skip to Main Content

MES – SAMOGITAI, MES – ŽEMAIČIAI 2019 METAIS ŠVENČIAME SAVO 800 METŲ RAŠTIŠKO PAMINĖJIMO SUKAKTĮ,  NORS PRIVALĖTUME ŠVESTI

 

 

NE MAŽIAU NEI 2000 METŲ GYVAVIMO SUKAKTĮ

Studijos, atliktos istoriografiniu, semantiniu, semiotiniu, sintaksiniu ir pragmatiniu būdais eskizas

Įvadas pagal istoriką Aivarą Lileiką, jam leidus

„Jau pirmuosiuose amžiuose Ptolemėjas mini Sarmatų gentis Sūduvius, Galindus, Igyliones (Jotvingius). Kodėl niekada nešventėm jų garbaus antro tūkstantmečio paminėjimo?

Sensacingiausias atradimas – pagal Padujos universitete tebeturimą 8 amžiaus žemėlapį 1578 metais S. Münsterio perpaišytas Vidurio Europos žemėlapis 
 

Teiginys, jog civilizacija kilusi iš Europos, iš tiesų yra klaidingas. Didžiausia tikimybė, jog tai ką mes suprantame kaip „civilizacija“ kilo Anatolijos regione, dabartinėje Turkijoje.

Kartu su žemdirbystės-matriarchato (moterų valdžia) atsiradimu apie 10 – 12 000-mečių atgalios.

Pastaroji pasiekė Europą prieš maždaug 8000-mečius. Nūdien ji įvardijama kaip Boian, Hamangia, Karanovo, Starcevo, Vincos, Brūkšniuotosios Keramikos kultūros, kurios senesnės už Šumero-Egipto kultūras mažiausiai 3000-2000 tūkstančiais metų. Net ir mums įprasto rašto atsiradimas kildinamas iš šių vietų.

Paminėtuose vietose galutinai susiformavo matriarchalinė-žemdirbių civilizacija. Beje, tyrinėtos ir išsamiai aprašytos istorikės Marijos Gimbutienės.

Tad faktai liudija – Šumeras ir Egiptas tik šios matriarchalinės civilizacijos išvestinės; savotiškas vyrų-berniukų maištas, pabėgimas į pelkynus ir dykumas nuo Moterų Motinų valdymo.

Šiame regione susiformavo patriarchalinė visuomenė.
 Taip – būtent randame pirmąsias karines-patriarchalines valstybes, užsiimančias „civilizacijos“ sklaida kariniais žygiais-plėšimais. Čia užgimsta ir mesianistinė mitologija-teologija apie Vieną (ir vienintelį) Dievą Vyrą – Saulę, gimdantį tikrovę, apie išrinktąją tautą, kurią suvienija karalius Saulė. Todėl visoms patriarchalinėms-karinėms kultūroms ši vieta nepaprastai svarbi.

Panašiai kaip krikščionybei Jeruzalė.

Tai jų mitas-pasaka. Be šių mitų jos – niekas. Kodėl? Todėl, kad tikrovėje – gimdo tik moterys. Gimdo ir kurią brangiausio ką gali sukurti visa žmonija – Ateitį: Vaiką. Todėl Moteris – Saulė, o vyras tik Jos atspindys – Mėnulis… pajuokausiu – savotiškas Mielas Nulis.

Jei paimsime žemių esančių tarpe Baltijos ir Juodosios jūros aprašymus, atitinkančių LDK ribas, pastebėsime, jog Herodotas, Ptolemėjas, Strabonas, Tacitas, Plinijus ir t.t. šias žemes įvardina kaipo Europinę Sarmatiją. Ir tai tęsiasi ne 2 -3 metus, bet daugiau nei 2000-mečius. Daugiau nei 2000 metų! Iki pat XVIII a. Tad iki susikuriant Lietuvai visas šis kraštas buvo vadinamas tiesiog Sarmatija. Jau pirmuosiuose amžiuose Ptolemėjas, vienas iš garsiausių kartografų, mini Sarmatų gentis Sūduvius, Galindus, Igyliones (Jotvingius).

Išties daug smagiau būtų švęsti vienos iš Sarmatų genties – Sūduvių antro tūkstantmečio paminėjimą. Nors ir tūkstantmetis visai smagu… tačiau štai čia ir išryškėja religiniai-politiniai interesai. Mes pasirenkame ne savą istoriją, o mums primestą. Viską pradedame skaičiuoti nuo susidūrimo su krikščionybe. Nuo „barbarų-pagonių-tamsuolių“ susidūrimo su „šviesos-civilizacijos nešėjais Šv. Romos imperija“.

Įrodymų, jog sarmatai ir baltai – ta pati tauta tiek daug, kad net keista kaip jų niekas nemato. Pradžiai pabandykite atmesti tam tikrus naujadarus, pvz. „Baltai“, „Slavai“ ir „Indoeuropiečiai“ . Tuomet pasidomėkite sarmatų genetika, nustebsite, jog sarmatišką geną R1a turi didžioji Rytų Europos gyventojų (įskaitant Lietuvius), bei Indijon atsikėlę Arijai. Laidojimo papročiai, tautosaka, gyvenimo būdas, paveldas, net kalba – tiesiog akivaizdžiai tapatūs

[1322 M.] GEDIMINO LAlŠKAS POPIEŽIUI JONUI XXII:
 Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų ir t. t. karalius.
 <…>
 Tai ir yra priežastis, kad jūsų kilnybei šiuo laišku pareiškiame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių iš teutonų namo magistro [daromų] žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atkrito. <…>
 
 Laiške patvirtinama, jog tikrasis karalius – Gediminas, o Mindaugas mažiausiai nusipelnė juo vadintis, nes kurį laiką buvo besarmatis – atsivertęs į Kristaus tikėjimą.

Šv. Romos imperijos ir krikščionybės (karinio patriarchalizmo) plėtra apie XV a. pasiekė ir vieną iš paskutinių istorinės Sarmatijos lopinėlių Lietuvą.

Po kelis šimtmečius trukusių kruvinų kovų su katalikiškąją – ortodoksiškąją ekspansija palūžo ir mūsų kraštas.

Lietuva apie 1387 – 1418 tapo krikščioniška. Jogailos ir Vytauto dėka. Mano supratimu, tai du negabiausi Gediminaičių kilmės politikai. Juk su jų mirtimi mirė ir Lietuva. Tiksliau Jos idėja kurta Lizdeikos-Vytenio-Gedimino. Minties vienijančios visas religijas, Europą bei Aziją.

Vytautas su Jogaila pasirinko katalikybę, tiksliau poliakišką jos atmainą, o pastaroji ir suvešėjo lyg koks grybelis ant medžio, suvalgydama ir patį medį – Lietuvą, kurios dalys tuomet buvo ir Rusija, ir Poliakija (Polša).

Krikščionimis mes taip ir netapome, tik mūsų karinis elitas tapo katalikiškai poliakiškais šlėktomis.“ 

 

I DALIS – ISTORIOGRAFINĖ APŽVALGA

 

 

 

Mūsų proprotėvių sarmatų atsiradimo vietovė ir proprotėvynė buvo Antalijos (antai lyja) plynaukštė pietuose nuo Auksinio ežero (dabartinė Turkija). Įvykus gamtos pokyčiams ir Antalijos plynaukštei tapus sausringai, mūsų proprotėviai ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų dviem kryptimis patraukė šiauriau.

 

Dalis apsigyveno apie Dunojų (dakai, trakai), kita dalis (sarmatai, getai) atėjo pro Kauko kalnus (Kaukazo). Istoriniais duomenimis remiantis, net šešis tūkstančius metų prieš Kristų mūsų protėviai gyveno labai dideliame žemių plote nuo Lado (Ladogos) ir Ano (Onegos) ežerų šiaurėje, Arelio (Uralo) kalnų rytuose, Auksinio (Juodosios jūros) ežero pietuose, Sarmatų (Karpatų) kalnų pietvakariuose, Vistulės (Vyslos) žemupio iki Adaros upės (Oderio) vakaruose ir Sarmatų (Baltijos) jūros šiaurės vakaruose  (M.Gimbutas. “The Balts”, New York, 1963, p.83).

 

Mūsų probočiai europoindiečiai (jokiu būdu ne indoeuropiečiai, kaip vadina vokiečiai) sarmatai, gyvenę Antalijos plynaukštėje prie Auksinio ežero (dabar Turkija), kai po ledynmečio pradėjo atšilti klimatas, keliavo vis labiau į šiaurę, kol jiems kelią pastojo didelė jūra. Ta jūra seniausiuose pasaulio žemėlapiuose buvo vadinama Sarmatų ežeru, jūra, tai yra mūsų probočių jūra.