skip to Main Content

Nedidelė dalis V.Landsbergio nusikaltimų

 

Dar pernai rugpjūtį advokatas Arvydas Balčius interviu LL papasakojo turintis originalius dokumentus apie tai, kad prieš 1991 m. sausio 13 d. įvykius VRM darbuotojai buvo surinkti į Aukščiausiąją tarybą, kurios pirmininkas V.Landsbergis juos ragino „esant mažiausiai galimybei sukelti sumaištį ir būtinai reikia pralieti kraują“.

A.Balčius iki šiol saugo VRM slaptą dokumentą, kuriame nurodoma, kad „reikia šaudyti ir stumti žmones po tankais ir pan. sovietų agresijos akivaizdoje“.

„Kai mes juos pateikėme VRM, ji niekaip nesureagavo“, – sakė A.Balčius. Tiesa, Lietuvos „teisėsauga“ puolė persekioti A.Balčių – jam buvo fabrikuojamos įvairios bylos, kelis kartus buvo bandoma nužudyti.

Ta proga primename visus šiurpesnius nusikaltimus, su kuriais tiesiogiai yra siejamas Lietuvos Nepriklausomybės patriarchas Vytautas Landsbergis:

1. Kryžkalnio „Motinos“ susprogdinimas – savanoris Žilvinas Razminas ir buvęs Kauno meras Vytautas Šustauskas prieš kelis metus prisipažino, kad tai jų darbas – paminklą susprogdinti užsakė ir apmokėjo „dešinioji“ Vytauto Landsbergio ranka Andrius Tučkus. Tiesa, nors teroristams buvo pažadėta 1000 dolerių, A.Tučkus sumokėjo tik 500 dolerių, mat paminklas buvo ne sugriautas, o tik apgriautas. prokuratūra jokio tyrimo dėl šio teroro akto nepradėjo, nors teroristas viską pats prisipažino. A.Tučkaus sūnelis Dominykas – vienas ‘Lietuvos Energijos“ vadovų. Nuotraukoje apačioje – A.Tučkus, garsusis V.Landsbergio patikėtinis.

 


2. Tilto per Bražuolę susprogdinimas – 1994 m. lapkričio 6-osios rytą nežinomi teroristai susprogdino tiltą per Bražuolės ūpelį prieš tai, kaip per jį turėjo pravažiuoti traukinys iš Kaliningrado. Rusijos tranzitinis traukinys, vežantis šimtus keleivių į Kaliningradą 90 km/val. greičiu, buvo per arti, kad jį sustabdyti – sustabdyti sąstatą iki susprogdinto tilto jau nepavyko. Tačiau traukinys stebuklingu būdu pervažiavo tiltą – išlikusi sveika tilto dalis jį atlaikė. Vėliau geležinkelininkų dėka pavyko sustabdyti kitus traukinius ir tragedijos išvengta. V.Šustauskas prisiminė, kad jam šį darbelį – Bražuolės tilto sprogdinimą siūlė tos pačios personos, kaip ir Kryžkalnio „Motinos“ sprogdinimo užsakovai. Tačiau Šustauskas atsisakė. Šios teroro akto tikslas matyt buvo tas pats – išprovokuoti rusus griebtis keršto už pralietą kraują. Tačiau rusai nieko nedarė ir nekeršijo.

 


3. Praėjus keliems metams po Bražuolės sprogdinimo, buvo susprogdintas Lietuvos kariuomenės kapitonas savanoris Juras Abromavičius (nuotr. vršuje). Jis buvo nužudytas po to, kai į Krašto apsaugos ministeriją nusiuntė pažymą apie galimus teroro išpuolio – tilto per Bražuolę sprogdinimo – vykdytojus ir rengėjus. Ar ta pažyma išliko? Žinoma, kad ne.

 

https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/kriminalai/2015/12/06/news/baisiu-ispuoliu-tyrejus-nutilde-mislinga-bet-itakinga-ranka-2739124/

4. „Mažeikių naftos“ privatizavimas – 51 proc. šios įmonės akcijų tuomečio Seimo pirmininko V.Landsbergio pastangomis 1999 m. buvo dovanotos ofšorinei (lygiai tas pats dabar padaryta ir su suskystintų dujų terminalu „Independence“) firmelei „Williams International Company“, kuri jas perdavė Rusijos kompanijai „Jukos“. 2006 m. už šias 51 proc. akcijų Lenkijos kompanija sumokėjo ‚Jukos“ 1 492 000 000 JAV dolerių. Kitaip sakant, V.Landsbergio pastangomis vien dėl šio sandorio Lietuvos biudžetas prarado 1,5 mlrd. dolerių. Niekas už šią aferą iki šiol nėra nubaustas, o Landsberhis toliau sako kalbeles per vasario 16 d. minėjimą iš balkonėlio.
5. „Mažeikių naftos“ vadovas G.Kiesus, kuris pats norėjo privatizuoti „Mažeikių naftą“, buvo nužudytas, kai pasakė, kad „daugiau netylės“. V.Kiesus, jo sūnus ir vairuotojas buvo nužudytas itin žiauriai – jam po egzekucijos nupjauta galva, kuri, matyt, nuvežta parodyta šio nusikaltimo užsakovui, ir iki šiol nerasta. Nusikaltimas buvo nurašytas plėšikų „tulpinių“ gaujai, su kuria Policijos departamentas buvo sudaręs slaptą sutartį – neįtikėtina, kad pats Policijos departamentas apginklavo „Tulpinius“. Iki šiol Kiesų nužudymas nėra išaiškintas. Apačioje – Policijos departamento darbo planas apginkluoti „tulpinius“. Kiek dar nusikaltimų „tulpiniai“ įvykdė pagal šį planą? Niekas šito nesiaiškino:

 

6. Prezidento rinkimus laimėjus A.Brazauskui, 1993 m. sukilo savanoriai – Maskvyčio vadovaujamas savanorių būrys išėjo į mišką, ir laukė nurodymų veikti – matyt, kad buvo derinami veiksmai, ką toliau daryti, kaip „imti valdžią“. Vėliau maištininkai netyčia miške nušovė vieną merginą, prisigėrė, ir maištas baigėsi. Vėliau visi maištininkai patylomis buvo išgalabyti.

 

 

Primename, kad tai tik nedidelė dalis veiklos, su kuria tiesiogiai siejamas V.Landsbergio vardas.
„Turiu informacijos, kad Lietuvos spec. tarnybos yra paskaičiavusios, kad tik apie 15 proc. Lietuvos gyventojų aktyviai priešinasi šiai Landsbergio gaujai, – interviu LL sakė advokatas A.Balčius (daugiau apie tai – naujame „Laisvo laikraščio“ Nr. 3 numeryje).

 

 

Signataras Audrius Butkevičius mano, kad visi šie prieš 30 metų vykę įvykiai, susiję su V.Landsbergiu, yra raktas „suprasti tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“.

 

„Ir kai mes turime prezidentę, kuri prašo finansinių struktūrų tarpininkauti, paskiriant generalinį prokurorą, tai iš esmės mes kalbame apie milžinišką korupciją mūsų valstybėje, ir kad korupcijos suvaldymo mechanizmai neveikia, – sakė A.Butkevičius, – šie mechanizmai neveikia todėl, kad savo laiku mūsų pagrindiniai valstybės asmenys buvo suinteresuoti pasistatyti sau palankius asmenys į pagrindinius kovos su nusikalstamumu postus. Jiems buvo leista daryti, ką jie nori, kad tik jie nesiimtų veiklų, kurios nėra naudingos juos pastačiusiems valstybės vadovams. Visos šios betvarkės pradžia buvo tada, kai Vytautas Landsbergis neteisėtai uzurpavo Sąjūdžio pirmininko postą, o kiti Sąjūdžio tarybos nariai nutylėjo šį reikalą, nes nenorėjo nešti šiukšlių į viešumą. Ir visas tas bandymas sukurti asmens kultą, pagyvenusioms moterėlėms rėkaujant „Landsbergis“, ir visiems demonstruojant, kad be šito žmogaus neva Hanibalsonas nebūtų parėmęs Lietuvos nepriklausomybės, jau net nekalbant apie tai, kad neva be Landsbergio ji nebūtų paskelbta, mums yra juokingas. Tačiau kartu jis rodo, kaip buvo kuriamas labai negarbingas mitas, ir jis padeda įsitvirtinti ir tam absurdo jausmui, kuris vis labiau įsitvirtina jaunų žmonių gretose. Nes jie jau nebegali patikėti, kad kažkada šioje valstybėje viskas stos į savo vietas. Jeigu manęs paklausit, kokia milijono Lietuvos žmonių bėgimo iš Lietuvos priežastis, aš atsakysiu, kad tai absurdo jausmas ir nepasitikėjimas ir netikėjimas savo valstybe. Šitas absurdo jausmas ir yra pagrindinė Lietuvos nelaimė, kuri mums neleidžia vystytis toliau. Todėl mes bandome sudėlioti taškus vien tam, kad tai būtų pasakyta“.

A.Butkevičius prisiminė, kad dar prieš 30 metų vidurnaktį jis įsiveržė į Genzelio namus, klausdamas „ką jūs padarėte“ po to, kai V.Landsbergis buvo išrinktas Sąjūdžio pirmininku. „Tai buvo ne tik mano nuomonė, – sakė A.Butkevičius, – tuo metu aš buvau Tremtinių sąjungos pirmininku ir man kaip niekam kitam buvo labai gerai žinoma Landsbergių šeimos istorija. V.Landsbergio motina vokiečių okupacijos metais slėpusi raudonuosius partizanus, o jo tėvas bendradarbiavo su naciais, vėliau pabėgo į Australiją, ir vėliau dar sėkmingiau sugrįžęs iš Australijos tuo metu, kai rusų žvalgybos rezidentas anglosaksiškoje šalyje išdavė visą rusų šnipų tinklą Australijoje. Visa tai buvo puikiai žinoma, ir pas mane vos ne virtinėmis ėjo politiniai kaliniai, kurie pasakoja, kad jų net į Lietuvą iš tremties neįleisdavo, ir jie turėjo gyventi Kaliningrado srityje, o šitas Landsbergis, bendradarbiavęs su naciais, grįžta iš Australijos, ir atgauna iš sovietų visas šeimos turėtas vilas. Man tai buvo akivaizdus įrodymas, kad ši šeima yra valdoma ir greičiausiai šis žmogus bus valdomas. Tai tokia buvo mano žinia, kurią aš norėjau pranešti Genzeliui“.

A.Butkevičius mano, kad į valdžią pakliuvęs žmogus, kurio nugaroje įsegtas KGB kablys, visą gyvenimą bijo, kad tai bus atskleista. „Ir ta baimė išsilieja į jo asmeninius jausmus ir šnekas, ir kaip bebūtų gaila, į valstybinę politiką, – mano A.Butkevičius, – taip ir nutiko su Lietuvos valstybės politika Rusijos atžvilgiu istorija. Tam, kad neduok Dieve, kas nors nepagalvotų, kad čia yra KGB kvapelis, prasidėjo tuo metu visiškai neturinti prasmės konfrontacinė politika su Rusija. Vietoj to, kad mes būtume išnaudoję puikias galimybes, kurios Lietuva užsidirbo stipriai paremdama Rusiją 1991 m. pučo metu – tuo metu aš, būdamas Lietuvos ministru, galėjau užeiti į bet kokią Rusijos ministeriją, ir paspausti ministrams rankas. Iš Lietuvos rusų armija išėjo metai anksčiau nei iš Vokietijos. Tačiau tuo pačiu metu mes pradėjo labai kvailą konfrontacinę politiką Rusijos atžvilgiu. Nors NATO ir prašė, kad Lietuva įtakotų visuomenės nuomonę Rusijoje – net Maskvoje rinkosi šimtai tūkstančių žmonių paremti Lietuvą ir jos interesus. Šiandien, praėjus 28 metams, Lietuva patenka į didžiausių Rusijos priešų penketuką, turėdami labai abejotinas galimybes sulaukti pagalbos hibridinio karo su Rusija atveju.

Todėl aš ir sakau – ši vieno asmens problema buvo paversta Lietuvos valstybės problema. Ir tas 1993 m. nevykęs bandymas jėga užimti valdžią, kurį šiaip ne taip mums pavyko užgesinti, ir vėliau, konservatoriams esant valdžioje, mums teko nuolat teismams ir prokuratūrai pataikauti. Ir būtent todėl mes iš teismo ir prokuratūros gauname atsisakymą pradėti tyrimus dėl šio žmogaus veiklos, nes tie žmonės yra pastatyti prezidentų ir ministrų. Ir visa tai vyko visus 28 metus. Ir prokuratūra žino, kad ji gali daryti bet ką, tačiau neturi duoti eigos tokiems tyrimams, kuriuos mes prašome pradėti. Ar būtų įmanomas toks dalykas, kad normalioje šalyje parlamentui pripažinus, kad pagrindinė partija turi teroristinės organizacijos požymių, teisme ir prokuratūroje nebūtų pradėtas tyrimas jos atžvilgiu. Juodžiausiasis SSR laikais spaudoje pasirodžiusi informacija buvo pagrindas pradėti tyrimą. O dabar mes turime pačių sprogdintojų liudijimus ir tai niekam neįdomu. O kodėl? Todėl, kad pradėsi tyrinėti, ir teismams ir prokuratūrai dings ta auksinė galimybė susilaukti valdžioje esančių ponų priedangos . Todėl mes vėl grįžtame prie tos milžiniško absurdo jausmo bangos, kai „Mažeikių nafta“ perparduodama kelis kartus, įrodinėjant, kad lietuviai tiek kvaili, kad jie tos gamyklos valdyti negali. Lygiai tas pats vyksta ir dabar – SGD laivas, pavadintas „Nepriklausomybe“, tampa klevo lapu pridengti įvairaus pobūdžio niekšybėms. Ir joms vadovauja tas pats Landsbergio patikėtinis, kuris liudininkų teigimu, organizavo įvairius teroro aktus Lietuvoje. Jo sūnus paskiriamas visos SGD terminalo struktūros vadovu. Ir už tą aferą visi Lietuvos žmonės moka milžiniškus pinigus. Ir tada žmonės arba bėga iš Lietuvos, netikėdama, kad kada nors čia kas nors pasikeis, o kiti nueina į gilią depresiją. 2010 m. išėjęs iš Lietuvos kalėjimo, aš pasakiau, kad „nereikia spardyti pastipusio šuns“. Ir, gerbiamieji, aš buvau neteisus. Šito šuns dvokas yra toks, kad iš Lietuvos žmonės bėga šimtais tūkstančių, ir mes praradome miestus. Toks mano matymas, kur gali atvesti mūsų neryžtingumas ir atsakomybės stoka. Bet tai, kad mes savo laiku nepaėmėme į rankas lazdos ir neišdaužėme šiam šuniui dantų, yra pati didžiausia mūsų atsakomybė prieš Lietuvos žmones.

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));