skip to Main Content

Mokslininkas E.Satkevičius: „Didžiulius emigracijos mastus bando maskuoti elitas“

Lietuvoje greta plintančio skurdo ir jau porą metų kurstomos karinės isterijos bangos ryški ir masinės emigracijos problema. Ištuštėjo kaimai, dabar jau atėjo tikrasis  „sodybų tuštėjimo metas“ (toks buvo kadaise populiarus rašytojo J. Avyžiaus romanas), ir Lietuvos miestuose gerokai sumažėjo gyventojų. Gyventojų skaičius nesumažėjo o šiek tiek išaugo tik sostinėje Vilniuje. Praeityje teko daug domėtis emigracijos tema, apie tai bendrauti su žinomu ekonomistu prof. Lazutka, su Vyrų krizių centro vadove O. Liutkevičiene. Šįkart šią aktualią temą aptariame su kauniečiu docentu Edvardu Satkevičiumi, kuris jau daugelį metų nagrinėja masinės emigracijos klausimus, gerai susipažinęs su sparčiai kintančia Lietuvos demografine padėtimi. Jis skelbia straipsnius ta tema, skaito paskaitas bei dalyvauja konferencijose ir seminaruose. Padėtis išties dramatiška-nuo 1990 metų iš Lietuvos išvyko pusantro milijono žmonių, faktiškai trečdalis šalies gyventojų. Tokią svarbią tema ir aktualu aptarti su docentu E. Satkevičiumi, kuris gali konkrečiai atsakyti į įvairius klausimus.

Jūs bene pirmasis Lietuvoje dar nuo 2008-2009 metų pradėjote skelbti, jog oficialūs statistiniai duomenys neatitinka tikrųjų emigracijos iš Lietuvos į Vakarus mastų. Kokie statistinių duomenų apie gyventojų skaičių sudarymo kriterijai? Kodėl teigiate, jog oficialūs duomenys smarkiai skiriasi nuo tikrųjų duomenų? Ir dar-ar gyventojų skaičius sumažėjo visose Lietuvos vietovėse? Gal yra tokių vietų, kur gyventojų skaičius išaugo?

Tikrai taip, teko išsamiai nagrinėti paminėtus dalykus. Lietuvos valdžios  taktika labai paprasta, ir deja šioje vietoje šis paprastumas jau veda į prastumą – faktiškai yra žiūrima tik pagal registracijos vietą, ir pagal tai žvelgiant, susiklosto įdomi situacija-daug žmonių formaliai registruoti Lietuvoje, tačiau faktiškai gyvena užsienyje, jau 3-10  ar daugiau metų gyvena Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse. Tačiau jie priskiriami Lietuvos gyventojams, nors faktiškai gyvena ir mokesčius moka kitose šalyse. Aišku, tie žmonės palaiko tam tikrus ryšius su Lietuva, jie du – tris kartus čia atvyksta, gimtinėje kartais būna likę jų vaikai ar tėvai, kiti giminės, kuriems prakutę emigrantai atsiunčia ir piniginių lėšų. Tačiau žvelkime tiesai į akis-tai jau ne Lietuvos gyventojai. 

Dėl gyventojų skaičiaus sumažėjimo, tai galima konstatuoti, jog vienintelė vieta, kur gyventojų skaičius nesumažėjo, o šiek tiek išaugo-tai Lietuvos sostinė Vilnius. O visur kitur gyventojų sumažėjo- Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kituose miestuose bei rajonuose. Štai Panevėžyje per dvidešimt kelerius metus gyventojų skaičius sumažėjo virš 20 procentų (1990 m. čia gyveno 117 tūkstančių gyventoju, o dabar tik 87 tūkstančių žmonių). Pasvalyje 1990 m. gyveno 13, 5 tūkstančio žmonių, o dabar vos 8 tūkstančiai, taigi gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei trečdaliu. O jei žvelgiame i kaimus, tai yra tokių kaimų, kur  prieš 10-15 metų dar buvo po dešimt ir daugiau sodybų, o dabar liko vos viena gyvenama sodyba arba išvis gyventojų neliko. Senoliai miršta ar išsikelia  pas vaikus, jaunimas masiškai traukia į Vakarus, na tam tikra nedidelė dalis patraukia į sostinę. Tikrai „sodybų tuštėjimo metas“.

nuo kada Lietuvoje išaugo emigracijos mastai? Kai kurie konservatyvus politikai vis kaltina labiau kairesnes jėgas-kad jie valdė gerai, taktiškai, valstybiškai, tačiau štai kairiųjų jėgų valdymas neva buvo pragaištingas ir privedė prie masinės emigracijos bangos?

Esu susipažinęs su ta padėtimi ir deja galiu paneigti mitą apie konservatorių „laimėjimus“. Štai viena itin ryški emigracijos banga prasidėjo nuo 1999 metų. Konservatorių valdymas buvo populistinis, vyko masinė privatizacija, ir visos viltys buvo siejamos su tuo, jog neva laisva rinka viską sureguliuos, visos problemos spręsis savaime. Deja, 1999 metų pavasaris buvo lemtingas atskaitos taškas.  Tuomet pradėjo žlugti įvairios įmonės, staiga kilo maisto produktų ir įvairių paslaugų kainos, o daugelio žmonių pajamos nekilo ar net sumažėjo. Ir tuo metu emigracijos mastai išaugo net  kelis kartus. Sekantis etapas- itin ženkliai emigracija išaugo nuo 2004 metų, kai Lietuva oficialiai įstojo į Europos Sąjungą. O 2009 metų pradžioje, kada Lietuvą vėl valdė konservatorių vyriausybė, šalyje klostėsi itin sunki ekonominė padėtis. Vėl pradėjo žlugti dalis įmonių, o kai kurios įmonės atleido po 20-30 procentų darbuotojų, bedarbių armija didėjo, o bedarbystės pašalpos buvo smarkiai apkarpytos.  Be to, premjero  Kubiliaus reformos kirto per smuklųjį verslą, buvo pakelti įvairūs mokesčiai. Tada daugybė žmonių paliko gimtąjį kraštą ir iš esmės bėgo nuo skurdo į Airiją, Angliją Ispaniją, ir kitus kraštus.

Kokie galimi emigracijos pažabojimo būdai?  Gal reikia pagaliau imtis atstatyti socialinį teisingumą? Ir žaboti korupciją? Gal Lietuvai nereikia ir tiek sunkiosios  ginkluotės, didžiulių karinių poligonų, juk tam išleidžiamos didžiulės valstybės biudžeto lėšos? Juk šias lėšas būtų galima panaudoti įvairių socialinių programų vystymui, atlyginimų ir pensijų kėlimui, švietimo sistemos plėtrai? O tai ko gero padėtų realiai pažaboti emigraciją?

Socialinio  teisingumo stoka- tai viena kertinių Lietuvos problemų. Faktiškai net  tarpukario laikais egzistavo norma-skirtumas valstybės sektoriuje tarp minimalaus atlyginimo ir maksimalaus, didžiausio atlyginimo buvo 8 kartai. Deja, dabar tokių kriterijų nesilaikoma-net valstybės sektoriuje skirtumas tarp minimalaus atlyginimo ir maksimalių atlygimų  didžiulis-iki 30 kartų. Lietuva randasi kelių skurdžiausių Europos šalių tarpe, kadangi  kainos europietiškos, o štai žmonių pajamos menkos. Atlyginimus gaunantys piliečiai dažnai turi tik 250-400 eurų mėnesines pajamas. Dar prasčiau laikosi pensijas gaunantys piliečiai-didelė jų dalis tegauna 150-250 eurų per mėnesį. Pilietiškos jėgos šiuo metu kelia iniciatyvas, jog būtų imtasi konkrečių priemonių  socialinio teisingumo atstatymui – minimali alga siektų 600 eurų į rankas, o pensijos būtų nuo 300 eurų. Kas liečia karinę sritį, tai   daugumai piliečių aišku, jog tas  ginklų pirkimo vajus  neveda į šalies klestėjimą, tai tėra kažkieno pasipelnymo schemos, galimai pelnosi kai kurie politikai, įvairūs tarpininkai. O tam juk naudojamos visų šalies piliečių sukaupto valstybės biudžeto lėšos. Jei šios lėšos būtų naudojamos įvairų socialinių programų vystymui ir kitoms daugumos piliečių reikmėms, tikrai greičiau kiltume iš nuosmukio duobės“.

Esate mokslininkas, daugelio straipsnių autorius, taikus Lietuvos pilietis. Tačiau kiek žinau, buvote teisiamas dviejose administracinėse  bylose?  Kas tai per bylos, kuo užkliuvote?”-

,,Taip, buvau teisiamas dėl antikarinio mitingo Kaune ,,NATO NE. Taikai –TAIP” , kuris vyko 2014 m spalio mėnesį organizavimo. Buvau vienas iš kelių šios akcijos organizatorių. Ir antrą kartą vėl užkliuvau, kai 2015 m. vasarį vyko alternatyvus Nepriklausomybės dienos minėjimas Kaune. Ir tada buvau vienas iš kelių šio renginio organizatorių. Po pirmojo teismo procese buvau išteisintas. Sėkmė mane lydėjo ir antrame teismo procese. Tai tipiškas pavyzdys, kaip kartais valdžios struktūros nepagristai trukdo piliečiams. Eikvojamas šių piliečių laikas, lėšos, reikia samdyti advokatus. Ir teisėjai apkraunami darbu, eikvojamos biudžeto lėšos. 

Galiu dar pridėti, jog 2015 m. rugpjūčio mėnesį uždrausta mano paskaita Kaune, kuri turėjo vykti  Švietimo istorijos muziejuje. Pats uždraudimas buvo staigus  ir mįslingas-likus parai laiko iki paskaitos, man paskambino šio muziejaus vadovė ir pasakė, jog iš Vilniaus atėjo nurodymas neleisti, kad ši paskaita vyktų muziejaus patalpose. Ir rugsėjo mėnesį buvo uždrausta kita jau suplanuota mano paskaita. Tokios tad Lietuvos realijos- vyksta persekiojimai aktyvių piliečių atžvilgiu, įvesta ir dalinė cenzūra-vis dažniau uždraudžiamos taikios paskaitos, daugėja atveju, kai įvykdomos kratos, ir po jų iš piliečių namų išnešama daugybė knygų. Taip, elementarių knygų, kurių galima gauti knygynuose. Kas tai per „demokratija”? Aš manau, jog teisėsauga turi kovoti su korupcija, su sukčiavimais, su narkotikų prekyba bei kitomis panašiomis negerovėmis. Tuo tarpu taiki pilietinė veikla-taikios akcijos, paskaitos, seminarai, knygų ir kitos literatūros laikymas  turėtų būti neliečiama sfera, į kurią įsikišama tik tada, jei akcijų ar paskaitų metu skatinama vykdyti riaušes, padegimus, pastatų užėmimus, o laikoma literatūra irgi  turi karo kurstymo, masinių riaušių skatinimo požymius. Deja, žinau daug atvejų, kai piliečiai buvo persekiojami, nors tokių požymių nebuvo. Nepaisant tokių procesų, reikia laikytis tvirtos pilietinės pozicijos-vykdyti žmonių švietimo projektus, rengti paskaitas, seminarus, vykdyti kitas taikias antikarines bei antifašistines iniciatyvas. Ir neužmiršti, jog valstybė ir Tėvynė – tai skirtingos sąvokos. O būti pilietiškais ir aktyviais – savo Tėvynę gerbiančių piliečių pareiga.”

Ačiū už pokalbį.

Giedrius Grabauskas

 

Facebook komentarai
Back To Top