skip to Main Content

 

Melo ir neapykantos prezidentė

 

Kasmetinis Dalios Grybauskaitės pranešimas – portalo „RuBaltic.Ru“ versija. Rusai išsityčiojo iš Lietuvos prezidentės, šio portalo autorius Aleksandras Nosovičius savaip pateikė D.Grybauskaitės pranešimą:

„Brangūs Seimo nariai“

Šiandien mes susirinkome tam, kad pakalbėti apie rusų pavojų. Prieš ketvirtį amžiaus Lietuva atgavo nepriklausomybė ir pasirinko  būti su Europa. Per tą laiką mes tapome visateisiais Vakarų pasaulio nariais, ir žaidžiame visuose elitiniuose vakarų klubuose. Lietuva – ne postsovietinė šalis, o šiaurės šalis, Skandinavijos dalis.

Mes europiečiai ir gyvename Europoje. Trečdalis gyventojų ten ir gyvena ir į Lietuvą grįžta tik atostogauti. 

Lietuva yra NATO narė, ir visi mūsų tikslai susiję su ES ir Vakarais.

Tačiau kalbėsiu ne apie tai, o apie rusų pavojų. Dėl savo geografinės padėties Lietuva yra tarp Rytų ir Vakarų, todėl dėl savo savarankiškumo turime nuolat kovoti.

Mes esame karo būsenoje, ir kariauja su mumis Rusijos federacija. Tiesa, karo ji mums nepaskelbė, ir sako, kad nežino, apie kokį karą mes kalbame, tačiau taip ir turi būti,  nes Rusija su mumis kariauja hibridinį karą. Kaip aš jau minėjau prieš dvejus metus, rusai mus jau užpuolė ir karas vyksta. Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Lietuva ir kitos Baltijos šalys vis dar fronto linijoje. Čia prasideda pasipriešinimas rusų agresijai. 

Jūs klausiate, kokių aš turiu įrodymų, kad rusai mums paskelbė karą? Apie juos ir kalbu, kitų įrodymų nereikia. 

Vien tai, kad Rusija turi sieną su Lietuva, jau yra grėsmė Lietuvai.

Agresyvus kaimynas brazdina ginklais mūsų kalbos ir kultūros lopšyje. Atsakydama į mūsų ir NATO batalionus, Rusija su nemotyvuota agresija stiprina savo kariuomenę Donelaičio gimtinėje.

Mes, Baltijos šalys, įsileidome tarptautinės pajėgas mūsų sąjungininkų, tankus ir aviaciją, o Rusija, vietoj to, kad suprastų mūsų taikingus tikslus, Kaliningrado srityje užsiima militarizacija.

Todėl mes visi Lietuvoje esame Rusijos hibridinio karo aukos, apie tai kalbu, nes tiesiog neįmanoma čia gyventi ir nejausti rusų agresijos. 

Rusijos įtaka visur, apie tai mus įspėja ir Valstybės saugumo departamentas. Nepaisant visų mūsų pasirengimų ir atsargumo, Lietuva tiesiog prikimšta Kremliaus agentų.

Net gi, Seime, išgirstame balsų, kad neva galima kai ko išmokti iš Rusijos. Pasirodo, kad Seimo vicepirmininkas yra pažįstamas su rusų žurnalistais ir „Rosatomo“ darbuotojais. Visoms šioms praktikoms mes turime pasakyti ryžtingą „Ne“. 

Dar vienas rusų hibridinio karo instrumentas prieš Lietuvą yra pavojingos atominės elektrinės. Kai tik tokią atominę AE Rusija ir Baltarusija stato ant Lietuvos sienos.

Vienintelis šios Astravo AE tikslas – paerzinti Lietuvą, kuri pagal ES reikalavimą uždarė savo posovietinį reliktą – Ignalinos AE, ir dabar pavydi. Baltarusijos AE, šiam atominio šantažo ir hibridinės agresijos įrankiui mes tariame ryžtingą „ne“, elektros iš jos nepirksime, po mėnesio vėl pasiskųsime, kad ten įvyko avarija, Briuseliui.

Visa Lietuva šiandien tapo karine stovykla ir visi kaip vienas priešinamės rusų agresijai.

Priešas gudrus ir klastingas : jo hibridinis karas prieš mus tuo baisesnis, kuo mažiau apie jį mes žinome. Jeigu ne mano budrumas, lietuviai visus šiuos metus nežinotų, kad , kad mes ilgai atmušinėjame agresyvių kaimynų atakas

Kad išlikti nepriklausoma, Lietuvai reikia padaryti keletą dalykų.

Visų pirma, turime tęsti integraciją į Vakarus. Pagal šį rodiklį Lietuva pirmauja pasaulyje – kas valandą į Vakarus integruojasi po 4-5 lietuvius, per dieną apie 100-200 žmonių, per metus – apie 50 tūkst. žmonių.

Pernai į Vakarus integravosi 15 proc. daugiau Lietuvos piliečių, nei 2015 m. Per pirmus tris šių metų mėnesius – tris kartus daugiau, nei tuo pačiu metu pernai.

Lietuvos vaikai nuo mažumės mokosi anglų kalbos, kad vos sulaukę pilnametystės, galėtų integruotis į Vakarų pasaulį, ir daugiau manęs gyvenime nematyti. Šią pažangią praktiką mes turime palaikyti ir tobulinti.

Tegul visi Lietuvos gyventojai integruojasi į Vakarus – tada mes pilnai išsivaduosime nuo Kremliaus agentų, ir taip atsilaisvins vieta NATO bazėms, kurios garantuos mūsų nepriklausomybę.

Mums reikia daugiau pinigų ginklams ir armijai. Donaldas Trampas atsiųs sąskaitą, mes ja apmokėsime natūra – karinėmis bazėmis Lietuvoje. 

Pernai mes daug pasiekėm, negailėjom armijai nei auksinių šakučių, nei peilių, nei gertuvių.

Mums reikia, kad Lietuvoje būtų priešlėktuvinės gynybos sistemos, ir už tai mums reikės mokėti iš Lietuvos biudžeto.

Dar susiveržime diržus, ir rasime pinigų ir priešlėktuvinei gynybai, ir NATO bazėms. Kam reikalingi mūsų socialiniai dalykai  – atlyginimai, pensijos ir stipendijos, palyginus su Lietuvos gynybos pajėgumais?

Jau padidinome išlaidas gynybai iki 2 proc. BVP, padidinsime ir iki 5 proc.

Jeigu kam nors tai nepatinka – lietuviški atlyginimai – gali integruotis Vakaruose.

Daug tikiuosi iš naujojo prezidento Donaldo Trampo, kuris per paskutinį NATO susitikimą man asmeniškai devynis kartus parodė dėmesio ženklus – tris kartus pažiūrėjo, vieną kartą nusišypsojo, vieną kartą pamojo ranka ir paklausė: „ o kas tu tokia?“.

Šie pozityvus ženklai rodo, kad Amerika bus nuolatine Lietuvos partnere, ir ateis į pagalbą Rusijos agresijos atveju.

Per šiuos metus įvyko daug įvykių – Didžioji Britanija nubalsavo už „Brexit“, Vokietija ir Prancūzija mums siūlo „skirtingų greičių Europą“.

Akivaizdu, kad tai Kremliaus diversinė veikla.

Tačiau mums yra ir kuo didžiuotis – Lietuva tapo šalimi, kuri labiausiai nukentėjo nuo sankcijų Rusijai, ir mums verta tuo didžiuotis. Nors tos sankcijos griauna Lietuvos ekonomiką, tačiau mes tęsime tokią politiką ir toliau iki begalybės.

Mes galėtume gauti pigią elektros energiją iš Baltarusijos AE, ir tai stimuliuotų mūsų ekonomikos augimą. Tačiau mes to nedarysime, nes turime principus – vietoj to nepirksim iš kaimynų elektros energijos, o ją pačią boikotuosime, paskelbsime didžiausiu pavoju Lietuvos nacionaliniam saugumui“.

Todėl, kad mes labai išdidus, ir mūsų neveikia raginimai būti pragmatiškiems.

Lietuvos piliečiai, būkite budrūs, nepamirškite apie rusų agresiją. Nebijokite apie tai kalbėti. Jeigu aš šiandien nekalbėčiau apie Rusijos agresiją, tiesiog neturėčiau jums ką pasakyti.

Nuoširdžiai

Dalia Grybauskaitė

 

Ką lietuviai išgirdo prezidentės metiniame pranešime? 

 

NUGIRSTAS POKALBIS 

 

 Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime skaitė aštuntąjį metinį pranešimą, tačiau ne visi lietuviai suprato šalies vadovės žodžius

 — Labas, Jonai. Aš vakar visą vakarą stengiausi suprasti, apie ką kalbėjo Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime. Net du kartus pažiūrėjau vaizdo įrašą su jos kalba. Na, korupcija — tai blogai, Rusija — didžiausia pasaulio priešė, irgi aišku. O apie kokią jauną politikų kartą ji kalbėjo, aš taip ir nesupratau. Štai tu atidžiau stebi politika nei aš, tai paaiškink man paprasta kalba — kur reikia eiti, ką daryti ir už ką ateityje balsuoti?

 — Visų pirma, Tomai, prezidentė visiems leido suprasti, kad ji ne visiškai patenkinta Vyriausybės, kurią šiandien valdo Karbauskio Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, darbu. O dėl to, kad „valstiečiai“ ministru pirmininku delegavo nepartinį Skvernelį, prezidentė tarytum viena ranka muša Karbauskį, kai kalba apie valdančiosios koalicijos politinį silpnumą, o kita ranka glosto Skvernelį ir tokiu būdu sėja nesantaiką Karbauskio-Skvernelio tendeme. O kas liečia sąžiningų politikų „jauną kartą“, tai čia, manau, net spėlioti nereikia. Sąžiningiausia ir nekorumpuota Lietuvos partija — konservatoriai, kuriems vadovauja jaunas ir energingas patriarcho anūkas Gabrielius Landsbergis. Būtent jis, apžvalgininkų nuomone, gali atnaujinti ir padidinti rinkėjų pasitikėjimą Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionimis demokratais. Tai liečia ir Lietuvos liberalus, kuriuos Grybauskaitė globoja. Būtent į šias dvi partijas ir jų lyderius — Landsbergį ir Šimašių — prezidentė sudeda visas viltis.

 — O kodėl tik į juos? Juk, atsižvelgiant į pernai metų Seimo rinkimų rezultatus, konservatoriai ir liberalai — tai ne visa Lietuva, ir jų politiką palaiko mažiausia šalies gyventojų dalis. Bet aš taip suprantu, kad vidaus politikos klausimais prezidentė ir su šia Vyriausybe, ir su buvusia, visuomet palaiko būtent šios tautos dalies požiūrį. Kodėl gi ji palaiko ne daugumą? 

— Iš pradžių prisimink, kas pirmą kartą iškėlė ir palaikė Dalios Grybauskaitės kandidatūrą 2009 metų prezidento rinkimų metu? Konservatoriai. Kieno nuomonės visus šiuos metus klausosi prezidentė? Konservatorių patriarcho — Vytauto Landsbergio. Ir čia viskas teisingai. Profesorius — daugiausia patirties turintis išmintingas Lietuvos politikas. Jis visada intuityviai jaučia, į kurią pusę reikia vesti tautą. Iš pradžių — toliau nuo TSRS, vėliau — į ES ir NATO, dabar ― prieš Rusiją. O dėl to, kad patriarcho sveikata ir jėgos jau ne tokios stiprios, tai savo idėjas jis transliuoja per jaunus ir energingus — Grybauskaitę valstybės lygyje, o partijoje per savo anūką Gabrielių. Aš tikiu, kad mes einame tinkama linkme, o tiems, kas to dar nesuprato, mes paaiškinsime populiariai.

 — Suprantu, kad šalies vidaus problemos — tai skirtingų politinių ir verslo grupuočių kovos laukas. Bet išorinėje arenoje visi valdantieji politikai vieningai pasisako prieš Rusiją. Reiškia, jie gali pasiekti tarpusavio supratimą! 

— Na, išorės politikos Lietuva šiuo metu pati nenustato. Visi gi puikiai supranta, kad mes — maža ir neturtinga šalis, ir reikšmingo vaidmens pasaulio politikoje neatliekame. O tai reiškia, turime laikytis „pasaulio stipruolių“ nurodymų. Štai nurodė mums „daryti šunybes“ Rusijai, ir mes tai darome. Rytoj lieps „draugauti“ su Maskva — ir mes pirmieji išsiųsime į Rusiją vyriausybinę delegaciją. Politika — tai didelė šachmatų partija, kurioje Lietuva ― tik pėstininkas. 

— Kaip tu, Jonai, gerai išmanai politiką ir aiškini puikiai! Tuomet atsakyk  į dar vieną klausimą. Štai 2019 metais turėsime rinkti naują prezidentą. Grybauskaitė jau nebegalės balotiruotis. Už ką gi mes turėsime balsuoti? 

— Čia irgi viskas paprasta. 2019 metais Gabrielius Landsbergis dar nebus sulaukęs 40-ies metų ir pagal Konstituciją jis negalės kandidatuoti į prezidentus. Dabartinė valdančioji koalicija, kuriai, deja, vadovauja ne konservatoriai, vargu, ar pakeis įstatymą specialiai „anūkui“. O tai reiškia, kad konservatoriai iškels ką nors mažiau žinomą. Bet yra ir toks variantas, kad prezidento rinkimų metu jie palaikys Vilniaus merą, liberalų lyderį Remigijų Šimašių, kad jis galėtų vėliau padėti Gabrieliui Landsbergiui tapti iš pradžių ministru pirmininku, o jau 2024 metais ir prezidentu. Ir tuomet teisingumas nugalės, ir Landsbergių pavardė pasiliks valstybės istorijos skyriuje „Lietuvos prezidentai“. 

— Eik tu, kokį įdomų man scenarijų pateikei! Dabar belieka tik stebėti, kaip visa tai bus įgyvendinta. Jeigu lygiai taip, kaip tu pasakei, 2024 metais aš tau šampano dėžę pastatysiu „prezidento Landsbergio“ inauguracijos proga. Lauksime…

 

Facebook komentarai
Back To Top