skip to Main Content

 

Mes prieš absurdą – tiesa, pirmyn!

Pradėsiu sakiniu: jei šis mano rašinys mes iššūkį mus supančiam absurdui, t.y. melui, kalbos ir tiesos kraipymui, mūsų, kad ir tylinčių ir bijančių prasižioti, tikslas bus pasiektas. Su melu, istorijos ir tiesos iškraipymu – taikytis nevalia… Padrąsinkime jaunimą niekada nesitaikstyti su žmoniją kaustančiu melu, absurdu, skausmu. Nesirkime dvasios liga, gydykime ją tiesa, nors ir labai sunkiomis priemonėmis, t.y. kai apribota žodžio laisvė.

Taigi. Pirmiausia, kodėl nėra radijuje, televizijoje regionų valandos, tiksliau, suteikto žodžio rajono dirbančiajam ar bedarbiui skurdžiui. Kodėl leidiniuose nėra viešinama tiesa, jeigu ji liečia vyriausybę arba ponulį, valdantį kaimo žmogutį kartu su atgautais savo senelio ar prosenelio hektarais. Ar tai natūralu? Prisiminkime ir patyrinėkime tarybmetį. Ir nebijokite to žodžio – jis lietuviškas.

Tai pavyzdys iš mano patirties tarybmečiu. Kartą Šiaulių valdžia bandė nugvelbti mokytojai skirtą butą. Mano skundas pasiekė Maskvą ir po dviejų savaičių mokytoja jau kraustėsi į jai skirtą butą. O apie kyšius jokios kalbos nebuvo. Prisiminkime, ką darė tarybų valdžia su kyšininkais, kaip buvo sušaudytas gastronomo direktorius Rusijoje. Retas atvejis, bet žmonės buvo auklėjami, ne tik baudžiami.

O dabar? Savaitę spaudoje rašoma apie šimtatūkstantinį kyšį, tyrimas 7-10 metų ir jau senatis. Milijono vagis laisvėje, milijonas kišenėje. Stebėkime besitęsiančią Masiulio bylą. Tarybmečiu būtų suimtas ir per mėnesį išspręsta. O mūsų „humaniškame“ kapitalizme vaikšto laisvas nusikaltėlis, tariasi su sėbrais, kaip išsisukti, kuria sau palankias istorijas, laukia senaties ir tiek žinių… Žinau, kad būsiu ponų išvadinta „vatnike“ arba Kremliaus agente, bet tiesos ašaros gyvos manyje. O kai manęs nebus, jos liks gyvos doro lietuvio širdyje. Nes tiesa nedingsta, kaip pavogtas milijonas vagies kišenėje.

O galvos mūsų – ne „vatnikų“, ne „sovietikų“, bet „štatnikų“. „Štatnikai“ – tai JAV piliečiai. Jeigu „sovietikai“ – ne kalbos teršalas, tai ir „štatnikai“ turėtų būti priimtinas žodis. Tiek ir tesaugome, tiek ir tegerbiame lietuvių kalbą.

Kitas skandalas – vaikų atiminėjimas. Kas pagalvojo apie vaiko širdelę, kuri neturės prie ko prisiglausti? Globėjų šiluma – ne mamos. Kraujo ryšys – amžina šiluma savo žmogui. Baisu ir pagalvoti, kad vaikas gali būti atiduotas lesbietėms arba gėjams. Ir auga vaikas, turėdamas „mamą vienas“ ir „mamą du“. Tas pats ir su tėveliu. O tikroji mama, pliaukštelėjusi vaikui gal net žaidybine forma, norėdama pabarti, verkia kažkur suplėšyta širdimi, plauna sielos žaizdas negydančiais vaistais – ašaromis.

Skųskite tėvus, jei pabarė, pliaukštelėjo ar nenupirko, ko norėjote. Toks vaiko teisių verdiktas. Baisus konclageris supa šeimas« Tas vaikas užaugęs gal vėliau verks ir gėdysis savo poelgio, kad paskundė tėvus, ieškos savo mamos. O mama gal dėl jo nevaikiško skundo, pamokyto aukštų valdininkų, baigė gyvenimą kilpoje. Atleisk, Viešpatie, jei toks esi, – atsidūsta lietuviai, spausdami prie širdies savo vaikus. Argi nėra priemonių su tėvais ir vaikais kalbėtis švelniai ir maloniai, pamokant, bet ne gąsdinant? Mes ne fašistai, mes mylime savo tautą griežtesnės priemonės tik degradavusiems, geriantiems tėvams.

Bendrose sueigose kalbėtis su tėvais maloniai siūlo „Motinų klubo“ moterys ir tėveliai. Priimkime į širdį gerumą. Neugdykime mažoje mūsų tėvynėje skundikų, liaudies vadinamų „stukačiais“. Mylėkime Lietuvą, kaimynus ir vieni kitus.

Neteiskime L.Kedienės, kuri neteko sūnaus, dukros, anūkų kovodama su pedofilija. Koks baisus melas, kad ji mokė sekso ir iškrypimo. Ji nedrįso net kalbėti su vaiku apie tai. O kas vyksta šiandien? Televizijoje – ištvirkavimas, net mokymai, kaip užsidėti kontracepcijos priemones. O 8-9-mečiai jau mėgina atlikti tokius veiksmus, klausia tėvų. Jei tėvai subara, – skundžiasi vaikų teisių apsaugai, o patys toliau aptarinėja, kaip pasismaginti su mergom. Pati stebėjau ir apakau. Baikime reklamuoti tą seksą. Mes užaugome be reklamos ir sukūrėme geras šeimas, turėjome kažką švento. O ką galvoja „Lietuvos ryto“ laidos, ištisai reklamuodamos seksą?

O dabar – dar vienas labai svarbus Lietuvos niekdarių „žygdarbis“. Tai paminklų, o kartu ir istorijos griovimas. Kryžkalnis – Lietuvos vietovė, rodanti kelius į keturias pasaulio šalis. Visus čia pasitiko ir rūtų šakele laimino lietuviškais rūbais pasipuošusi lietuvaitė. Staiga – sprogimas, griūtis, pabaiga… Taip pat susprogdintas Šiauliuose paminklas tarybiniam kariui – paminklas, skirtas atminti žmonėms, kovojusiems su fašistais, gynusiems Lietuvą nuo okupacijos ir pavertimo Ostlendu. Tai didvyriška. Žinome, kad bombelė buvo paruošta ir prezidentui A.Brazauskui. Tik atsitiktinumo dėka žmogus nenužudytas. Ir kas toliau? Tyla.

Lietuvaitė Kryžkalnyje su taikia rūtų šakele pasitiko visų tautų karius, grįžtančius, nugalėjusius

fašizmą ir išgelbėjusius tautas nuo okupacijos. Žudynės grėsė ne tik Lietuvoje, bet lūžis įvyko čia. Ir už lietuvaitės sveikinimą rusui, kazachui, anglui ar prancūzui, lenkui ar lietuviui griaunamas paminklas. Niokojama pagarba, lietuvių siunčiama viso pasaulio kariams už taiką ir didvyrišką žygdarbį prieš okupaciją ir žudynes. Nugriovė ir jokios atgailos, jokios bausmės. Ar tai normalu? Kas pasitikės Lietuva, kas ją gins, jeigu ištiktų tokia pat nelaimė.

Kiek kalbėjau su žmonėmis, visi jie pasmerkė griovėjus. Tai – idiotai, kurie nesupranta laisvės, – kalbėjo žmonės. Taip pat žmonės reikalavo:

1)              Jokio pasigailėjimo užsakytojui ir vykdytojams. Užsakovas – V.Landsbergis, vykdytojai patys prisipažino…

2)              Atstatyti lietuvaitės paminklą Kryžkalnyje. Negali likti be bausmės „dėdulė“ ir jo adjutantas Tučkus. Tegul organizuoja kuo greičiau paminklų Kryžkalnyje ir Šiauliuose atstatymą. Nes čia sunaikintas ir istoriją primenantis žygdarbis.

3)              Vykdytojams dėkojame už prisipažinimą, bet tegul grąžina tuos pinigus, kuriuos jiems sumokėjo Landsbergis. Anot jo, tai labai „pigus“ paminklas – tegul ir atstato. Tegul vykdo tautos reikalavimus. Užtenka banalių iliuzijų. Sugebėjai sunaikinti tautos paveldą,- sugebėk ir atstatyti.

Pagarbiai

Birutė Dilpšienė ir kiti „Motinų klubo“ nariai

Facebook komentarai
Back To Top