Mykolas KANTRIAUSKAS
ŠIMTAS DVIDEŠIMT DEVINTAS KREIPIMASIS
Piemuo ir snarglius veržiasi į valdžią,
pasipūtimo pilnas, įžūlus,
per telekanalus sau lovio meldžia,
praradęs sąžinės visus galus.
dabar Vyriausioj būstinėje krapštos rūrą,
įalgintas senelio pavardės,
o kai paliks romantišką Strasbūrą,
tada lietuviškam seime bezdės.
Man ragint abejinguosius pabodo,
kartojant visad tuos pačius žodžius.
Tikrai į makaules jiems neįdėsiu proto,
tačiau nerėkiant man liežuvis džius.
Tad šimtą dvidešimt devintą kartą
bandau atverti jų aklas akis:
balsuot už šunsnukius tokius neverta,
antraip tikrai per nagą nepakis
gyvenimas į pusę teigiamesnę,
o Lietuva bus alkana, basa,
nes eurais keturis kartus brangesnis kąsnis
jums ir toliau liks elgetų tiesa.
Ryklių godumas ir gudrumas tapo
prasme ir maustymu savos tautos
ir iki pat pensininkinio kapo
jūs nesulauksit pabaigos kitos.
Todėl kartoju – braukite prakeiktus,
kurie labiausiai žada springdami,
kurie save neklystančiaisiais skaito –
štai kur visa rinkiminė esmė!
ANDROMEDOS* ŪKO PROTINGOSIOS BŪTYBĖS
Ar esti Visatoj protingų būtybių?
Seniai galvas suko pasaulio šviesuoliai,
bet mokslas tuo klausimu vietoje trypė,
kad ir kaip ieškojo gyvybės ten uoliai.
Ir šit aną dieną stebuklas įvyko,
nes žinios atskriejo per šviesmečių tolius,
pranešdamos mūsų planetai dalykų
apie egzistuojančius kosmose brolius.
Šifravo vardus ir vaizdus iš tolybių
ilgai mūs kompiuteriai, narpliojo kodus,
dar niekad lig šiolei čionai nenaudotus,
žmonijai atskleisdami Dievo galybę.
Taip mes sužinojome, kad Andromedos
Seimūnų planetoj dvikojai gyvena
ir ieško Visatoje mūsų daug metų
kompiuterių savo didžiuliuos ekranuos.
Surado… O Dieve! Prakalbo, prašneko…
Apsivertė viskas, žemyn galva krito
ir mes, paragavę žvaigždynų pyrago,
jiems nusiuntėm atsaką šiandien iš ryto.
Ir mes sužinojom – Seimūnuose esti
didžiai išsivystęs nežemiškas protas,
jog nori nenori, dabar teks įprasti,
kad jis milijonmečius jau preparuotas!
Ten išsikeroję būtybės, kur turi
išvis negirdėtą dar išmintį gilią, –
tai Vytautas, Andrius, Gabrielis ir Jurgis,
ir tie – garsiagerkliai – mums gieda idilę…
Ir ten konservuotojai erdvę užėmę,
ir ten jie į tolumas tiltus vis stato,
tad per nesuvokiamą laiko kiaurymę
sulauksim atskriesiančių čia kandidatų!
––––––––––––
* Lietuviškai – Andriaus Medus.
GILIAI ĮSITIKINUSIŲ KONKORDATAS*
Vytautą Didžiūną – filosofą rūstų –
kaip trigalvį Šivą, regim priešą rusų!
Jis nesavanaudis, o kuklus ir doras,
tikras patriotas – tarsi giedras oras!
Gabrielis Skaidrusis – mūs tautos anūkas,
gal kiek arogantiškas, bet subręs berniukas,
o tada turėsim pamainą galingą,
davatkėlių ordoms baisiai reikalingą!
Andrius Kalakutas, opozistas viešas, –
atviras kaip šnapsas – viso seimo priešas,
erudito gilią it bedugnė duobę
Lietuvėlė kantriai sizifiškai kuopia!
Jurgis Razumnasis irgi kovą veda –
konservuoti moka tauškalus į ledą;
visą blogį skersai išilgai sijoja,
socialdemokratų nebaisi jam Troja!
Turim vyrus keturis, milžinus lyg grybai,
galvas atidavusius šiviškai tarybai.
Tai nežus Tėvynė, ašarėlėm soti,
ir galės į karą su Astravu stoti!
Viskas tik į gerą ir kasdieną širdis
jie už savo šalį liežuvėliais girdys!
Visos kitos partijos jau nereikalingos –
tik su sinusitininkais tapsime laimingi!
––––––––––
* Lot. concordatus – susitartas, suderintas. Čia – iš anksto įsitikinusių savo pergale prieš liaudį grupele grobuonių!
* * *
Politiškai, lytiškai, analitiškai ir monolitiškai
susitelkim, kad nebalsuosim už konservatorius!
Antraip, jei nors vieną išrinksime jų, mums visiškai
bus aleliuja vilčiai, nes nulems beprotybės faktorius.
Atėjo laikas, kad net paikas, padūkęs kiemo vaikas,
ir tas suvokia dešimteriopai daugiau, nei fanatikė davatkėlė,
nes jis prieš valdžios plėšikus visai vyriškai laikos,
tad net nebalsuosiantis jau tiesos gabalą didelį atsiskėlė!
Imkime pavyzdį iš doro, blaivaus ir gudraus berniuko
ir nesuklysime daugiau, o pataikysime tiesiai į tašką,
todėl jo veiksmus čia piešiu taip, kaip moku –
nes tvirtai įsitikinęs, kad būsiu dar vieną blogybę nuraškęs…
* * *
Kai vyksta pinigų kaita,
apgaunama visa tauta,
iš vargšo elgetos lazda
atimama kaip visada.
O ponai tarpsta piniguos –
jie užsikloję jais miegos,
nerūpi jiems žmogus pigus,
nėra jiems nugalėt jėgos!
Seime meluoja per dienas,
vis girdim jų giesmes senas,
tik tu, kaip pragyvent manąs,
ari už centus tekinas…
Premjeras kiša ekrane
įžūliai eurą į mane,
o euras kiauras – kurgi ne…
Nevertas lito kaip žinia…
Tyčiojasi gyrimuisi
mūsų politikai visi,
juo dangstos, nes tiesa baisi
čia tarsi sraigė nedrąsi…
O Dieve mano, ar ilgai
mes būsim svieto ubagai?
Gyvename labai blogai
ir šiaušias ant galvos plaukai…
MEDININKŲ PASLAPTIS
1.
Skerdynes Medininkų gaubia paslaptis,
bet ji jau daug kam lyg ant delno aiški,
tačiau jei jie ją leptelt sukrutės,
juos jėgos pragaro tuoj pat sutraiškys.
Ir bijo Šernas tos tiesos baisios,
taip pat Medvedevas Kaune „pamiršo“,
nes ji nulydi po žeme visus
ir dar (kol kas!) vis ima kraupų viršų!
O ausys kyšo iš po skrybėlės
triveidžių išgamų, melagių ir veidmainių,
Temidė įbauginta dar kiek patylės,
kadangi cento Lietuvoj verta teisybės kaina!
Ateis tas laikas ir perkūnas spjaus
į niekšų porą ir praskaidrins skliautą
iš mėlyno vidurdienio dangaus,
nes, patikėkit, Dievui irgi skauda…
2.
Didžiūnas Šerno bijosi it juodas ilgaskvernis velnias kryžiaus,
ir, būdamas klastingas, dantis sukandęs, jį šelpia ir globoja!
Jis tą daryti kolei gyvas kantriai, atkakliai ir konservuotai pasiryžęs,
nes, Dievo stebuklu išlikęs liudininkas kelia kraupų jam pavojų!
Kankinio lūpose baisi paslaptis pažado užhipnotizuota kol kas tyli, –
taip vienas kitą jie tvirtai už rankų įsiręžę metų metais laiko…
Savaip tai jie abu nekenčia vienas kito. Smarkiai kruvina niekšybe nusivylę,
vis kantriai laukia atitinkamai atsiversiančio aiškiaregio gydytojo laiko!
Ir jei pirmasis teiksis iškeliaut už kankinį anksčiau į Nieką,
tada ir paslaptis iš bučiaus užraktų tvirtų ištrūks galiausiai,
o kol lemtis taip nesuvokiamai ilgai šiandieną zuikiškai dar miega,
tol mes spėliokim ir po trupinėlį savom hipotezėmis kliaukimės…
KAILIŲ KIRPIMAS
Pilnas pasaulis niekšų.
Jie iš mūsų naiviausių ieško.
Patikėkit, kasdien jų vis randa,
solidi jiems įplaukia renta!
Apgavysčių klastingų pilna –
Klaipėdoj, Kaune, Vilniuj;
patiklieji ryja kabliuką,
brangia kaina plėšikams moka…
Kolei bus mūsų tarpe avelių,
tol ir išgamos jiems diktuos valią,
nes kvailumas žmonių be galo,
kerpa vilnas jiems sukčiai kiek gali!
PO(P)LITINIAI KONSERVATORIŲ ŠUNKELIAI
Rašau jums apie didelę teisybę ponų,
jų stebuklingą galią ir protus šviesius.
Turėti savą domkratizmą visad jiems malonu –
į „šventąjį“ Doradą veda ponai mus!
Štai vėlei mūsų parašus davatkos uoliai renka
jų pasamdytos ir asmens kodus
mes įrašyt vagims privalome, kad Lukašenką
baisiausiai įbaugintume – tai naudą didžią duos!
Nugriaus Astrave elektrinės sienas
pabūgę gudai parašų ir bus gražu!
Kubilius įsitikinęs giliai Lietuvoje tik vienas,
todėl jis visada į karvedį ir panašus!
Kur buvote anksčiau, gurklius išpūtę,
ir delsėte, kol monstras augo ten?
Dabar jūs cento nevertoji „odė“
visus mus verčia į snukius jums spjaut!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
„Pačiu laiku“ susizgribta ir žąsys garsiai
tikrai atgis anuos galuos, kadais godžiai surytos,
ir mes politikos rimtos dirvonus taip išarsim,
kad atominė elektrinė „bus
iš karto uždaryta“!
NEKEIKIM!
O papa, o čiačia –
šeimos klano valdžia!
Tai gerai, tai puiku
aviai bliaut tarp vilkų!
Nieks gamtos nepakeis,
visad būsim tokiais,
nes mes esam kvaili
ir nuo Dievo toli,
tad visuomet kalti
tiktai mes – ne kiti.
O čiačia, o papa –
ši giesmelė trumpa;
pabaiga už tvoros,
tarp paminklų doros:
ten lygybė tiktai,
tad nekeikim piktai…
JIS!
Blaivusis atsargumas – mūsų cenzūra.
Kitokios šiandien kaip ir nebėra,
tačiau kai niekšą baksteli pirštu,
apsiputoja šunsnukis tuoj iš visų kraštų!
Ir tampa JIS teisus kaip niekados,
o tavosios emocijos tuoj pasiduos:
JO snukis iš auksinio lovio vis lapnos,
be ėdalo nebūdamas anei vienos dienos.
Įstatymai visi palankūs JAM,
Gudriam lyg lapė ir labai gajam;
JIS gali eurais apsidengt namus,
prieš tautą likdamas tylus, ramus…
Ir JIS visur ir visada teisus –
prieš Dievą, Velnią, prieš visus teismus, –
tas krienas išvešėjęs taip giliai,
kad jam nebaugūs serpantinkeliai.
Ir cenzūra čia nieko nepadės
be garsiai ištartos JO pavardės,
o jei išrėksi ją – žinok, brolau, tada
išmuš tau paskutinė valanda!
Teisybė it šviesybė tam gale,
nes tik turtingojo pas mus galia,
JIS šiepsis sau į užriestus ūsus,
be gailesčio įkinkęs mus visus!
VALDŽIOS EILĖRAŠTIS
1.
Valdžia tam ir yra valdžia, kad traiško
savuosius žmones būdais įvairiausiais.
Šį josios požymį nužmoginimo raiškų
su ponais susidūręs būtinai pagausi!
Nelauki dėkingumo iš valdžios veikėjų:
žemesnį už save ji visada sumindžios.
Ar ką laimėjai, kad ja patikėjai?
Dar negimė (kad ją suprastų) toks išminčius!
Kol dirbi, kol veži kiek krauna,
valdžia tave dar toleruoja, tyli,
mat, savo protą pažabojęs jauną,
kasdien padovanoji po idilę.
Tik pabandyk netyčia ne tą žodį
ištart prieš valdžią – skrisi it keršulis
karvelis iš tarnybos – ir žinoti
ji nežinos apie tave ir tuoj nutolins!
Jokiu būdu nepataikauki valdžiai:
tave pasmaugs jos klerkų kibios rankos.
Geriau palik jėgas savosios upės valčiai
ir sau tik gerbūvį statyti stenkis…
2
Visos valdžios velniui pamaldžios,
sotus alkano tikrai neužjaus.
Varykit šėtonui jų žodžius saldžius,
nelaukdami nieko – greičiau, tuojaus!
Kol nesuimsi už gerklės pono,
tol tau siurbs kraują jis kaip aklys.
Ar už centus tau arti malonu,
kai saldžiabezdžių tapai arklys?
Vėlei pakyla liaudis* į kovą,
mitingai tampa vis aršesni, –
diena praeina, viskas nuščiūva,
ir vėl užspringstam skriaudos kąsny!
Viskas pabodo, esu be proto
iš barikadų pusės kitos,
ateitis nieko gero nerodo,
valdžia tik špygą po nosim duos!
Viską naikina, ką tiktai gali:
meną, kultūrą, kiurkso buki
šikniai ir ėda gyvą šalelę, –
kažkokį siaubą kasdien regi!
O kaip jie moka pateikti dailiai
diagramas, visokiausius planus, –
melui, pagyroms jėgų negaili –
mums, o ne jiems, viskas brangiai kainuos!
Vėlei rinkimai kiti ateina, –
tie patys snukiai žiurkių smaili,
traukia nuobodžią kretinų dainą –
būtinai rinki vėl juos, kvaily!
––––––––
* Liaudis – žmonės iš Lietuvoje gyvenančių tautų, o viena tauta – tik lietuviai.
3.
Kaip Sąjūdžio (sukurto kagėbistų, aišku)
laikais dažnėja mitingai prie seimo.
Kol kas žmonių argumentus jisai sutraiško
ir laiko bukagalvių dykaduonių šeimą.
Ir du kokie iš jų, demokratus vaidindami, ateina
į mitingą ir tarp senjorų įsimaišę
per mikrofoną išstena visai kitokias kainas
ir mes pamatome visai kitokį braižą.
Tačiau akies juk varnas varnui niekad neiškirto
ir niekad to nebus – kiek galima sakyti!
Kaip kad šio krašto – narkomaniško ir girto –
jau neapleis benamiai ir pakampių afroditės…
To televiziniai gražuoliai iš ekranų
niekuomet nekalba, o savo psalmes gieda,
ir jie galvoja, jog žiūrovai mano,
kad nesimato partijų prasmirdus gėda?
Vis tiek, kai reiks, išlįs lyg juodos mėšlo musės
vėl lengvabūdžiai, užliūliuoti niekšų,
ir rudenį pavasariai vėl prasidėsią mūsuos
sezoniškai, su demokratišku užslaptinimu viešu…
PAMĄSTYMAI APIE REALYBĘ
1.
Po juodais akiniais slepiasi šulai,
kada ima svilti jų antri galai,
raitos it gyvatės, ginasi melu,
dažnas apsimesdamas naivuoliu kvailu.
Jie gyvena tarsi inkstai taukuose,
nes neliečiamybe remiasi garsia.
Jei godus plėšikas, jei vagių vagis –
vardą teisingausią visad jis įgis!
Tai įrodė laikas ir teismai sukti,
nieko nepajėgia jokia STT!
Liaudžiai ponai pučia miglą į akis –
Niekad už smaugimą jai neatsakys!
Nusibodo viskas, netikiu aš jais.
Ar jie nuo arenos kada nors nueis?
Gal… Bet nesulauksiu tos dienos šventos –
Mano kelio pabaigai jie vilties neduos…
2
Kyšiai. Melas. Šantažas.
Godumas aptemdo protą.
Laimingas, kad esu mažas,
kad man sąžinės tai neduota!
Galiu ramiai sau miegoti.
Sapnai visi be košmarų,
o valdžia it gliti prostitutė,
pasiklojusi guolį nešvarų.
Toli aš nuo tų dalykų
ir mintys visai kitur skraido,
svarbiausia, kad sąžinė liko
teisiu, be nuodėmių, veidu.
Nereikia neuždirbtų turtų.
Gana, kiek turiu darbu doru,
savo rankomis susikurtu
stebukladarės lyros minoru…
3
Valdžios sąmokslas prieš tautą
atkaklus ir įžūlus –
daugel metų prievartautą…
Jis – šlykštūnų pataluos!
Vis tie patys ir tie patys
nori tarpti valdžioje, –
vejas it raistų gyvatės…
Kuo tai baigiasi? Deja…
Tik blogyn pakalnėn ritas
reikaliukai mūs visų,
na, o šunponių elitas
tampo šalį už kasų…
Netikiu jokiu seimūnu,
nei ministrais, nes giliai
įsitikinau aš, po perkūnų,
kad skirtingi mūs keliai…
Nieko bendro nė minutę –
koktus melas ir klasta
neigiamybes tik įrodo,
nes teisybė prarasta…
GAL DAR KAŽKADA SUNIVELIUOS?
Per televiziją kultūrministris vapa
kilnius žodžius, idėjas ir planus,
o reikalai kultūros ritasi į kapą,
nebesustodami anei vienos dienos.
Ar kvailas jis, ar aklas, ar nenori
Matyt, girdėti niekuomet žmonių?
Juk jis paskirtas šios srities prioras,*
tik ne apsimetimais būt kilniu.
Aš pateikiau šiais bibliotekų metais
kelis vaizdus, kas vyksta senoje
Martyno Mažvydo šventykloj… Matais
naikinimo spaudos nesusilygins nieks su ja!
Nekreipia dėmesio mažiausio ponai,
Tik afišuojas „nuopelnus didžius“,
Meluoja, giriasi ir elgiasi lyg hunai…
Kada nuodingieji liežuviai jų nudžius?
Tai šiandieninių bibliografų vaisiai,
debilų žiauriai mirti pasmerkti, –
Su spaudiniais čia elgiamasi baisiai
ir jų dalužė it tulžis karti.
Tai kur direktoriukas mandras spokso,
užrietęs knyslę į jaunas panas?
Ar jis pajudins pirštą savo soste,
ar ką nors teigiamo daryt panūs?
Aš savo atlikau, kiek sąžinė man leido,
bet buvo kurčias mėlynas dangus.
Gal pragaras kontingentu prakeiktu
geriau nei angelai dabar paguos?
Žodžiu, šalis ši tik melais turtinga,
vagim, kenkėjais, išgamom baisiais!
Kitokie žmonės valdžiai nepatinka,
kitus ji auklės, koneveiks ir teis…
Jau įsitikinau, kad tas, kas mėšlą mala
ir kasa duobę ateities kartom,
tas tik sudaro šiandien idealą –
visi kiti – morlokiškom** kaktom.
Man nusispjauti į ambicingumą,
Jeigu jis tuščias maišas niekalų!
Šalin palocių išpuoštą gražumą,
prisodrintą pagyrom ir melu
Už juos gyvatės daug kultūringesnės,
be sąžinės, bet instinktais gamtos:
joms reikalingas išgyventi kąsnis,
o ką jūs gyvatynas šaliai duos?
Prakeiks istorija šią maro puotą
Ir juodus „patriotų darbelius“;
deja, jų niekad neatves į protą,
tik kitos kartos gal suniveliuos…
––––––––––
* Prioras – (lot. pirmas, vyresnysis) renkamasis pirklių arba amatininkų gildijos vadovas.
* * Morlokai – anglų rašytojo Herberto Džordžo Velso (1866 – 1946) fantastinio romano „Laiko mašina“, parašyto 1895 metais, literatūriniai herojai: didelėm, be smegenų galvom, dar didesniais pilvais, išsigimėliai, kurių kojos ir rankos primena didelių vorų galūnes. Jų proto likučiai yra užpakaliuose. Į darbą morlokus atveža specialiais automobiliais į kabinetą prie pat stalo, kur specialus kranas juos perkelia į krėslą. Tas pats atsitinka, kai morlokas užsimano į bufetą ar tualetą: automobiliai tik ir zuja per dieną tarp tualeto, bufeto ir kabineto, o kranų gervės tuos atgrasius vabalus be perstojo kilnoja iš vienos sėdynės į kitą…
PASIUTĘ ŠUNYS
Nebežinau, ar užsikraut dar vieną rūpestį,
nes aš save laikau tikrai per menką,
kad būčiau sąmoningai specialistų užmuštas
už tai, kad balsą kelt už Lietuvą vis tenka…
O gal mane įtrauks į antrąjį šimtuką
kokių „avarijų“ ar šūvių geradėjai,
kadangi jie atlikti savo darbus taip išmokę,
ko jokiuose romanuos neskaitei ir neregėjai.
Sovietų KGB, italų gangsteriai, ar vokiečių fašistai –
štai mokykla lietuviškų gabių bernelių,
kurie gražiai pasidarbavo lyg kopūstams nusiristi
galvoms kitų, stovėjusiųjų Mozei ant „teisybės“ kelio!
Nuodai, avarijos – ištobulintas bordžijinis* menas
(gal karalienės Bonos** – skirtumo nematau jokio),
dabar kas dieną įkyriai man mena,
kad solidi ta firma nesupranta juoko!
Jo paragavo ir Pociūnas, „šlapinęsis“ ant palangės,
ir Juras Abromavičius, išlėkęs susprogdintas specų,
net Lozoraitis, Pečeliūnas – niekas neišvengė,
ką dailiai suplanavo „patriotai“ Lietuvos nukneckint!
Nors aš save laikau menku, mažu žmogeliuku, bet visgi
sakau, ar mano stažas nepriaugo iki
lietuviškųjų dožų*** nuosprendžio, kad jį įvykdytų,
nors dar nepasiekiau anų „pašventintąjį“ lygį?
Gerai, kad nežinau… Esu kaip tas kareivis
pirmose linijose spirito išmaukęs šimtą gramų,
jog nukeliaučiau sąžiningai į aną pasaulį ir neišsiblaivęs
panirčiau į nirvanos sapną, palaimingai ramų…
Tai va, kokia seka dėsninga priekin juda
mūs reikalai, kad sinusitininkai**** šiapus tarptų,
nes be aukų niekaip netaptų judai judais,
kadangi it pasiutę šunys būtų išmesti iš seimo tvarto!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
PRAKEIKTIEJI GYVATĖS-BRUDAI!..
––––––––––
* Bordžijų giminė – įtakinga ispanų kilmės Renesanso laikų giminė. Tais laikais ji buvo žinoma dėl savo korumpuotumo ir žiauraus valdymo, įskaitant vagystes bei politinių žmogžudysčių (ypač nunuodijimų) atlikimą.
** Bona Sfora – Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė (nuo 1518 metų) Žygimanto Augusto motina, nunuodijusi savo marčią Barborą Radvilaitę.
*** Dožai – Italijoje – respublikos valdovų titulas (VII – XVII a.)
**** Arba konservatoriai.
NAUJIEJI DVARPONIAI
Ar jums taip, brangieji, nebūna,
kad vargstant po valdišku stogu,
nuo sėdėjimo ima maust kūną,
tampa viskas labai nepatogu,
įgrįsta tos salės šviesios,
langai iš keturių pusių
ir gimsta labai kreivos tiesos,
apdergtos lietuviškų musių?
O būtent taip ir nutiko
didžiausiam Lietuvos tvarte:
trinantis lygoms tarp lygų,
iki kaklo viskas apkarto.
Monotoniška, liūdna, pilka.
Tas pats ir tas pats kas dieną.
Pavirto ne vienas į vilką
ir kolega kolegą kankina.
Reikia aplinką kokčią keisti,
reikia valytis sielą,
regėti už sienų vaizdą,
kad būtų krūtinėje miela!
Nulipino šią dėžę klaikią,
pakrikštiję seimo rūmais,
dabar visi jie ją keikia,
pasąmonė galvose grumias.
Čia niekas jiems nepatinka…
Kaip rėkti, kur bėgti – nežino.
Kokia jų lemtis nelaiminga,
prievartaujama nusiminimo…
Ir šit gimė šventa idėja,
kupina gurkšnio šviežiojo oro, –
ji lyg burbulas tuoj padidėjus,
ištrūkt kuo toliau panoro.
Suraitė Valdovė mintį
pakeisti aplinką prastą:
čia nosies nenukabinti,
kitur glaustis vietą surasti.
Nusprendė sugrįžt į senovę
suremontuotuose rūmuos,
ten perkelti aukso lovį,
pašventus liaudžiai dorumą!
Ir vis dažniau ponai iš seimo,
reinkarnavęsi dvarponiais tyliai,
limuzinais dulka į kaimus
skolos atiduoti idilei.
Dvarų atstatytose menėse
jau vyksta posėdžiai brandūs:
tenai išrinktieji ganosi,
išpūtę šamiškus žandus.
Ne viena apvažiuota vietovė.
O kiek daug nelankytų dar laukia!
Jos sumažins Teiloro* krūvį,
kurio slėpt nereikės po kauke.
Jau Užutrakio rūmus aplankė.
Dabar televizijos bokšto viršūnėj
iš aukštai žvelgs į Vilnių pro langus
ir visų mūs svajas įkūnys…
Kurgi Nida prie Baltijos jūros?
Kur palociai Kretingos parke?
Kur dar Lukiškių karceriai niūrūs!
Posėdžiautojai visur įves tvarką!
Gal sukars tarptautinį kruizą?..
Nesumaišę jokių interesų,
jie išspjaus tautai pažadą šviesų,
nuo protestų kvailų ją atgrasę!
Nes Vyriausioji žino, ką daro –
carienė Puškino raštų.
Viršininkavimą** jos nemarų
reikia tautai plačiai pranešti!
Reziumė:
Kas jiems pensijos mūs apgraužtos?
Šviečia akys laimingų seimistų.
Sumokėsim už jų aukso šaukštus,
kad centelį mums mestelt išdrįstų.
Tik nereikia jokių liaudžiai etikų,
nei estetiškų posėdžių. Patys
jie labiausiai jais ir nebetiki,
susiraitę mazgais it gyvatės!
Mes kentėjome, kenčiam ir kęsime!
Pažadai tie prasmirdę daug metų
per kelias kartas vilks ir vilks savo tęsinį,
jau neapskaičiuojami jokių matų!
––––––––––
* Frederikas Teiloras – XX –ojo amž. pradžios JAV inžinierius, darbo organizatorius. Jis teigė, kad žmonės turi būti naudojami lyg mašinos, gerai žinodami vieną vienintelę savo darbo sritį ir todėl joje optimaliausiai atlikdami savo išmoktą veiksmą. Teiloras už tai įsigijo labai abejotiną reputaciją. Kaip ir dauguma mūsų seimo narių.
** „Viršininkauti sugeba kiekvienas, o vadovauti gal iš šimto vienas“, – kadaise pastebėjo poetas Pranas Raščius.
ŠVENTVAGYSTĖ
„O gaila, kad tik tiek aukų…“, –
kadais prasmirdo žodžiai niekšo…
Ir tapo baisiai nejauku,
kuomet jie garsiai pasiviešino…
Tiktai kantrybė dainose
neleido nužudyti šalį, –
su josios taktika narsia,
įrodžiusia, ką ryžtas gali!
Ji nuosekliai ir atkakliai
žingsniavo ir dainas dainavo,
ir laisvės kryptimi keliai
mus vedė pasitikti svają.
Pabudo merdėjus ilgai
didvyrių žemė tūkstantmetė,
nustebo priešai ir draugai –
jos narsų protrūkį pamatę!
Ir šliedamies prie jos kartu
nuodingi kirminai atkuto,
nepribaigti Vyties kardu,
pasislėpė už sesės rūtų.
Ir jau seniausiai gaudom juos,
ir traiškome šliužus nuodingus,
deja, kada tauta pajus,
kad gali būt nors kiek laiminga?
Jie veisias virusų greičiu,
troškina Lietuvą kas dieną
seniai labai gerai jaučiu,
matau, kaip baisiai ją kankina!
Priviso parazitų tiek,
kad jie – ne mes – vis viršų ima!
Todėl šiandien man pasakyk,
ar jie užsmaugs mūs atgimimą?
Gal per mažai tikrai aukų
tą Sausio 13-ąją buvo?
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Niekinga, gėda ir baugu
už taip išniekintąjį būvį…
Šiurpu už tuos kraupius žodžius,
kur bumerangu vis sugrįžta,
kurie ilgai dar neišdžius,
apspjovę šventąjį mūs ryžtą…
SPEKTAKLIS
„Teismui“ po ketvirčio amžiaus
Po ilgo ketvirčio margiausių metų vėlei
atslinko ta diena liūdna, kada
mus pasiekė už tiesą žuvusių šešėliai
ir vėlei atsinaujino kraujuojanti žaizda.
Karta nauja išaugo laisvės vygėj
ir, rodos, Lietuva dabar keliu
kitu pasuko į savosios laimės žygį, –
bet man atleiskite, to pasakyti negaliu!
Keista labai gėlė, pražydusioji laisvėj…
Nebūtų gėda, tai didžiuočiaus ja,
nebūt skaudu, bučiuočiau aš ją skaisčią,–
tačiau jaučiu, kad melas bus, deja.
Užpuolė mano Gėlę amarai godieji,
nektarą godžiai čiulpia iš krūtų
ir tiek piktadarybių jie prisėjo,
kad darosi lig alpulio koktu!
O Lietuva, o motina Tėvyne mano!
Kada išdils tava juoda dėmė?
Visais laikais tave kankina, kas išmano.
Iš kur, sakyk, dar tiek jėgų semi?
Nemėgstu butaforinių saldybių kvapo
ir veidmainysčių bei pagyrų nekenčiu,
nes tavo „laisvė“ daugeliui mūs tapo
savųjų ponų sukauptu „kraičiu“ kančių!
Man sarmata pikta, kada dvoku alsuoja
išsikeroję parazitai-mafijozai, kada jie
sulindę į valdžios viršūnes, savo rują
atnaujina reguliariai gražiai, kuomet nauji
dvikojai jaunesni į jų kėdes vis tupia
ir sriaubia syvus tavo, tėviške šventa,
nes rūmuos Vilniuj palei lėtą Neries upę
yra keista, tavus vargus vis audžianti, vieta.
Dabar, praėjus ketvirtadaliui kantrybės metų,
teisybės tomų tomai prikimšti stori
ant paruošto spektaklio ilgo stalo atsirado
ir vėl juodus Istorijos faktus klausyt turi.
Deja, subliukš šis farsas lyg balionas*
ir vėlei nusipraus kraujuotus delnus žmogžudžiai, –
neišsipildys jūsų viltys, brangūs žmonės:
spektaklis pasibaigs juokingai ir tuščiai!
* Manieji žodžiai išsipildė 100 procentų!
