skip to Main Content

Jurgis BIELINIS, LSDS narys

 

 Maskva „Už mūsų ir Jūsų laisvę“

 

Tai buvo prieš 17 metų… Kaip daugelį, taip ir mane Sąjūdis pakėlė. Tereikėjo kibirkšties, ir mes nuėjome tėvų protėvių 

 

takais, išsivadavimo keliu.

 

Nuo 1963 m. rudens gyvenau Jonavoje, dirbau „Azote”. Sąjūdžiui prasidėjus nuėjau su Juo. Atkūrinėjau savo tėvų  – 

 

Lietuvos socialdemokratų – partiją. Jonavoje buvau įkūręs LSDP grupę, Vilniuje buvau LSDP tarybos narys. Jonavos 

 

darbininkų sąjunga, kuri buvo Sąjūdyje, pasiūlė mane kandidatu į Jonavos rajono tarybą ir buvau išrinktas jos nariu. 

 

1991 m. sausio pirmąjį sekmadienį iš ryto sužinojome, kad labai padidės kainos. Maisto produktai jau buvo normuojami ir 

 

pardavinėjami tik pagal talonus…

 

Man ir Vyteniui Aleksandraičiui, Sąjūdžio rajono tarybos nariui, kilo mintis kuo greičiau pasakyti savo rinkėjams, kad jie 

 

panaudotų neseniai įgytus maisto talonus sena kaina. Sukėlėme ant kojų Sąjūdžio deputatus, kad pavaikščiotų po savo 

 

rinkėjų butus ir ragintų eiti į parduotuves.

 

Jonaviečiai puolė pirkti. Baigėsi trumpa žiemos diena, bet žmonių eilės prie parduotuvių netrumpėjo. Prašėme parduotuvės 

 

direktorę pratęsti darbo laiką iki 22 val., vėliau iki 24 val., dar vėliau iki ryto… Jau tada man kilo mintis, kad „prasideda“.

 

O kad „prasidės“, man buvo aišku. Mėgau istorijos mokslą. Žinojau, sukilimus. 1957 metais per Vėlines ant Kauno kapų 

 

man gerai už tai iškaršė kailį. 

 

Supratau, kad Vilniuje įvyks tas pats. „Jedinstveninkų“ lapeliai, komiteto „Spasenije“ atsišaukimai aiškiai rodė, kad reakcija 

 

didėja. 

 

Pagaliau rytą matau per televiziją, kaip į Aukščiausiąją Tarybą veržiasi „raudonoji gvardija”. Prasidėjo. Aukščiausioji 

 

Taryba ginasi vandens čiurkšlėmis. Vytautas Landsbergis kviečia vilniečius į pagalbą. Tie atskuba. Atsigynė. Vėl V. 

 

Landsbergis kreipiasi į tautą. Kaip nepaklusi protėvių šauksmui, krivūlei, dūmams ant kalvų, liepsnojantiems laužams naktį!

 

LSDP taryboje ne kartą raginau ruoštis – SSSR nepakęs mūsų nepriklausomybės. Pagaliau A. Medalinskas užprotokolavo 

 

mano reikalavimą. Vieniems, mokantiems Europos kalbų, reikės vykti ieškoti pagalbos Vakaruose, kitiems, mokantiems 

 

rusiškai – pagalbos pas rusus. Aš siūliausi važiuoti į Rusiją. Kad pas juos jau prasideda, taip pat žinojau.

 

Prasidėjus Sąjūdžiui Lietuvoje įsikūrė keletas rusiškų laikraščių: Kaune „Kaunasskij vestnik“, Vilniuje – „Soglasije“, 

 

vadovaujamas redaktorės Liubos Čiornajos. Rusų kalba ėjo “Respublika“… Šie laikraščiai padarė milžinišką darbą. Aš juos 

 

siunčiau į Rusiją ir kitus raginau tai daryti. Pats vežiau.

 

Pažįstamas inžinierius iš Zagorsko man rašė: „Tavo laikraščius kabiname gamyklos koridoriuose, žmonės skaito ir linki 

 

jums viso to, ko jūs norite, bet perspėja, kad to pasieksite tik tada, kai pas mus bus tai, kas dabar vyksta pas jus.“ Tik 

 

visiškas kvailys galėjo, galvoti kad mes vieni galim pabėgti iš Sąjungos… 

 

1989 m. LSDP  XV suvažiavime atstovai iš Rusijos tokiais žodžiais kreipėsi į dalyvius: „Aš iš Sankt Peterburgo, aš iš Sankt 

 

Peterburgo“, kitas – „Aš iš Samaros, aš iš Samaros“. Vienas tuomet dar vadinosi Leningradu, kitas Uljanovsku. Tai buvo 

 

drąsus to laiko iššūkis. 

 

Sausio 10 d., ketvirtadienį, ankstų rytą skambinu iš Jonavos į Vilnių vienam LSDP vadovų Dobilui Kirveliui ir sakau: 

 

„Reikia šaukti LSDP suvažiavimą ar Tarybos posėdį, vieniems į Rusiją, kitiems į Vakarus reikia važiuoti ieškoti pagalbos. 

 

Likusiems imti vėliavas, socialdemokratinius šūkius, eiti į barikadas, ginti parlamentą”. Jis mane subarė: „Lietuvos 

 

nepriklausomybei jau galas, dar nesam jai pribrendę. Pasaulis mūsų nesupranta, reikia saugoti mūsų žmones, ten šaudys, po 

 

trejų ar ketverių metų mes vėl pasirodysim.“  Po tokių jo žodžių stipriai nusikeikiau… (Neseniai iš Godos Ferencienės 

 

išleistos knygelės sužinojau, kad  AMB’o ir co kaip pelės Sausio dienomis ir naktimis, po šluotą tūnojo).

 

Man tai buvo smūgis. Pasirodė, kad mano socialdemokratai visai nesocialdemokratiški. Tik eiliniai nariai tedalyvavo 

 

Sausio, rugpjūčio įvykiuose. LSDP vadai buvo perspėti, kad ten šaudys. Jie perspėjinėjo kitus. 

 

Į Lietuvą buvo atvažiavę K. Antanavičiaus iniciatyva pakviesti Socinterno žmonės. Mes jiems įrodinėjome, kad pavasarį 

 

skelbsime nepriklausomybę. 

 

Paskelbėme, o ginti nesiruošiame. To, ką pasakė Dobilas Kirvelis, nesitikėjau. Jis buvo vienas pagrindinių partijos atkūrėjų, 

 

pas jį, Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto dekaną, gausiai rinkdavomės aptarti Lietuvos ir LSDP reikalų. Ne, ne tokie 

 

buvo ano šimtmečio socialdemokratai. Jie juk gūdžiais caro metais skelbė nekompromisinę nepriklausomybę. Ant jų nugarų 

 

švilpė bizūnai. Carui, vėliau Stalinui ir Hitleriui socialdemokratai buvo didžiausi priešai. Jų daugiausia išžudė.

 

…Šiltai, „minkštai“ apsirengęs, nes tikėjausi gauti lupti, pasiėmęs pinigų palikau ašarojančią žmoną. Per Ukmergę 

 

išvažiavau į Vilnių. Jo prieigose stovėjo tankas…

 

Užeinu į LSDP būstinę J. Basanavičiaus gatvėje. Sėdi dvi sutrikusios moteriškės. Mano bičiulio redaktoriaus Algirdo 

 

Abromavičiaus nėra. Pasiimu šūsnį rusiškų laikraščių. Skubu prie parlamento. Čia – žmonių minių minios. Susitinku su 

 

dviem draugais – atsargos karininku Adomaičiu, socialdemokratu iš Kauno. Jis pasakė: „Ką tik priėmėme priesaiką, mes sau 

 

jau nebepriklausome, mus iš čia išneš tik negyvus – ginsim ir ginsimės. Aptarinėjam ką tik įvykusį Spaudos rūmų 

 

užėmimą“. 

 

Jis pritarė mano planui ieškoti paramos Maskvoje. Dar papildau rusiškų laikraščių atsargas, jau geras jų ryšulys. 

 

Paskambinu papulkininkiui Frolovui. Jis taip pat pataria važiuoti į Maskvą, duoda keletą telefonų ir namų adresų. Atsiprašo, 

 

kad pats važiuoti negalįs, vėl jam priepuolis…

 

Jau pavakarys. Aš geležinkelio stotyje. Čia vėl minios žmonių, visos kasos apgultos. Žmonės nervingi, vienas tiesiog 

 

išprotėjęs ir kitus į pamišimą varo. Jau išvažiavo dyzelinis traukinys Vilnius-Minskas, pravažiavo Talinas-Minskas. Jau turi 

 

išvažiuoti traukinys Vilnius-Maskva. Dar vienas turėjo važiuoti iš Vilniaus ir vienas iš Kauno. Per garsiakalbį pranešė: 

 

“Vilniaus geležinkelininkai solidarizuojasi su visais darbo žmonėmis ir traukinių neaptarnaus“. 

 

Nusikeikiau: kodėl neišvažiavau į Minską. Grįžtu prie parlamento. 

 

Naktis iš ketvirtadienio į penktadienį praėjo ramiai. Kartais iš garsiakalbių išgirsdavome, kad iš Šiaurės miestelio išvažiuoja 

 

tankai. Kalbėjo, kad prie Ministrų Tarybos sugavo provokatorių. Visą naktį netilo dainos, muzika. Vėliavos plazdėjo vėjuje. 

 

Tą sausį orai buvo nešalti.

 

Penktadienis praėjo be netikėtumų. Tvarkdariai skirstė žmones. Aš apsiėmiau saugoti patį atokiausią rūmų kampą nuo upės 

 

pusės. Nuotaika buvo gera. Kioskai su spurgomis ir kava veikė dieną naktį. Sutikau pažįstamą iš politechnikumo laikų 

 

Jadvygą Milevičiūtę. Jos vyras du kartus buvo sovietų lageriuose. Vėl sutikau Adomonį su draugais. Tuo metu priėjo dvi 

 

moterys su paaugliu berniuku. Pasiūlė karštų sumuštinių ir kavos iš didžiulio termoso. Jos kalbėjo laužyta lietuvių kalba. 

 

Nustebau, kad jos nelietuvės ir čia su mumis. Jos sakė: „Viskas bus gerai, mes nugalėsime, mes esame čia gimusios, 

 

augusios, laisvoje Lietuvoje norime gyventi. Valgykite, gerkite, neužnuodyta“. 

 

Kitoje aikštės dalyje vėl sutikau rusiškai kalbantį vyrą ir moterį, dalijančius karštą arbatą ir sumuštinius. Pasirodo, mes 

 

stipresni, negu manėme. Ne visi rusai „Jedinstvoje“ ir komitete „Spasenije“ sulindę… 

 

Daug vėliavų plazdėjo aikštėje prie parlamento. Žmonės kalbėjo rusiškai, lenkiškai. Tarp jų maišėsi ir kalbino žmones 

 

užsienio žurnalistai. Čia susipažinau su kunigu A. Keina.

 

Penktadienio vakaras. Vienam vokiškai kalbančiam žurnalistui ir aš pakliuvau ant kelio. Menkas mano vokiškas žodynas. 

 

Techninę dokumentaciją, gerai supratau, nes montavau, derinau vokiškus medicinos aparatus.

 

Netoliese sukinėjosi Robertas Čyvas su žmona. Jis jonavietis, Sąjūdžio dalyvis, vokiečių kalbos mokytojas iš Žeimių. 

 

Paskatinau jį duoti interviu ir sufleravau, kad prašytų Vakarų valstybių mūsų palaikymo. Kiek žinau, jo kalba adresatą 

 

pasiekė.

 

Minia – skruzdėlynas, į visas puses juda kruta, suka aplink parlamentą ratus. Ir aš su ja kartu.

 

Mano vėjų pagairėje saugomame kampe skystoka žmonių. Matau atvažiuojančius vis naujus autobusus. Juos stato šalikelėje 

 

prie Neries, o žmonės per pievutę žingsniuoja prie parlamento. Sugalvojau jais pastiprinti savo kampą. Prisisegiau rajono 

 

Tarybos deputato ženklelį prie striukės ir atvažiavus naujam autobusui jo žmonėms „nurodau“ – jeigu būtų pavojus, skubėti 

 

šiaurės rytų pusėn prie „kampo“. 

 

Dabar „leidžiu“ sau pasivaikščioti, rasti pažįstamų. Suvažiavę suvalkiečiai, dzūkai, aukštaičiai išdėsto savo sumuštinius su 

 

skilandžiais, kumpiais, dešromis, iš atsivežtų termosų vaišina kava. Dabar mano kampas, kaip ir visi kiti, visapusiškai 

 

sustiprintas. 

 

Visiškai sutemo. Susijaudinęs žmogus susiranda mane ir aiškina: „Viršininke, sugavom vaikinus, kurie benziną į rūmus 

 

ketino įnešti. Reikia išsiaiškinti“. 

 

Einu, jaudinuosi. Jei priešai? Tikrai, du vaikinai kuprinėse nešėsi butelius su benzinu, jie juo iš tolo dvokia. Dėl to kvapo 

 

juos minia, matyt, ir sulaikė. 

 

Stiprūs dėdulės po du kietai juos laiko už parankių. O šie rodo man popiergalius – leidimus. Žmonės siūlo jiems duoti į 

 

sprandą. Man tai svetima. Ką aš žinau apie tuos popiergalius? Kas juos gali išrašyti? Vaikinai prašo, kad iškviestų rūmų 

 

komendantą. Į visas puses žmonės pasklinda ieškoti to komendanto Pagaliau vienas ateina su raiščiu. Tas nieko nežino. Pats 

 

nueina ieškoti komendanto. Pagaliau ir tas ateina. Jis mums aiškina, kad tie vaikinai patys savo iniciatyva taip sumanė 

 

apsiginkluoti ir puolant tankams juos padeginėti. Ech  pilėnai, pilėnai… 

 

Kur dabar ir kuo tapo tie lietuviški gavrošai? Jiems dabar per 40 … Vėliau sužinojau, kad Aukščiausiąją Tarybą gynė vienas 

 

JAV lietuvis, kuris Afganistano kare mokė afganus padeginėti sovietų tankus. Matyt, jo iniciatyva tie vaikinukai iš 

 

atvažiavusių automobilių traukė benziną ir nešė į rūmus… 

 

Išaušo šeštadienio rytas. Nieko naujo mūsų fronte. Stoviu šiaurės rytų pusėje. Matau, per pievelę ateina ir jonaviškių rinktas 

 

Aukščiausiosios Tarybos deputatas Gediminas Ilgūnas. Žvalus, išsimiegojęs, šypsosi, miegmaišis kuprinėje – turistas…

 

Pagaliau susiprantama, kad rūmus reikia stiprinti ne tik žmonėmis, bet ir mašinomis. Rūmų link pajuda atvažiavę autobusai, 

 

visos kitos mašinos. Kai kur paliekamas mažas tarpas žmonėms praeiti. Rūmams saugiau, mums šilčiau. Bet jei tankai puls 

 

mus, šitomis mašinomis prispaus prie rūmų sienų.

 

Šeštadienis, sausio 12 d. vakaras. Radijas transliuoja garsiąją rusų generolų surengtą spaudos konferenciją. Jie kaltina V. 

 

Landsbergį, Aukščiausiąją Tarybą, Lietuvos Vyriausybę. Skelbia ultimatumą, solidarizuojasi su komitetu „Spasenije“, 

 

„Jeditnstvo“. Primena, kad armija buvo, yra ir bus vieninga su liaudimi… Grasina, grasina. Į mūsų žurnalistų klausimus 

 

generolai ir J. Jarmalavičius padrikai teatsako. Tai girdint vieniems gniaužiasi kumščiai, kitus ima juokas… Jau prasidės… 

 

Užsisakau nakvynę pas žemaičius nuo Ventos jų sename, pilname dūmų, bet užtat šiltame “Ikaro“ autobuse.

 

Laikas slenka labai lėtai. Jau po dvylikos, po pirmos, po dviejų. Ukmergės pusėje pamatome švystelėjimą; vėl švysteli, 

 

truputį vėliau išgirstame sprogimus. Daug švystelėjimų ir daug sprogimų.  Kažkas iš mūsų komentuoja – turbūt šturmuoja 

 

telefono stotį. Netrukus pasirodo šarvuočių ir tankų vilkstinė, kuri, pervažiavusi seną Žvėryno tiltą, pasuka ne mūsų, o 

 

Kauno kryptimi. Po 15-20 min. vėl pasigirsta sprogimai, trata kulkosvaidžiai. Prožektorių spinduliai kliudo debesis ir vėl 

 

nuslysta žemyn. Virš mūsų galvų kaip meteorai skrieja trasuojančios kulkos ir krenta Antakalnio, Gedimino pilies pusėje. 

 

Žviegdamos lekia greitosios pagalbos mašinos. Prasidėjo. Mano Vilniau, dabar tavo eilė…

 

Daugelis turėjo radijo imtuvus. Girdėjome paskutinį Eglės Bučelytės reportažą, jos kreipimąsi į pasaulio tautas. Ji praneša, 

 

kad grobikai jau įsiveržė į televiziją, girdime sakant „laužia duris“. Trinktelėjo mikrofonas, ir viskas nutilo.

 

Mes verkėme, laukėme Dievo ir žmonių pagalbos… Mano ,,Ikare“ sąmyšis – viena moteris puolė į isteriją, ėmė šaukti ir 

 

reikalauti greičiau iš čia išvažiuoti. Mes – raminti. Nuraminom. Niekaip nebūtume iš čia išvairavę, autobusas su autobusu 

 

stovi buferiais susirėmę.

 

Pastebėjau pievelėje sutūpusias jaunas mergaites. Jos tyliai dainavo kažkokią liūdną liaudies dainelę. Paklausiau iš kur jos. 

 

Tiksliai neprisimenu, atsakė, kad iš Pakruojo ar Joniškio. Ne ką vyresnė buvo ir jų mokytoja. Jos atvažiavo ginti 

 

parlamento… Bijo, bet kas bus, tegul būna. 

 

Išsikalbėjome. Radome bendrų pažįstamų. Jau Sąjūdžio laikais Pakruojyje, Joniškyje montavau, įrenginėjau ligoninėse 

 

rentgeno aparatus, susitikinėjau su Sąjūdžio žmonėms, kūriau LSDP grupes.

 

Netrukus pasigirdo Kauno radijo balsas – tas pats kreipimasis į pasaulio tautas. Kaunas keliomis kalbomis budino iš miego 

 

pasaulį, jo sąžinę, protą, garbę. Po Sausio įvykių sužinojau, kad brolis Vytautas su žmona Elyte ir sūnumi Gintaru tą naktį 

 

buvo prie bokšto. Brolio Mindaugo sūnus Žilvinas su svainiu Steponu išskubėjo ginti Sitkūnų.

 

Į mus kreipėsi V. Landsbergis, perspėjo, kad paliktume rūmų prieigas, nes gali būti aukų. Mes nebėgame, mes laukiame. O 

 

iš miego pabudę vilniečiai po vieną, po du, būreliais per pievutę su vėliavomis plūsta gelbėti parlamento..

 

Sutinku pažįstamą iš LSDP veiklos Vincą Sinkevičių iš Marijampolės – „plechavičiukas”, buvęs fronte, nelaisvėje, Sibire. 

 

Stovime, drebame, vienas kitą drąsinam. Kas bus, tebūnie… Tik tuos tris mano partiečius per visą laiką tesutikau….

 

Per radiją praneša, kad mieganti Europa, pasaulis pabudo: išgirdo Lenkija, Suomija, Prancūzija, Vokietija. Džordžas Bušas 

 

skambino Michailui Gorbačiovui. Gal pagaliau?..

 

O greitosios pagalbos mašinos – viena po kitos abipus Neries nardo pirmyn ir atgal. Matyt, daug sužeistųjų…

 

Keliolika tankų ir šarvuočių, atvažiavę nuo bokšto pusės, nėrė į tunelį tarp Nacionalinės bibliotekos ir Parlamento. Kaip 

 

bičių avilyje suūžė mūsų jaunimas ir metėsi prie tunelio: rovė kuokštus žolės, nagais draskė žemę ir mėtė iš viršaus ant 

 

šarvuotų pabaisų.

 

Dabar turbūt atėjo mūsų eilė. Pievelėje tankai apsisuks, išsirikiuos į eilę ir puls mus… Bet šarvuočiai kaip važiavo, taip ir 

 

nuvažiavo savo irštvon. Dar ne mūsų eilė. Tikriausiai šovinius prie bokšto pabaigė.

 

Jaučiu, kad žarnyne viskas gerai ant dugno sugulė. Kas bus, jei mus tankai puls, pakliūsiu po vikšrais… Kam bus malonu su 

 

manimi sužeistu ar žuvusiu terliotis. Prisimenu Remarko romano herojaus žodžius, kad kareiviui prieš ataką geriau nusi… 

 

negu pavalgyti…Aš gi buvau tankistas…

 

Palieku savo kampą ir einu prie Neries. Pakrantėje prie vandens tupiu, šalia manęs dar keletas vyrų, tolėliau tupi ir 

 

moteriškė… Protingi, supranta reikalą. Grįžtu, mano žmonės juokiasi: „Manėm, kad viršininkas pabėgai…“.

 

Sausio 13 d., sekmadienis, 3 val. ryto. Ramu. Mūsų tankai nepuolė. Atbėgęs žmogus nuo bokšto pasakoja baisius dalykus… 

 

Užeinu į „savo namus“ pas žemaičius nuo Ventos, į jų senutėlį  “Ikarą“, randu laisvą vietą ir užsnūstu.

 

Girdžiu – šaukia: „Jedinstveninkai” puola. Griebiu savo maišiuką, traukiu paskutinį duonos kriaukšlį, bėgu kramtydamas, 

 

ieškau, kur tie „jedinstveninkai”. 

 

Jau prašvitusi ilga viduržiemio naktis. Žmonių tiršta, nebūtų vietos kur nugriūti, kaip bažnyčioje per didžiąsias šventes. 

 

Tiesą sakant, tą naktį šiuos rūmus nesusitarę visi buvom pavadinę šventove, Lietuvos Širdimi, Protu, Sąžine…  Buvom 

 

išrinkę gerų geriausius deputatus, buvom pasiryžę už juos mirti, bet juos ir rūmus apginti. 

 

Žmonės juda įvairiomis kryptimis. Nuo priešais parlamento nebaigto statyti namo neša virš galvų ant ištiestų rankų  

 

armatūros paketus kaip baldakimus ir krauna į krūvą. Atsiranda barikados – vienos prie Gedimino prospekto galo, kitos – 

 

priešais biblioteką. Viena barikada beveik pastatyta. Jos apačioje guli ant šono parverstas kompresorius. Ir aš nešu, tempiu. 

 

Randu storos armatūros galą, kišu už diržo – bus kuo gintis.

 

Kunigas Robertas Grigas aukoja  Šv. Mišias, žmonės karštai meldžiasi. Į gynėjus kreipiasi V. Landsbergis. Neaišku, kas bus 

 

toliau.

 

O bus Ryga, Talinas. Reikia važiuoti. Prisimenu  matematikos aksiomą. “Iš be galo didelio skaičiaus atimsi ar pridėsi prie jo 

 

mažą skaičių, vis tiek bus didelis skaičius“. Reikia vykdyti, kas buvo nutarta LSDP Taryboje – važiuoti į Maskvą pagalbos.

 

Reikia paskambinti į namus Jonavoj. Einu į biblioteką. Aparatas vienas, o skambintojų daugybė. Bibliotekos rūsyje 

 

įrenginėjama operacinė. Jie man leidžia paskambinti. Jonava neatsako. Pasisakau esąs medicinos technikos inžinierius. 

 

Medikai nudžiunga, kad padėsiu sustatyti aparatus. Padedu. Įneša pagyvenusį vyriškį. Jam širdies priepuolis. Toks panašus į 

 

sovietinį humoristą Raikiną, kurį visa Sąjunga labai mėgo. Tai garsiai pasakau. Ir pats nelaimėlis pripažįsta, kad jam ne 

 

kartą teko tai girdėti. Nusišypso ir apsiverkusi gydytoja. „Raikinui“ iškviečia greitąją pagalbą. Reikia jį kažkaip nešti į 

 

kiemuose stovinčią mašiną. Padedu išnešti.

 

Vėl iriuosi per žmones. Sutinku jonavietę Verutę Gabužienę. Jos du  broliai žuvo pokaryje, pati perėjusi KGB kalėjimus, 

 

sąjūdininkė. Su ja ne kartą platinom Rukloje rusiškus laikraščius. 

 

Ji dėl viso pikto pastovi netoli pašto, o aš įėjęs išdėlioju rusišką spaudą… Jeigu mane suimtų, ji praneštų mano žmonai, 

 

Sąjūdžiui, gal tie gelbėtų. Prašau, kad Verutė perduotų mano žmonai žinią – išvažiuoju į Maskvą… Ji man pritaria: 

 

„Važiuok, blogiau nebus“.

 

Jau kelios dienos nesiskutęs, nesiprausęs. Bėgu pas Algirdą Abromavičių, „Lietuvos žinių“ redaktorių. Terandu namuose 

 

žmoną. Nusiprausiu, nusiskutu, pavalgau – ir į stotį. Vilniaus gatvės tuščios, tik garsiai kalbėdamiesi drąsiai jomis vaikšto 

 

rusakalbiai. Važinėja kariškos mašinos.

 

Traukiniai dar nekursuoja, bet važiuoja autobusai į Minską…

 

Bėgu pas dukrą, gyvenusią Kapsų gatvėje. Ten randu žmoną, kitą dukrą. Labas ir sudie. Ašaros, verksmai… Vėl bėgte į 

 

autobusų stotį. Autobusas jau pasirengęs išvažiuoti. Žmonių sausai prigrūsta, bet aš dar telpu. Važiuojam, važiuojam…

 

Nors stoviu ant vienos kojos, bet čia saugu, šilta. Matau, mergina skaito „Respubliką“, užkalbinu. Ji studentė. Nors jai 

 

atostogos dar nesibaigė, bet bijo, jeigu keisis valdžia, jos gali nebeišleisti studijuoti Vienoje muziką. Ji klaipėdietė – Rosita 

 

Kiekytė. Užleidžia man savo vietą, ir aš palaimingai užmiegu. Miegant neprailgo kelionė į Minską. Jai padedu tempti 

 

lagaminus, mane ji pavaišina sultimis. Netrukus jos traukinys išvažiuoja į Lvovą  o mano į Maskvą. Koks tavo likimas, 

 

Rosita? 

 

Apie Rositą sužinojau iš televizijos. Ją prieš kelerius metus per Kalėdas atostogaujant Azijoje prie Ramiojo vandenyno 

 

krantų užklupo cunamis. Abiems su draugu pavyko išsigelbėti ir dargi nufilmuoti tą stichijos šėlsmą. Baigė konservatorija, 

 

ištekėjo už kursioko vokiečio.Abu dainininkai..  

 

Kelionė iš Minsko į Maskvą tęsiasi. Traukinio kupė gerai išsimiegu, ir vos prašvitus – jau Makvoje, Baltarusijos stotyje. 

 

Renku arčiausiai esančio adresato telefoną. Greitai susitarėm, kaip susitiksim.

 

Netrukus ateina malonus žmogus – Lavrentijus Vsevolodas, muzikos mokytojas, vienas Rusijos socialdemokratų partijos 

 

narių. Jis mane parsiveda namo: nusiskutu, nusiprausiu, jo žmona pavalgydina. Per tą laiką Vsevolodas paskambina savo 

 

draugams. Šie prašo mus kažkur ateiti. Vsevolodas nusiveda.

 

Čia patikrina dokumentus, apžiūri, ar neturiu ginklo. Tarp laukiančių atpažįstu Glebą Jakuniną, šventiką, SSSR 

 

Aukščiausiosios Tarybos deputatą. Randu manęs laukiančius dar dešimtį žmonių, du jų – kariškiai su papulkininkių 

 

antpečiais. Vienas geležinkeliečio uniforma, su antsiuvais. Papulkininkius vėliau atpažinau kaip „Ščito“ (Skydo) karininkus, 

 

rodomus per Kauno televiziją, buvusius Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje. Vėliau įsiminė dar viena lietuviška pavardė – 

 

Stankevič (SSSR AT deputatas). Jie mane apie viską smulkiai išklausinėjo ir paklausė, ar aš negalėsiąs susitikti su platesne 

 

Maskvos demokratine visuomene ir jai tą patį papasakoti, ką jiems sakiau. Kaip vėliau sužinojau nusivedė į „Demokrtinės 

 

Rusijos“ (Demokraticheskuju Rossiju) būstinę, kurios pirmininko pavaduotoju tuomet buvo šventikas Gleb Pavlovič 

 

Jakunin. Jo kartu kalėta su A.Svarinsku, S Tamkevičiumi… Praėjusiais metais su G.P. Jakuninu per internetą pabendravom. 

 

Gal po poros valandų kitoje didelėje salėje susirinko per šimtą žmonių – vyrų, moterų, buvo žurnalistų. Mane pakvietė į 

 

prezidiumą. Susirinkimą vedė Stankevič. Aš papasakojau, kas vyksta Vilniuje, aiškinau, kad tas pats vyks ir Rygoje, Taline.

 

Į tai man buvo atsakyta: „Jei Vilnius neatlaikys, po jų bus Maskva, Leningradas. Nes jie dar yra per silpni“.

 

Klausė manęs, kuo jie gali Vilniui padėti. Sakiau, ruoškite demonstracijas, mitingus, skelbkite streikus, solidarizuokitės su 

 

mumis. Sakiau, patys važiuokite pasižiūrėti, nors traukiniai ir nevažiuoja. Į tai jie nusijuokė: sakė, kad ras kuo nuvažiuot į 

 

Vilnių.

 

Jiems be kita ko pasakojau, kaip mūsų tautos nelaimės atvejų yra viena kitai padėjusios. Priminiau Pirmojo pasaulinio karo 

 

lietuvius pabėgėlius, kuriuos rusai šelpė, priminiau Antrojo pasaulinio karo rusų nelaimėlius, kuriuos mūsų žmonės 

 

sušelpė… Gyvi pavyzdžiai iš šeimos istorijos susirinkusius sujaudino. 

 

Jie man atsakė: antradieni – trečiadienį-ketvirtadienį – penktadienį Maskvos gatvėse rengsią perspėjamuosius mitingus, o 

 

sekmadienį, sausio 20 d., Maniežo aikštėje sušauksią didžiulį mitingą Vilniui paremti. Ir aš turėčiau jame dalyvauti.

 

Vienas kitą vadindami vardais, maskviečiai įsipareigojo skambinti į daugelį Sąjungos miestų. Kaip vėliau sužinojau, buvo 

 

išspausdinta telefonų knygelė, vadinama „Laisva zona“, kurioje buvo surinkti įsikūrusių „Perestroikos“ organizacijų 

 

telefonai. Joje buvo ir Vilnius.  Maskviečių pavyzdžiu ir iniciatyva tokie mitingai Lietuvai palaikyti buvo surengti visoje 

 

Sąjungoje.

 

Tą pirmadienio vakarą buvau nuvestas į skubiai sušauktą bendrą Maskvos socialdemokratų, demokratų ir krikščionių 

 

demokratų susirinkimą. Mane pagerbdami visi atsistojo, pasodino prezidiume, ant stalo pastatė dvi vėliavėles: Lietuvos su 

 

juodu kaspinu, persmeigtą socialdemokratų ženkleliu, ir tokią pačią dar nepripažintą Rusijos vėliavėlę su juodu kaspinu ir 

 

socialdemokratų ženkleliu.

 

Kalbėjau. Mačiau žmonių užuojautą, ašaras. Pasakojau, ką mačiau Vilniuje. Vėl pasakojau, kaip per Pirmąjį pasaulinį karą 

 

mano tetą su mažais vaikais ir mano senelę, karo pabėgėlę, nuo bado Petrograde gelbėjo rusai, kaip po Antrojo pasaulinio 

 

karo mes gelbėjom rusų moteris ir vaikus, nuo bado į Lietuvą atvažiavusius nuo Vitebsko, Velikije Luki, Pskovo, 

 

Novgorodo ..

 

Viena moteris inžinierė parodė didelį plakatą, kuriame buvo parašyta „Šalin rankas nuo Lietuvos, laisvę Lietuvai“. Ji visą 

 

savaitę šį plakatą ant nugaros nešiojasi į darbą ir iš darbo.

 

Šis partijų aktyvas taip pat pažadėjo gatvėse rengti mitingus. Kvietė mane dalyvauti.

 

Pasibaigus susitikimui Jurijus Krylatovas man įteikė vėliavėles sakydamas: „Už jūsų ir mūsų laisvę! Jas specialiai tavo 

 

sutikimui mano žmona pasiuvo“. Manau, kad šią 1991 m. sausio mėn. 14 d.galima laikyti, kaip neoficialų rusų pripažinimą 

 

Lietuvos Nepriklausomybės. Tą jie vėliau patvirtino šimtą tūkstantiniais mitingais visoje Sąjungoje…    

 

Jis mane peržegnojo. Sužinojau, kad Jurijus – Maskvos katalikas. Vėliau jam atsilygindamas nusiunčiau Jonavos klebono 

 

Vinco Pranckiečio  dovanotą lotynišką Šventąjį raštą, kurį jis perdovanojo savo parapijos kunigui.

 

Gal kas prisimena, kaip Maskvos pučo metu prie Baltųjų rūmų – SSSR Aukščiausiosios Tarybos – užsienio televizijos 

 

žurnalistui žmogus, rodydamas autobusais, troleibusais užgriozdintas rūmų prieigas, sakė: „Barikadas išmokome statyti iš 

 

vilniečių…“ 

 

Tai buvo tas žmogus, kuris man dovanojo vėliavėles – Jurijus Krylatovas. 2009 m. vasarą tik jam vienam iš visų, su kuriais 

 

Maskvoje bendravau, teprisiskambinau.

 

Gavau daugybę prašymų važiuoti į Maskvos priemiesčius ir žmonėms papasakoti apie Vilniaus įvykius. Vienas jaunas rusas 

 

įteikia man laikraštuką antrašte „Metalist“ ir sako: „Čia bus jums, kai teisite žudikus“.

 

Kai vėliau ją važiuodamas namo skaičiau, radau ilgą sąrašą Naujosios Vilnios, kitų Vilnijos miestų komunistų partijos 

 

sekretorių lenkiškų pavardžių, kurie solidarizavosi su „jedinstveninkais“, komitetų „Spasenije“ ir prašė sovietinės armijos 

 

paramos, kad padėtų nuversti Lietuvos valdžią.

 

Grįžęs pas Vsevolodą Lavrentijų sužinojau, kad mane kviečia ateiti į Lebedevo skaičiavimo mašinų gamyklą-institutą.

 

Ten susirinko šimtas, gal daugiau darbuotojų, daugiausia moterų  baltais chalatais. Susitikimas vyko didžiuliame gamyklos 

 

praėjime. Į vidų neįsileido. Pradėjus pasakoti, darbuotojos pradėjo rinkti parašus. Sargai iš manęs pareikalavo dokumentų. 

 

Moterys pradėjo juos užgaulioti: ,,Ach ty, starij pirdun, netronj jevo“ (O tu, senas pirdžiau, neliesk jo). Atiduodamos parašus 

 

moterys man pasakė: „Gorbačiovu mes netikime, tegul Landsbergis žino, kad ne visi rusai yra niekšai“. Kaip nekeistą, kiek 

 

važinėjau Sąjungoje Landsbergį labai daug kas žinojo. Sakydavo:. „Landsbergis šaunuolis, perduok 

 

jam.linkėjimus“.(Brazausko nežinojo). 

 

Moteris, kuri organizavo susitikimą, buvo inžinierė Valė Doroš. Ji nusivedė mane į šios gamyklos filialą. Ten vėl gal šimtui 

 

darbuotojų trumpai papasakojau, kas vyksta Vilniuje. Vėliau ši moteris mane parsivedė namo, pavalgydino. Padėkojau ir 

 

atsisveikinau. Rašiau laiškus, bet atsakymo negaudavau. Žinojau, kad ji ruošėsi keisti butą.

 

…Grįžtu į Baltarusijos geležinkelio stotį. Traukiniai j Vilnių jau važiavo. Skambinu geriems draugams socialdemokratams – 

 

neprisiskambinu. Jie, matyt, namuose nenakvodavo. Paskambinau „Soglasije“ laikraščio redaktorei Liubovei Čiornajai. 

 

Atsakė, kad Vilniuje neramu. Nesiryžtu važiuoti tiesiai. Bet po 24 val. išvyksta traukinys Maskva-Karaliaučius per 

 

Klaipėdą. Važiuoju juo.

 

Vagonas pustuštis, plackartinis, kaimynas – nekalbus rusas iš Klaipėdos. Už pertvaros du jauni kareiviukai, matyt, grįžta iš 

 

atostogų. Mano apranga pakeistą, tarsi senio Ščiukariaus iš M. Šolochovo romano „Pakelta velėna“: žieminės kepurės 

 

raišteliai maskatuoja, megztinio apykaklė aukšta, ant staliuko – pakelis avižinių sausainių… Kareiviukai kiekvienoje stotyje 

 

pasipildo alaus „baterijas“. Jie jau įkaušę, bet dar sportuoja, daro prisitraukimus. Ir aš norėčiau pasirodyti, bet gi išsiduosiu.

 

Pagaliau vienas mane užkalbina: „Tėvai, ar neturi džiovintos, sūdytos žuvies?“ Matyt, alus jiems jau  nelenda, o išgerti dar 

 

norisi.

 

“Neturiu, bet turiu avižinių sausainių, prašau vaišintis“.

 

„Šlamštas tavo sausainiai!“

 

Prasidėjo pokalbis. Jie grįžta į Klaipėdą po atostogų. Tarnauja jūrų pėstininkų dalinyje, beretės juodos. Sakau: „Ar jūs žinot, 

 

Vilniuje kariuomenė su tokia uniforma, kaip jūsų, sušaudė daug žmonių“.

 

Jie prisipažįsta, kad tai buvo jų dalinys. Abudu pradėjo verkti. Sakėsi nenorį prieš lietuvius kariauti. Bet viskas priklauso 

 

nuo karininkų. Jei jie nešaudys, juos pačius nušaus. Jiems lietuviai – geriausi draugai. Aš juos raminu, bet jie jau nebe tokie, 

 

kokie buvo.

 

Baltarusijoje pastebėjau, kad dairydamiesi į žmones vagonus pereidinėjo jauni civiliai vyrukai. Važiuojant per Latviją 

 

pereidinėjo dar dažniau. Į „senį Ščiukarių“ dėmesio nekreipė. O aš vežiau V. Landsbergiui parašus, kad „ne visi rusai 

 

niekšai“, vėliavėles „Už jūsų ir mūsų laisvę“, laikraštuką “Metalist“, kuriame Vilnijos krašto, Naujosios Vilnios lenkai 

 

partijos sekretoriai, kreipėsi į sovietinę kariuomenę, kad padarytų tvarką, pavardės.

 

 Dėl  atsargumo pirkau bilietą į Radviliškį. Pagaliau Obeliai.    Po jų bus Rokiškis. Čia mano uošvija. Sprunku lauk. 

 

Autobusai mieste kursuoja. Užbėgu pas žmonos tetą – sibirietę nuo 1941 m., kentėjusią prie Laptevų jūros. Laimė – veikia 

 

televizorius, rodo Kaunas. Pavalgau. Skubu į autobusų stotį. 

 

Gerai pritemus – mano Jonava. Iš stoties skambinu žmonai – parvažiavau, bet važiuoju toliau į Kauno radiją ir televiziją. 

 

Reikia Lietuvai skelbti – rusai mus palaiko ir palaikys.

 

Kauno radijo ir televizijos pastatas užbarikaduotas. Jį saugo didelis būrys žmonių. Sužinoję, iš kur grįžtu ir ką vežu, 

 

praleidžia. Aš redakcijoje. Rodau, ką atvežiau, kur buvau. Vienas jaunas aukštas žurnalistas pasiskolina paskaityti 

 

laikraštuką „Metalist“. (Metalisto istorija dar pratesiu). Redaktorius šį vakarą neturi kam pasiūlyti kas su manimi 

 

pabendrautų. Jonavon šį vakarą nebesugrįšiu. Nakvoju Kaune. KITĄ RYTĄ LAIKRAŠTUKO NEATGAUNU, 

 

PASLAPTINGAI DINGO Ne visi buvo už LIETUVĄ … Raimondui Ylai prieš kamerą rodau kas liko ir pasakoju; 

 

maskviečiai mus palaiko, palaikys, ruoš mitingus Maskvoje ir visoje Sąjungoje. Raimundą Yla  pažinojau. Su juo 1990 m 

 

pavasarį darėm Kražiuose reportažą. Vyliausi, kad suintriguosiu Lietuvos Vvyriausybę kurti  filmą apie Kražių skerdines. 

 

Kauno radijo žurnalistą Juozą Kundrotą pažinojau dar tada, kai jis dirbo „Jonavos balse“. Su juo apie mano nuotykius 

 

parengėme radijo reportažą. 

 

Kauno radijo ir televizijos redakcijoje dieną naktį sukosi kruvinų vaizdajuosčių tiražavimo aparatas. Nusipirkau kasetę, ją 

 

man įrašė. Maniau, važiuosiu su ja į Maskvą, į sausio 20 d. mitingą Maniežo aikštėje. Bus ką parodyti. Dar kartą ją norėjau 

 

padauginti. Padaugino. Bet žmogus, mano Jonavos kuopelės socialdemokratas, prisipažino, kad jis buvo ne tas, kuo jį 

 

laikiau… Kai pamaniau, kad jis tą kasetę galėjo pribjauroti, į Maskvą nevažiavau..  (PS  žmona kryžium gulė)  Jis kasečių 

 

nepribjaurojo. Tačiau mano grupėje buvo dar du neaiškūs,,,.

 

Rusai domėjosi įvykiais Baltijos šalyse. Sausio pabaigoje ar vasario pradžioje vieną pavakarę  buvau Kaune, LSDP 

 

būstinėje. Atėjo rusas, sakėsi atvažiavęs net iš Magadano. Maskvoje pas socialdemokratus sužinojęs, kad Kaune galima 

 

gauti Sausio 13-osios įvykių vaizdajuosčių, kurių jis norįs parvežti į Magadaną ir parodyti žmonėms. Veduosi  magadanietį į 

 

parduotuvę, kur pirkdavau juostas. Jų  nebėra… Ką daryti? 

 

Veduosi jį į Kauno radijo.ir televizijos redakciją, kur jau ne kartą buvau įsirašęs vaizdus. Ir pas juos kasečių nėra… Ką 

 

daryti su žmogumi, atvažiavusiu iš tolimojo Magadano? 

 

Minkštiname televizininkų širdis, ir jie randa išeitį. Ištrina nereikšmingus senus įrašus ir įrašo Sausio 13-osios kruvinus 

 

įvykius. Mano magadanietis nori sumokėti, tačiau televizininkas mokesčio kratosi… Tegul būna “Už mūsų ir jūsų laisvę…“ 

 

Po stiprių rankų paspaudimų išsiskyrėme…

 

Kaip ir maniau, po Vilniaus įvykių atėjo eilė Rygai ir Talinui.

 

Sausio 17-osios naktis. Per savo VEF-ą girdžiu latvių žurnalistų reportažus iš įvykio vietų. Jau yra žuvusių.

 

Latviai šaukiasi pagalbos. Įdomu, ar mano maskviečiai girdi. Skambinu vienam, kitam Maskvon. Nė vienas jų neatsiliepia. 

 

Pagaliau ragelį pakelia vieno socialdemokrato žmona. Ji neseniai po gimdymo, viena namuose, kur vyras – nežino, Rygos 

 

negirdi. Aš jai viską pasakau ir prašau perduoti saviškiams. Kai vėliau su jais bendravau, sužinojau: jie bijojo naktinių 

 

areštų, namuose nenakvodavo.

 

Atvežtos vėliavėles be pagarbos mėtėsi Vilniaus LSDP būstinėje. Tai pamatęs, jas atidaviau Skirmantui Valiuliui, kuris 

 

buvo pasistatęs vagonėlį priešais užimtą Radijo ir televizijos pastatą Vilniuje ir badavo. Ant meniško stovelio gražiom 

 

raidėm lietuvių, rusų, anglų kalbom buvo mano užrašyta: „Už jūsų ir mūsų laisvę. 1991 m. sausio 14 d.“

 

Gal kam tos vėliavėlės ir nebrangios. Bet brangūs man tie žmonės, kurie jas įteikė, kurie tuo sunkiu laiku organizavo visoje 

 

Sąjungoje mitingus Lietuvai remti. Brangūs tie Maskvos socialdemokratai, per kurių protekciją iš Kazanės, iš Dmitrovo 

 

gavau pirkti tuo laiku deficitinių spausdinimo medžiagų. Mielos ir brangios man Vsevolodo Lavrentijos, Jurijaus Krylatovo 

 

šeimos dar ir tuo, kad padėjo iš Kazanės geležinkelio stoties į Baltarusijos stotį pergabenti stambias, nepatogias, nelengvas 

 

poligrafines medžiagas, kurias panaudojau spausdinant Kipro Bielinio pirmąją knygą „Dienojant“.

 

Apie ką svajojome tomis Sausio dienomis ir naktimis, neišsipildė. Skaudu, kad savieji paniekino savuosius, paniekino mūsų 

 

vėliavas, geriausių sūnų ir dukterų vėles. Mūsų ginta ir apginta Lietuvos Širdį, Protą, Sąžinę…

 

O koks vėliavėlių likimas? Jos, kaip ir mes, paženklintos ugnimi. Vagonėlis, tapęs muziejėliu, stovėjo prie Radijo ir 

 

televizijos pastato. Vėliau jį nuvežė prie televizijos bokšto. Vėliavėlės jame buvo iki 2003 metų rugpjūčio 23 d. Išvakarėse 

 

vagonėlis buvo padegtas. Daug eksponatų sudegė, apdegė ir vėliavėlės. Bet atminimas liko – tomis sausio dienomis ir 

 

naktimis rusų tauta, kitos buvusios SSSR tautos, pasaulis palaikė lietuvių tautos siekius. Šiuo metu apdegusios vėliavėlės 

 

rado prieglobstį Sausio 13-osios brolijos patalpose. Būtų man skaudu jei jas išmestų.

 

1991 m. žiemą ir pavasarį buvo dar daug kelionių. Keliantis Lietuvai verkiant reikėjo, kad  keltųsi ir kaimynai. Dariau tai, 

 

ką ir mano protėviai darė. Man tai atrodė būtina.   

 

 Dirbau Tau Lietuva vadovavausi savo protu, sąžine, 1905 revoliucijos pavyzdžiu, kai lietuviai kartu su latviais, lenkais, 

 

žydais, rusais… vertė caro valdžią.  Pasisekė mums, ačiū Dievui, Vilniuje, Rygoje, Talinę  sustabdyti smurtą. Buvo dar 

 

kelionės į Charkovą, Lvovą, Minską, Rugpjūčio pučas… Padėkos jokios iš Lietuvos Vyriausybės nesulaukiau,  apart 

 

užgauliojimų.  „Kas  tave siuntė?“. Dėkui Šviesaus atminimo Jadvygai Bieliauskienei – Sausio 13 Brolijos pirmininkei 

 

kiekvienais metais gražiu  pasveikinimu kvietusi paminėti Sausio 13 Seime  dieną . 

 

                                                                         

 

PS  Į Lietuvos nepriklausomybės 20- čio atkūrimo paminėjimą buvo pakviestas Andrejaus Sacharovo  fondo pirmininkas, 

 

Rusijos mokslo, švietimo ir informacijos centro „Memorial“ pirmininkas, Žmogaus teisių instituto prezidentas Sergėjus 

 

Adamovičius Kovoliovas. Savo kalboje Jis prisiminė: „…Mano šalies, mano tautos garbei turiu pasakyti, kad tą kruvinąjį 

 

1991- jų sausį, jau sausio 14 į Maskvos gatves išėjo minios maskviečių. Daugelis suskaičiavo pusę milijono, aš manau, kad, 

 

ko gero niekas negali tiksliai suskaičiuoti, kiek tuomet buvo demonstrantų. Aš manau, kad buvo mažiau, tačiau garantuoju, 

 

jog buvo daugiau nei 100 tūkstančių, bent 100 tūkstančių maskviečių užkirto smurtui kelią Vilniuje, taip pat Rygoje bei 

 

Taline. Ir tai nėra vienintelis stebuklas mano šalyje. Dar vienas toks įvyko tų pačių metų rugpjūčio mėnesį. Deja, šių 

 

stebuklų kol kas daugiau ir nebuvo…“ 

 

KOMITET ЗАЩИТЫ СВОБОДЫ СОВЕСТИ

 

Адрес: Россия, 103045 Москва Большой Головин пер. 22 Тел./факс:(495) – 607 60 69  

 

COMMITTEE FOR THE PROTECTION OF FREEDOM OF CONSCIENCE

 

Address: Bolshoy Golovin per. 22 Moscow, 103045 Russia Tel/Fax: :(495) – 607 60 69  

 

депутата Верховного Совета России в 1991-93 гг.,

 

депутата Государственной Думы РФ в 1992-95 гг.,

 

Президенту Литовской республики

 

от священника Глеба Якунина,

 

члена Московской Хельсинкской группы,

 

Дале Грибаускайте

 

председателя Общественного комитета защиты свободы совести

 

кавалера ордена Великого князя Литвы Гедиминаса

 

Об участии г-на Юргиса Белиниса (Jurgis Bielinis) в событиях 1991 г.

 

Ваше Высокопревосходительство госпожа Президент!

 

Друзья и товарищи Юргиса Белиниса обратились ко мне, как к участнику великих событий 1990-91 

 

гг., сокрушивших «империю зла», с просьбой подтвердить своим свидетельством участие г-на Белиниса в 

 

тех исторических днях.

 

Юргис Белинис прибыл в Москву рано утром после трагической ночи 13 января 1991 г. Его 

 

товарищи – московские социал-демократы – привели его к нам в «Демократическую Россию», 

 

сопредседателем которой я тогда был. Мы готовили на 20 января большой митинг протеста, 

 

посвящённый этим событиям, на Манежной площади в Москве. На этот митинг собралось более ста 

 

тысяч человек, такие же митинги прошли тогда во многих городах по всему Советскому Союзу. Юргис 

 

Белинис рассказал нам, что приехал в Москву по своей инициативе и за свой счёт, выполняя решение 

 

Социал-демократической партии Литвы. В которой он состоял.

 

Юргис Белинис свидетельствовал о преступлениях советских войск и об опасностях, нависших 

 

над Литвой и всей Прибалтикой. Об этом говорили многие выступавшие, и это вошло в резолюцию, 

 

принятую на митинге.

 

Слава Богу, с Его Всевышней помощью, в те судьбоносные дни, с активным участием многих честных 

 

свободолюбивых советских граждан случилось великое чудо – освобождение народов от страшного 

 

Вавилонского пленения.

 

Поздравляя Ваше Высокопревосходительство с Рождеством Христовым и грядущим Новым 

 

годом, 

 

священник Глеб Якунин

Facebook komentarai
Back To Top