skip to Main Content

Nepaprastai taiklus Žmonių partijos vado Gabrieliaus Landsbergio giliai intelektualių įžvalgų komentaras:

Andrius Švarplys

Bendras įspūdis, grynai techniškai, iš pačios kalbos: 16-20mečio vaikėzo, prisirinkusio facebooke „kietų žinių“, plepalai. Social justice warrior. Klaviatūros mygtukų generolas. Viešųjų ryšių agentūros vadovas, turintis 5 minutes instruktuoti klientą (partiją) kokia padėtis elektorate ir kaip iškišti save buduliams rinkėjams.

Taip šnekėti gali tik niekuo netikintis žmogus. Žmogus be jokių atskaitos taškų, išskyrus vieną: kaip paimti valdžią. Be jokio kuklumo, be jokios tylos, pagarbos, vienatvės, atsakomybės…

Toks vaizdas, kad gyvenimas eina viena vaga, o štai tokie oro pilių statytojai gyvena kažkokioj alternatyvioj virtualioj erdvėj: kur neva šmaikštumas-patyčios kiekviename sakinyje turėtų įrodyti kalbančiojo protingumą.

Tai personažo kalba, ne gyvo žmogaus. Surogatas, falsimuliakras, pakaitalas. Panašiai kaip yra oda ir odos pakaitalas. Yra iš plentinio džipo ir veidrodžio niekaip neišlipantis hipsteris, ir yra savo rankomis žemę kasantis kaimietis.Tikrovė ir kažkokia savimi itin patenkinta butaforija. Bulvė ir „like“.

Jeigu šis personažas teisus, tai Briuselyje (tokių personažų perykloje), panašu, mąstoma lygiai taip pat: „mums reikia naujo šūkio!“. Sukursim orą sudrebinantį šūkį ir tikrovė savaime pasikeis. O jeigu nesikeis, tai mes ją dar labiau pamokysime šūkiais.

Tai ne tik kad už politikos, tai yra už gyvenimo, už tikrovės.

Briuselis žiauriai klysta: atėjo ne populistų, atėjo idiotų laikas. Tikrovę su kalba painiojančių karių laikas. Tai kalbos ir sapnų teroristai.

Kaip galima šitaip garsiai sapnuoti…

Facebook komentarai
Back To Top