvo nustatyta visa tų motinos susitikimų ir bendravimo su vaiku tvarka? Visa bylos medžiaga būtent ir patvirtina tą vaiko neperdavimo priežastį, t.y. paties vaiko nenorą eiti gyventi pas Laimutę Stankūnaitę. Pažymėtina, jog po pirmojo nepavykusio vaiko ėmimo 2012 m. kovo mėnesį vaikas net buvo gydomas, o pati Neringa Venckienė tą dieną aplamai buvo darbe. Dar kartą pažymime, jog tam, kad teisingai išspręsti bylą šiame kaltinimo epizode, turime rasti atsakymą į jau minėtąjį klausimą, kodėl gi mergaitės antstolė neperdavė motinai iki 2012-05-17 dienos? Atsakymas vienas – vaikas nesutiko eiti gyventi pas motiną. Iš pačių kaltinimų niekaip neseka, kad dėl to vaiko nesutikimo būtų kaip nors kalta Neringa Venckienė. Dabar gi susidaro pagrįstas įspūdis, kad Neringa Venckienė teisiama už tai, kad vaikas – Deimantė Stankūnaitė (Kedytė) nesutiko iš savo globėjos Neringos Venckienės ir savo senelių Kedžių namų eiti gyventi pas savo motiną Laimutė Stankūnaitę. Iš kitos pusės, „Vaikas nėra lagaminas ar koks nors kitas materialus daiktas“, „Jo neįdėsi ir į kokį nors lagaminą ir neperduosi kitiems asmenims“.

 

3.2. Dėl kaltinimo dalių pagal BK BK 231 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir 286 str.

Nepasitvirtino kaltinimas ir šiose dalyse.

Neringa Venckienė ikiteisminio tyrimo metu dėl 2012-05-17 įvykių parodė ir tokias sekančias aplinkybes.

Deimantė buvo pati ją apsikabinusi; ji pati, Deimamntė, buvo šoke pamačiusi pareigūnus; durų nebarikadavo, buvo su Deimante; kai įėjo policijos pareigūnai, Deimantė sėdėjo jai ant kelių; Vaiko teisių apsaugos specialistė Talalienė bandė įkalbinti Deimantę eiti; Deimantė sakė, kad neis; Gušauskas su Stašinskiu užlaužė jos, Neringos Venckienės, rankas, laikė rankas, o Stankūnaitė užvirtusi ant jos plėšė Deimantę; Deimantė spardėsi, tai video turi būti užfiksuota; Deimantė laikėsi jai už kaklo; po to Deimantės rankas atplėšė; jai už nugaros Gušauskas užlaužė ranką; tada ji atsistojo ir dėl skausmo bei iš šoko mostelėjo link Gušausko ranka; ji pati 10 ar 12 dienų turėjo nedarbingumo pažymėjimą; pamenanti, jog sakė antstolei Vaicekauskienei, kad yra teismo nutartis, jog prieš vaiką negalima naudoti prievartos; jokio pasipriešinimo antstolei nebuvo; ji tik sakė, kad negalima naudoti jėgos prieš vaiką, bet antstolei Vaicekauskienei netrukdė; ji net nežino, kas duris užrakino, kažkas iš tų žmonių išsivežė raktus; ji turi audio įrašą, kuriame sakė „Atidarykit duris“, sakė, kad antstolė turi teisę įeiti; ji, Neringa Venckienė, durų nei užrakino, nei uždarė; ji durų netikrino, buvo su Deimante; Deimantė buvo apsikabinusi ją ir verkė; Neringa Venckienė pati nebandė atidaryti durų, bet šaukė, kad turi teisę įeiti, šaukė, kad atidarytų duris; dėl stiklinių durų gali pasakyti, kad tas vyras sakė, jog durys neatsidaro; kaip buvo atidarytos stiklinės durys, ji negali pasakyti – gal išdaužė stiklą ar nupjovė; išpjovė ar išdaužė, tiksliai neprisimena; neprisimena, ar stiklas buvo išdaužytas ar visiškai išpjautas; buvo bandyta patekti pradžioje per pagrindines duris, bet jas kažkas užrakino; buvo tarpinės durys iki patalpos kur ji buvo; tas žmogus užblokavo tarpines duris, ar tai lentą atsinešė, neprisimena; ji jokios lentos neatsinešė, net nežino, iš kur atsinešė; to žmogaus vardas Petras, pavardės neprisimena; prieš ateinant policijai, jis įlėkė į vidų; prisimins tą pavardę; ji absoliučiai jokių nurodymų nedavė; kambaryje, kiek pamenanti buvo Petras, kuris užrakino duris ir užbarikadavo, tėtė, mama, teta Audronė Skučienė, Tadas Skučas, kitų neatsimenanati; viso buvo apie 10 žmonių, au jais nieko nebuvo tartasi; niekaip nebuvo ruošiamasi dėl vaiko paėmimo; niekas nebuvo namuose aptarinėjama apie tai, kad priešintis; buvo sumontuotos namie kameros po pirmo Deimantės paėmimo; kameros buvo, kad užfiksuoti ar teisėtai vykdomas sprendimas, kai vėl bus vykdomas; kameras įėję policijos pareigūnai nusuko; trys asmenys atėję su Vaicekauskiene filmavo; neprisimenanti, kaip buvo apsirengę, ar tai pareigūnai ar civiliai;  Deimantė buvo gąsdinama, Vaiko teisių darbuotoja pasakė, kad dabar ar po minutės Deimantė turi eiti gyventi su mama; tada Deimantė pradėjo verkti; tai vyko tik įėjus Vaicekauskienei, Deimantė buvo prie jos, Neringos Venckienės; Gušauskas sudarė sąlygas atplėšti vaiką, laikė rankas, kai Stankūnaitė plėšė Deimantę; Vaiko teisių darbuotoja atplėšė Deimantės rankas, nepaisant to, kad teismo sprendime buvo nurodyta netaikyti jėgos prieš vaiką; sprendime buvo nurodyta, kai bus pasiektas pasimatymų ir valandų skaičius, tai reikėjo Deimantę perduoti; galutinės perdavimo datos neprisimenanti, nes seniai tuos dokumentus mačiusi; jokių veiksmų bloginti vaiko psichologinę būklę ji neatlikinėjusi; du metus vežiojusi Deimantę pas psichologus; jokio fizinio kontakto su Stankūnaite Neringa Venckienė neturėjusi, Stankūnaitė buvo užvirtusi ant jos, Neringos Venckienės, Deimantė spardės; ji nelaikiusi Deimantės, Deimantė laikėsi pati už kaklo jai; kai Stankūnaitė Deimantę tempė, apsikabinusi, kad Stankūnaitė jėgos nenaudotų; prisimenanti, kad Deimantei užmetė antklodę ant galvos; pareigūnas ją sužalojo ir ji buvusi šoko būsenoje, gynėsi.

Kaltinamoji Neringa Venckienė, apklausiama teismo posėdyje nagrinėjant šią bylą iš esmės, palaikė savo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime. Kaltinamoji be kita ko parodė ir tokias aplinkybes.

Tik 2012-06-26 d. Seimas priėmė rezoliuciją, kuria leido ją, kaip teisėją, patraukti baudžiamojon atsakomybėn; nepamenanti, kodėl 2012-07-03 nevykusi į apklausą, bet atrodo, kad tada buvusi ligoninėje dėl kojos operacijos; kiek pamenanti, tai ją kvietė į prokuratūrą ne dėl įtarimo, o dėl apklausos kitoje byloje; tik nuvykus, sužinojusi apie įtarimo įteikimą; tada paprašiusi susipažinti su tuo per apklausą pasakytu įtarimu; dėl kelio operacijos Ukmergės ligoninėje specialisto išvados esančios 11 t., 33-42 b.l.: kiek pamenanti, tai gydytojai jai parašė nedarbingumo pažymas, kad ji negalinti dirbti, ką ji buvo pateikusi; ją prokuratūra baudė dėl kiekvieno dalyko, bet nė karto nebuvo jai skirtos baudos, tai reiškia, kad tas pažymas teismas vertino, kad jos buvo pateisinančios; kur esi žmogus priregistruotas, į tą polikliniką ir eini; ji jokio ryšio negalėjusi turėti su poliklinikos darbo kokybe; jei pažymos buvo išduotos nepagrįstai, tai turėjo už tai bausti; 2013 m. balandžio mėnesį pasiėmusi sūnų, nusipirko bilietą ir išskrido; iki Vokietijos automobiliu važiavo, ten nusipirko bilietus skristi į JAV; datų nepamenanti, žinanti, kad balandžio 8d. jau buvusi JAV; iš Lietuvos ji išvyko iš vakaro, t.y. balandžio 7 d.; kai išskrido, į Lietuvą iš JAV, niekada nebuvo grįžusi; išvykusi iš Lietuvos, nes jai sukūrė 60 kaltinimų, jei yra 2 kartus straipsnis, jie skaičiuoja kaip vieną; buvo kreiptasi į Seimą dėl panaikinimo jos neliečiamybės, bet Seimui nebuvo pateiktas vaizdo įrašas, kaip Deimantę paima; tai buvo dar prieš Ameriką; buvo atsakymas, jog vaizdo įrašas nebuvo pateiktas, kad vaiko teisių nepažeisti; 2013-07-02 kreipusis į JAV prieglobsčio, nes buvo persekiojama dėl politinės partijos įkūrimo, dėl dalyvavimo politinėje veikloje; nuvykus iš karto kreipėsi dėl prieglobsčio, nelaukusi tų 90 dienų; nepamenanti, kuriuo laiku prieš gegužės 17 d. jos tėvų namuose atsirado Skučienė ar kiti, nes ten visada būdavo pilna žmonių; tiksliai nežinojo, kad 17 d. bus vaiko paėmimas, žinojo, kad kiekvieną dieną tai galėtų būti daroma; prieš tai dar važinėjo Vaicekauskienė į Klonio g., nebuvo žinoma, kurią dieną bus imama mergaitė; dėl žinučių suvestinių, esančių 18,19 tomuose /žinutė 2013-04-28 /: gal ir gavo Skučienė kokias tai žinutes, bet tiksli mergaitės paėmimo data nebuvo žinoma; nuo kovo 23 d. juk viskas tęsėsi, ji, Neringa Venckienė, asmeniškai nežinojusi nei dienos, nei valandos; tą dieną žmonių buvo juk labai mažai, tai jau tai rodo, kad nebuvo žinoma apie vaiko paėmimą; anksčiau jų būdavo apie 200 žmonių; kai gegužės 17 d. atvyko policininkai į tėvų kiemą, supratusi,kad jie jėga ims tą vaiką; tikėjosi, kad teismo sprendimą vykdys teisėtai; teisėtai, tai jei vaikas neina, tai prievarta jo neištemps; žinojusi tą 2012-03-22 Kėdainių apylinkės teismo nutartį, kur nurodyta prievarta pašalinant kliūtis, bet vaiko tampymas, tai ne kliūtis, o prievarta jo atžvilgiu; nutartyje buvo pasakyta, kad prievartą prieš vaiką negalima taikyti; ji prašiusi terasos duris atidaryti, tai dariusi kelis kartus, tai matosi ir vaizdo įraše; tos durys buvo užrakintos, kažkas pasiėmė raktą, ji buvusi baisiame strese, mergaitė buvo prie jos, Neringos Venckienės, tai vien dėl jos neturėjusi galimybių judėti, tai ji negalėjusi tų durų atidaryti; ji tikrai žinojusi, kad antstoliui duris reikia atidaryti; kas tą raktą paėmė, iki šiol nežinoma; prokuroras Jakutis neapklausė žmonių, kas duris užrakino ir kodėl durų neatidarė; Deimantė buvo baisiausiame strese, verkė, buvo ją, Neringaą Venckienę, apsikabinusi, tai ji neturėjusi galimybės atidaryti duris; mintis buvo, kad Vaicekauskienė pasikalbės su mergaite;  nežinanti, kaip prokuroras mato tą video, kurį jai prokuroras įdavė izoliatoriuje į rankas, tai ji matanti, kad buvo naudojama jėga, mananti, kad pareigūnai vaiką traumavo; nepamenanti, kas buvo prieš 10 metų, bet žinanti, kad turėjusi nedarbingumo pažymą dėl kojos operacijos ir negalėjusi į apklausą nuvykti; būnant tėvų namo viduje, į antrą aukštą galima patekti tik iš lauko; nelabai ir buvo kur Deimantės pašalinti iš tos vietos, kad nebūtų matoma, kas vyksta kieme, kaip  buvo laužiamos durys, nes laiptai į antrą aukštą yra tik iš lauko; įrengta kaip atskiri du butai; pirmame aukšte buvo kiti dar kambariai; apie tai, ar galima buvo padaryti, kad Deimantė būtų nemačiusi viso to, kas vyko, tai dabar galima kažką mąstyti, bet tuo metu buvau ji pati ir visi buvo šoke; nuo kovo 23 d., kai Deimantę sužalojo, gyveno su Deimante Klonio g. 5; iš gegužės 16 d. į gegužės 17d. Deimantė nakvojo Klonio g. 5, kur ir gyveno  nuo kovo 23 d., ji miegojo toje patalpoje, iš kur jėga buvo ir paimta; abi miegojo su Deimante toje svetainėje, iš kurios mergaitė jėga ir buvo paimta; vaizdo įraše yra Petras Jonušas, kuris užsiėmė durimis, kuris buvo užrakinęs tas pirmąsias duris; aš neprašiau Jonušo tai daryti; šiuo atveju, patalpoje yra žmogus, kuris užrakina duris, jam nepradedamas ikiteisminis tyrimas, prokuratūra jo net nesuranda, neapklausia, tai jau įrodo, kad jis yra jų žmogus; mananti, kad jis buvo infiltruotas į namiškius; kitų Petrų ten nebuvo, tai tas pats Petras, kuris užrėmė duris ir kurio prašiusi atidaryti duris; jei tos durys neužrakintos, tai kodėl jie neįėjo; ji, Neringa venckienė, tų durų tikrai neuždariusi; vaizdo įraše nėra nieko apie tai, kad ji uždaranti duris; kameros buvo sumontuotos seniai, gal kovo mėnesio pabaigoje; tas kameras užsakė jos tėvai, nes tai jų namas; nemačiusi, kaip Ščiglinskas pateko į namo vidų; manau, kad pateko per langą; kodėl pareigūnai per langą nelipo, to reikia jų, ne jos klausti.

Nurodytieji įtariamosios ir kaltinamosios statuse duoti Neringos Venckienės parodymai nėra paneigti, nuginčyti kitais bylos duomenimis. Ypač, jeigu laikytis to svarbaus baudžiamojo proceso principo, jog visos abejonės jeigu jos kyla, turi būri sprendžiamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai.

Neringos Venckienės parodymus patvirtina ir eilė bylos duomenų. Tame tarpe eilės atskirų liudytojų parodymai – Audronės Skučienės, Laimutės Kedienės, Mindaugo Martinaičio, Jono Varkalos Ievos Šidlauskaitės (Stripeikienės) ir kt. parodymai.

Pažymėtina, jog galiojančios redakcijos Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje be kita ko nustatyta, kad smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis poveikis, jeigu dėl to tame tarpe buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, buvo sukeltas pavojus sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas. Šio Įstatymo 3 straipsnio (Smurto prieš vaiką formos) 2 punkte nustatyta, kad psichologinis smurtas prieš vaiką – tyčinis sistemingas vaiko teisės į identiškumą pažeidinėjimas, vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, būtinos vaiko normaliai raidai veiklos trikdymas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena, dėl kurios buvo sutrikdyta vaiko sveikata ar normali raida arba sukeltas pavojus vaiko sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas. Gi šio Įstatymo 20 straipsnyje (Vaiko teisė būti apsaugotam nuo smurto) tame tarpe reglamentuota, kad vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi užtikrinti vaiko apsaugą nuo smurto; draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką (straipsnio 1 dalis); valstybė ir savivaldybės imasi visų reikiamų švietimo, socialinių, administracinių, teisinių ir kitų būtinų priemonių, kad apsaugotų vaiką nuo bet kokios formos smurto prieš vaiką ir suteiktų pagalbą nuo smurto nukentėjusiam vaikui, jo atstovams pagal įstatymą (straipsnio 3 dalis). Panaši nurodytųjų klausimų teisinė reglamentacija buvo ir nagrinėjamų įvykių dienai galiojusioje šio įstatymo redakcijoje.

Byloje surinkti įrodymai sudaro pagrindą manyti, jog toks, t.y., tame tarpe psichologinis smurtas, to mažamečio vaiko, Deimantės Stankūnaitės (Kedytės), atžvilgiu buvo pavartotas iš jo (vaiko) paėmimo operacijoje dalyvavusių bei atskirus veiksmus atlikusių valstybės tarnautojų, pareigūnų (ar pastariesiems prilygintų asmenų) pusės:

–  daugybės policijos pareigūnų atvykimas minėtuoju adresu, kur buvo mažametė Deimantė Kedytė (Stankūnaitė);

– namo durų gręžimas, laužimas, daužymas trukęs labai ilgą laiką;

– eilės pareigūnų ir kitų su jais buvusių asmenų prievartinis patekimas į gyv. namą, kuriame buvo mergaitė;

– ne tik kitų patalpoje buvusių asmenų, bet ir, kas svarbiausia, vaiko senelių, su kuriais iki tol ilgą laiką mergaitė gyveno, prievartinis pašalinimas iš patalpos, kurioje buvo tas vaikas;

– fizinės jėgos vartojimas prieš tuometinę to vaiko globėją Neringą Venckienę ir net prieš patį vaiką; ir kt.

Dėl Neringai Venckienei pareikšto kaltinimo, liečiančio kaltinamajame akte išdėstytus tariamus įvykius 2012-05-17 d. 06.30 – 07.20 val., gyvenamajame name, adresu Klonio g. 5, Teleičių k., Kauno raj., kurių metu, pasak kaltinimo versijos, Neringa Venckienė nukentėjusiuoju šioje byloje pripažintam asmeniui Mindaugui Gušauskui sukėlė fizinį skausmą. Kaip minėta, pati Neringa Venckienė kategoriškai bei motyvuotai nesutiko ir su pastarąja jai pareikšto kaltinimo dalimi. Šalia to Neringa Venckienė nurodė, kad priešingai kaltinimo teiginiams, ji pati minėtu laiku ir nurodytoje vietoje patyrė fizinį smurtą iš kitų asmenų pusės, buvo net sužalota nurodytojo Mindaugo Gušausko. Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro (dabartinė Garliavos Roko Šliūpo poliklinika) 2012-05-23 d. išraše iš medicininių dokumentų nurodoma, kad to Centro traumatologas konstatavo Neringai Venckienei tame Išraše aprašytus jos dešinės peties pažeidimus.

Svarbu yra tai, jog byloje surinkti duomenys sudaro pagrindą manyti, kad Neringa Venckienė nagrinėjamų 2021-05-17 dienos įvykių metu buvo psichologinio afekto būsenoje (fiziologinio ar patologinio – čia jau specialistams spręsti).

Kaip žinia, fiziologinis afektas yra labai stipri emocinė reakcija į kokį nors dirgiklį, dažniau neigiamą (nemaloni žinia, įžeidimas; bei pan.). Tokio afekto būsenos žmogus būna labai susijaudinęs, dažnai garsiai kalba, verkia, net grasina ir t. t. Nepaisant smarkaus susijaudinimo, jis vis tik bent iš dalies gali teisingai vertinti situaciją, save valdyti. Patologinio afekto metu sutrinka sąmoningas situacijos vertinimas, visą afektanto veiklą lemia emocijos. Toks žmogus nesugeba įvertinti situacijos, savo elgesio padarinių. Esant patologinio afekto būsenai pasireiškia pyktisįniršisbaimė. Tam tikrais atvejais (dažniausiai kvotos, ikiteisminio tyrimo pareigūnų arba teismo pavedimu) patologinį afektą nustato teismo psichiatrijos ekspertizė; tokio afekto apimtas žmogus pripažįstamas nepakaltinamu, už savo veiksmus jis neatsako.

Byloje surinkti, teismo išnagrinėti įrodymai sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog Neringa Venckienė nurodytuoju laiku ir vietoje (2012-05-17 d. 06.30 – 07.20 val., gyvenamajame name, adresu Klonio g. 5, Teleičių k., Kauno raj.,) tikrai buvo psichologinio afekto būsenoje. Tik kyla klausimas, koks to afekto laipsnis buvo jai – ar fiziologinis afektas (nustačius neteisėtus kitų asmenų veiksmus, iššaukusius tą afekto būseną traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui, tokios pastarojo asmens būsenos nustatymas, konstatavimas ženkliai švelnina jo bet kurios rūšies teisinę atsakomybę, jeigu pastarajai net ir būtų nustatytas pagrindas), ar patologinis afektas (prie jau paminėtųjų išlygų šio afekto laipsnio nustatymas, konstatavimas visiškai besąlygiškai atleidžia asmenį nuo atsakomybės.

Suprantama, jog atsakymai į tuos klausimus reikšmingi tuo atveju, jeigu nustatomi atskiri kitų asmenų veiksmai, iššaukę atitinkamą traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens afektą. Pažymėtina, jog dėl mažametės Deimantės Kedytės (Stankūnaitės) paėmime minėtuoju laiku ir vietoje dalyvavusių ir atskirus veiksmus atlikusių valstybės tarnautojų, pareigūnų (ar pastariesiems prilygintų asmenų) veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo teismas galės išsakyti savo galutines išvadas tik priimant šioje byloje galutinį procesinį sprendimą. Tuo tarpu kaltinamosios gynyba buvo ir yra įsitikinusi, jog Neringos Venckienės atžvilgiu tikrai buvo atlikta eilė neteisėtų veiksmų (pradedant nuo jos, tuometinės apygardos teismo teisėjos, neliečiamumo pažeidimo 2012-05-17 d. ir baigiant fizinio ir psichologinio smurto taikymu mažamečio vaiko, kurio tuometine globėja buvo Neringa Venckienė, o ir pačios Neringos Venckienės atžvilgiu). Esu įsitikinęs, jog tų kitų asmenų veiksmų pasekoje Neringa Venckienė turėjo būti ir buvo dideliame psichologiniame šoke, galimai – net patologinio afekto būsenoje.

Pažymėtina, kad nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų parodymais šiuo atveju minėtuose kaltinimo epizoduose remtis nepakanka, nes pastarieji asmenys yra tiesiogiai suinteresuoti šios bylos baigtimi. Be to, kaip antstolė Sonata Vaicekauskienė, taip ir Mindaugas Gušauskas, būdami civiliniais ieškovais yra tiesiogiai suinteresuoti šios bylos baigtimi. Be to, šie asmenys, būdami pareigūnais    (antstolė – juk taip pat yra prilygintas pareigūnui asmuo), mano nuomone, patys netiksliai elgėsi taikydami įstatymus, kas taip pat kelia pagrįstas abejones dėl jų parodymų atvirumo, teisingumo.

Taip vadinamieji kaltinimo liudytojai Gražina Didžbalienė, Evelina Talalienė, Nijolė Mickūnienė,  Daiva Matulevičiūtė, Romas Oželis, Eugeniuš Stašinski, Sigita Kilkutė yra valstybės tarnautojai, vienaip ar kitaip, turintys ginti ir savo mundurą ir nėra patikimi liudytojai, be to jų parodymai ir nėra tokio informuotumo lygmens, kad sudarytų pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį Neringos Venckienės atžvilgiu. Liudytoju apklausto advokato Gintaro Černiausko parodymai be visa kita negali būti jokiu apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu jau vien dėl tos aplinkybės, kad tai yra tiesiogiai suinteresuoto šios bylos baigtimi asmens, Laimutės Stankūnaitės atstovo, advokato, ilgą laiką teikusio Laimutei Stankūnaitei teisines paslaugas (ir dar paslaugas, būtent tiesiogiai susijusias su šioje byloje nagrinėjamais įvykiais, tame tarpe buvusiais net ir 2012-05-17 d.) parodymai. Galima remtis tik ta minėtųjų liudytojų parodymų dalimi (suprantama, pagal atskirus tų liudytojų parodymų kontekstus), kurioje pripažįstama ir nurodoma, jog: 2012-05-17 d. buvo veržiamasi ir įsiveržta į gyvenamąjį būstą, kuriame tuo metu buvo tuometinė Kauno apygardos teismo teisėja N. Venckienė; pati mergaitė Deimantė Stankūnaitė (Kedytė) ir iki 2012-05-17 d. ir tą dieną nesutiko eiti gyventi pas jos biologinę motiną Laimutę Stankūnaitę;               D. Stankūnaitės (Kedytės) paėmimui šis vaikas aktyviai priešinosi, o mergaitės prievartinio paėmimo metu buvo vartojama kaip šio vaiko, taip ir jo artimųjų (močiutės ir senelio Kedžių, globėjos Neringos Venckienės ir kt.) atžvilgiu vienokia ar kitokia prievarta.

Laimutės Stankūnaitės tėvų, Stasio ir Tatjanos Stankūnų, parodymai, duoti iš Kauno apygardos prokuratūros patalpų nuotoliniame teismo posėdyje, taip pat yra iš esmės tiesiogiai suinteresuotų šios bylos baigtimi asmenų parodymai, jų parodymai vertintini taip pat labai atsargiai, kritiškai ir taip juos vertinant atmestini, kaip nesudarantys pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Ir tų asmenų parodymų patikima yra tik viena dalis – mergaitė Deimantė Kedytė ir iki 2012-05-17 d., ir pastarąją dieną nesutiko eiti gyventi pas savo biologinę motiną.

Dar daugiau, nors kaltinančiosios šalys bando byloje remtis vaizdo/garso įrašais, tačiau pastarieji, mano ausimis bei akimis, nepatvirtina kaltinimo. Priešingai, tie įrašai patvirtina, jog pareigūnų veiksmai nepilnai atitiko įstatymų reikalavimus. Jau minėtuoju būdu pareigūnams patekus į apygardos teismo teisėjos būstą buvo pažeistas tuometinės Kauno apygardos teismo teisėjos Neringos Venckienės neliečiamumo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos teismų įstatyme ir kituose mūsų valstybėje galiojančiuose teisės aktuose; buvo pažeista vaiko teisė į saugią aplinką, saugų gyvenimą, teisė būti apsaugotam nuo bet kokio smurto (žr. jau minėtąsias atitinkamas specialiojo įstatymo, reeglamentuojančio vaikų teisių apsaugą nuostatas).

Ir šiuose kaltinimo epizoduose kalbant apie įrodymų išnagrinėjimo pilnumą dar pabrėžtina tai, jog apmaudu, kad kaltinamosios gynyba negalėjo apklausti pačios Deimantės Stankūnaitės (Kedytės).

Sprendžiant kaltinamosios atsakomybės šioje byloje klausimą, yra aktualios ir tokios sekančios teisingoje Lietuvos Respublikos teisminėje praktikoje suformuotos nuostatos. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/2013). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos to traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-429/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfher v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymą baudžiamajame procese.

Tokiu būdu ir kaltinimo epizoduose pagal BK 231 str. 1 d., 140 str. 1 d., 286 str. šioje byloje Neringos Venckienės atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis ir tai padarytina remiantis tuo pagrindu, kad Neringos Venckienės veikoje nenustatyta nusikalstamos veikos sudėtis.

Dėl civilinių ieškinių.

Pastarieji atmestini remiantis jau vien tuo pagrindu, kad ir tais atvejais jeigu teismas galutinai spręs Neringos Venckienės kaltės klausimą, tai šioje baudžiamojoje byloje kaltinamosios atžvilgiu visoje kaltinimo apimtyje priimtinas išteisinamasis nuosprendis. Antra vertus, bet kuriuo atveju nėra pagrindo bent iš dalies patenkinti tuos civilinius ieškinius šioje baudžiamojoje byloje ir dėl tokių sekančių priežasčių.

Visų pirma, kaip matyti ir iš minėtųjų ieškinių, juose eina kalba apie taip vadinamos neturtinės žalos atlyginimą (išskyrus Laimutės Stankūnaitės ieškinio dalį dėl jame tariamos 2316,96 Eur turtinės žalos). Pažymėtina, jog tokio pobūdžio žala, t.y., kaip ieškiniuose tariama neturtinio pobūdžio žala, yra gana neapibrėžta žala. Būtent tuo aspektu, jog jos nustatymas ieškiniuose yra labai subjektyvus, nulemtas tik paties ieškovo asmeninio vertinimo.

A priori pastebėtina, kad jau suformuota aktuali teisminė praktika nedera nei su vienu iš byloje paduotų civilinių ieškinių ir atitinkamos neturtinės žalos nustatomo tuose ieškiniuose dydžio klausimu. Sakykime, niekas juk neginčys, kad akivaizdžiai su ta atitinkama bendrąja teismine praktika nedera antstolės – nukentėjusiąja pripažintos Sonatos Vaicekauskienės – civiliniame ieškinyje deklaruojamas, pastarosios esą patirtos neturtinės žalos dydis – 100000 Lt arba 28962 Eur. Nors, tiesą sakant, dėl minėtojo antstolės ieškinio net ir nėra absoliučiai jokios teisminės praktikos (apie tai dar pasisakysiu detaliau).

Dėl Laimutės Stankūnaitės civilinio ieškinio ir Deimantės Stankūnaitės (Kedytės) vardu paduoto civilinio ieškinio (2316,96 Eur turtinė žala L.Stankūnaitei; 20 000 Eur neturtinė žala L.Stankūnaitei, 50 000 Eur žala Deimantei Stankūnaitei (Kedytei).

Visų pirma, kas krinta į akis, tai ta svarbi aplinkybė, jog tie ieškiniai motyvuojami, grindžiami daugybe aplinkybių, kurios akivaizdžiai išeina už Neringai Venckienei pareikštų šioje byloje kaltinimų ribų (pvz. „psichologiškai žalojo mažametę Deimantę Stankunaitę“ ir t.t.); dar daugiau, ieškinys motyvuojamas tokiais argumentais, kurie visiškai nesuprantami teisės požiūriu. – pvz., iš to ieškinio seka, jog kaltinamoji turinti mokėti tariamą žalos atlyginimą ieškovėms dėl to, kad ji, Neringa Venckienė, naudodamasi savo įstatyminėmis, procesinėmis teisėmis skundusi atskirus teisinius sprendimus aukštesnėms institucijoms; ir pan.

Tame ieškinyje pateikiama daugybė faktinio pobūdžio aplinkybių, tačiau tos aplinkybės nei jų bendrame kontekste, nei kiekviena atskirai nesudaro pagrindo ieškovėms priteisti iš Neringos Venckienės ieškovių prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Taigi, tų ieškininių reikalavimų motyvavimas yra nepagrįstas, tačiau šiuo metu net ne tai svarbiausia.

Mano duomenimis, tame tarpe ir tiesiogiai ar netiesiogiai, bet ir dėl 2012-05-17 dienos įvykių, nagrinėjamų šioje byloje, šioms ieškovėms atskirose kitose bylose buvo priteisti civiliniai ieškiniai iš kitų asmenų (Laimos Kedienės, Vytauto Kedžio, Audronės Skučienės, Olgos Girdauskienės ir kt.), tuo tarpu Laimutė Stankūnaitė nepateikė konkrečių duomenų apie joms su dukra jau priteistas ir galimai jau išieškotas sumas. Jau vien tai nesudaro galimybės teisingai išspręsti būtent šioje byloje reiškiamus iš civilinius ieškininius reikalavimus.

Šalia to primintina ir ta jau buvusi akcentuota svarbi aplinkybė, jog už tariamai kaltą teismo sprendimo perduoti vaiką nevykdymą Neringa Venckienė buvo sumokėjusi Laimutei Stankūnaitei itin didelę (ypač pagal tuo metu buvusį pragyvenimo lygį) pinigų  sumą – beveik trisdešimt tūkstančių litų.

Žodžiu, jau vien dėl išskirtųjų aplinkybių minėtieji ieškiniai šioje byloje negali būti tenkinami.

Dėl Mindaugo Gušausko civilinio ieškinio (2000,00 Eur neturtinė žala). Šalia to, kad neįrodytas pats kaltinimas aktualioje dalyje, tas ieškinys yra nepagrįstas, negali būti tenkinamas ir dėl kitų priežasčių. Pastarasis ieškovas yra pareigūnas, jis turėjo ir turi teisę gauti profesinio draudimo atlyginimą dėl jo tariamos žalos (jeigu pastarąją įrodytų – ko, kaip jau minėta, šioje byloje pakankamai neįrodė). Iš kitos pusės pažymėtina, kad policijos pareigūno darbas iš tiesų dažnai būna susijęs su įvairiomis tam tikromis kliūtimis, taigi, visos turtinės policijos pareigūnų pretenzijos turėtų būti sprendžiamos jų darbovietėje, naudojantis profesiniu draudimu bei pan. Aplamai neteisinga tokia praktika, kuomet reiškiami tokie individualizuoti policijos pareigūnų ieškiniai kitiems fiziniams asmenims.

Dėl antstolės Sonatos Vaicekauskienės civilinio ieškinio (100000 Lt arba 28962 Eur). Jeigu įsigilinti į antstolės Sonatos Vaicekauskienės paduotą šioje baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį, tai yra pagrindas išvadai, jog ši civilinė ieškovė prašo priteisti jai iš kaltinamosios tariamą tariamą ieškinyje neturtinės žalos atlyginimą už tai, už ką ji, antstolė Sonata Vaicekauskienė, jau yra gavusi savo atlygį, priklausantį jai, kaip antstolei už Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimo (civilinėje byloje Nr. 2-21-550/2011) vykdymą ir įvykdymą perduodant mažametę D. Stankūnaitę (Kedytę) motinai Laimutei Stankūnaitei. Pažymėtina, jog apklausta šioje baudžiamojoje byloje teismo posėdyje Sonata Vaicekauskienė patvirtino, jog ji, antstolė, yra gavusi jai priklausantį darbo atlygį už jos visus atliktus veiksmus vykdomojoje byloje, kurioje tas minėtasis teismo sprendimas buvo vykdomas. Antstolė patvirtino, kad ji niekam neturi pretenzijų dėl to atlyginimo.

Iš antstolės Sonatos Vaicekauskienės civilinio ieškinio faktinių pagrindų sektų, kad ji tariasi patyrusi neturtinę žalą, vykdydama tą teismo sprendimą, nes skolininkė toje vykdomojoje byloje Neringa Venckienė esą geruoju neįvykdė teismo sprendimo, neperdavė mažametės D.Stankūnaitės (Kedytės) motinai Laimutei Stankūnaitei, po to antstolei teko imtis prievartinio pobūdžio veiksmų, o visa tai, pagal antstolės ieškinio motyvus kėlė ir sukėlė jai, antstolei, jos tariamus neigiamus pojūčius bei pan. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys į tai, jog vykdydama minėtąjį teismo sprendimą, atlikdama vykdomuosius veiksmus nurodytoje vykdomojoje byloje antstolė Sonata Vaicekauskienė veikė kaip valstybei tarnautojui prilygintas asmuo, t.y., ji vykdė savo pareigas ir, kaip minėta, už tai gavo jai priklausantį atlygį. Tokiu būdu kaltinamosios gynyba nemato nei faktinio, nei teisinio pagrindo dar priteisti šiai antstolei kokias nors pinigines sumas iš skolininkės minėtoje vykdomojoje byloje Neringos Venckienės, nors ir pripažintos šioje baudžiamojoje byloje kaltinamąja. Dar kartą pažymėtina, jog pagal mūsų valstybėje galiojančią teisminę praktiką nepriteistinas neturtinės žalos žalos atlyginimas, sakykime, policijos pareigūnams, kurie sulaikinėja teisės pažeidėjus ir tas pažeidėju sulaikymas kelia ar ir sukelia policijos pareigūnui neigiamas emocijas, pergyvenimus bei pan. – juk tai yra tiesiog tų pareigūnų darbas.

Bet kuriuo atveju pažymėtina ir tai, jog pagal LR CK normas sprendžiant žalos, kylančios iš deliktų, atlyginimo klausimus, privalu atsižvelgti ir į civilnio atsakovo turtinę padėtį. Neringos Venckienės turtinė padėtis yra sunki – ji neturi pajamų šaltinių, santaupų, kokio nors reikšmingesnio turto. Net jos kažkada užsidirbti pinigai tebėra areštuoti šioje byloje. Tačiau svarbiausia, jog, kaip minėta, Neringa Venckienė šioje byloje turi būti išteisinta (jeigu teismas vis tik nenustatytų pagrindo kitiems alternatyviems, kaltinamosios gynėjo paminėtiesiems, šios bylos išsprendimo būdams), dėl ko ieškiniai atmestini.

Dėl kaltinamosios asmens.

Kiekvieną baudžiamąją bylą nagrinėjant ir galutinai sprendžiant yra labai svarbios aplinkybės apie patį toje baudžiamojoje byloje traukiamą baudžiamojon atsakomybėn asmenį. Jos svarbios keliais aspektais. Visų pirma, vertinant jo paties parodymus (kokiu laipsniu galima tikėti kaltinamojo parodymais bei pan.). Antra vertus, net jeigu vis tik nustatomas koks nors baudžiamosios atsakomybės pagrindas, tuomet tos aplinkybės apie kaltinamojo asmenį svarbios sprendžiant bausmės ar ir priteistinų iš jo ieškinių klausimus. Šioje gi byloje, gindamas kaltinamąją Neringą Venckienę, esu įsitikinęs, kad tos aplinkybės apie kaltinamosios asmenį yra svarbios būtent pirmuoju iš paminėtųjų aspektu, nes mano įsitikinimu kaltinimas nei dalyje nepasitvirtino. Iš kitos pusės, kaltinamosios Neringos Venckienės parodymais galima pasikliauti, tikėti jau vien dėl jos nepriekaištingo asmens.

Byloje nėra ir negali būti jokių komprometuojančių Neringos Venckienės asmenį duomenų. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Neringa Venckienė būtų nusižengusi prieš įstatymus ir būtų už tai bausta. Įgijusi aukštąjį teisinį išsilavinimą ji pati dirbo teisinį darbą. Užaugino sūnų. Neringa Venckienė ilgą laiką dirbo teisėja žemesnės pakopos teismuose, po to ilgą laiką dirbo Kauno apygardos teisme ir dirbo sėkmingai, gerai. Be to bylos duomenys patvirtina, kad Neringa Venckienė aktyviai dalyvavo ir mūsų valstybės visuomenės politiniame gyvenime, būdama oficialios ir savo laiku gana įtakingos partijos „Drąsos kelias“ nare. Ji buvo išrinkta net į Lietuvos Respublikos Seimą. Buvau, esu ir būsiu įsitikinęs, jog jau vien dėl paminėtųjų išskirtųjų aplinkybių šis žmogus nusipelnė ir nusipelno kuo išsamesnio, nešališkesnio ir teisingo jos bylos išnagrinėjimo ir teisingo galutinio procesinio sprendimo šioje byloje. O minėtuoju    būdu – nešališkai bei išsamiai išnagrinėjus šią bylą – tas sprendimas galimas tik reabilituojančio pobūdžio.

Prokuroro kaltinančioje baigiamojoje kalboje išsakytas prašymas, nepaisant Neringos Venckienės patirto beveik dviejų metų trukmės kardomojo įkalinimo,  skirti šioje byloje kaltinamajai, už prokuroro tariamus baudžiamąjį nusižengimą ir keletą nesunkių nusikalstamų 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę, kas yra beprecedentiška mūsų valstybės teisminėje praktikoje (ypač įvertinant pačios Neringos Venckienės itin teigiamą asmenį), geriausiai iliustruoja prokuroro visiškai neobjektyvų požiūrį į šią bylą.

Jeigu teismas, išėjęs priimti šioje byloje savo galutinį procesinį sprendimą atnaujinti byloje įrodymų tyrimą (sakykime, nutariant patenkinti šios bylos procese teismui buvusius pateiktus kaltinamosios N. Venckienės gynybos prašymus, kurie savo laiku teismo buvo atmesti – pvz., dėl byloje esančių vaizdo/garso įrašų išsamaus ištyrimo specialistų pagalba (nuoseklios garso išklotinės sudarymas ir pan.) ir kt.; teismo iniciatyva neskirs jau minėtosios teismo psichologinės ekspertizės bei kt.), tokiu atveju

remdamasis visomis išdėstytomis aplinkybėmis bei BPK 48 str., prašau:

 

1) Vadovaujantis BPK 232 str. 3 p., 234 str. 2 d., 253 str., 439 str., dėl Kaltinamojo akto esminio neatitikimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 219 str. reikalavimų šią baudžiamąją bylą perduoti prokurorui;

2) Jeigu teismas galutinai nenustatys pagrindo šią baudžiamąją bylą perduoti prokurorui (1 p.), tuomet šios baudžiamosios bylos dalį pagal BK 245 str. kaltinamosios Neringos Venckienės atžvilgiu nutraukti vadovaujantis principu Non bis in idem; o kaltinimų dalyje pagal BK 231 str. 1 d., 140 str. 1 d. ir 286 str. baudžiamąją bylą Neringos Venckienės atžvilgiu nutraukti tuo pagrindu, kad suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis);

3) Jeigu teismas galutinai nenustatų pagrindų jau paminėtųjų procesinių sprendimų priėmimui, tokiu atveju, –

Neringą Venckienę išteisinti ir tai padaryti tuo procesiniu pagrindu, kad Neringa Venckienė nepadarė jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų (Neringos Venckienės veikoje nėra nei vienos iš jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėties);

visus šioje byloje pareikštus Neringai Venckienei civilinius ieškininius reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus;

panaikinti visas šioje byloje Neringos Venckienės atžvilgiu taikomas procesinės prievartos priemones;

nepriteisti iš Neringos Venckienės proceso išlaidų jokiems kitiems asmenims.

 

 

Advokatas Danius Svirinavičius

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));