skip to Main Content

NAUSĖDA PRIEŠ KITUS

Kęstutis K.Urba

Pirmą oficialios prezidentinės kampanijos pradžios dieną Vilniaus Socialinių mokslų kolegijoje įvyko pretendento Gitano Nausėdos programinis prisistatymas visuomenei. Jo trys pagrindinės gairės – PAGARBA, SAUGUMAS, GEROVĖ skiriasi nuo klasikų apibrėžtų penkių visų visuomenių tikslų – Teisingumas, Gerovė, Saugumas, Tvarka, Laisvės, tačiau visi jie vienaip ar kitaip figūravo jo valandą trukusiame pranešime. Jis pradėtas „Vilmorus“ atliktos visuomenės apklausos rezultatų pristatymu. Išaiškėjo, kad žmonės labiausiai trokšta GEROS VALDŽIOS (27%), po to TEISINGUMO-SĄŽININGUMO (16%), ir tik po to PAJAMŲ(13%), VIENINGOS PILIETINĖS VISUOMENĖS (7%), DARBO VIETŲ(5%), KORUPCIJOS SUMAŽINIMO (5%), TVARKOS (3%), o didžiausią gerovę turinčia valstybe laiko Vokietiją (50%), Norvegiją(44%),Švediją(34%), Jungtinę Karalystę(25%), Daniją(24%), Suomiją (15%), Prancūziją(11%). 

Orientuotis į žmonių nuomonę yra gerai, tačiau jos troškimai lieka pakankamai mįslingi, ieškant atsakymo – o kas yra GERA VALDŽIA? Galima spėlioti, kad apklaustiesiems, matyt, ta kuri nevagia, o duoda geras pensijas, užtikrina gerą sveikatos apsaugą bei atžalų ugdymą ir suteikia lašą optimizmo.

Būtent, esamus politikos atmosferos isteriškumą bei karą prieš Lietuvą – jos nuolatinį menkinimą, tapatinimą su neįvykusia valstybėle komentarų erdvėje G.Nausėda pabrėžė kaip netoleruotinus atsakymuose sugužėjusiai publikai. Tikriausiai, ir kolegijos pasirinkimas oficialiam inauguravimuisi buvo padiktuotas dėmesio visuomenės pažangos varikliui – smulkiam verslui, kurio kalvę pretendentas į karūną mato, būtent, čia. Iš tiesų, pasiturinčių savininkų auginimas yra labiau tikėtinas kolegijoje, o ne Vilniaus Universitete. Diskusijoje dėl pensijų G.Nausėda teigė, kad joms dvigubai daugiau turi būti atidedama su privačių kaupimo fondų panauda, o jo komandos narys prof. T.Medaiskis pabrėžė „sodrinio“ pensijų auginimo būtinybę su apskaitos vieneto vertės didinimu.

Svarbus tiesos momentas išryškėjo panelinėje diskusijoje, kurioje sudalyvavo visa puokštė mūsų išsilavinimu sublizgėjusio jaunimo – organizacijų ir studentijos atstovai. Į spėjimą, kad G.Nausėda orientuojasi į anglo-saksišką gerovės valstybės modelį, kuriame užtikrintas minimalus išgyvenamumas kiekvienam bėdžiui, jis atsakė, kad nereikia atmesti jo siekio ir kelių sukurti vidurinę klasę, o tai turėtų būti indikacija, jog jis renkasi gerovės modelį tarp vokiškai-austriško ir skandinaviško. Kadangi G.Nausėdos programoje yra deklaruota ne tik Adekvataus ir lygiaverčio kolektyvinių derybų partnerių – profsąjungų ir darbdavių organizacijų – dialogo užtikrinimas. Valstybė čia dalyvauja ne tik kaip arbitras, bet ir kaip didžiausias šalies darbdavys, deja, kartas nuo karto pasirodantis kaip vienas iš šykščiausių,  bet ir – Progresinis pajamų ir turto apmokestinimas, nepažeidžiant Lietuvos kaip draugiškos verslui ir investicijoms šalies patrauklumo, tai pretendento į prezidentus žodžiai nesiskyrė nuo programinių nuostatų, o tai rodo konkretų jo manevrą į socialias centro dešinės-kairės pozicijas ekonominėje politikoje. Visgi, bankų interesų –stambiojo kapitalo atstovautojo jam klijuojamos etiketės atsikratyti nebus paprasta. Dėmesys konkurencijos skatinimui prekyboje yra pažangiojo liberalizmo – sveikintina rinkos laisvių nuostata, tačiau kartelinio pobūdžio oligopolių perdirbime diktato žemiausiomis kainomis gamintojui problematikos nenagrinėjimas palieka negerą stambaus kapitalo adoravimo nuojautą.

Vienok, G.Nausėdos dėmesys demokratijos mechanizmų stiprinimui, o, būtent, tai, pirmiausia ir yra pareikšta partijų nepagarbos rinkėjui, nesilaikant pažadų ir neatsiskaitinėjant, akcentu, teiktų vilčių bent jau svarbiausių ūkio skaudulių išryškinimui, nes PAGARBA žmogui ir rinkėjui yra pirmoje, ir, todėl, lygiavertėje visų GEROVEI, vietoje.

Palyginus G.Nausėdos programines nuostatas su išsakytomis vakarykščiame susitikime tezėmis, galima padaryti išvadą, kad šiuo metu vyksta aktyvus pirmųjų konkretinimas pagal metodologiją „top-down“ į trečią lygmenį,  o jų priimtinumas akademinei ir labiau išprususiai visuomenei vyks dar labiau apibrėžtuose dalykuose – mokesčių tarifuose, gerovės valstybės akcentuose, susijusiuose ne tik su socialine apsauga ir rūpyba, bet ir su aplinkos ekologija, su sveikata ar jaunimo aprūpinimu būstu. Šia prasme produktyvus turėtų būti bandymas perkopti tiesos sakytojų – Aušros Maldeikienės, Naglio Puteikio egzamino slenkstį. Gi Zigmo Vaišvilos – akivaizdžiai prasilenkusių su teisingumu teisėjų bei prokurorų neliečiamumo ir nebaudžiamumo tema spėjo iškilti jau vakar, tačiau liko taip ir neaišku – ar prezidento veiksmai bus tebediktuojami retų skandaliukų žiniasklaidoje, ar turi veikti kitokie, mažiau stichiški, labiau sistemiški mechanizmai.

G.Nausėdos kalbėjimas paliko neblogai sustyguotą žinomų ir daug kartų svarstytų dalykų sankaupą, tačiau inovatyvesnių „razinų“ išsirankiojimas iš pateikto dar iki konkrečių įstatyminių projektų esminių momentų nepriartėjusio ketvirto abstraktumo lygmens vaizdo, palieka ir tam tikrą netikrumo, abejonės nuojautą – o kokius pirmus dešimt įstatymų teiks Seimui naujasis prezidentas?

Jaunimo reikalavimas pateikti žymiai žemiškesnę viziją Lietuvai – 2025 buvo išgirstas, o man pačiam pristigo konkrečių Gerovės valstybės pagrindinių atributų – BVP, soc.nelygybės koeficiento, užimtumo, nusikalstamumo, aplinkos kokybės, sveikatingumo-ilgaamžiškumo, ap(si)rūpinimo būstais  tikėtinų reikšmių  su keletu raidos scenarijų. Šia prasme, G.Nausėdos akcentas, orientuotas ir į D.Grybauskaitės vadovavimo kryptį, kad prezidentas, anaiptol, nėra vien užsienio reikalų sprendėjas, bet gali ir turi spausti ministrus, atrodytų viltingai.

V.Adamkui būdingo solidumo ir, atrodytų, įgimtos inteligencijos, tolerantiškumo ir pagarbos kiekvienam žmogui, G.Nausėdai netrūksta. Būtent, kilni laikysena bei išvystas apačių gyvenimas regionuose, privertė štampą – socialinę atskirtį iškelti į esminės problemos vietą, o tai reiškia, kad premjeras S.Skvernelis neturės tame vienbuvystės, net jei jis nesibalotiruotų. Kainų problematiką G.Nausėda tepalietė susitikime su žurnalistais, pabrėždamas vyriausybinių siūlymų tam tikrą prieštaringumą, o kiek išryškės jo kalbose ir veiksmuose smulkios prekybos atgaivinimas jos palaikymu – bus matyti. Bene, silpniausia šio Klaipėdoje augusio politiko vieta – kaimo ir maisto saugos reikalai: griūvanti melioracija, liekamieji herbicidai… išmokų su vakarų ES ūkiais nesulyginimas, bet tai yra pataisoma.  Visgi, lieka neaišku, kokiu būdu “už čiupros” būtų imami visi su kaimo reikalais susiję ministrai – ne tik žemės ūkio, bet ir finansų, soc.apsaugos ir darbo, susisiekimo, aplinkos, energetikos, ūkio. Siūlymas, kad atokiau gyvenantys žmonės turėtų daugiau pakeliauti iki darbo vietos steigtinose įmonėse rodo, kad užimtumą kaime G.Nausėda nesieja su ekologinių ūkių ir jų produkcijos plėtra trumpoms maisto grandinėms, ir nesiekia išsaugoti Lietuvos – valstybės su stipriu žemės ūkiu ir gausiais smulkiais bei vidutiniais ūkiais tradicija, svarbia demografiniam tvarumui, nekalbant apie tapimą viena saugiausių ir sveikiausio maisto valstybių. O juk mūsų kas antrame produkte yra liekamųjų herbicide. Tiesa, neviršijančių taip vadinamos normos. Taigi, nenoromis, vėlgi, tenka daryti prielaidą, kad G.Nausėda yra stambaus, o tai reiškia, intensyvių chemizuotų technologijų, ūkio šalininku, su išvada – prasilenkiama su maisto saugos dimensija bendroje žmogaus gerovės sampratoje.

Kita silpnesnė G.Nausėdos programinių nuostatų vieta yra atgyvenusi, siaura kultūros sąvokos samprata, kadangi ji nėra vien meno raiška ir sklaida, paveldas bei etnika, o apima ir darbo bei poilsio, verslo, teisinę, žiniasklaidos, politinę, jaunimo bei kitas kultūras. Tiesa, netiesiogiai šie diskursai nuolat iškildavo kituose kontekstuose, tačiau pažangios kultūros –  veiksmų visumos aukštesnės gerovės valstybės kūrimui sureikšminimas yra, tiesiog, būtinas.

Pagal retorines savybes, netgi, gebėjimą pajuokauti G.Nausėda prilygsta I.Šimonytei, o jo balse atsiradusi, gal ne metalo, o šilto akmens gaidelė, rodo žymiai didesnį įgytą pasitikėjimą savimi bendraujant su žmonėmis su visos atsakomybės suvokimu ir tam reikalingų pastangų dėjimu. Tai itin ryškiai matėsi “Dėmesio centre” diskutuojant su E.Jakilaičiu, kur pretendentas pasirodė itin tvirtai.

Jo programinis kalbėjimas šiuo momentu yra žymiai platesnis ir gilesnis, nei buvo pateiktas I.Šimonytės pries V.Ušacką, tad konservatorių štabo laukia nelengvas šio skirtumo likvidavimo ar net pranokimo uždavinys.

 

Socdemų alternatyva ir kiti pretendentai

Nors LSDP vadovas G.Paluckas aiškina, kad, būk tai, socdemai kitaip nei kiti, pirma konstruoja savo programines nuostatas, o tik po to ieškos savo atstovo, kuris jas geriausiai įgyvendintų, jis nėra visai teisus, nes skyriuose vykstantis varžymasis tarp V.Andriukaičio, V.Blinkevičiūtės ir R.Budbergytės yra gerokai įsibėgėjęs, tad, vėlgi, lemia, ne tiek nauja mintis, kiek ankstesnis reitinginis įdirbis bei televizinis žinomumas.  Tiesa, išryškėjantis nugalėtojas – eurokomisaras V.Andriukaitis, suprantama, dėl savo užimtumo nedalyvauja programinės krypties Lietuvos vizijai –  2024 konstravime, bet tai greičiau jau trūkumas, nei privalumas prisiminus detaliai galingą V.Andriukaičio programinį LSDP projektą rinkimams 2012.

Šia prasme, LSDP jau gerokai atsilieka nuo hipotetinio, buvusio reikalingu grafiko – sukonstruoti savo viziją gegužės-birželio mėnesiais, todėl šiuo metu negali jau dirbti prie jos konkretizavimo – siejimo su konkrečiais įstatyminiais projektais, ir, netgi, gerovės bei kitų svarbių visuomenės rodiklių prognozių.