skip to Main Content

Juozas Dapšauskas

 

Mafijozo dukra, įveikusi savo aštrias traumas, padeda jas įveikti ir kitiems

 

Santykių problemos visada aktuali problema. Daug lemia, ką patiriame savo vaikystėje, santykiuose su tėvais, paauglystėje. Gabrielė Lionikaitė turi skaudžių patirčių: vaikystėje augusi mafijozo šeimoje, patyrusi trauminių patirtirčių, padeda ir kitiems išgyventi savo patirtis ir tiesti naujus ateities kelius. Išgyvenusi ir skaudžius vyro ir moters santykius, ragina kurti juos abipusiu vertės pajautimu ir pripažinimu.

Seksualinis gyvenimas, patyrus traumas ir jų neišsprendus, taip pat nėra visavertis ir kokybiškas. Tantros praktikos gilinasi į buvusias žmonių patirtis, traumas, padeda atrasti naujos kokybės santykį, paremtą pagarba, saviverte, jausmų pripažinimu ir puoselėjimu. Gabrielė Lionikaitė sutiko atvirai pasidalinti savo gyvenimo patirtimis su visais skaitytojais.

 

Kaip pradėjote domėtis saviugda, trauminėmis patirtimis, meditacijomis ir kitais tobulėjimo, sąmoningumo, santykių, seksualumo, tantros, psichologijos, psichoterapijos dalykais?

 

Tantra mano gyvenime atsirado daugiau nei prieš 3 metus. Išgyvenau labai sunkų ir skaudų išsiskyrimo etapą. Buvau palikta vyro ir iš to didelio skausmo ieškojau, kas galėtų man padėti iš to išeiti. Bet niekas tarsi ir nepadėjo. Dalyvavau vienoje stovykloje ir ten po jos, kai jau atgavau telefoną, nes juo negalėjome naudotis, žiūriu reklama – „Iš širdies į širdį“ ir aš net nepaskaičius nusprendžiau – važiuoju. Tai buvo tantros seminaras ir ten prasidėjo dideli pokyčiai.

Skaudžiausia buvo priešpaskutinis mano santykis. Pirmieji mėnesiai su partneriu, buvo tiesiog tobuli. Mes keliavome po pasaulį, jis man rodė dėmesį, supratimą, rūpestį.  Aš turėjau viską, apie ką gali pasvajoti moteris. Bet viskas pasikeitė, kai mes grįžome iš kelionės Austrijoje, kur jis turėjo gauti pinigų dalyvaudamas lenktynėse, bet jų negavo. Prieš išvažiuojant su juo aš buvau pasitaupiusi savo pinigų. Atidaviau jam santaupas, kad pagyventume, bet tada jis pradėjo nebesirūpinti savo šeima, nebebuvo suinteresuotas aprūpinti moters, stengtis dėl jos. O aš jam pradėjau priekaištauti, kaltinti, smerkti. Tada jo pastangos dėl šeimos sumenko. Dar taip gyvenome apie metus ir bandėme iš to kažkaip kapstytis.

Aš dirbu nuo ryto iki vakaro ofise, o mano vyras ale kuria planus, ką jis ateityje darys, dirbs, uždirbs, bet realaus nieko nebuvo. Aš grįžtu iš ofiso, turiu padaryti valgyti, tvarkyti namus ir panašiai. Čia buvo viena iš mano pačios sukurtų problemų, kad aš pradžioje leidau, kad taip būtų. Tada kaupėsi daug neišsakytų emocijų, priekaištų, skaudinimo. Pradėjau pati sau daiktus pirkti, mašiną ir panašiai, žodžiu, perėjau į visiškai vyrišką energetiką. Ir santykiai tik vis labiau šlijo. Daug skyrėmės, daug taikėmės. Ir galiausiai po pusantrų metų tokio prasitampymo jis pasiryžta išvažiuoti į Angliją dirbti keliems mėnesiams. Grįžo, bet mano viduje nepasitenkinimas juo toks išaugęs, bet nors pinigų ir yra, bet nebėra to jausmo, norisi jį smerkti, nebėra supratimo ir nuolankumo.

Vieną rytą aš jam ir sakau, kad mano meilė tau mažėja. Jis tiesiog susikrauna daiktus ir mane palieka vieną. Turėjome mokestinių įsipareigojimų, poreikiai buvo gana dideli, anksčiau galėjome sau leisti prabangiai gyventi. Ir tokioje situacijoje jis išeina ir mane palieka vieną tvarkytis. Po tų skyrybų mes dar prasitampėme apie septynis mėnesius.

Tame santykyje aš pamačiau savo menką savivertę, negalėjimą atsipalaiduoti su vyru, atsiduoti jam. Ir pats išėjimas man parodė, kad manyje yra labai daug nesaugumo ir jis man yra reikalingas kaip tėvas, kaip mama, kurie suteiks saugumą, o ne kaip partneris. Ir jo išėjimas man buvo be proto skausmingas. Aš galvojau, kad aš niekaip neišgyvensiu. Man geriau būti su bet kokiu vyru, nei būti vienai. Tai parodė kaip aš save vertinu kaip moterį, nors, kita vertus, aš įsivaizdavau, kiek aš daug žinau ir suprantu. Tame santykyje pamačiau didelę baimę ir skausmą, nesaugumo jausmą ir kaip aš bandau per pinigus glaistyti ir pavaizduoti, kas aš tokia, kur aš buvusi, ką pamačiusi. O tas palikimas man buvo tolygu priimti tai, kokia aš esu. Aš bandžiau visom išgalėmis jį sulaikyti. Mano moteriška pozicija buvo visiškai numenkusi, be to, kad aš ir dirbau už jį ir dar prižiūrėjau namus, o jis galėjo nieko neveikti. Prašiau, kad jis grįžtų, klaupiausi prieš jį. Jis ir kitą buvo susiradęs ir aš leidau, kad taip būtų, jam buvo atviri visi keliai, galėjo daryti ką nori.  Ir darė, ką norėjo: pabūdavo, permiegodavo ir vėl išeidavo. Tokie buvo tie 7 mėnesiai po skyrybų, kai galiausiai ėmiau savo santykių problemą spręsti iš esmė.

 

Bet tai gana dažna problema – buvimas santykyje su bet kuo, kad tik būti. Kiek net smurtą patiriančių moterų grįžta pas smurtaujančius vyrus, nes mano, kad kitų ir geresnių santykių visai nebus?

 

Visi kiti santykiai buvę iki to, nebuvo tokie rimti, negalvojome apie ateitį, negyvenome kartu ir panašiai. Vyrų buvo nemažai, o jiems dėl to nereikėjo įdėti jokių pastangų, kad mane turėti. Pakako susilaukti menkiausio šilto dėmesio ir viskas – aš jau jo. Man taip trūksta dėmesio, man taip trūksta meilės, kad aš greitai sutinku būti su bet kokiu vyru, vien todėl, kad jis yra. Tie santykiai buvo pagrįsti tuo, kad mano poreikiai yra užmiršti ir jie net neegzistuoja. Šiandien po įvairių tantros seminarų žinau, kad mes turiu kalbėti apie poreikius, kas man patinka, nepatinka, ko noriu, o ko ne, kaip jaučiuosi. Aš bijojau, kad jei tai pasakysiu – atstumsiu vyrą ir liksiu viena, o juk likti viena nenoriu.

Kaip anksčiau atrodžiau – ir blakstienos priaugintos, ir aukštakulniai, nors esu tikrai aukšta, ryškus makiažas, sportavau, kūnas nulaižytas, bet vyrams tik to ir tereikėjo. Seksas su vyrais buvo ne todėl, kad aš noriu, bet kad to nori jie. Visa tai labiausiai apibūdina žodis menkavertiškumas. Viskas buvo tariamai dėl kito, bet tikrumoje nieko ten nebuvo nuoširdaus, jokia ten besąlyginė meilė ir atsidavimas, tai tik bandymas įtikti, kad gauti meilės, kad bent truputį kažkam rūpėčiau.

 

Ar suaugusių santykių nesąlygoja santykiai su tėvais, vaikystės ir paauglystės patirtys?

 

Užaugau šeimoje, kur mačiau tėvo pavyzdį kaip mafijozo, nes mano tėtis buvęs mafijozas ir mūsų šeimą išlaikė iš tokių nešvarių dalykų. Augdama patyriau labai daug nesaugumo, agresijos. Jis buvo neprognozuojamas, pilnas neapykantos, pykčio. Kažką ne taip pasakysi, jis užrėks, nubaus, net nesuprasi dėl ko. Ir taip pat iš jo pusės jaučiau nedėmesingumą. Aš prisimenu tuos momentus, kai aš esu su tėčiu, bet tarytum jo nėra.  Jis nerūkė, negėrė, namuose mūsų kažkaip ypatingai nekontroliavo. Aš prisimenu tą šaltumo, nereikalingumo manęs kaip dukters jausmą, kad aš esu, bet jam visiškai neįdomi, o taip reikėjo to dėmesio, paramos iš tėčio.

Mama mano agresyvi, impulsyvi. Jei jau supyks, tai visi namai sproginės, man trūko švelnumo, apsikabinimo, dėmesingumo. Mano mama visada mane mylėjo per maistą. Jei mes namuose turime maisto, turime namus, tai mums viskas yra gerai. O visą laiką trūko paprasto pabūvimo kaip su vaiku. Ir bendrai trūko paprasčiausio kontakto su tėvais. Jei aš kažką darydavau, tai darydavau viena: ar tai ruošiu namų darbus, ar kažkur einu, ar kažką skaitau, nieks neprieis ir nepaklaus, kaip aš jaučiuosi, ar man ko netrūksta, neapkabins, nepaguos. Viską turėdavau daryti viena.

Kai man buvo 10 metų tėvai oficialiai išsiskyrė. Aš likau gyventi su mama. Ką man teko matyti gyvenant su ja:  ji vyrams atsiduodavo, jiems nieko nereikėdavo daryti dėl jos. Tą patį modelį kartodavau ir aš užaugusi. Yra ir tokių šlykščių momentų įsirėžusių: matau kaip vyras išmeta ją iš savų namų lovos. Kitas vyras tiesiog ją muša, o ji nesipriešina.

Kai man buvo 15 metų, buvęs patėvis priekaištavo ir reikalavo, kad aš pati apmokėčiau sąskaitas. Aš gyvenu namuose ir nieko už tai nemoku, todėl man turi būti ribojama elektra, maistas. Susiradau modelio darbą ir išvažiavau į savo pirmą kelionę į Kiniją, ten dirbau apie metus. Pajutau, kas yra pinigai, alkoholis, vyrai.

Aš visiškai savimi pasirūpinau. Bet po to pradėjau jausti didžiulę nuoskaudą, kad vaikystėje negalėjau būti kaip vaikas. Atsirado didžiulis pyktis ant tėčio ir mamos. Su mama esame ir susimušę, buvo ir policija atvažiavusi ir galvojau, kad mane išveš, bet niekas neišvežė. Mano pyktis buvo destruktyvus už ką aš dabar pajaučiu ir kaltę, nes jie vis vien mylėjo, kad ir tik taip mokėdami. Esu patyrusi smurto ir iš mamos, ir iš tėčio. Vieną kartą buvau sumušta su metaliniu strypu iki baisių mėlynių. Senelis buvo šalia ir nieko nedarė.

Esu mačiusi, kaip atvažiuoja pas tėtį mafija iš jo prašyti pinigų. Mes su mama išeiname į kiemą ir ten kokia penkiolika vyrų laukia ir klausia, kur jis. Mes nežinojome kur jis, jis grįžo po kurio laiko sumuštas, tada nebegali išeiti iš namų, nes jam didžiulė baimė, tada jaučiau poreikį net pasirūpinti juo. Jam reikėjo viską atiduoti tiems sėbrams, pradėjo ir narkotikus vartoti, o aš jam duodavau pinigų. Galiausiai po kokių pusantrų metų jis išsikapstė iš tos emocinės duobės, išvažiavo į užsienį.

O dar yra tokių traumų ankstyvoje vaikystėje, kai tėtis į mane šaudė, tai paliko labai gilią traumą, kuri iki šiol turi pasekmes, nes vis dar jaučiu baimę gyventi, nes tuo metu, kai įvyko tas dalykas, aš nežinojau ar aš gyvensiu, ar mirsiu. Ir dabar yra baimė žengti kažkokį tai žingsnį, nes nežinai, kas galiausiai atsitiks.

Buvo man net pripažintas žalingas alkoholio vartojimas ir pasakyta, kad jei toliau vartosiu, tapsiu visam gyvenimui priklausoma alkoholikė. Gydžiausi ir reabilitacinėse klinikose, esu gulėjusi ir psichiatrinėje ligoninėje. Kadangi gyvenime turėjau labai daug įvykių juos kaupiau savyje, laikiau emocijas užspaustas. Prasidėjo panikos priepuoliai, psichosomatiniai sutrikimai, turėjau gerti antidepresantus. Tada buvo gilinimosi į save pradžia, o kodėl man taip yra ir ką aš galiu pati sau padėti. Pirmas žingsnis buvo psichiatras, psichologas, per keturis metus labai daug kalbėta ir išsakyta. Paskui pradėjau psichoterapiją, savitaiga.

Prieš kokius 4-5 metus aš pradėjau labai dažnai tikrintis sveikatą, kad gal man kažkas yra ir aš galiu mirti. Po vieno tokio patikrinimo pas ginekologą buvo pasakyta, kad yra pakitimų ir reikia juos operuoti, nes bus tik blogiau ir reikės švitinimo ir pan. Aš tai sužinojau būdama santykiuose su tuo priešpaskutiniu vyru apie kurį kalbėjau. Pareinu pas jį į mašiną dideliame šoke. Ir nusprendžiau, kad turiu pati išgyti. To, ko labai bijojau, tai ir nutiko. Ir aš pradėjau analizuoti, kad aš sau nieko neleidžiu. Grįžusi namo, žiūrėdama į veidrodį galvojau, kad gal aš liksiu greitai be plaukų. Nuo to momento aš pradėjau sau leisti. Aš uždirbau nemažai pinigų, bet kaupiau ir bijojau, kad jei kas nutiks aš jų neturėsiu. Nutiko tai, kad aš pradėjau leisti keliauti, nusipirkti rūbų ir panašiai. Nes mano galvoje sukosi įvairių minčių, kad sukūsiu, plaukai nukris, manęs nebėra.

Suvokiau, kad yra priežastis, kodėl taip atsitiko. Ir aš pradėjau atsigulusi per atsipalaidavimo meditaciją gilintis į tą gimdos kaklelį, kad jį pamatyti, pajausti, gal jis kažką nori pasakyti, kažko nori, kažko jam neleidžiu. Ir galiausiai pamačiau, kad jame tarsi tokia juoda, klampi gleivė. Ten buvo tiek daug skausmo, nepilnavertiškumo, neapykantos vyrams, tame išbuvau ir pašalinau, tai man padėjo. Po pusmečio nuėjau pas gydytojus ir man jau buvo žymiai geriau, dar po pusmečio, bendrai paėmus po metų, pasidarius tyrimą, man jau nieko nebebuvo. Kaip šiandien prisimenu, kai nuėjau į „Antėjos“ kliniką, tai gydytoja nustebusi ir sako, kad pas mane ant gimdos kaklelio matosi tiek daug naujų gerų audinių. Tai visiškai išgijau. Taip supratau, kad moterų neigiamos emocijos, užspaudimai, neišsakymai kaupiasi gimdos kaklelyje ir tada turi daug moteriškų problemų. Įmanoma atsipalaidavus jį išvalyti.

 

Talkinante tantros seminaruose, tantros ir muzikos festivaliuose. Juk su panašiomis problemomis ir patirtimis susiduria daug žmonių. Kaip galima jiems padėti? Kaip jie patys gali sau padėti?

 

Pirmiausia leidimas sau būti, jausti tai, kas yra. Tyrinėdama savo traumines patirtis patyriau, kad, pavyzdžiui, jei kažkada kritikavo mama ir tuomet aš blogai jaučiausi tas emocijas užspaudžiau ir palikau savyje. O dabar kai mane kritikuoja, pradedu jausti tuos pačius kažkada užspaustus jausmus. Į juos reikia eiti, išjausti ir patirti perkeitimą. Ne kiekvienas gali tai padaryti pats, nes reikia kitų palaikymo, supratimo, tad tam ir yra reikalingos įvairios savitarpio pagalbos grupės, seminarai. Pirmieji žingsniai yra sudėtingi. Jei kas bijo santykių, juos gali sukurti, bet tam reikia kitų pagalbos, kad jis išsispręstų savo traumas, peržengtų ribojančius įsitikinimus. Kai kam būtent būtina nutraukti toksiškus santykius. Tiems, kurie yra santykiuose, taip pat reikia atpažinti įvykusias traumas, perimtus santykių modelius iš šeimos, klausti savęs ar jie nedaro įtakos dabartiniams santykiams. Norisi duoti tą palaikymą žmonėms ir gera matyti, kai tie pasikeitimai įvyksta.

Ačiū už atvirą pokalbį ir pasidalinimą.

 

 

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));