skip to Main Content

Ramūno Karbauskio suredaguotame žurnale „Neliečiamieji“ yra nemažai vertingos informacijos. Pvz., šiame žurnale atskleidžiama, kad Dalios Grybauskaitės ir Roko Masiulio prastūmtame SGD terminalo „Independence“ projekte dalyvavo ir tarptautinė rusų kilmės mafija.

 

T.y. „Independence“ projektą Klaipėdoje aptarnavo ir auditavo  toks Norvegijos pilietis Ole Valdemar Agerndal, kuriam už neaišku kokias pastangas buvo sumokėta daugiau nei 13 mln. litų. Jis per įvairias „ofšorines“ firmas susijęs su tokiu garsiu Rusijos mafijos atstovu Viktoru Butu (nuotr. viršuje).

Minėtas Ole tuo metu vadovavo Kipro mokesčių rojuje įsisteigusiai PESUGA HOLDINGS LIMITED.

Šią „ofšorkę“ administruota („atlieka sekretorės funkciją“) kita „ofšorkė“ – TRIDENT TRUST COMPANY (CYPRUS) LIMITED, kuri garsi anaiptol ne pačia geriausia reputacija.

Su šiomis paminėtomis įmonėmis siejama dar viena įmonė – DRAAP TRADING LIMITED. Pastaroji, kartu su savo akcininke įmone HERMES GUARDIAN LIMITED, 2013 metais pagarsėjo visoje Europoje sukėlusi „arklienos skandalą“, kai Rumunijoje supirkta kuinų mėsa, suklastojus dokumentus, Europos rinkoje buvo prekiaujama kaip jautiena. Viešoje erdvėje prieinama informacija ir apie pono Ole įmonės sąsajas su kitais ofšorais, kurie pasaulio žiniasklaidoje nuskambėjo dar kitų nusikaltimų fone.

O ponas Ole dirba toliau. Sukasi kažkur Afrikoje, konsultuoja Ganos, Nigerijos politikus ir ten užsiima suskystintų dujų terminalo statyba. Gal atvyks vėl į Lietuvą pakonsultuoti ar audituoti Vilniaus šilumos tinklų, kur dabar po truputį renkasi Roko Masiulio pakeleiviai, drauge žygiavę per energetikos ir susisiekimo įmones?

 

DRAAP TRADING LIMITED atlieka direktoriaus funkcijas įmonėje GUARDSTAND, o pastaroji yra – ILEX VENTURES akcininkė. Ir čia jau prasideda detektyvinio romano verta istorijos dalis. Jungtinės Karalystės dienraščio „The Guardian“ atliktas žurnalistinis tyrimas rodo, kad tarptautiniu mastu paieškomas rusas teroristas Viktoras Bout‘as 2007 metais pervedė 750,000 JAV dolerių kompanijai ILEX VENTURES už tai, kad pastarosios vardu įsigytų lėktuvą ginklų pervežimui ir amunicijos atsargų, kurias vėliau, apeidamas ginklų prekybos embargą, siekė išgabenti į karštuosius taškus Afrikoje.

 

http://www.internationalcrimesdatabase.org/Case/3243/Bout/

Tarptautinių nusikaltimų tyrimo centras taip apibūdina poną Boutą:

Viktor Bout, tarptarutinis prekiautojas ginklais, žinomas kaip prekiautojas mirtimi, yra kaltinamas tiekęs ginklus keliasdešimčiai Afrikos ir Vidurinių Rytų šalių diktatorių ir KOlumbijos revoliucinei armijai. JAV kovossu narkotikais agentūra pabandė jį pagauti ir apsimetė kolumbiečiais, kurie nori nuversti Kolumbijos vyriausybę ir kovoti su JAV. Ši operacija buvo sėkminga ir Bout buvo sugautas Tailande.

Tada JAV paparšė Tailandą jį išduoti ir kaltino planavimu žudyti JAV piliečius ir ginkluoti teroristinę organizaciją FARC. Tačiua pradžioje Tailando vyriausybė ir teismas uždraudė jį išduoti JAV, neva tie kaltinimai yra politiškai motyvuoti. Tačiau vėliau pozicija pasikeitė ir Bout buvo išduotas JAV, kur buvo pripažintas kaltu ir nuteistas kalėti 25 metus.

 

Tolaiu pateikiamas žurnalo „Neliečiamieji“ tekstas:

Neliečiamieji energetikos sektoriuje

 

Tai, kad po energetikos sektoriuje įgyvendinamus ypač brangius projektus migruoja grupė susijusių asmenų, Generalinės prokuratūros prokurorai pastebėjo dar 2013 m. Jiems nerimą kėlė mokesčių mokėtojų pinigų saugumas bei kaip 2009–2011 m. tarp energetikos įmonių migravo grupė asmenų, kurie keitė įmones, keliaudami paskui joms skiriamas lėšas.

Iš 2013 m. gruodžio 20 d. Generalinės prokuratūros prokuroro K. Vagnerio tarnybinio pranešimo Generaliniam prokurorui D. Valiui: „Nuodugniai analizuodamas medžiagos dėl VAE duomenis (viešųjų pirkimų ir su jais susijusių duomenų turinį) pastebėjau, jog nustatyti galimi pažeidimai VAE [mano pastaba – Visagino atominėje elektrinėje] yra panašūs pagal kilmę bei įgyvendinimo schemą Ignalinos atominės elektrinės (toliau – IAE) uždarymo ir Klaipėdos naftos (toliau – KN) įgyvendinimo projekto (Suskystintų gamtinių dujų terminalo statyba) viešųjų pirkimų procese. Pastebėtina, kad kai kurie asmenys, veikę LEO LT, vėliau pradėjo vykdyti Projektą dėl atominės elektrinės VAE, o toliau persikėlė į kitus energetikos objektus (konkrečiai IAE ir KN). prašau pavesti man tyrimą dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo IAE ir KN viešųjų pirkimų procese 2009-2013 metų laikotarpyje.“

Minėtasis tyrimas, kurio taip prašė vienas iš prokurorų, apima R. Masiulio darbo LEO LT valdyboje bei šios įmonės verslo vystymo ir finansų direktoriaus pareigose (2009–2010 m.) laikotarpį ir dalį vadovavimo „Klaipėdos naftai“ laikotarpio (2010–2014 m.).

Tyrimas taip niekada ir nebuvo pradėtas. To priežastys – raštą parašiusio prokuroro liudijimo įraše. Buvusio prokuroro, kuriam nebuvo leista pradėti tyrimą, liudijime, kad energetikos sektoriuje 2009-2011 metais, vykdant milžiniškų mastų valstybinės reikšmės projektus, atskleidžiama schema: tie patys asmenys, pasibaigus pinigams viename projekte, juda į kitą, panašiai kaip skėriai, vieną po kito siaubdami naujus laukus.

 

Dėl tokio judėjimo LEO LT, Visagino atominę elektrinę (VAE), Klaipėdos naftą sieja tie patys žmonės. Buvusiam prokurorui savo laiku neleista tirti bei nustatyti galimai padarytą žalą valstybei vykdant taip ir neįvykusį VAE projektą. Prokurorui taip pat nebuvo leista aiškintis, ar tokia pati lėšų „įsisavinimo“ schema nesikartoja bendrovėje „Klaipėdos nafta“. Jei būtų leista – prokuroro surinkta informacija galėjo virsti teisėsaugininkų instrukcija, kaip nagrinėti ir vertinti schemas, skirtas pinigų „įsisavinimui“. Tačiau daugėjant informacijos apie nutildytus prokurorus ir savo laiku atsakingų asmenų valstybėje neįvertintus faktus, tai, kuo buvo paverstos sąžiningo prokuroro pastangos, yra veikiau panašu į po stalu slaptai kitai „neliečiamųjų“ kartai perduodamus juoduosius užrašus „Kaip pasipelnyti iš valstybės“. Jeigu dabar nieko nedarysime, „neliečiamieji“ ir toliau naudosis žmonių patiklumo priedanga bei, imituodami svarbias personas, toliau už mūsų visų pinigus pardavinės ir pirks orą. Kitaip to pavadinti negalima, nes matoma schema, kaip vykdavo „konsultacijų“ paslaugų viešieji pirkimai, kurie valstybei ir jos piliečiams kainavo šimtus milijonų.

NELIEČIAMIEJI, ARBA KAIP PIRKTI IR PARDUOTI ORĄ?

2009-04-23, t. y. praėjus mėnesiui po to, kai R. Masiulis tapo LEO LT valdybos nariu, LEO LT priėmė sprendimą kreiptis į VAE ir inicijuoti viešuosius pirkimus konsultantų paslaugoms įsigyti.

2009-04-29 VAE pradėtas vykdyti viešasis konsultantų paslaugų pirkimas neskelbiamų derybų būdu. Jį laimėjo Rothschild & Sons Ltd. Viešųjų pirkimų komisijos nariais buvo ir laimėtoją atrinko Mykolas Majauskas, Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus patarėjas (dabar – Seimo narys, TS-LKD), Romas Švedas, Energetikos viceministras, LEO LT stebėtojų tarybos pirmininkas, o vėliau ir likviduojamos LEO LT prezidentas Rolandas Zukas, LEO LT organizacijų vystymo projektų vadovas, kiti LEO LT padalinių vadovai. Su konkurso laimėtoju Rothschild & Sons Ltd. pasirašytos sutarties vertė – 3,5 milijono eurų be PVM. Toliau sekė keli sutarties su Rothschild & Sons Ltd. pratęsimai, kurių vertė – daugiau kaip 5 milijonai eurų. Apetitui augant, atsirado ir sėkmės mokestis – 2 550 000 Eur.

Sėkmės mokestis, pamanipuliavus teise, Rothschild & Sons Ltd. buvo išmokėtas vos tik pasirašius pasiruošimo sutartį dėl Hitachi koncesijos! Kaip žinia, nepaisant sumokėto sėkmės mokesčio, projektas nebuvo sėkmingas.

Reali projekto sėkmė – tikrosios sutarties pasirašymas – žlugo Hitachi pasitraukus iš derybų. Tačiau net ir tai nesustabdė noro valstybės lėšas naudoti konsultacijoms. Net matant, kad VAE projektas žlugs, buvo pasirašomos vis naujos milijonų vertės sutartys konsultacinėms paslaugoms ar sutarčių pratęsimai su ta pačia konsultacijų paslaugas teikiančia įmone. Nors VAE judėjo žlugimo link, niekas nesiėmė vertinti ir teikiamų konsultacijų bei į jas investuotų milijonų panaudojimo efektyvumo. Sutartys buvo sudaromos, kaip galima spręsti iš protokolų, net užsimerkiant, kai kildavo abejonės dėl jų esmės. Tai leidžia manyti, kad tikriausiai ir patys pirkėjai suprato, jog perka orą, kuris jau vargu ar bus naudingas mirštančiam milžinui prikelti. 2012 m. Viešųjų pirkimų tarnyba nurodė, kad VAE, vykdydama šiuos pirkimus, daug kartų pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą ir netgi pasirinko ne tą pirkimo būdą (pirkimai vykdyti labiausiai viešumo stokojančiu neskelbiamų derybų būdu). Nors nurodyti pažeidimai – rimti, 2012-12-31 savo rašte Generalinei prokuratūrai Viešųjų pirkimų tarnyba nurodė nesikreipsianti dėl viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių, sudarytų įvykdžius pirkimus, pripažinimo negaliojančiomis ar sankcijų taikymo, nes visos viešojo pirkimo-pardavimo sutartys yra pasibaigusios arba nutrauktos. Dėl viešojo intereso gynimo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tiesa – nesėkmingai, kreipėsi prokuroras. Tyrimą atlikti prašęs prokuroras konstatavo, kad „panaudojus tokią taktiką (neskelbiant viešojo konkurso) VAE galėjo atrinkti pagal formalius kriterijus pageidaujamus paslaugų tiekėjus. VAE sudarytų komisijų šališkumas konstatuotas ir „Lietuvos energija“ UAB pirkimų valdymo audito ataskaitoje Nr. 2013/06“. Prokuroras, matydamas VAE vykdytus mokėjimus konsultantams, pasigedo ir dalies konkrečių sutartyse numatytų darbų priėmimo-perdavimo aktų, kurie būtų leidę nustatyti, ar tos konsultacijos iš tiesų buvo suteiktos. Nepaisant visų šių pažeidimų ir įtarimų, konsultacijų pirkimo komisijose dirbę asmenys, VAE projektui einant į pabaigą, sėkmingai pajudėjo į kitus naujus energetikos projektus, kur sukosi milžiniškos valstybės biudžeto lėšos.

Kodėl neliečiamiesiems buvo leista judėti paskui strategines įmones ir objektus, kurie žadėjo didelius pinigus? Kokios buvo jų sąsajos su tuo metu valstybę valdžiusiais politikais?

R. MASIULIS, KONSULTANTAI IR OFŠORAI

Tie, kurie yra už Lietuvos energetinę nepriklausomybę, supranta, kad turime vystyti strateginius energetikos projektus, tačiau energetinė nepriklausomybė bei strateginiai valstybės projektai negali tapti prieglobsčiu abejotinos reputacijos ar abejotinos vertės sandoriams. Jeigu tikėtume Roko Masiulio išsakytais žodžiais, kad su juo drauge per įmones keliavo tikri profesionalai, tuomet nei „Klaipėdos naftos“ reputacijai kenkiančių sandorių neturėjo įvykti, nei klausimų dėl žmonių, su kuriais sudaryti sandoriai, žinomumo ar profesionalumo neturėtų kilti. Bet kaip tuomet paaiškinti, kada praktiškai niekam nežinomas žmogus tampa Lietuvos nacionaliniam saugumui svarbios įmonės AB „Klaipėdos nafta“ auditoriumi? Viešai prieinami duomenys kelia pagrįstų įtarimų dėl asmens, dėl jo teiktų paslaugų ir jam išmokėtų milžiniškų sumų pagrįstumo. Kur iškeliavo milijonai – niekas šiandien pasakyti negali, nes tai norėję tirti prokurorai buvo užtildyti.

KAS TAS PASLAPTINGAS KONSULTANTAS?

 

Nereikia daug pastangų įdėti, norint išvysti viešai prieinamą informaciją apie AB „Klaipėdos nafta“ sudarytas sutartis tuo metu, kuomet jai vadovavo Rokas Masiulis. Peržvelgus 2011–2012 metus, galime matyti didelės vertės sutartis dėl konsultacinių, teisinių ir auditorių paslaugų teikimo. Tarp jų, pavyzdžiui, yra dvi labai „įdomios“ auditoriaus paslaugų teikimo sutartys su ponu Ole Valdemar Agerndal. Viena pasirašyta 2011 spalio 14 d. ir joje numatyta auditoriui suma beveik 12 mln. litų (11 877 632,20 Lt), kita – 2012 m. lapkričio 21 d. – dar už daugiau nei 1 milijoną litų (1 187 763,20 Lt). Sutarčių turinys nėra aiškus. Taip pat nėra aišku, kodėl pasirinktas šis praktiškai nežinomas žmogus, o ne, pavyzdžiui, žinoma audito paslaugas teikianti įmonė. Nepaisant to, kad auditoriaus pasirinkimo aplinkybės yra miglotos, su Ole Valdemar Agerndal, kaip su privačiu asmeniu, sudarytos net dvi sutartys, kurių bendra vertė daugiau kaip 13 mln. litų už paslaugas, kurios suteiktos per labai trumpą laikotarpį! Ponas Ole du 13 mln. litų vertės sandorius užsidirbo per vienerius metus ir vieną mėnesį!

Gal apie darbštų niekam nežinomą auditorių galėtų daugiau papasakoti jį atrinkusios Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas – Mantas Bartuška, kartu su R. Masiuliu keliavęs po energetikos ir susisiekimo sektorius, o dabar vadovaujantis AB „Lietuvos geležinkeliai“? Ole Valdemar Agerndal tuo metu, kai teikė paslaugas „Klaipėdos naftai“, vadovavo Kipro mokesčių rojuje įsisteigusiai PESUGA HOLDINGS LIMITED įmonei, kuri buvo likviduota 2014 metais. T. y. tuoj po to, kai minėtas ponas gavo 13 mln. litų iš „Klaipėdos naftos“. Taip pat toks visiškas atsitiktinumas, jog 2014 m. rugsėjo 22 d. Rokas Masiulis pasitraukia iš „Klaipėdos naftos“ direktoriaus pareigų ir paskiriamas energetikos ministru, o ponas Ole uždaro savo holdingą Kipre ir dingsta iš Lietuvos taip pat tyliai, kaip ir atsirado. Internete apie poną Ole – vos keli įrašai. Tačiau apie jo aplinką yra šiek tiek daugiau.

PESUGA HOLDINGS LIMITED, kuriai sandorio su AB „Klaipėdos nafta“ metu vadovavo ponas Ole, yra teisiniais saitais susijusi su kitu ofšoru –TRIDENT TRUST COMPANY (CYPRUS) LIMITED, kuri garsi anaiptol ne pačia geriausia reputacija. Su šiomis paminėtomis įmonėmis siejama dar viena įmonė – DRAAP TRADING LIMITED. Pastaroji, kartu su savo akcininke įmone HERMES GUARDIAN LIMITED, 2013 metais pagarsėjo visoje Europoje sukėlusi „arklienos skandalą“, kai Rumunijoje supirkta kuinų mėsa, suklastojus dokumentus, Europos rinkoje buvo prekiaujama kaip jautiena. Viešoje erdvėje prieinama informacija ir apie pono Ole įmonės sąsajas su kitais ofšorais, kurie pasaulio žiniasklaidoje nuskambėjo dar kitų nusikaltimų fone.

O ponas Ole dirba toliau. Sukasi kažkur Afrikoje, konsultuoja Ganos, Nigerijos politikus ir ten užsiima suskystintų dujų terminalo statyba. Gal atvyks vėl į Lietuvą pakonsultuoti ar audituoti Vilniaus šilumos tinklų, kur dabar po truputį renkasi Roko Masiulio pakeleiviai, drauge žygiavę per energetikos ir susisiekimo įmones?

DRAAP TRADING LIMITED atlieka direktoriaus funkcijas įmonėje GUARDSTAND, o pastaroji yra – ILEX VENTURES akcininkė. Ir čia jau prasideda detektyvinio romano verta istorijos dalis. Jungtinės Karalystės dienraščio „The Guardian“ atliktas žurnalistinis tyrimas rodo, kad tarptautiniu mastu paieškomas rusas teroristas Viktoras Bout‘as 2007 metais pervedė 750,000 JAV dolerių kompanijai ILEX VENTURES už tai, kad pastarosios vardu įsigytų lėktuvą ginklų pervežimui ir amunicijos atsargų, kurias vėliau, apeidamas ginklų prekybos embargą, siekė išgabenti į karštuosius taškus Afrikoje.

DAUG KLAUSIMŲ KELIANČIOS KONSULTACIJOS IR SUTARTYS

Ką apie suskystintų gamtinių dujų terminalo-laivo nuomą rodo dokumentai? Tiesa, nagrinėjant juos ir ieškant, kur nukeliauja laivo-saugyklos nuomos pinigai, sukasi galva nuo keistų manevrų, kuriuos aiškinantis kyla daug klausimų dėl tikrųjų SGD terminalo nuomos naudos gavėjų. Matant viešai prieinamą informaciją, susidaro įspūdis, kad specialiai mėtomos pėdos, norint nuslėpti ne tik terminalo įsigijimo aplinkybes, tikrąsias darbų vertes, bet ir tai, kur ir kaip mokami mokesčiai. Šio epizodo herojai – 2008–2012 m. Vyriausybei vadovaujantis Andrius Kubilius, energetikos ministras konservatorius Arvydas Sekmokas, AB „Klaipėdos nafta“ vadovaujantis Rokas Masiulis bei asmenys, vadovavę įmonei Bermuduose. 2011 m. AB „Klaipėdos nafta“ paskelbė konkursą dėl plaukiojančiosios SGD saugyklos su dujinimo įrenginiu (FSRU) pirkimo, 2011 m. spalio 26 d. buvo atplėšti vokai su pasiūlymais, o 2012 m. kovo 2 d. AB „Klaipėdos nafta“ su Bermuduose registruota bendrove „Hoegh LNG Ltd.“ pasirašė 10 metų nuomos sutartį dėl laivo-saugyklos nuomos. Ant sutarties – p. Roko Masiulio, atstovavusio AB „Klaipėdos nafta“ ir p. Sveinung J. S. Stohle, atstovavusio „Hoegh LNG Ltd.“, registruotą Bermuduose, parašai. Tokios sutarties buvimą patvirtina ir Lietuvos oficialus pranešimas Europos Komisijai.

Dar prieš sutarties pasirašymą, o ypač – po jo, viešumoje ima kilti klausimai, kodėl sutartis sudaroma su ofšoru, kad tai gali pakenkti ne tik Lietuvos įvaizdžiui ES, bet ir gali liudyti abejotino skaidrumo dalykus, kaip, antai, mokesčių vengimą, mažiau kontroliuojamą buhalterinę apskaitą.

Tokiame fone 2012 m. sausio 31 d. Lietuvoje įkuriama dar viena Hoegh grupės įmonė – UAB „Hoegh LNG Klaipėda“. Savo dokumentuose UAB „Hoegh LNG Klaipėda“ nurodo, kad ji 2014 m. balandžio 11 d. pasirašė dar vieną sutartį, šį kartą su „Hoegh LNG Klaipėda Pte. Ltd.”, registruota Singapūre, dėl laivo-saugyklos „Independence“ nuomos dešimties metų laikotarpiui. Ir tą pačią dieną Lietuvoje esanti UAB pasirašė sutartį su AB „Klaipėdos nafta“ dėl ilgalaikės laivo-saugyklos „Independence“ nuomos.

Taigi, pernuomojo ką tik išsinuomotą laivą? Bet kur ir kodėl dingo „Hoegh LNG Ltd.“ iš Bermudų, kuri buvo laivo savininke 2012 m. ir pasirašė pirmąją sutartį su AB „Klaipėdos nafta“? Kodėl atsirado ofšoras Singapūre? Tuo tarpu jau minėtame Lietuvos pranešime Europos Komisijai pateikiama kiek kita versija: HLNG [„Hoegh LNG Ltd.“ registruota Bermuduose], vykdydama Sutartį ir vadovaudamasi Sutarties nuostatomis, siekia perleisti iš Sutarties kylančias teises ir pareigas, išskyrus teises ir pareigas, susijusias su Perkančiosios organizacijos turima FSRU išpirkimo teise, kurios liktų pačiai HLNG, jai netiesiogiai visiškai priklausančiai dukterinei bendrovei Hoegh LNG Klaipėda, UAB (toliau – HLNG Klaipėda), juridinio asmens kodas 302719517, kurios pajėgumai vykdyti Sutartį yra neblogesni (nemažesni) už HLNG, be to, HLNG lieka solidariai atsakinga už tinkamą Sutarties įvykdymą už HLNG Klaipėda. HLNG teisės ir pareigos pagal Sutartį būtų perleistos HLNG Klaipėda pagal novacijos sutartį, kuri bus sudaryta, jeigu bus priimti reikiami korporaciniai sprendimai ir pritarimai (valdybos sprendimas ir visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas).

Toks mėtymasis, kai sutartį sudaro ofšoras Bermuduose, paskui registruojama įmonė Lietuvoje, paskui ji sudaro sutartis su kitu ofšoru Singapūre, kuris, panašu, kažkaip jau perėmęs laivo nuosavybės teises iš pirmojo ofšoro, 2012 m. pasirašiusio nuomos sutartį su AB „Klaipėdos nafta“, o Europos Komisija informuojama apie dar kitą variantą – kelia dar daugiau klausimų. Kas gi vyko? Kokios buvo tokio mėtymosi priežastys? Kodėl niekam neužkliuvo, kad sudaroma sutartis su vadinamojoje „tikslinėje teritorijoje“, t. y. Bermuduose esančia įmone? Kai vien įtraukimas į „tikslinių teritorijų sąrašus“ gali vykti dėl to, kad tose teritorijose stokojama finansinio-administracinio skaidrumo, o ne tik, kad jose yra galimybės išvengti mokesčių. Kad ir kaip bebūtų – Hoegh grupė pripažįsta, kad įmonė Bermuduose yra kitas grupės įmones kontroliuojanti įmonė. Taigi, visi keliai, kokie jie bebūtų pasirinkti apeiti aplink, galiausiai suveda į ten.

KADA IR KAS PABUS MARŠALO SALOSE?

Kaip matyti iš viešų registrų, šiuo metu Hoegh holdingas turi „miegančią“ įmonę Maršalo salose, pavadintą „Hoegh LNG Klaipeda LCC“. Įdomu, o kada ji bus „pažadinta“ ir kuriame terminalo veiklos etape pradės aktyviai veikti? Kokių sutarčių dar sulauksime? Minimalų įstatymo reikalaujamą įstatinį kapitalą ir tris darbuotojus turinti įmonė UAB „Hoegh LNG Klaipėda“ pagal nuomos sutartį su AB „Klaipėdos nafta“ gauna apie 50 milijonų pardavimo pajamų per metus, pardavimo savikaina (gauti nuomos pinigai, kuriuos tenka atiduoti ofšoro įmonei – finansinės naudos gavėjui ir tikrajam laivo savininkui?) sudaro per 45 milijonus eurų. Tad pelno mokesčio Lietuvoje sumokama vos per 300 tūkst. eurų. Negana to, SGD laivo-saugyklos nuomos sutartis buvo sudaryta dešimčiai metų ir įmonei Bermuduose pavyko taip susitarti, kad nuomos sutarties nutraukimo galimybės praktiškai nėra. Tiksliau, sutartis taip sukonstruota, kad net suradus galimybę ją nutraukti, sutarties nutraukimo mokestis („bauda“) galėtų siekti per 200 milijonų eurų. Iš esmės, antra tiek, kiek kainuotų nuomojantis toliau. Kalbant apie „profesionaliausių Lietuvoje vadybininkų ir vadovų“ sprendimus, nori nenori prisimeni paslaptingąjį poną Ole. Jo istorija puikiai iliustruoja, kaip ir be jokių skrupulų, tuo metu, kada Lietuvos pensininkai po nurėžtų pensijų bandė galą su galu sudurti, buvo leidžiami Lietuvos žmonių milijonai. Kaip teigė Rokas Masiulis, p. Olė dirbo ypač atsakingą darbą – savo rankomis patikrino visas siūles laive. Mes gerai išgirdome, p. Olė už 13 milijonų litų tikrino laivo siūles? Juk būtent tokią sumą prie įrašo apie sutartis su p. Ole nurodo energetikos ministro J. Neverovičiaus parašu patvirtintas 2008–2012 m. pasirašytų sutarčių, sudarytų vystant SGDT projektą, registras.

Po informacijos apie p. Olę pakomentavimo, vienas senjoras susitikime uždavė labai logišką klausimą – kodėl Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais mokėta už naujo laivo, kurį Lietuva tik nuomojasi, kurio techninę kokybę garantavo laivo statytojai ir šeimininkai, visų siūlių apžiūrėjimą? Tai klausimas, Deja, bet turiu prisipažinti, kad nenustebino STT atsisakymas įvertinti informaciją apie Susisiekimo ministerijai pavaldžiose įstaigose įdarbintus buvusius Roko Masiulio bendradarbius bei kitais ryšiais su juo susijusius asmenis, kurie sistemingai kilo karjeros laiptais Rokui Masiuliui užimant Energetikos bei Susisiekimo ministro postus. Prisimenant, jog prokurorams buvo draudžiama tirti Roko Masiulio ir su juo susijusių asmenų veiklą prieš keletą metų, nestebina, kad atlikti tyrimą nenori ir STT. Juk žmonės, kurie galimai kenkė valstybei, niekur nedingo, o jų globėjai ir saugotojai svajoja susigrąžinti valdžią. Mūsų valstybėje užtenka drąsos atlikti tyrimą dėl kelių lenkų kilmės paštininkų, parašyti pažymą, nubraižyti schemą, iš kurios matyti, jog vieno iš tyrime analizuotų asmenų ryšys su LRA-KŠS yra per jo antros eilės senelę. Aš gi pateikiau informaciją apie aukščiausio lygio valstybinių įmonių vadovus, valdybų pirmininkus ir narius, kurie keliauja iš įmonės į įmonę paskui buvusį ministrą Roką Masiulį. Turiu pagrįstų abejonių dėl jų atrankos skaidrumo, o kartais ir teisėtumo. Viešai skelbta, kad kai kurie paskyrimai vyko net nesivarginus organizuoti konkursus.

Suprantu žmonių nusivylimą, kuomet tarp mūsų atsiranda „neliečiamieji“, kurie, susidaro įspūdis, yra aukščiau už įstatymus, jiems jokia atsakomybė negresia. Kaip ir istorijoje apie p. Olė, apie kurį pasakojau. Šis niekam nežinomas asmuo teikė audito paslaugas. Ne14 vertas trylikos milijonų litų, ir, matomai, turės dar mažiau logišką atsakymą, nei paaiškinimas apie siūles… Kilus viešoms abejonėms dėl skaidrumo valstybinėse įmonėse, Ramūnas Karbauskis kreipėsi į STT. Tačiau tyrimas nebuvo pradėtas. STT apsiribojo padėkojimu už pateiktus duomenis.

Taigi kas saugo Roką?

 

NEDORI AR NEIŠMANĖLIAI? Nedori ar neišmanėliai? Toks klausimas natūraliai kyla toliau gilinantis į projektus, už kuriuos buvo atsakingas Rokas Masiulis. Vienas iš jų – suskystintų gamtinių dujų (SGD) laivo-saugyklos nuoma ir galimybės jį įsigyti. Per SGD terminalo laivo pasitikimo ceremonijos spaudos konferenciją prezidentė D. Grybauskaitė žurnalistams sakė, kad Lietuva gali pati ir jokiu būdu nekeliaklupsčiaus nei prieš Briuselį, nei prieš kitus – „Lietuva išdrįso padaryti pati, nelaukdama, kol Briuselis ar kas nors pasiūlys pinigų“, – sakė ji, tačiau kaip įžvalgi ekonomistė negalėjo nežinoti, kad labai greitai dėl tokio išdidumo atrodysime kaip kvailiai, kurie nepasinaudojo mums teikiamomis tiek ES, tiek bičiulystės su artimiausiais kaimynais galimybėmis. Lenkija pasienyje su Vokietija terminalui statyti gavo apie 40 proc. ES paramos, pasinaudojo net keliomis programomis. Taip pat būta pasiūlymų rasti geriausią sprendimą drauge su Latvija ir Estija. Padėti siūlėsi ir Lietuvos verslas, kuris žadėjo negailėti investicijoms reikalingų lėšų. O Lietuvos vadybos ir politikos elitas nutarė priimti bene patį blogiausią ekonominiu požiūriu sprendimą – laivą-saugyklą nuomoti.

Klaipėdos SGD terminalas pagal galią ir dydį yra pastatytas trims Baltijos šalims, tačiau mes terminalą turime išlaikyti vieni, nesutarti ir nepasiūlyti jokie instrumentai, kurie sumažintų Lietuvos kaštus. Apibendrinant terminalo laivo nuomos ir išlaikymo aplinkybes, į akis labiausiai krenta šie faktai: SGD laivo nuomos suma per dešimt metų sudarys apie 600 mln. eurų. Aišku, bus bandymų gintis sakant, jog šios sumos didžiąją dalį sudaro įgula, techninė priežiūra ir kt., bet, pagal mūsų turimus skaičius, už laivą (kaip daiktą) mes per 10 metų sumokėsime apie 535 mln. eurų. Preliminariais paskaičiavimais, veiklos išlaidos, valdymo išlaidos bei įgulos nuomos kaštai sieks apie 65 mln eurų.

Jei laivas būtų mūsų nuosavybė, mums tektų mokėti tik šią mažąją dalį. „Oxford Institute for Energy Studies“ atliko SGD laivų statybos kaštų analizę ir rėmėsi sutartyse dėl laivo statybų pateiktais duomenimis. Šis institutas nurodo, kad laivo „Independence“ statyba kainavo 250 mln. JAV dolerių (šios dienos kursu išeina apie 231 mln. eurų). Tokią sumą sumokėjome per maždaug penkerius nuomos metus, tad, jei iš pat pradžių būtų buvęs priimtas sprendimas laivą pirkti, jį savo nuosavybėje būtume turėję jau apie 2019 metus.

Tačiau 2012 m. buvo priimti kitokie sprendimai. Pirkti laivą R. Masiulio pasirašytos sutarties „dėka“ galėsime tik 2024 m., pasibaigus nuomos sutarčiai. Jos anksčiau nutraukti praktiškai neįmanoma, nes sutarties nutraukimo mokestis siektų tiek, ar net daugiau, nei kainuotų laivo nuoma iki 2024 m. Viskas taip pripainiota ne Lietuvos naudai, tad laivo pirkimas po nuomos sutarties pasibaigimo 2024 m. kainuos dar apie 160 milijonų eurų.

Vadinasi, beveik 760 milijonų eurų (600 milijonų eurų už dešimtmetį trukusią nuomą ir 160 milijonų eurų laivo pirkimas) yra ta kaina, kurią būsime sumokėję, kai savo nuosavybėje 2024 m. turėsime SGD laivą-saugyklą. Ir tai ne vienintelis epizodas, rodantis ekonominį nuostolingumą, kurį šis neūkiškai sudarytas sandoris atnešė Lietuvai, bet apie tai – kitame epizode. Sunku įsivaizduoti, kaip konservatoriai ir R. Masiulis SGD terminalo likimą būtų sprendę toliau, jei tik būtų buvę valdžioje. Nes jau jo įgyvendinimo pradžia buvo gaubiama paslapties šydu – politikai, ir ypač elitas, nutylėjo, jog 2011 m. rugsėjo 3 d., Roko Masiulio vadovaujama AB „Klaipėdos nafta“, kaip matome dokumentuose, neturėdama nei šalies Vyriausybės suteiktų įgaliojimų, nei įmonės akcininkų sprendimo, pradėjo įgyvendinti SGD terminalo projektą. Projekto įgyvendinimas pradėtas įteisinti tik prieš pat sutarties
dėl nuomos pasirašymą ir tęstas netgi po jos. Toks sprendimas įteisinti tai, kas iš esmės de facto įvyko, kitose demokratinėse valstybėse jau būtų įvertintas ir pripažintas teisiškai ydingu.

KODĖL VISI LIETUVOS MOKESČIŲ MOKĖTOJAI TURI DENGTI „NELIEČIAMŲJŲ“ PADARYTUS NUOSTOLIUS?

2013 m. rugsėjį vienas iš drauge su Roku Masiuliu per strategines įmones žygiavusių asmenų – Dominykas Tučkus – tampa suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) tiekimo ir prekybos per Klaipėdoje pastatytą SGD terminalą („Independence“) bendrovės „Litgas“ vadovu.

 

D. Tučkus – prof. Vytauto Landsbergio
ilgamečio bendražygio Andriaus Tučkaus sūnus.

Prieš tapdamas „Litgas“ vadovu, D. Tučkus ėjo UAB „Visagino atominė elektrinė“ Ekonomikos skyriaus
viršininko pareigas. Būtent jį ir norėjo apklausti tuo metu Generalinėje prokuratūroje dirbęs prokuroras Kęstutis Vagneris, tačiau jam nebuvo leista net pradėti tyrimą. Apie tai buvęs prokuroras liudijo specialioje Seimo sudarytoje komisijoje, nurodydamas, kad jam dar tuomet kėlė įtarimų pasikartojančios
galimo pinigų „švaistymo“ schemos. Tačiau užteko skambučio iš tuometinės prezidentūros ir K. Vagneriui teko pabaigti darbą, jo net nepradėjus.
Taigi, ponui D. Tučkui, prof. V. Landsbergio anūko Gabrieliaus bendraamžiui, teko garbė derėtis su norvegų įmone „Statoil“ dėl dujų tiekimo į Lietuvos SGD terminalą. Būtent dėl tų dujų, kurios reikalingos SGD terminalo nuolatiniam veikimui užtikrinti. Nežinia, kas kaltas – jaunystė, nepatyrimas
ar dar kas, bet vienas iš „šaunių vadybininkų“, sėkmingai šuoliuojančių karjeros laiptais, – D. Tučkus, atrodo, padarė kelias dešimtis milijonų eurų kainuojančias „klaidas“. Pirmiausia – vertindamas
būtinąjį dujų kiekio poreikį, paskui – ir sutikdamas su Lietuvai primesta dujų kaina. Niekas jaunuolio nei iš „Klaipėdos naftos“, nei iš Prezidentūros, nei iš Vyriausybės už tai nepabara, nes pagal
tuometę elitinių partijų logiką, kam vargintis, vis tiek nuostolius padengs vartotojai, o elitas toliau kels šampano taures ir, pasisamdę geriausius teisininkus ir PR agentūras, mėgausis savo darbo vaisiais toliau apgaudinėdami visuomenę.
Viešojoje erdvėje buvo pasirodžiusi informacija, jog 2015 metais pasirašytos sutarties su „Statoil“ pagrindu buvo permokėta 54 milijonais eurų daugiau, nei už dujas mokėjo mūsų kaimynai ir kitos
Europos šalys. Megavatvalandė mums tuomet kainavo beveik 30 eurų, o Europa pirko už kainą, artimą 20 eurų. Tai didžiąja dalimi susidarė dėl keistai ir ne Lietuvos naudai susitarto kontrakto su
„Statoil“. Įsivaizduokime, jeigu kontraktai su mums energetinę nepriklausomybę garantuojančiais tiekėjais būtų buvę pasirašyti tokiomis sąlygomis, kad mes visada turėtume galimybių dujų rinkoje
įsigyti dujų konkurencinga kaina? Tai galėjo tapti nauda valstybei, tačiau tokios galimybės nei Kubiliaus Vyriausybė, bei jų statytiniai Lietuvos žmonėms nesuteikė, nes vardan kažkieno ramybės (o gal ir naudos) brangiomis dujomis užsipildėme visą kiekį, būtiną terminalo veikimui. Kad vėliau susiformuos rinka, kurioje dujas bus galima įsigyti pigiau, nebuvo pagalvota.
D. Tučkaus susiderėtas kontraktas tapo labai didele prabanga, kurios naštą ant savo pečių nešė ir tebeneša Lietuvos vartotojai. Žinoma, kai kilo nepasitenkinimas, buvo ieškoma būdų persiderėti ir
su Norvegijos įmone. Ji sutiko, bet su sąlyga, kad atnaujintas kontraktas nepadarys įmonei žalos. D. Tučkus persiderėjo…ir tikrai nepadarė žalos norvegams!
Vietoje 30 krovinių (6 kroviniai per 5 metus iš eilės) susiderėjo į 44 kovinius už dar didesnę kainą. Formulė buvo pakeista taip, kad kontrakto kaina iki šiol tik kyla ir kol jis nesibaigs, praktiškai nėra
jokių galimybių kažką pakeisti ar kontraktą nutraukti, nes tokiu atveju laukia milijoninės baudos.
Skaičiuojama, kad kiekvienas su dujomis pagal šią sutartį atplaukiantis krovinys Lietuvai yra nuostolingas apie 5 mln. Eur.
Šiuo pasakojimu siekiame informuoti Lietuvos visuomenę ir mūsų strateginius partnerius Norvegijoje apie mūsų buvusių „derybininkų“ negebėjimą atstovauti valstybės interesams, arba sąmoningą veikimą prieš Lietuvos valstybę.
Gavę kontrakto partnerių sutikimą grįžti prie darybų stalo dėl dujų kainos, realiai galėtume dujų vartotojams sutaupyti kelias dešimtis milijonų eurų. Šis Seimas, Vyriausybė, ypač energetikos ministras deda visas pastangas, jog Norvegijos politikai ir verslininkai suprastų, jog skirtingai nei Norvegija, Lietuva neturi tokių finansinių resursų, kad už per kažkieno kvailumą ar piktavališkumą padarytas klaidas, kainuojančias šimtus milijonų eurų, iš savo rezervų sumokėtų valstybė. Todėl ši našta gula ant
kiekvieno Lietuvos mokesčių mokėtojo pečių ir atima galimybę sparčiau kelti Lietuvos žmonių gerovę. Tikiuosi, jog jie išgirs ir parodys moralios politikos ir atsakingo verslo pavyzdį bei priims mūsų
valstybės deleguotus atstovus iš naujo derėtis dėl dujų įsigijimo sąlygų, kurios leistų išvengti akivaizdžių nuostolių nors likusį kontrakto laikotarpį“.

Facebook komentarai
Back To Top