skip to Main Content

Nacizmas ir islamas: priešai ar draugai?

 

Artėja 71-osios Pergalės prieš Nacistinę Vokietiją metinės, kai Sąjungininkai užmiršę visus savo ideologinius tarpusavio nesutarimus, susivienijo kovai prieš tuomet žmonijai iškilusią mirtiną grėsmę. Kai kas ją švęs gegužės 8 d., o kiti gegužės 9 d. Bet bus ir tokių, kurie nešves. Tokiems žmonėms nusispjaut, kad per daugiau nei 70 metų buvo atlikta daugybė tyrimų, įrodant nacių nusikaltimus žmogiškumui ir nacizmas buvo pasmerktas, kaip ideologija. Šie žmonės garbina nacius ir šios ideologijos sutvėrėją Adolfą Hitlerį ir šiuolaikinių globalių problemų kontekste mato jo politiką kaip vienintelę teisingą, ir mano, jog tik tokia politika galinti pasipriešinti šiuolaikinei invazijai – Europos islamizacijai. Šiuo straipsniu bandau kreptis į nacius ir jiems prijaučiančius. Sieksiu įrodyti, kad jų požiūris yra klaidingas ir kodėl jis toks yra.

 

A. Hitlerio ir kompanijos nusikaltimai žmogiškumui

 

Turbūt daugeliui pagalvojus apie Adolfą Hitlerį, nacius ir jų įvykdytus nusikaltimus stereotipiškai vaizduotėje išlenda sušaudytų žydų vaizdinys. Ir turbūt galvojat, kad tai bus eilinis tolerastinis straipsnis ir kokie žydai aukos ir kad jie VIENINTELIAI NACIŲ NUSIKALTIMŲ AUKOS. Viso šito nebus. Apie žydus rašyti nesiruošiu, slidi tema, o ir taip apie juos daug parašyta. Visi puikiai žinom apie 6 milijonus nužudytųjų, apie dujų kameras ir krematoriumus. Nematau prasmės viso to paties kartoti, žydų istorikai pakartos ir be manęs.

Labiau norėčiau pakalbėti apie kitas nacių aukas. Ne vienus žydus šaudė ir ne vien jų milijonai žuvo. Reikia nepamiršti, kad rasistinis nacių teroras buvo įsisiautėjęs ir prieš kitas tautas, ypač slavų tautas, kurių A. Hitleris ir jo aplinka nekentė. Kartais net atrodo, jog labiau nei pačių žydų. Tiesa, kai kurios slavų tautos gavo tam tikrą pripažinimą iš nacių. Turiu omeny slovakus ir kroatus, o pastarieji padlaižiaudami išpjovė mažiausiai milijoną serbų.

A. Hitleris pirmiausia nekentė rusų, lenkų, ukrainiečių, baltarusių, čekų, serbų ir kitų slaviškų tautų. Jas laikė tik truputį aukštesnės rasės už žydus ir čigonus. Tiesa, tas „truputį aukščiau“ nuo masinio naikinimo negelbėjo. Prisidengdamas „kovos su bolševizmu“ ir sovietiniais partizanais lozungais, hitlerininkai degino kaimus su gyvais civiliais gyventojais, korė partizanus ir jų rėmėjus, trėmė milijonais žmones darbams į Vokietiją, badu marino apsuptų miestų gyventojus. 

Masinis teroras prieš civilius gyventojus pasireiškė dabartinėse Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos ir buvusios Jugoslavijos žemėse. Terorui vykdyti naudojo pakalikus iš Baltijos šalių, ukrainiečių uniatus ir panašias atmatas, kurios jautė malonumą žudydamos netgi savo tautiečius. Naciai nuolat vykdydavo „mainų programą“ tarp policijos batalionų, kad jie nuvykę į svetimą kraštą vietos gyventojams atjautos nejaustų ir juos žudytų su pasimėgavimu. Į Lietuvą taip pat atsiusdavo „policajus“ iš „broliškų“ Latvijos, Estijos ir Ukrainos. Visi šie metodai buvo naudoti tam, kad supriešinti tautas, kurios išoriškai tarpusavyje neturi ženklesnių skirtumų ir skiriasi labiau dėl kalbos, istorinės praeities ir saviidentifikacijos.

Kai kas bando kaltinti partizanus, kad va jie kalti dėl šių civilių gyventojų kančių, nes būtent jie savo „teroristiniais“ veiksmais išprovokuodavo nacius elgtis žvėriškai su vietos gyventojais. Tokiame teiginyje yra dalis tiesos, kad dažnai po diversijos aplinkinių kaimų gyventojų partizanai dažniausiai negindavo. Bet tai tik dalis tiesos. Kita dalis tokia, kad jeigu partizanai įvykdė išpuolį prieš jus, tai tuos partizanus ir gaudykit. Bet ne, reikia išsilieti ant vietos gyventojų, nes lįsti į mišką vokiečiai ir jų pakalikai „policajai“ bijojo. Todėl galima drąsiai teigti, kad partizanų išpuoliai tebuvo pretekstas naciams vykdyti represinę politiką prieš slavus. 

Be to, kodėl gi Lenkijos Armija Krajova, Jugoslavijos četnikų ir titoistų, o SSRS „raudonieji partizanai“ neturi teisės kovoti dėl greitesnio savo Tėvynės išvadavimo nuo isibrovėlių? Kodėl naciams okupuoti ir išnaudoti kraštą galima, o ginklu kovoti prieš šiuos grobikus negalima? 

Tikslų žuvusių civilių gyventojų skaičių per II-ąjį pasaulinį karą sunku nustatyti. Jo galbūt ir neįmanoma nustatyti. Naciai neskaičiavo kiek nužudė „untermenšų slavų“. Kai kur skaičiai yra bent apytiksliai žinomi. Buvusioje Jugoslavijoje buvo nužudyta apie 1 milijoną civilių gyventojų, o lenkų civilių per nacių okupaciją žuvo apie 3 milijonus (tiek pat kiek ir Lenkijos žydų). 

Sunkiausia yra su buvusia SSRS, kadangi statistika nėra tiksli šiai dienai, o bendras žuvusiųjų skaičius kilo nuo 7 milijonų Stalino laikais iki 27 milijonų „perestroikos“ laikais. Yra netgi užsimojančių iki 40 milijonų. Apytiksliai yra nustatyta, kad apie 9 milijonų žuvusiųjų buvo kariškiai. Jeigu laikantis „tradicinio“ 27 milijonų, tai 18 milijonų būtų civiliai gyventojai. Tai yra kiek padidinti skaičiai, nes okupuotų sąjungininkų respublikų ar jų dalių gyventojų skaičius nebuvo itin milžiniškas, o karo metu keliolika milijonų žmonių evakuavosi į Rytus. Vargu ar civilių buvo nužudyta 18 milijonų, šis skaičius turėtų siekti apie 10 milijonų, tačiau ir tai yra milžiniški skaičiai. Esmė yra ne tame kiek tiksliai milijonų civilių SSRS gyventojų buvo nužudyta, kad jų buvo nužudyta ir nužudyta MILIJONAI!

Paminėjau, jog tarp žuvusiųjų oficialiai 27 milijonų SSRS gyventojų, 9 milijonai buvo kariškiai. Ir ne visi jų žuvo fronte. Net 3,3 milijonai mirė arba buvo nužudyti vokiečių karo belaisvių stovyklose. Šios aukos yra dažniausiai pamirštamos iš visų. 

Iš viso į nelaisvę vokiečiams buvo patekę daugiau nei 5,7 milijono raudonarmiečių, įvairių tautybių. Kai kuriuos vokiečiai iš karto paleido, iš kitų formavo savanoriškas karines formuotes ir t.t. O kiti, kurie nesutiko bendradarbiauti su priešu, buvo palikti tiesiog numirti. Karo belaisvių stovyklos buvo įrengiamos tiesiog atvirame lauke, dažnai ir pastogės nebuvo. Maisto normos buvo dar baisesnės nei koncentracijos stovyklose, masiškai mirdavo belaisviai nuo bado. O vokiečiai ir jų pakalikai nevengdavo ir tyčiotis iš karo belaisvių, juos kankindami žiauriausiais būdais ir vėliau nužudydami juos.

Taip, po karo daug vokiečių karių ir karininkų rašė atsiminimus, kuriuose tvirtino, kad vaje mes nesitikėjom tiek karo belaisvių, nebuvom tam pasiruošę, neturėjom pakankamai maisto. Jeigu puolat tokią milžinišką šalį ir tikitės lengvos pergalės (vokiečiai tokios ir tikėjosi, net žiemine savo karių uniforma nepasirūpino, lyg okupuotų SSRS teritorijų nereikės kontroliuoti žiemą), tai suvokit, kad bus daug karo belaisvių. SSRS kariuomenė ne kokio Liuksemburgo ar Olandijos. Ji milijoninė, todėl pasiruošti derėjo. O maisto vokiečiai turėjo. Dviem milijonams prancūzų karo belaisvių viso karo metu maisto užteko. Net juodaožiai prancūzų kariai gyveno geriau nei savo išorine išvaizda nuo vokiečio nesiskiriantys sovietiniai karo belaisviai, pirmiausia slaviškos kilmės.

Bet gi SSRS neratifikavo Ženevos konvencijos! Nėra ko tuomet ir vokiečiams rūpintis sovietiniais karo belaisviams, jeigu patiems sovietams į juos nusispjaut. Tokį argumentą galima išgirsti iš naciams advokataujančių žmonių. Ir vėl tik dalis tiesos. Taip, SSRS neratifikavo Ženevos konvencijos, bet kas trukdė vokiečiams parodyti, jog jie yra garbingi ir nepaisant SSRS požiūrio į savo kareivius, rūpintis jais bent minimaliai? Trukdė rasistinė politika, nes slavai vokiečiams buvo „untermenšai“.

Vakarų Europoje irgi tūkstančiai žmonių nukentėjo nuo nacistinio teroro, tačiau jis Vakaruose nebuvo toks nuožmus ir totalus, kaip Rytų Europoje, kur žmogaus gyvybė naciams nieko nereiškė. O pati Rytų Europa buvo jų naudojama, kaip bandymų poligonas. Buvo nužudyti milijonai, o nacių planai turėjo dar didesnį užmojį.

 

Neonacizmas, kaip atsakas į imigracija

 

Nepaisant to, kad nacių ideologiją reprezentavusi Vokietija buvo nugalėta prieš 71 metus, pats nacizmas pasmerktas, o jo nusikaltimai seniai įrodyti, visgi ir šiai dienai atsiranda žmonių, kurie neslepia savo prielankumo naciams. Jeigu dar galima iš dalies suprasti kai kuriuos tuometinius nacių kolaborantus (tik tuos, kurie nedalyvavo masinėse žudynėse ir nežinojo visų vokiečių planų, nes ne apie visus juos buvo kalbama viešai), tai šiuolaikinių žmonių, kurie gali lengvai rasti informaciją apie nacizmą, pateisinti yra neįmanoma.

Blogiausia, kad daug neonacių yra ne pačioje Vokietijoje, o jos anksčiau okupuotose valstybėse. Ypač tai pasakytina apie Rytų Europą. Ypač daug nacių rėmėjų galima rasti Ukrainoje, o taip pat ir Rusijoje. Tiesa, jeigu Ukrainoje nacių politikos šlovintojų gretos auga, kaip kukurūzai gerai patrešus, tai Rusijoje neonacių gretos mažėja ir jie bent jau yra persekiojami ir už nacistinę propagandą gali ir kalėjiman pakliūti. Ukrainoje marširuok, sveikininkis nacių saliutu, jokių problemų nebus.

Nacių gerbėjų esama ir Baltijos valstybėse. Geriausiai juos visus pamatome per svarbiausias šių valstybių šventes, t.y. per Nepriklausomybės dienas Lietuvoje, kai alternatyviuose tautininkų organizuojamuose eisenose susirenka visa lietuvių neonacių „grietinėlė“. Ir tai tik dalis to ką mes matome viešai, dar nemažai žmonių nemato nieko blogo nacių elgesyje ir remia juos, kaip neva alternatyvą komunizmui. Prie to prisideda ir kai kurios leidyklos, kurios spausdina vokiečių kareivių, tame tarpe ir esesininkų atsiminimus, kokie jie neva buvę garbingi kariai, o raudonarmiečiai baisūs. O dar gi kokie nedorėliai tie raudonarmiečiai, kad drįso vokiečius į nelaisvę paimti ir netgi vertė vargšus esesininkus atstatinėti jų sugriautus SSRS miestus. 

Tai tik viena medalio pusė. Vis didesnį nepasitenkinimą gyventojų tarpe kelia pabėgėlių klausimas ir islamizacijos pavojus. Suprantama, jog islamizacijos pavojus yra iš tiesų didelis, o pats islamas visai netinka mūsų kultūrai. O pabėgėliai, kurių dauguma yra musulmonai elgiasi visiškai nepadoriai vietos gyventojų atžvilgiu. Be to jų išlaikymas užkariamas ir tokioms neturtingoms valstybėms kaip Lietuva, kuri net savo piliečiais negeba iki galo pasirūpinti. Todėl negatyvi reakcija į islamo keliamas grėsmes ir pabėgėlių keliamą chaosą yra suprantama, tačiau ne visi žmonės geba ją vertinti adekvačiai.

Taigi, atsiranda žmonių, kurie mano, jog remdamiesi nacistinėmis rasių teorijomis, jie kovos prieš islamizaciją. Tokie „kovotojai“ tiesiog visus tamsesnio gymio žmones, net nesigilindami į jų religiją, priskiria musulmonams, o liaudyje vadina juodžiais, kebabais ir babajais. Aš nekalbu apie juodaodžius, kurių tarpe irgi yra daug musulmonų. Jie taip pat nėra Europoje mėgstami, o liaudyje tiesiog vadinami bezdžionėmis arba ruberoidais.

Neonacizmas ima plisti ne tik Rytų Europoje, kurios dalis gyventojų pamiršo nacių nusikaltimus prieš jų tautas, bet ir Vakaruose, kur pasipriešinimas islamizacijai ir pabėgėliams perauga į tokias radikalumo formas, kurios ne itin yra geresnės už Islamo valstybės propagandą. Šie žmonės mano, kad nekesdami islamo ir taip vadinamų „babajų“ ir „kebabų“ jie reprezentuoja nacizmą ir jo idėjas. Sekančiame skyriuje kaip tik parodysiu tokio mąstymo klaidingumą.

 

Ar nacizmas buvo antimusulmoniškas?

 

Nemaža dalis šiuolaikinių neonacistų turi susidarę iškreiptą nacių ideologijos rasinės piramidės vaizdą. Šiuolaikiniai nacių pakalikai mano, kad jeigu jie jau yra balti (nesvarbu kokios tautybės) jie yra aukščiausios rasės ir Hitleris juos palaimintų. O visi kiti jų manymu yra žemesnės rasės – arabai, indusai, mongoloidai, juodaodžiai ir žydai. Šių neonacių vaizduotė sutampa tik vienoje vietoje su nacių rasine piramide. Naciai iš tikrųjų žydus ir juodaodžius laikė pačiomis žemiausiomis rasėmis. O visur kitur neonaciai nori matyti savo kumyrų veiksmuose tai ką patys nori matyti, o ne realų vaizdą.

Naciai niekada nebuvo „baltojo internacionalizmo“ šalininkai ir savo ideologijos niekur eksportuoti nesiruošė, net į kaimynines Vakarų Europos valstybes. Vokiečiams buvo geriau, kad prancūzai grimstų dekadencijos liūne, o patys vokiečiai bendrame vaizde atrodytų, kaip „moralūs arijai“. Naciai buvo labai aiškiai į lentynėles suskirstę kitas baltosios rasės tautas. Lygių tautų baltųjų tautų tarpe vokiečiams nebuvo. Net skandinavai, olandai ir britai buvo tik artimi rasiškai vokiečiams, tačiau ne lygiaverčiai iki galo. Jau nekalbu apie romanų tautas ir tuo labiau slavų. Kaip buvo nusiteikę slavų atžvilgiu, jau apžvelgiau faktais apie realius nacių nusikaltimus šių tautų grupės atžvilgiu. Tiesa, kroatus ir dalinai slovakus savo niekšingiems „skaldyk ir valdyk“ tikslams vokiečiai visgi panaudojo.

Baltijos regiono tautoms irgi labai gražios perspektyvos nebuvo piešiamos. Jeigu estai ir latviai dar bent pusiau tiko „arijizacijai“, tai lietuviai, kaip stipriai persimaišę su slavais beveik netiko šiai programai. Net 85 procentai lietuvių turėjo būti sunaikinti arba išremti į Sibirą, kai vokiečiai laimės karą. 15 procentų būtų leista padlaižiauti. O ir Sibire būtų ne vokiečių valdžia, o ta pati stalinistinė SSRS, kurią Hitleris tiesiog siekė išstumti už Uralo ir ten ją palikti. Į sumažintąją SSRS versiją ir ruošėsi siusti visus ne arijus po pergalingo karo. Taip, nacių pakalikai sakys, kad naciai nenorėjo nieko naikinti, jie tiesiog buvo antibolševikai ir ėjo į „žygį prieš bolševizmą, kad išvaduotų tautas iš sovietinės nelaisvės“. Visa tai buvo akių dumimas, nes jokių tautų vaduoti vokiečiai net nesiruošė. Tai geriausiai ir įrodė masinėmis žudynėmis, deportacijomis ir nesuteikdami jokio savarankiškumo užkariautoms SSRS tautoms.

O visgi, ką gi A. Hitleris ir kompanija galvojo apie islamą? Dažnai neonaciai vaiduoja savo pirmtakus, kaip Europos civilizacijos gynėjus, o tuo pačiu ir krikščionybės saugotojus. Visiška nesąmonė, nes kultūrines vertybes okupuotose kraštuose grobė, kaip kokie hunai, o musulmonų tikrai neskriaudė. Musulmonams bijoti nacistinio režimo nebuvo prasmės, nes A. Hitleris tęsdamas vokiškojo meilikavimo su musulmonais tradiciją, ir šį kartą neatstūmė jų.

XX a. pirmoje pusėje Europoje musulmonų nebuvo daug, tačiau ir iš jų sugebėjo naciai formuoti SS divizijas ir policijos dalinius. Net dvi SS divizijos buvo suformuotos iš bosnių musulmonų, kurie buvo slavai, bet Osmanų imperijos okupacijos laikotarpiu priėmė islamą. Šios SS divizijos buvo nukreiptos prieš kitus slavus – serbus stačiatikius. Identiškos politikos laikėsi ir kroatai, kurie musulmonus laikė savo broliais ir degė neapykanta krikščionims stačiatikiams. Toku atveju net kyla retorinis klausimas ar galima kroatus laikyti tikrais krikščionimis?

Nespjovė naciai ir į musulmonus iš SSRS. Nemažai jų buvo paimti į nelaisvę ir jiems visų sunkumų karo belaisvių stovyklose kentėti nereikėjo, nes jie savanoriais stojo į nacių formuojamus „Rytų batalionus“. Kas gi juos sudarė? Tai Kaukazo, Pavolgio ir Centrinės Azijos tautos, kurios dažniausiai iš pažino Islamą. Teisybės dėlei, reikia paminėti, kad šiuose batalionuose tarnavo gruzinai ir armėnai, kurie buvo krikščionys, tačiau jie sudarė nedidelį procentą šiuose batalionuose. Iš viso buvo suformuota 14 – 20 tokių batalionų. Vienu metu tokio bataliono „karių“ skaičius būdavo apie 1000, o iš viso šiuose batalionuose tarnavo nuo 300 000 iki 325 000 (batalionų sudėtis kinta, atsiranda naujokų, todėl bendro tarnavusiųjų skaičiaus nederėtų panioti su pastoviu bataliono dydžiu). Apie 90 procentų iš jų buvo musulmonai – uzbekai, kazachai, turkmėnai, tadžikai, čečėnai, azerai, totoriai, baškirai ir t.t. O naciai taip pat atvirai deklaravo karo su SSRS eigoje, kad būtent tiurkų tautos yra jų lygiaverčiai sąjungininkai, o va lietuviai, latviai, estai ir slavų tautos yra antrarūšės.

Paties A. Hitlerio požiūris į islamą buvo pozityvus. Oficialiai, žinoma, A. Hitleris buvo katalikas, tačiau jis nebuvo realiai tikintis krikščionis, nes jam vien nominali Jėzaus Kristaus kilmė trukdė. Iki kokio lygio žmonės nusirisdavo (ir nusirita), kad Dievo sūnui kokią nors tautybę lipdyti. A. Hitlerį pirmiausia žavėjo pagonybė, tačiau ir į islamą jis nespjovė. Tai gerai įrodo ir jo bendradarbiavimas su arabų musulmonų šventikais, kaip su Jeruzalės didžiuoju muftijumi. A. Hitleris svajojo, kad vokiečiai priimtų islamą, nes ši religija jo požiūriu buvo žymiai karingesnė nei krikščionybė. Pastarosios jis nemėgo dėl visai nekaringų dorovinių principų, kurie skatino pagarbą ir meilę visų tautybių žmonės ir buvo kardinaliai priešinga nacių rasinėms teorijoms.

Taigi, galima įsitikinti, kad naciai ir pirmiausia jų lyderis A. Hitleris nelaikė islamą išpažįstančių tikėjimo tautų žemesnės rasės tautomis, o priešingai, jas gerbė, iš jų formavo sau lojalius karinius dalinius, netgi norėjo Vokietijos islamizacijos. Tai apie kokį dar nacizmo priešpastatimą islamui galima kalbėti? Juk A. Merkel yra tiesioginė A. Hitlerio Vokietijos islamizacijos politikos tęsėja.

 

Kas yra tikrieji Krikščioniškojo pasaulio gynėjai?

 

Turbūt jau supratote, kad ne nacistinė ideologija yra krikščioniškosios Europos gynėja. Tikrieji antiislamistai yra daugumoje konservatyvūs ir tikintys žmonės, kuriems yra svarbios šeimos vertybės, o gyvena jie tradiciškai ir į jokį radikalistinį marginalumą nelinksta. Šie žmonės net nėra rasistai, jie tiesiog nenori, kad islamas dominuotų Europoje. Ar blogai yra norėti išsaugoti Krikščioniškąją Europą? 

Liberaliajai ir kairuoliškajai Vakarų spaudai taip – tai yra blogai. Pagal juos visi kas nenori pabėgėlių ir myluotis su musulmonais, visi yra nacistai, fašistai ir rasistai. Visi antiislamistiniai judėjimai, kurie logiškai priešinasi kolonizacijai, yra šmeižiami tokios spaudos ir stpriai demonizuojami. O kartais viskas nužengia ir iki fizinio smurto prieš žmones, kurie nenori Europos islamizacijos. Kartais atrodo, jog liberalai ir neomarksistai nori Europos islamizacijos net labiau už pačius musulmonus.

O ką gi derėtų daryti atsakant į tokią kairuolių propagandą? Ogi reikia atsiriboti griežtai nuo bet kokių nacizmą menančių simbolių ir, žinoma, nuo pačios nacizmo ideologijos, o jos šalininkus griežtai smerkti. Taip pat būtina akcentuoti, jog nacizmas buvo pozityviai nusiteikęs islamo atžvilgiu ir tikrųjų antiislamistų požiūrio nacizmo ideologija neatitinka.

 

Karolis S.

 

Facebook komentarai
Back To Top