skip to Main Content

Nekaltą žmogų sąmoningai į kalėjimą pasiuntę teisėjai niekaip nepažeidė įstatymų, nes „yra nepriklausomi“

 

Teisėjų etikos ir drausmės komisijos (TEDK) pirmininkas, Aukščiausiojo teismo teisėjas Algis Norkūnas (nuotr.) nusprendė, kad „Laisvo laikraščio“ redaktorių Aurimą Drižių už jo profesinę veiklą į kalėjimą pasiuntę teisėjai „yra nepriklausomi“, todėl niekaip neatsako už savo sprendimus.

A.Drižius kreipėsi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją po to, kai išplėstinė Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija jį visiškai išteisino už tai, kad šis parašė straipsnį „Mafija visiškai užvaldė Generalinę prokuratūrą“, kuriame aprašė dalykus, kuriuos skelbti jau anksčiau buvo uždraudęs teismas. T.y. teismas buvo įvedęs neteisėtą cenzūrą, ir uždraudęs A.Drižiui rašyti straipsnius, kuriuose sietų buvusį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Alvydą Sadecką su „Mažeikių naftos“ privatizavimu. A.Drižius „Laisvame laikraštyje“ pateikė įrodymus, kaip A.Sadeckas susijęs su šiuo privatizavimu, ir už tai buvo nuteistas 45 paroms arešto. Šį nuosprendį patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas, tačiau pakeitė išplėstinė septynių Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija, nurodžiusi, kad kriminalizuoti teisėtą veiksmą yra neteisėta.

Po to A.Drižius kreipėsi į TEDK, kad jį nuteisusiems teisėjams būtų keliamos drausmės bylos. Patekiamas A.Drižiaus skundas:

nuotr: teisėjas Valdas Petraitis, tyčia nuteisęs nekaltą žmogų, padarė karjerą – tapo Vilkaviškio teismo pirmininku

 

„Dėl drausmės bylų iškėlimo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Valdo Petraičio ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų Rositos Patackienės, Stasio Punio ir Virginijos Švedienės atžvilgiu.

Minėti teisėjai sąmoningai, žinodami, kad siunčia į kalėjimą nekaltą žmogų, nuteisė mane 45 paroms vien už tai, kad atlikau savo profesinę pareigą ir kritikavau teismų ir prokuratūros darbą.

Teismų įstatyme numatyta, kad Teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka: 

1) už teisėjo vardą žeminantį poelgį, t. y. su teisėjo garbe nesuderinamą ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantį poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties;

2) už kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą;

3) už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą.

Manau, kad teisėjai, sąmoningai ir žinodami, kad žmogus nekaltas, pasiųsdami jį į kalėjimą, padarė ne tik profesinį nusižengimą, bet ir kriminalinį nusikaltimą.

Nors „Laisvo laikraščio“ redaktorių Aurimą Drižių visiškai išteisino septynių Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija, tačiau ji niekaip nepasisakė dėl savo kolegų, kurie sąmoningai, žinodami, kad siunčia į kalėjimą nekaltą žmogų, nuteisė A.Drižių kalėti 45 paras.

Eina kalba apie apylinkės teismo teisėją Valdą Petraitį ir Vilniaus apygardos teismo „teisėjus“ R. Patackienę, V. Švedienę ir S. Punį. Jie pasiuntė į kalėjimą A.Drižių vien už tai, kad šis parašė straipsnį, kuriame buvo kritikuojamas teismų ir prokurorų darbas. Visas šis „nusikaltimas“ buvo įvardintas kaip „teismo sprendimo nevykdymas“.

O teismas buvo įvedęs A.Drižiui cenzūrą ir uždraudęs rašyti straipsnius apie A.Sadecką. Nors tas pats draudimas buvo neteisėtas, prieštaraujantis Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, ši teisėjų trijulė nieko savo nutartyje apie tai nepasisakė,  tiesiog išsityčiojo iš Konstitucijos, parašydami, kad „Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant saviraiškos laisvės ir teisės į asmens garbės bei orumo gerbimą konfliktą, prioritetas pagrįstai suteiktas pastarajai vertybei“.

Kitaip tariant, cenzūra yra didesnė vertybė nei žodžio laisvė tokiam teisėjui, kaip Stasys Punys, R.Patackienė ir V.Švedienė. Jie dar nepasikuklino pamokslauti savo nutartyje : „Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką  Konvencijos 10 straipsnis negarantuoja visiškai neribotos saviraiškos laisvės spaudai net dėl rimtų viešojo intereso klausimų. Įgyvendindami savo teisę Į saviraiškos laisvę spaudos atstovai privalo veikti laikydamiesi savo pareigų ir atsakomybės, kaip reikalaujama Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje. Be to. pagal Konvencijos 10 straipsnį garantuojama apsauga suteikiama su sąlyga, kad jie veikia sąžiningai siekdami pateikti tikslią ir patikimą informaciją sutinkamai su atsakingos žurnalistikos principais…Taigi nagrinėjamu atveju A. Drižiaus teisė skleisti informaciją apibrėžta Įstatymų nustatyta tvarka priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo, dėl kurio nevykdymo jis ir yra nuteistas. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant saviraiškos laisvės ir teisės į asmens garbės bei orumo gerbimą konfliktą, prioritetas pagrįstai suteiktas pastarajai vertybei. Priešingas sprendimas iš esmės reikštu, kad naudojantis saviraiškos laisve galima nepaisyti, vykdant pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 8 straipsnį priimtų teismo sprendimų dėl asmens garbės ir orumo gynimo. Tokia situacija būtu nesuderinama su teisinga Konvencijos 8 ir 10 straipsnyje garantuojamų teisių pusiausvyra“.

Nors Lietuvos įstatymai a priori draudžia skelbti tik informaciją, kuri skatina neapykantą ir diskriminaciją, tačiau minėta trijulė nutarė, kad pvz., net toks sakinys „A.Sadeckas pilasi „Mažeikių naftos“ benziną“ būtų kriminalas, nes „nevykdomas teismo sprendimas“.

Tačiau Aukščiausiojo teismo kolegijos nutartyje yra visai kitaip išdėstyta nuomonė apie spaudos laisvę : „bet koks draudimas skleisti informaciją negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į informacijos laisvę. Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę; to paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Šiais klausimais plačiai yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: demokratinėje visuomenėje laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti; bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas – ieškoti visuomenei rūpimos tiesos (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas). Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra viena iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus laisvių (Konstitucinio teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad įsitikinimų išraiškos laisvė, informacijos laisvė nėra absoliučios, jomis negali būti piktnaudžiaujama, tačiau ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas, šiai bylai aktualaus teismo sprendimo negalima būtų traktuoti kaip draudimo publikuoti bet kokius rašinius, nes draudimas skleisti bet kokio pobūdžio informaciją, nepriklausomai nuo jos teigiamo ar neigiamo pobūdžio, nesuderinamas su įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisve.

Iš A. Drižiui inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo ir kartu iš jo paskelbtų publikacijų – pavadinimais: „Mafija visiškai užvaldė Generalinę prokuratūrą“, „Aukščiausiasis teismas dar kartą patvirtino – rašyti tiesą yra nusikaltimas“, „Mafijos teisėjai, prokurorai ir žurnalistai“ – matyti, kad šių publikacijų esmė yra kritika prokuratūrai, teismams, tyrusiems bei nagrinėjusiems A. Drižiaus bylas. Antai: „Bet kokie A. Drižiaus bandymai atnaujinti bylą dėl draudimo sieti A. Sadecką su „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu atsimuša kaip į sieną. Prokuratūra ir teismai ignoruoja akivaizdžius įrodymus.“ Taip pat publikacijose pateikiama informacija apie tai, už ką pats A. Drižius buvo nuteistas arba kokie sprendimai dėl jo yra priimti, pvz.: „[…] kaip žinia, teisėjas A. Pažarskis nuteisė LL redaktorių Aurimą Drižių […]“, „Kadangi teisėjos R. Vancevičienės sprendimas pasiekė redakciją jau po to, kai buvo suėjęs terminas apskųsti šį sprendimą, jis įsiteisėjo […]“; „Laisvas laikraštis“ buvo uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu“; „Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismas patenkino šį nepagrįstą ir melagingą ieškovo Alvydo Sadecko ieškinį, ir vėliau A. Drižius buvo nuteistas net trijose baudžiamosiose bylose […]“; „Kaip žinia, „Laisvo laikraščio“ redaktorius Aurimas Drižius yra nuteistas net trijose baudžiamosiose bylose dėl teismo sprendimo nevykdymo, nes savo straipsniuose aprašė, kaip A. Sadeckas ir jo bendrovė „Ekskomisarų biuras“ dalyvavo nusikalstamame AB „Mažeikių nafta“ privatizavime, ir kaip uždirbo iš to milijonus“. Taigi publikacijose A. Drižius, minėdamas arba neminėdamas A. Sadecką, komentavo ar reiškė neigiamą požiūrį apie teismų sprendimus, prokuratūros darbą, kai kuriais atvejais informavo apie faktus bylose (pvz., cituodamas teismo sprendimo dėl prevencinio ieškinio turinį), iš kurių ir išplaukia A. Sadecką liečiantys teiginiai. Vadinasi, informacijos, nuomonės skleidimas, pateikiant kritinį teisėjų bei prokurorų darbo vertinimą tiriant ir nagrinėjant tokias bylas, savaime nereiškia teisės pažeidimo ir teismo sprendimo civilinėje byloje, kuriuo uždrausta publikuoti rašinius apie A. Sadecką (siejant jį su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu), nevykdymo, t. y. nusikalstamos veikos BK 245 straipsnio prasme objektyviųjų požymių buvimo. Pažymėtina, kad skundžiamuose teismų sprendimuose – pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje – iš esmės formaliai nurodyta, kad A. Drižius rašiniuose siejo A. Sadecką su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, su šio: bendrovės privatizavimu, tačiau nevertintas straipsnių kontekstas, turinys, jų tematika. Atsižvelgus : Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo prasmę ir tikslus bei įvertinus jame suformuoto draudimo abstraktumą, darytina išvada, kad šiuo atveju A. Drižiaus veiksmai, dėl kurių jis pripažintas kaltu, nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, sudėties“.

 

Lietuvos teisėsaugos didžiausia problema ta, kad teisėjas, nuteisęs nekaltą žmogų, niekaip už tai neatsako.

Remiantis išdėstytu, prašau pradėti drausmės bylas teisėjo Valdo Petraičio ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų Rositos Patackienės, Stasio Punio ir Virginijos Švedienės atžvilgiu“.

Tačiau TEDK pirmininkas A.Norkūnas nusprendė A.Drižiaus skundo nenagrinėti, nes tai „būtų kįšimasis į teismų nepriklausomumą“.

Tai, kad teisėjai, prisidengdami šiuo „nepriklausomumu“, atvirai daro nusikaltimus, spjaudami ant įstatymų ir Konstitucijos, ir niekaip už tai neatsako, yra bendra praktika Lietuvos teismuose – neseniai paaiškėjo, kad Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Kalainis įkišo į kalėjimą Šiaulių gyventoją Malinauską, besiremdamas „slapto“ liudininko parodymais. Teismo pirmininkas neva nežinojo, kad remtis „slaptų“ liudininkų parodymais yra uždraudęs Europos Žmogaus teisių teismas. 

 

Facebook komentarai
Back To Top