skip to Main Content

Naisių ponas augino kultūrą kaip rapsus

Kalnai kelmuoti, pakalniai nuplikę, kas jūsų grožei senobinei tiki – kažkada Antanas Baranauskas sielvartavosi dėl Anykščių šilelio. Tenai dabar vėl ošia miškas ir Anykščiuose daugiau jau­čiama dėmesio aplinkos paminklams ir grožiui. Deja Ukmergėje atrodo priešingai. Ir žmonės kitokie, ir valdžią kitokią renkasi. Čia vis dar ieškoma kur užkasti svetinius pinigus. Mūsų po­litikas Arūnas Dudėnas pastatė nuostabią arką ant greitkelio kad vestuvininkams nereiktų nuotakos nešti tiltu per Šventąją, o meras Rolandas Janickas sugalvojo apjuosti Ukmergės pilia­kalnį geležiniu taku, gal kad dar netikri būsimi rokeriai galėtų motociklais lakstyti ne tik Šventosios pakrančių miškus, bet už­važiuoti ir ant senojo kalno atšvęsti savo pergalių. Mat taip keliama kultūros paminklų rekreacinė vertė, taip reikalinga pa­grįsti Europos pinigų įsisavinimui. Kol kas pas mus valdžia nieko protingiau nesugalvojo. Kažkada Ukmergės sąjūdietis Kęstutis Girnius sumalė į miltus Smetonos 1932 m. pastatytus Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pirmojo pėstininkų pulko ka­reivines, buvusias didžiausiomis Lietuvoje. Tai irgi rodo ukmer­giečių abejingumą savo aplinkos vertybių išsaugojimui, pagarbą praeities ženklams. Ukmergė buvo viena iš galimų vietų Lie­tuvos laikinajai sostinei, bet nusileido Kaunui, bet ir vėliau ji išliko Rytų Lietuvos dvasinių ir politiniu židiniu. 1939 m. atga­vus Vilnių, ukmergiečių intiligentai buvo permesti darbui kelti lietuvybę Lietuvos sostinėje. Gal būt todėl po karo Ukmergėje buvo taip viskas įnirtingai griaunama kas tik lietuviška. Nenuo­stabu kad ir dabar rajone tiek daug buvusių veikėjų vaikaičių tęsia tėvų darbelius. Telieka tik pasidžiaugti ukmergiečių vers­lumu iš visko padaryti kad ir nedidelį pinigėlį. Džiaukimės kad ant piliakalnio dar nėra užkelto reklaminio stendo ar vėjo jėgai­nės bokšto.

Deltuvos kraštas kažkada buvo Lietuvos valstybės lopšiu. Čionykščiai kunigaikščiai garsūs buvo ir Mindaugo laikais. Tuos laikus mena karališki pilkapiai Dukstynos miške, turtingi palai­dojimai Obelių ežere, o tai pat ir atminimas apie Kukovaičio kalną prie Armonos. Šis kalnas buvo gerbiamas ir Lietuvos at­gimimo laikais dar iki pirmo pasaulinio karo, ne ką mažiau kaip Rambynas prie Nemuno. Netoliese ir Skerdimų kalnas su pasta­tytu paminklu 1830 metų sukilėliams. Mes taip pat džiaugėmės švęsdami Jonines ant Kukovaičio kalno, netgi su pulku jaunimo.

Deja tai ne visiems patiko, gal kai kas įžvelgė ir grėsmę da­bartinei Lietuvos valdžiai, o gal ir katalikų bažnyčia čia įtarė pagonybės apraišką, mat dainavome lietuviškai, o ne angliškai. Todėl buvo pasiryžta šį kalną sunaikinti kaip Lietuvos kultūrinę vertybę. Jis parduotas kaip žemės ūkio naudmena naujųjų laikų ūkininkui. Matyt ir žmogų tinkamą tam rado, kuris neleistų čia jokių švenčių.

Jis su įtūžiu išpjovė jau paaugusį ąžuolyną ir didžiausias pu­šis kurios jau spėjo užaugti nuo sovietinių laikų. Aš abejojau ar tokius medžius dar galima naikinti kaip kokius krūmelius. 0 vienišą beržą kalno vidury pjauti nedrįso, tai nulaužė su trak­toriumi. Viską išvartė, kelmų nepaliko, tik didžiausias duobes, o praėjusiais metais jau ten žaliavo pasėtas rapsas, taigi tikroji Lietuvos kultūra.

Lietuvos kultūros paveldo departamentas pats nusprendė kad Lietuvai tiek daug archeologinių paminklų nebereikia. Sis kal­nas buvo saugomas Tarybų Lietuvoje kaip senkapis, bet varinės lentelės su Tarybų Lietuvos vardu buvo nuplėštos, liko tik be­toniniai stulpai. Sis kalnas dingo ir iš saugomų paminklų są­rašo. Pradėjus kalno niokojimą 2017 m. kreipėmės į Lietuvos paveldo departamento vadovybę su prašymu grąžinti Kukovai- čio kalną į saugomų vertybių sąrašą, pasirėmėme ir naujausiais arkiologo Vykinto Vaitkevičiaus darbais apie Aukštaitijos švent­vietes. Sis kalnas kaip šventa vieta pats pirmasis iš Lietuvos kitų vietų buvo paminėtas pirmuose istorikų darbuose apie Lietuvos praeitį. Deja iš mūsų prašymo buvo tik pasijuokta. Ramūnas Karbauskis atsakė kad ne jo darbas rūpintis kitų pareigomis ir ramino kad profesionalai pasirūpins ir „Jums bus atsakyta pagal kompetencijas“. Nei kultūros ministrės Lianos Ruoky- tės Janson, nei departamento vadovės Dianos Varnaitės tą va­sarą Lietuvoje nebuvo. Atsiliepė pavaduotojas Audrius Skais- tys. Buvo keista kaip vienas iš vadovaujančių Lietuvos Šiaulių sąjungos vyrų užima strategines pozicijas Lietuvos paveldo de­partamente vien tik tam kad Lietuvos praeties mylėtojai visais klausimais kreiptųsi į teismus, mat jis apsigynė teisės mokslų disertaciją Riomerio université apie priesaikos teisinį institutą. Priėjęs prie kalno jis pro šautuvo taikiklį žiūri į gretimą pievelę, gal ten saugo paslėptus lobius. Aišku kad kalno nemato ir nenori matyti.          *

Jo pasirašytame rašte aiškinama kad „Departamento Vil­niaus skyrius … patikrino minėtą kultūros paveldo objektą ir nustatė kad žemės ūkio veiklą nevykdoma, tačiau kultūros pa- veido teritorija apaugusi krūmais ir aukšta žole. (Ir) įspėjo kul­tūros paveldo objekto valdytoją kad pagal Nekilnojamo kultū­ros paveldo apsaugos įstatymo … punktą saugomo archeologinio objekto teritorijoje plėtoti žemdirbystę ar miškų ūkį išskyrus sa­vaime užaugančių medžių ir krūmų šalinimą yra draudžiama. “

Minėtą tikrinimą atliko Departamento Vilniaus skyriaus dar­buotoja Loreta Vidžiūnienė. Su ja kalbėjaus jos darbo kabinete Ukmergėje, ir ji puikiausiai žinojo apie kokį kalną mes kalbame. Tačiau ji matyt užkietėjusi išsisukinėtoją, kai reikia vykdyti vie­tos ar Vilniaus valdžios užduotis. Tuomet degė klausimas kaip ji galėjo leisti naikinti Ukmergės piliakalnį kalant betono stul­pus į šlaitą be Lietuvos arkiologų sutikimo. Ji teisinosi kad toks leidimas jau buvo išrašytas prieš dešimt metų ir tik dabar me­ras R. Janickas gavo pinigus ji vykdyti. Atseit čia ne jos kaltė. Deja per atėjusią žiemą Ukmergės piliakalnis pradėjo griūti ir Ukmergės valdžia vėl gavo pinigų skubiam piliakalnio remontui. Žodžiu piliakalnis kai kam tapo nesavų pinigų plovykla.

Dėl Kukovaičio kalno nieks Lietuvoje netriukšmavo, buvo užtildyti net arkiologai, kuriems vieninteliems dabar leista ginti arkiologinius paminklus.

Kai buvusi kultūros ministre Liana Ruokytė Jonson mė­gino panaikinti kultūros paveldo departamentą ir viską palikti savivaldybių žiniai, departamentas sukruto ir gražiais žodžiais bandė praskaidrinti savo veiklą. Rėmėsi ne tik konstitucijos, 42- u straipsniu, bet ir aukštino savo šūkį „kultūros paveldas yra nacionalinis piliečių savimonės tvirtinimo resursas, piliečių san­tarvę bei bendrabūvį vienijantis veiksnys“. Šių eilučių auto­rius visiškai pritaria tokiam šūkiui ir mato reikalą tokio įstaigos kaip kultūros paveldo departamentas buvimui. Tačiau ar patys departamento darbuotojai savo darbais nejuodina savo įstaigos garbės. Vargu ar senas žygeivis Vidmantas Bezaras norės iš­ardyti departamente įsišaknijusią pasipelnytojų šaiką, kad vėl atgautų pagarbą tarp Lietuvos gyventojų ir profesionalų dirban­čių kultūros, istorijos ir arkiologijos srityse. Jis atsiuntė raštą kad šio kalno piliakalniu negalima vadinti, nes neliko jokių pilies pėdsakų. Vykinto Vaitkevičiaus darbe taip pat nepateikta jokių faktų kuriais departamentas galėtų pasiremti. Dar daugiau jis savo nenorą šio kalno įtraukti į kultūros vertybių registrą parėmė ir visai melagingu tvirtinimu kad šis kalnas iki 1990 m. nebuvo saugomas. Jau šie nejudamo paveldo sargai tikrai privalo žinoti kas buvo saugoma iki jų. Čia juk ne Kaliningradas kur buvo saugoma tik pokarinė krašto praeitis. Betoninis stulpelis ir da­bar dar nenugriautas liudija kad šis arkiologinis paminklas buvo saugomas valstybės. Ir visi aplinkiniai žmonės tą žino, tik de­partamentas dabar bando paskleisti melagingą žinią. Tas kalnas yra pakankamai didelis nutysęs gal per kilometrą, ir man sunku pasakyti kur buvo saugomo arkiologinio paminklo ribos, bet ir mes nekalbame apie visą aukštumą, gal užtektų kaip toj dainoj vienintelės pušelės, o gal ir ąžuolo.

Gal ir Karbauskis bent dabar galėtų aiškinti ne tik kokia yra bendrai Lietuvos valstybės politika dėl lietuviško paveldo išsau­gojimo, bet ir dėl šito Kukovaičio kalno deramo išsaugojimo. O gal ir dabartinis Lietuvos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas kitaip dabar žiūrėtų į kultūros paveldo departamento darbą ir galėtų ištaisytų skriaudą Lietuvai dėl jos istorinio kul­tūros paminklo išniekinimo.

Gintaras Valiukevičius

2020.05.24.

Facebook komentarai
Back To Top