skip to Main Content

Mylėkite tiesą ir tiesa padarys jus laimingais

Minint kun. majoro Alfonso Bulotos 45m. kunigystės šventimų gimtadienį, tarnauti Dievui ir artimui, su tokia Švento rašto mintimi, noriu palydėti kunigą į garbingo, mūsų kraštiečio kun . majoro Alfonso Bulotos kunigystės jubiliejų, pradėtą jo vieša veikla pirmosiomis Šv. Mišiomis prieš 45 metus Išlaužo parapijos bažnyčioje, per Švento Jono atlaidus, dalyvaujant aplinkinių parapijų kunigams, tikintiems, giminėms, klasės draugams, ir visiems dalyvaujantiems, kiekvienam buvo suteiktas jauno kunigo palaiminimas uždedant rankas ant galvos ir prisiminimui padovanojant religinį paveikslėlį: „Remkitės Dievu mano tautiečiai, Jis mūsų prieglauda ir stiprybė“ Daugelis Išlaužo gyventojų, turi išsaugotus primicijų paveikslėlius. Kai kurie ir kunigo nuotrau turi įsirėminę ant sienos. ( vaikystės draugai ) Kunigo asmuo visada sukeldavo žmonių aistras: vieni pro dievišką pradą nemato jame žmogiškų negalių, kiti pro žmogišką tikrovę nemato jame dieviško prado. Pagarba ir meilė kunigui iki heroizmo arba neapykantos. „Jei sutikčiau angelą ir vargšą nuodėmingą kunigą,-sakydavo Šv. Pranciškus,-pirmiausiai pabučiuočiau kunigo rankas!“ Džiugu mums, kad per aršaus ateizmo laikotarpį, šis visur judrus gerai besimokantis berniukas išgirdo ir Dievo pakvietimą, kaip du Švento rašto broliai žvejai – Petras ir Andriejus „Sekti manimi“ kaip paminėjo pamokslo žodžiuose Kauno Kunigų Seminarijos rektorius V. Butkus. Paminėjo dar ir tai, kad kaip aukščiausiu įvertinimu baigusį studijas, buvo palinkėta kunigui neužmiršti studijų ir jas pratęsti Romos teologijos universitetuose. Kunigas būdamas gilios tautinės minties ir patriotiškumo savo tėvynei Lietuvai, ką toliau rodo jo atsidavimas Lietuvos kariuomenės sielovadai, atsisakė vykti studijoms į Romą, pagrįsdamas tuo, kad labai Lietuvai trūksta jaunų kunigų, bet ne teologų daktarų. Gal būt ir buvo paskatintas minties pasilikti okupuotoje Lietuvoje, bažnyčios vadovams kalbant atsisveikinimo kalboje su parpijos mirusiu klebonu, kad duokite jaunimo į Kunigų Seminariją, kad neliktų parapijos be kunigų. Tik vienas Dievas žino šio kilnaus jaunuolio jau atitarnavusio tarybinėje kariuomenėje, sugrįžusio su karininko laipsniu, gerai užsirekomendavusiu kaip specialistu ir išradėju radijo technikos specialybėje ir iškeičiant savo visą gyvenimą į dvasinio gyvenimo sritį tarnauti kitiems. Kunigo rūpestį tarnauti kitiems galima rasti straipsniuose, kaip pirmo bendradarbio tarptautiniuose Anglijos Kestono instituto, leidžiamuose žmogaus teisų klausimais žurnaluose iš Lietuvos okupacijos. Daugelio tarptautinių karo kapelionų konferencijų patirtis sielovadoje, niekada neatsisakančiu padėti ir kitų parapijų tikintiems, darė gerą bendravimą su šiuo kunigu. Kunigo drąsi pogrindžio veikla reiškėsi sovietinės okupacijos metais, tarnaujant tikintiems ir sąjunginėse respublikose. Kunigo veikla pasiekė ir Afrikoje Gvinėjos uoste piratų įkalintus Lietuvos jūreivius. To meto

Lietuvos Rytas 2006 12 9, rašė:Narsiam kapelionui teko vaduoti ir Afrikoje įkalintus jūreivius“. Tylus visada susikaupęs kunigas Alfonsas. Jis tarsi yra. Ir tarsi nėra jo. Klausydamasis santūrių, nepretenzingu tonu sakomų pamokslų, vargiai galėtum pagalvoti, kad girdi ne tik visos Lietuvos, bet ir NATO karinės vadovybės, įvairių Europos šalių kariškių gerai pažystamą žmogų. Pažintis su Pietų Afrikos kapelionu majoru Fumi Gqiba , padėjo pagelbėti piratų įkaitais tapusiems Lietuvos jūreiviams, kai jokios politinės subtilybės čia negalioja. Ko gero, teisinga liaudies išmintis, kad kai Dievas uždaro duris, atveria langą. Kunigo veikla už Lietuvos Laisvę subūrė ir pasauliečius arčiau šio kunigo, kai Pilnoje Jurbarko salėje buvo sprendžiama kas ves jurbarkiečius į Baltijos kelią, ovacijomis buvo pritarta Vadžgirio klebonui Alfonsui kuris įėjo ir į Jurbarko kraštiečių atminimo istoriją. Gražią kunigystės istoriją liudija ir šių metų „Sėkmingiausios Lietuvos Asmenybės Pasaulyje enciklopedija paminėdama tik pačius aukščiausius nuopelnus, valstybinius ir visuomeninius apdovanojimus šio kunigo. Ar tai nenuostabu? Daugeliu visuomeninių organizacijų padėkomis ir suvenyrais, tarp kurių pagarbiausiai puošia kambarį Popiežių sveikinimai, Kardinolo V. Sladkevičiaus, arkivyskupo K. Kėvalo, Išlaužo seniūno Tomo Skrupsko, Išlaužo parapijos klebono Slawomir Brewczynski, KAM ministerijos, generolo S. Madalovo, Lietuvos tarptautinio olimpinio komiteto sveikinimai ir apdovanojimai, daugelio išlaužiečių sveikinimai ir 170 Lietuvos mokyklų, padėkos raštai, suvenyrai už gyvas istorines paskaitas su gyvu pačiu liudininku ir keliaujančia parodaLietuvos kelias į Kovo 11“ Šią tautinę misiją po mokyklas sustabdė karantinas. Karantino paliestus žmones kunigas stiprino Šventų Mišių auka nuotoliniu būdu per ryšio priemones iš savo privačios „Švenčiausios Mergelės Marijos Lietuvos Laisvės koplyčios. Maldos pagalbos prašė ne tik Lietuvos gyventojai, vienuolės Vokietijoje, bet ir mūsų susirgę tautiečiai užsienyje, kai ten pasiekti katalikų bažnyčias buvo sunku. Liudija padėkos telefono žinutėmis. Birželis skaudžių Lietuvai trėmimų metas. Simboliška, kad birželio mėnesį kun. Alfonso kursas prieš 45 metus papildė Lietuvą 11 naujais kunigais iš kurių dabar 2 vyskupai, tai Šiaulių vyskupas E. Bartulis ir gardino vyskupas A. Kaškievič. Turėjo būti nominuotas ir trečias šio kurso Lietuvos kariuomenės vyskupas A. Bulotas. Bet kagebistįnės letenos kaip mano kunigas,( yra pateisinantys dokumentai) dar kerštu nepaleidžia iš akiračio uolių patriotų kunigų, kurių sovietmetis nepadarė tarybiniais ( dabar globalistiniais ) ir kurių vis mažėja. Kaip gi gali toks kunigas Alfonsas tapti vyskupu, jeigu jo tėvas Lietuvos kariuomenės savanoris, visame rajone, nebuvo palaužtas stoti į kolūkį ir iki pat mirties išlikęs Nepriklausomos Lietuvos,Ūkininko statuse, ( tad nespėjus šeimos ištremti, buvo viskas atimta iš šeimos, kas gali teikti kokį nors pragyvenimą, sakant, kad mes tave badu priversime stoti į kolchozą. O taip norėjosi mažam Alfonsui duonos, kai kunigas iš Švento rašto bažnyčioje paskaitydavo Jėzaus duonos padauginimo stebuklą) atsisakydamas imti senatvės pensiją, sakydamas, kad aš užsiauginau dorus vaikus ir man jūsų tarybinės pensijos nereikia –vaikai man padės. Argi šių dienų melo, velniškų įstatymų iš kurių prieš šeimų naikinimą, kėgėbistų vaikams ir anūkams, galima įsileisti į visuomeninį gyvenimą tokį vyskupą, kuris neatsistos po krūmais, ir neklausys

valdžios globalistinių mafijozų, kai reikės ginti visuose žmogiško gyvenimo klausymuose, prigimtinę krikščionišką šeimą ir sekti dieviškų prigimtinių nuostatų vediniems paskui Jėzaus politiką ir ideologiją, kaip kad jis, kunigas vedė viso rajono žmones (o tai KGB matė) į Baltijos kelią. Ne, dar tokios laisvės Lietuvoje kokia buvo Sausio 13, pasakoja pats sausio 13 dalyvis kun. majoras A. Bulotas dar nėra. Tad ir pavargti ir pailsti dar ne tas laikas. Pasakė kunigas skubėdamas į Pravieniškių miestelį pagerbti ir prisiminti tarybinių karių, sušaudytų kalinių, kalinių prižiūrėtojų ,darbuotojų, aplinkinių gyventojų, kur sušaudyta ir kunigo Alfonso dėdės visa šeima ir ilgą laiką apie šį bolševikų terorą iki nepriklausomybės metų buvo meluojama tėtei. Tad iš gyvų artimųjų kurie gali dar prisiminti tragišką birželio mėnesį dalyvauja kun. Alfonsas ir viena moteris iš Molėtų. Sėkmės jums kunige, kelti į atmintį ne tik mirusius, bet dar ir gyvus tautiečius, bet mirusius savigarbai, orumui , tiesai. Jus kunige nepamirštantys kraštiečiai. Pagarbiai 1918 m. savanorio dukra Leonarda Petrylienė.

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));