skip to Main Content

Mykolas  KANTRIAUSKAS

ŠIMTAS DVIDEŠIMT DEVINTAS KREIPIMASIS

 

Piemuo ir snarglius veržiasi į valdžią,

pasipūtimo pilnas, įžūlus,

per telekanalus sau lovio meldžia,

praradęs sąžinės visus galus.

 

dabar Vyriausioj būstinėje krapštos rūrą,

įalgintas senelio pavardės,

o kai paliks romantišką Strasbūrą,

tada lietuviškam seime bezdės.

 

Man ragint abejinguosius pabodo,

kartojant visad tuos pačius žodžius.

Tikrai į makaules jiems neįdėsiu proto,

tačiau nerėkiant man liežuvis džius.

 

Tad šimtą dvidešimt devintą kartą

bandau atverti jų aklas akis:

balsuot už šunsnukius tokius neverta,

antraip tikrai per nagą nepakis

 

gyvenimas į pusę teigiamesnę,

o Lietuva bus alkana, basa,

nes eurais keturis kartus brangesnis kąsnis

jums ir toliau liks elgetų tiesa.

 

Ryklių godumas ir gudrumas tapo

prasme ir maustymu savos tautos

ir iki pat pensininkinio kapo

jūs nesulauksit pabaigos kitos.

 

Todėl kartoju – braukite prakeiktus,

kurie labiausiai žada springdami,

kurie save neklystančiaisiais skaito –

štai kur visa rinkiminė esmė!

 

ANDROMEDOS* ŪKO PROTINGOSIOS  BŪTYBĖS

 

Ar esti Visatoj protingų būtybių?

Seniai galvas suko pasaulio šviesuoliai,

bet mokslas tuo klausimu vietoje trypė,

kad ir kaip ieškojo gyvybės  ten uoliai.

 

Ir šit aną dieną stebuklas įvyko,

nes žinios atskriejo per  šviesmečių  tolius,

pranešdamos mūsų planetai dalykų

apie egzistuojančius kosmose brolius.

 

Šifravo vardus ir vaizdus iš tolybių

ilgai mūs kompiuteriai, narpliojo kodus,

dar niekad  lig šiolei čionai nenaudotus,

žmonijai atskleisdami Dievo galybę.

 

Taip mes sužinojome, kad Andromedos

Seimūnų planetoj dvikojai gyvena

ir ieško Visatoje  mūsų daug metų

kompiuterių savo didžiuliuos ekranuos.

 

Surado… O Dieve! Prakalbo, prašneko…

Apsivertė viskas, žemyn galva krito

ir mes, paragavę žvaigždynų pyrago,

jiems nusiuntėm atsaką šiandien iš ryto.

 

Ir mes sužinojom – Seimūnuose  esti

didžiai išsivystęs nežemiškas protas,

jog nori nenori, dabar teks įprasti,

kad jis milijonmečius jau preparuotas!

 

Ten  išsikeroję būtybės, kur turi

išvis negirdėtą dar išmintį gilią, –

tai Vytautas, Andrius, Gabrielis ir Jurgis,

ir tie  – garsiagerkliai –  mums gieda idilę…

 

Ir ten konservuotojai erdvę užėmę,

ir ten jie į tolumas tiltus vis stato,

tad per nesuvokiamą laiko kiaurymę

sulauksim atskriesiančių čia kandidatų!

 

––––––––––––

* Lietuviškai – Andriaus Medus.

 

GILIAI ĮSITIKINUSIŲ KONKORDATAS*

 

Vytautą Didžiūną – filosofą rūstų –

kaip trigalvį Šivą, regim priešą rusų!

Jis nesavanaudis, o kuklus ir doras,

tikras patriotas – tarsi giedras oras!

 

Gabrielis Skaidrusis – mūs tautos anūkas,

gal kiek arogantiškas, bet subręs berniukas,

o tada turėsim pamainą galingą,

davatkėlių ordoms baisiai reikalingą!

 

Andrius Kalakutas, opozistas viešas, –

atviras kaip šnapsas – viso seimo priešas,

erudito gilią it bedugnė duobę

Lietuvėlė kantriai sizifiškai kuopia!

 

Jurgis Razumnasis irgi kovą veda –

konservuoti moka tauškalus į ledą;

visą blogį skersai išilgai sijoja,

socialdemokratų nebaisi jam Troja!

 

Turim vyrus keturis, milžinus lyg grybai,

galvas atidavusius šiviškai tarybai. 

Tai nežus Tėvynė, ašarėlėm soti,

ir galės į karą su Astravu stoti!

 

Viskas tik į gerą ir kasdieną širdis

jie už savo šalį liežuvėliais girdys!

Visos kitos partijos jau nereikalingos –

tik su sinusitininkais tapsime laimingi!

 

––––––––––

* Lot. concordatus –  susitartas, suderintas. Čia – iš anksto įsitikinusių savo pergale prieš liaudį grupele grobuonių!

 

 

 

 

 

* * *

 

Politiškai, lytiškai, analitiškai ir monolitiškai

susitelkim, kad nebalsuosim už konservatorius!

Antraip, jei nors vieną išrinksime jų,  mums visiškai

bus aleliuja vilčiai, nes nulems beprotybės faktorius.

 

Atėjo laikas, kad net paikas, padūkęs kiemo vaikas,

ir tas suvokia dešimteriopai daugiau, nei fanatikė davatkėlė,

nes jis prieš valdžios plėšikus visai vyriškai laikos,

tad net nebalsuosiantis jau tiesos gabalą didelį atsiskėlė!

 

Imkime pavyzdį iš doro, blaivaus ir gudraus berniuko

ir  nesuklysime daugiau, o pataikysime tiesiai į tašką,

todėl jo veiksmus čia piešiu taip, kaip moku –

nes tvirtai įsitikinęs, kad būsiu dar vieną blogybę nuraškęs…

 

 

* * *

 

Kai vyksta pinigų kaita,

apgaunama visa tauta,

iš vargšo elgetos lazda

atimama kaip visada.

 

O ponai tarpsta piniguos –

jie užsikloję jais miegos,

nerūpi jiems žmogus pigus,

nėra jiems nugalėt jėgos!

 

Seime meluoja per dienas,

vis girdim jų giesmes senas,

tik tu, kaip pragyvent manąs,

ari už centus tekinas…

 

Premjeras kiša ekrane

įžūliai eurą į mane,

o euras kiauras – kurgi ne…

Nevertas lito kaip žinia…

 

Tyčiojasi gyrimuisi

mūsų politikai visi,

juo dangstos, nes tiesa baisi

čia tarsi sraigė nedrąsi…

 

O Dieve mano, ar ilgai

mes būsim svieto ubagai?

Gyvename labai blogai

ir šiaušias ant galvos plaukai…

 

 

MEDININKŲ  PASLAPTIS

 

1.

Skerdynes Medininkų gaubia paslaptis,

bet ji jau daug kam lyg ant delno aiški,

tačiau jei  jie ją leptelt sukrutės,

juos jėgos pragaro tuoj pat sutraiškys.

 

Ir bijo Šernas  tos tiesos baisios,

taip pat Medvedevas Kaune „pamiršo“,

nes ji  nulydi po žeme visus

ir dar (kol kas!) vis  ima kraupų viršų! 

 

O ausys kyšo iš po skrybėlės

triveidžių išgamų, melagių ir veidmainių, 

Temidė įbauginta dar kiek patylės,

kadangi cento Lietuvoj verta  teisybės kaina!

 

Ateis tas laikas ir perkūnas spjaus

į niekšų porą ir praskaidrins skliautą

iš mėlyno vidurdienio dangaus,

nes, patikėkit, Dievui irgi  skauda…

 

2.

 

Didžiūnas Šerno bijosi it juodas ilgaskvernis velnias kryžiaus, 

ir, būdamas klastingas, dantis sukandęs, jį šelpia ir globoja!

Jis tą daryti kolei gyvas kantriai, atkakliai ir konservuotai pasiryžęs,

nes, Dievo stebuklu išlikęs liudininkas kelia kraupų jam pavojų!

 

Kankinio lūpose baisi paslaptis pažado užhipnotizuota kol kas tyli, – 

taip vienas kitą jie tvirtai už rankų įsiręžę   metų metais laiko…

Savaip tai jie abu nekenčia vienas kito. Smarkiai kruvina niekšybe nusivylę,

vis kantriai laukia  atitinkamai atsiversiančio aiškiaregio  gydytojo laiko! 

 

Ir jei pirmasis teiksis iškeliaut už kankinį anksčiau į Nieką,

tada ir paslaptis iš bučiaus  užraktų tvirtų ištrūks galiausiai,

o kol lemtis taip nesuvokiamai  ilgai šiandieną zuikiškai dar miega,

tol mes spėliokim ir po trupinėlį savom  hipotezėmis kliaukimės…

 

 

KAILIŲ KIRPIMAS

 

Pilnas pasaulis niekšų.

Jie iš mūsų naiviausių ieško.

Patikėkit, kasdien jų vis randa,

solidi jiems įplaukia renta!

 

Apgavysčių klastingų pilna –

Klaipėdoj, Kaune, Vilniuj;

patiklieji ryja kabliuką,

brangia kaina plėšikams moka…

 

Kolei bus mūsų tarpe avelių,

tol ir išgamos jiems diktuos valią,

nes kvailumas žmonių be galo,

kerpa vilnas jiems sukčiai kiek gali!

 

PO(P)LITINIAI KONSERVATORIŲ  ŠUNKELIAI

 

Rašau jums apie didelę teisybę ponų,

jų stebuklingą galią ir protus šviesius.

Turėti savą domkratizmą   visad  jiems malonu –

į „šventąjį“ Doradą veda ponai mus!

 

Štai vėlei mūsų parašus davatkos uoliai renka

jų pasamdytos ir asmens kodus

mes įrašyt vagims privalome, kad Lukašenką

baisiausiai įbaugintume – tai naudą didžią  duos!

 

Nugriaus Astrave elektrinės sienas

pabūgę gudai parašų ir bus gražu!

Kubilius įsitikinęs giliai Lietuvoje tik vienas,

todėl jis visada į karvedį ir panašus!

 

Kur buvote anksčiau, gurklius išpūtę,

ir delsėte, kol monstras augo ten?

Dabar jūs cento nevertoji „odė“

visus mus verčia į snukius jums spjaut! 

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

„Pačiu laiku“ susizgribta ir žąsys garsiai

tikrai atgis anuos galuos, kadais godžiai surytos,

ir mes politikos rimtos dirvonus taip išarsim,

kad atominė elektrinė „bus 

iš karto uždaryta“!

 

NEKEIKIM!

 

O papa, o čiačia –

šeimos klano valdžia!

 

Tai gerai, tai puiku

aviai bliaut tarp vilkų!

 

Nieks gamtos nepakeis,

visad būsim tokiais,

 

nes mes esam kvaili

ir nuo Dievo toli,

 

tad visuomet kalti

tiktai mes – ne kiti.

 

O čiačia, o papa –

ši giesmelė trumpa;

 

pabaiga už tvoros,

tarp paminklų doros:

 

ten lygybė tiktai,

tad nekeikim piktai…

 

JIS!

 

Blaivusis atsargumas – mūsų cenzūra.

Kitokios šiandien kaip ir nebėra,

tačiau kai niekšą baksteli pirštu,

apsiputoja šunsnukis tuoj iš visų kraštų!

 

Ir tampa JIS teisus kaip niekados,

o tavosios emocijos tuoj pasiduos:

JO snukis iš auksinio lovio vis lapnos,

be ėdalo nebūdamas anei vienos dienos.

 

Įstatymai visi palankūs JAM,

Gudriam lyg lapė ir labai gajam;

JIS gali eurais apsidengt namus,

prieš tautą likdamas tylus, ramus…

 

Ir JIS visur ir visada teisus – 

prieš  Dievą, Velnią, prieš visus teismus, –

tas krienas išvešėjęs taip giliai, 

kad jam nebaugūs serpantinkeliai.

 

Ir cenzūra čia nieko nepadės

be garsiai ištartos JO pavardės,

o jei išrėksi ją – žinok, brolau, tada

išmuš tau paskutinė valanda!  

 

Teisybė it šviesybė tam gale,

nes tik turtingojo pas mus galia,

JIS šiepsis sau į užriestus ūsus,

be gailesčio įkinkęs mus visus!

 

 

VALDŽIOS  EILĖRAŠTIS

 

1.

Valdžia tam ir yra valdžia, kad traiško

savuosius žmones būdais įvairiausiais.

Šį josios požymį  nužmoginimo raiškų

su ponais susidūręs būtinai pagausi!

 

Nelauki dėkingumo iš valdžios veikėjų:

žemesnį už save ji visada sumindžios.

Ar ką laimėjai, kad ja patikėjai?

Dar negimė (kad ją suprastų) toks išminčius!

 

Kol dirbi, kol veži kiek krauna,

valdžia tave dar toleruoja, tyli, 

mat, savo protą pažabojęs jauną,

kasdien padovanoji po idilę.

 

Tik pabandyk netyčia ne tą žodį

ištart prieš valdžią – skrisi it keršulis

karvelis iš tarnybos – ir žinoti

ji nežinos apie tave ir tuoj nutolins!

 

Jokiu būdu nepataikauki valdžiai:

tave pasmaugs  jos klerkų kibios rankos.

Geriau palik jėgas savosios upės valčiai

ir sau tik gerbūvį statyti stenkis…

 

2

Visos valdžios velniui pamaldžios,

sotus alkano tikrai neužjaus.

Varykit šėtonui  jų žodžius saldžius,

nelaukdami nieko – greičiau, tuojaus!

 

Kol nesuimsi už gerklės pono,

tol tau siurbs kraują jis kaip aklys.

Ar už centus tau arti malonu,

kai saldžiabezdžių tapai arklys?

 

 

 

Vėlei pakyla liaudis* į kovą,

mitingai tampa vis aršesni, –

diena praeina, viskas nuščiūva,

ir vėl užspringstam skriaudos kąsny!

 

Viskas pabodo, esu be proto

iš barikadų pusės kitos,

ateitis nieko gero nerodo,

valdžia tik špygą po nosim duos!

 

Viską naikina, ką tiktai gali:

meną, kultūrą, kiurkso buki

šikniai ir ėda gyvą šalelę, –

kažkokį siaubą kasdien regi!

 

O kaip jie moka pateikti dailiai

diagramas, visokiausius planus, –

melui, pagyroms jėgų negaili –

mums, o ne jiems, viskas brangiai kainuos!

 

Vėlei rinkimai kiti ateina, –

tie patys snukiai žiurkių smaili,

traukia nuobodžią kretinų dainą –

būtinai rinki vėl juos, kvaily!

––––––––

* Liaudis – žmonės iš Lietuvoje gyvenančių tautų, o viena tauta – tik lietuviai.

 

3.

Kaip Sąjūdžio (sukurto kagėbistų, aišku)

laikais dažnėja mitingai prie seimo.

Kol kas žmonių argumentus jisai sutraiško

ir laiko bukagalvių dykaduonių šeimą.

 

Ir du kokie iš jų, demokratus vaidindami, ateina

į mitingą ir  tarp senjorų įsimaišę

per mikrofoną išstena visai kitokias kainas

ir mes pamatome visai kitokį braižą.

 

Tačiau akies juk varnas varnui niekad neiškirto

ir niekad to nebus – kiek galima sakyti!

Kaip kad šio krašto – narkomaniško ir girto –

jau neapleis benamiai ir pakampių afroditės…

 

To televiziniai gražuoliai iš ekranų

niekuomet nekalba, o savo psalmes gieda,

ir jie galvoja, jog žiūrovai mano,

kad nesimato partijų prasmirdus gėda?

 

Vis tiek, kai reiks, išlįs lyg juodos mėšlo musės

vėl lengvabūdžiai, užliūliuoti niekšų,

ir rudenį pavasariai vėl prasidėsią mūsuos

sezoniškai, su demokratišku užslaptinimu viešu…

 

 

 

 

 

 

 

 

PAMĄSTYMAI APIE REALYBĘ

 

1.

Po juodais akiniais slepiasi šulai,

kada ima svilti jų antri galai,

raitos it gyvatės, ginasi melu,

dažnas apsimesdamas naivuoliu kvailu.

 

Jie gyvena tarsi inkstai taukuose,

nes neliečiamybe remiasi garsia.

Jei godus plėšikas, jei vagių vagis –

vardą teisingausią visad jis įgis!

 

Tai įrodė laikas ir teismai sukti,

nieko nepajėgia jokia STT!

Liaudžiai ponai pučia miglą į akis –

Niekad už smaugimą jai neatsakys!

 

Nusibodo viskas, netikiu aš jais.

Ar jie nuo arenos kada nors nueis?

Gal… Bet nesulauksiu tos dienos šventos – 

Mano kelio pabaigai jie vilties neduos…

 

2

Kyšiai. Melas. Šantažas.

Godumas aptemdo protą. 

Laimingas, kad esu mažas, 

kad man sąžinės tai neduota!

 

Galiu ramiai sau miegoti.

Sapnai visi be košmarų,

o valdžia it gliti prostitutė,

pasiklojusi guolį nešvarų.

 

Toli aš nuo tų dalykų

ir mintys visai kitur skraido,

svarbiausia, kad sąžinė liko

teisiu, be nuodėmių, veidu.

 

Nereikia neuždirbtų turtų.

Gana, kiek turiu darbu doru,

savo rankomis susikurtu

stebukladarės lyros minoru…

 

3

Valdžios sąmokslas prieš tautą

atkaklus ir įžūlus –

daugel metų prievartautą…

Jis – šlykštūnų  pataluos!

 

Vis tie patys ir tie patys

nori tarpti valdžioje, –

vejas it raistų gyvatės…

Kuo tai baigiasi? Deja…

 

Tik blogyn pakalnėn ritas

reikaliukai mūs visų,

 

 

na, o šunponių elitas

tampo šalį už kasų…

 

Netikiu jokiu seimūnu, 

nei ministrais, nes giliai

įsitikinau aš, po perkūnų,

kad skirtingi mūs keliai…

 

Nieko bendro nė minutę –

koktus melas ir klasta

neigiamybes tik įrodo,

nes teisybė prarasta…

 

 

GAL DAR KAŽKADA SUNIVELIUOS?

 

Per televiziją kultūrministris vapa

kilnius žodžius, idėjas ir planus,

o reikalai kultūros ritasi į kapą,

nebesustodami anei vienos dienos.

 

Ar kvailas jis, ar aklas, ar nenori

Matyt, girdėti niekuomet žmonių?

Juk jis paskirtas šios srities prioras,*

tik ne apsimetimais būt kilniu.

 

Aš pateikiau šiais bibliotekų metais

kelis vaizdus, kas vyksta senoje

Martyno Mažvydo šventykloj… Matais

naikinimo spaudos nesusilygins nieks su ja!

 

Nekreipia dėmesio mažiausio ponai,

Tik afišuojas „nuopelnus didžius“,

Meluoja, giriasi ir elgiasi lyg hunai…

Kada nuodingieji liežuviai jų nudžius?

 

Tai šiandieninių bibliografų vaisiai,

debilų žiauriai mirti pasmerkti, –

Su spaudiniais čia elgiamasi baisiai

ir jų dalužė it tulžis  karti.

 

Tai kur direktoriukas mandras spokso,

užrietęs knyslę į jaunas panas?

Ar jis pajudins pirštą savo soste,

ar ką nors teigiamo daryt panūs?

 

Aš savo atlikau, kiek sąžinė man leido, 

bet buvo kurčias mėlynas dangus.

Gal pragaras kontingentu prakeiktu

geriau nei angelai dabar paguos?

 

Žodžiu, šalis ši tik melais turtinga,

vagim, kenkėjais, išgamom baisiais!

Kitokie žmonės valdžiai nepatinka,

kitus ji auklės, koneveiks ir teis…

 

Jau įsitikinau, kad tas, kas mėšlą mala

ir kasa duobę ateities  kartom,

tas tik sudaro šiandien idealą –

visi kiti – morlokiškom** kaktom.

 

Man nusispjauti į ambicingumą,

Jeigu jis tuščias maišas niekalų!

Šalin palocių išpuoštą gražumą,

prisodrintą pagyrom ir melu

 

Už juos gyvatės daug kultūringesnės,

be sąžinės, bet instinktais gamtos:

joms reikalingas išgyventi kąsnis,

o ką jūs gyvatynas šaliai duos?

 

Prakeiks istorija šią maro puotą

Ir juodus „patriotų darbelius“;

deja, jų niekad neatves į protą, 

tik kitos kartos gal suniveliuos…

––––––––––

* Prioras – (lot. pirmas, vyresnysis) renkamasis pirklių arba amatininkų gildijos vadovas.

* * Morlokai – anglų rašytojo Herberto Džordžo Velso (1866 – 1946)  fantastinio romano „Laiko mašina“, parašyto 1895 metais, literatūriniai herojai: didelėm, be smegenų galvom, dar didesniais pilvais, išsigimėliai, kurių kojos ir rankos primena didelių vorų galūnes. Jų proto likučiai yra užpakaliuose. Į darbą morlokus atveža specialiais automobiliais į kabinetą prie pat stalo, kur specialus kranas juos perkelia į krėslą. Tas pats atsitinka, kai morlokas užsimano į bufetą ar tualetą: automobiliai tik ir zuja per dieną tarp tualeto, bufeto ir kabineto, o kranų gervės tuos atgrasius vabalus be perstojo kilnoja iš vienos sėdynės į kitą… 

 

 

PASIUTĘ  ŠUNYS

 

Nebežinau, ar užsikraut dar vieną rūpestį,

nes aš save laikau tikrai per menką,

kad būčiau sąmoningai specialistų užmuštas

už tai, kad balsą kelt už Lietuvą vis tenka…

 

O gal mane įtrauks į antrąjį šimtuką

kokių „avarijų“ ar šūvių geradėjai,

kadangi jie atlikti savo darbus taip išmokę,

ko jokiuose romanuos neskaitei ir neregėjai.

 

Sovietų KGB, italų gangsteriai, ar vokiečių fašistai –

štai mokykla lietuviškų gabių bernelių,

kurie gražiai pasidarbavo lyg kopūstams nusiristi

galvoms kitų, stovėjusiųjų Mozei ant „teisybės“ kelio!

 

Nuodai, avarijos – ištobulintas bordžijinis* menas

(gal karalienės Bonos** – skirtumo nematau jokio),

dabar kas dieną įkyriai man mena,

kad solidi ta firma nesupranta juoko!

 

Jo paragavo ir Pociūnas, „šlapinęsis“ ant palangės,

ir Juras Abromavičius, išlėkęs susprogdintas specų,

net Lozoraitis, Pečeliūnas – niekas neišvengė,

ką dailiai suplanavo „patriotai“ Lietuvos nukneckint!

 

Nors aš save laikau menku, mažu žmogeliuku, bet visgi

sakau, ar mano stažas nepriaugo iki

lietuviškųjų dožų*** nuosprendžio, kad jį įvykdytų,

nors dar nepasiekiau anų „pašventintąjį“ lygį?

 

Gerai, kad nežinau… Esu kaip tas kareivis

pirmose linijose spirito išmaukęs šimtą gramų,

 

 

jog nukeliaučiau sąžiningai į aną pasaulį ir neišsiblaivęs

panirčiau į nirvanos sapną, palaimingai ramų…

 

Tai va, kokia seka dėsninga priekin juda

mūs reikalai, kad sinusitininkai**** šiapus tarptų,

nes be aukų niekaip netaptų judai judais,

kadangi it pasiutę šunys būtų išmesti iš seimo tvarto!

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –  

 PRAKEIKTIEJI  GYVATĖS-BRUDAI!..

––––––––––

* Bordžijų giminė – įtakinga ispanų kilmės Renesanso laikų giminė. Tais laikais ji buvo žinoma dėl savo korumpuotumo ir žiauraus valdymo, įskaitant vagystes bei politinių žmogžudysčių (ypač nunuodijimų) atlikimą.

** Bona Sfora – Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė (nuo 1518 metų) Žygimanto Augusto motina, nunuodijusi savo marčią Barborą Radvilaitę.

*** Dožai – Italijoje – respublikos valdovų titulas (VII –  XVII a.)

**** Arba konservatoriai.

 

 

NAUJIEJI  DVARPONIAI

 

Ar jums taip, brangieji, nebūna,

kad vargstant po valdišku stogu,

nuo sėdėjimo ima maust kūną,

tampa viskas labai nepatogu,

 

įgrįsta tos salės šviesios,

langai iš keturių pusių

ir gimsta labai kreivos tiesos,

apdergtos  lietuviškų musių?

 

O būtent taip ir nutiko

didžiausiam Lietuvos tvarte:

trinantis lygoms tarp lygų,

iki kaklo viskas apkarto.

 

Monotoniška, liūdna, pilka.

Tas pats ir tas pats kas dieną.

Pavirto ne vienas į vilką

ir kolega kolegą kankina.

 

Reikia aplinką kokčią keisti,

reikia valytis sielą,

regėti už sienų vaizdą,

kad būtų krūtinėje miela!

 

Nulipino šią dėžę klaikią,

pakrikštiję seimo rūmais,

dabar visi jie ją keikia,

pasąmonė galvose grumias.

 

Čia niekas jiems nepatinka…

Kaip rėkti, kur bėgti – nežino.

Kokia jų lemtis nelaiminga,

 prievartaujama  nusiminimo…

 

Ir šit gimė šventa idėja,

kupina gurkšnio šviežiojo oro, –

ji lyg burbulas tuoj padidėjus,

ištrūkt kuo toliau panoro.

 

Suraitė Valdovė mintį

pakeisti aplinką prastą:

čia nosies nenukabinti,

kitur glaustis vietą surasti.

 

Nusprendė sugrįžt į senovę

suremontuotuose rūmuos,

ten perkelti aukso lovį,

pašventus liaudžiai dorumą!

 

Ir vis dažniau ponai iš seimo,

reinkarnavęsi dvarponiais tyliai,

limuzinais dulka į kaimus

skolos atiduoti idilei.

 

Dvarų atstatytose menėse

jau vyksta posėdžiai brandūs:

tenai išrinktieji ganosi,

išpūtę šamiškus žandus.

 

Ne viena apvažiuota vietovė.

O kiek daug nelankytų dar laukia!

Jos sumažins Teiloro* krūvį,

kurio slėpt nereikės po kauke.

 

Jau Užutrakio rūmus aplankė.

Dabar televizijos bokšto viršūnėj

iš aukštai žvelgs į Vilnių pro langus

ir visų mūs svajas  įkūnys…

 

Kurgi Nida prie Baltijos jūros?

Kur palociai Kretingos parke?

Kur dar Lukiškių karceriai niūrūs!

Posėdžiautojai visur įves tvarką!

 

Gal sukars tarptautinį kruizą?..

Nesumaišę jokių interesų,

jie išspjaus tautai pažadą šviesų,

nuo protestų kvailų ją atgrasę!

 

Nes Vyriausioji žino, ką daro – 

carienė Puškino raštų.

Viršininkavimą** jos nemarų

reikia tautai plačiai pranešti!

 

Reziumė:

 

Kas jiems pensijos mūs apgraužtos?

Šviečia akys laimingų seimistų.

Sumokėsim už jų aukso šaukštus,

kad  centelį mums mestelt išdrįstų.

 

Tik nereikia jokių liaudžiai etikų,

nei estetiškų posėdžių. Patys

jie labiausiai jais ir nebetiki,

susiraitę mazgais it gyvatės!

 

 

 

Mes kentėjome, kenčiam ir kęsime!

Pažadai tie prasmirdę daug metų

per kelias kartas vilks ir vilks savo tęsinį,

jau neapskaičiuojami jokių matų!

 

––––––––––

* Frederikas Teiloras –   XX –ojo amž. pradžios JAV inžinierius, darbo organizatorius. Jis teigė, kad žmonės turi  būti naudojami lyg mašinos, gerai žinodami vieną vienintelę savo darbo sritį ir todėl joje  optimaliausiai atlikdami savo išmoktą veiksmą. Teiloras už tai įsigijo  labai abejotiną reputaciją. Kaip ir dauguma mūsų seimo narių.

** „Viršininkauti sugeba kiekvienas, o vadovauti gal iš šimto vienas“, –  kadaise pastebėjo poetas Pranas Raščius. 

 

 

ŠVENTVAGYSTĖ

 

„O gaila, kad tik tiek aukų…“, – 

kadais prasmirdo žodžiai niekšo…

Ir tapo baisiai nejauku,

kuomet jie garsiai pasiviešino…

 

Tiktai kantrybė dainose

neleido nužudyti šalį, –

su josios taktika narsia,

įrodžiusia, ką ryžtas gali!

 

Ji nuosekliai ir atkakliai

žingsniavo ir dainas dainavo,

ir laisvės kryptimi keliai

mus vedė pasitikti svają.

 

Pabudo merdėjus ilgai

didvyrių žemė tūkstantmetė,

nustebo priešai ir draugai –

jos narsų protrūkį pamatę!

 

Ir šliedamies prie jos kartu

nuodingi kirminai atkuto,

nepribaigti Vyties kardu,

pasislėpė už sesės rūtų.

 

Ir jau seniausiai gaudom juos,

ir traiškome šliužus nuodingus,

deja, kada tauta pajus,

kad gali būt nors kiek laiminga?

 

Jie veisias virusų greičiu,

troškina Lietuvą kas dieną

seniai labai gerai jaučiu,

matau, kaip baisiai ją kankina!

 

Priviso parazitų tiek,

kad jie – ne mes – vis viršų ima!

Todėl šiandien man pasakyk, 

ar jie  užsmaugs mūs atgimimą?

 

 

Gal per mažai tikrai aukų

tą Sausio 13-ąją buvo?

– – – – – – – – – – – – – – – – – 

 

 

Niekinga, gėda ir baugu

už taip išniekintąjį būvį…

 

Šiurpu už tuos kraupius žodžius,

kur bumerangu vis sugrįžta,

kurie ilgai dar neišdžius,

apspjovę šventąjį mūs ryžtą…

 

 

SPEKTAKLIS

„Teismui“ po ketvirčio amžiaus

 

Po ilgo ketvirčio margiausių metų vėlei

atslinko ta diena liūdna, kada

mus pasiekė už tiesą žuvusių šešėliai

ir vėlei atsinaujino kraujuojanti žaizda.

 

Karta nauja išaugo laisvės vygėj

ir, rodos, Lietuva dabar keliu

kitu pasuko į savosios laimės žygį, –

 bet man atleiskite, to pasakyti negaliu!

 

Keista labai gėlė, pražydusioji laisvėj…

Nebūtų gėda, tai didžiuočiaus ja,

nebūt skaudu, bučiuočiau aš ją skaisčią,–

tačiau jaučiu, kad melas bus, deja.

 

Užpuolė mano Gėlę amarai godieji,

nektarą godžiai čiulpia iš krūtų

ir tiek piktadarybių jie prisėjo,

kad darosi lig alpulio koktu!

 

O Lietuva, o motina Tėvyne mano!

Kada išdils tava juoda dėmė?

Visais laikais tave kankina, kas išmano.

Iš kur, sakyk, dar tiek jėgų semi?

 

Nemėgstu butaforinių saldybių kvapo

ir veidmainysčių bei pagyrų nekenčiu,

nes tavo „laisvė“ daugeliui mūs tapo

savųjų ponų sukauptu „kraičiu“ kančių!

 

Man sarmata pikta, kada dvoku alsuoja

išsikeroję parazitai-mafijozai, kada jie

sulindę į valdžios viršūnes, savo rują

atnaujina reguliariai gražiai, kuomet nauji

 

dvikojai jaunesni į jų kėdes vis tupia

ir sriaubia syvus tavo, tėviške šventa,

nes rūmuos Vilniuj palei lėtą Neries upę

yra keista, tavus vargus vis audžianti, vieta.

 

Dabar, praėjus ketvirtadaliui kantrybės metų,

teisybės tomų tomai prikimšti stori

ant paruošto spektaklio ilgo stalo atsirado

ir vėl juodus Istorijos faktus klausyt turi.

 

 

Deja, subliukš šis farsas lyg balionas*

ir vėlei nusipraus kraujuotus delnus žmogžudžiai, –

neišsipildys jūsų viltys, brangūs žmonės:

spektaklis pasibaigs juokingai ir tuščiai!

 

* Manieji žodžiai išsipildė 100 procentų!

                              

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top