skip to Main Content

                                                                                 

Juozas IVANAUSKAS

 

Maestro Saulius Sondeckis: „Viską gyvenime pasiekiau savo darbu, pasišventimu muzikai, todėl, manau, turintis teisę viešai pareikšti savo nuomonę…“

 

 Maestro Sauliaus Sondeckio valstybinėse laidotuvėse buvo daug žmonių, tačiau nepasirodė tie, kam pagal pareigas buvo privalu dalyvauti – tai pastebėjo šio Meno Žmogaus artimi draugai, įvairių kultūros sričių atstovai, skirstydamiesi po jo laidotuvių, vykusių praėjusį šeštadienį Antakalnio kapinėse Vilniuje.

„Laidotuvėse vienareikšmiškai privalėjo dalyvauti ministras Š. Birutis, nes jis buvo laidotuvių komisijos pirmininkas. Kodėl jo nebuvo, niekas nepaaiškino. Laidotuvių ceremonijai vadovavo Muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė. Bet neaišku, kokiu statusu ji tai darė. Taip, mes, kaip muzikų šeima ir bendruomenė, palaidojome sau brangų žmogų. Bet tai, kad nebuvo nė vieno oficialaus valdžios asmens, atrodė keistokai. Aš nebuvau pristatytas kaip Seimo komiteto atstovas, ir tai mane labai tenkino, nes dalyvavau sau brangaus žmogaus laidotuvėse. Nenorėčiau nieko kritikuoti, tačiau kur buvo Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė ar šalies vadovė Dalia Grybauskaitė? Tiesa, jų vardu buvo atnešti vainikai. Matyt, jų manymu, tokio pagarbos ženklo S. Sondeckiui pakako. Bet tai – žmogiškai nesuvokiama, o valstybiškai – nepateisinama. Beje, mačiau kapinėse vaikščiojantį kultūros viceministrą Arną Neverauską, bet jis nepriėjo prie mikrofono. Ko gero, neturėjo ministro Š. Biručio įpareigojimo“, – stebėjosi Seimo Kultūros ir švietimo komiteto narys, operos dainininkas, konservatorius Vytautas Juozapaitis, prie Maestro S.Sondeckio kapo pasakęs jaudinančią kalbą, – informuoja LRT.lt. 

Bet iš tikrųjų kažin ar vertėtų stebėtis valdžios oficiozo abuojumu, žinant šviesios atminties Sauliui SONDECKIUI įgimtą TEISINGUMO jausmą, humanizmą, jo sąžiningą pilietinę poziciją bei principingą požiūrį į opiausias problemas politinės korupcijos užvaldytoje Lietuvoje!..    

„Seniai esu Justino Marcinkevičiaus pažiūrų. Tai, ką jis parašė savo poezijoj, ką savo prozoj, ką pasakė, kam ragino, ko prašė mūsų visų, dėl ko įspėjo mus, turėjo tapti evangelija, kuria mes turėjome vadovautis iš karto nuo pat Kovo 11-osios. Ar atsimenate, kokia susitaikymo idėja sklido iš poeto lūpų ir eilučių. Užmiršome. Todėl jau ir nebepajėgiame priešintis kažkokiai slaptai jėgai, kuri mus veikia – kiršina vienus su kitais. Ir jai tai sekasi. Suskaldyta Lietuva tapo tradicija, nes mes jau imame neįsivaizduoti, kad gali būti kitaip.

Man didesnio autoriteto, pagal kurį aš matuočiau ir save, ir kitus, nėra. Justinas taip pasakė – ir man atrodo, kad ir aš taip sakau. Bet aš tai suprantu, kad čia jo žodžiai, o man tik atrodo, kad jie yra mano. Todėl kad Evangelija. /…/“, – cituoja  prof. Saulių Sondeckį „Respublikos“ žurnalistas Ferdinandas Kauzonas netrukus po Maestro mirties pasirodžiusioje publikacijoje  „Žmogus, kuriam skaudėjo“.

„S.Sondeckis niekada nesutiko, kad visuomenė gali apsieiti be dvasinių autoritetų. Užsistojo žeminamą Justiną Marcinkevičių. Baisėjosi, kad Nepriklausomybė sugeba susidoroti su Tautos moraliniais autoritetais. Ir į jų vietą pasiūlyti tik lėkštas pramogas: „Juk niekad Justo Pilyponio romano nepastatysit greta Fiodoro Dostojevskio: netempkim žemosios kultūros iki didžiosios“.

Ar taip galvojančiam Maestro buvo lengva tarp mūsų? Turbūt ne. Kur „šiandieninis menas neretai skiriamas psichopatams“. Visuomenėje, kurioje J.Pilyponio „Kaukolė žaliame „čemodane“ sukeltų daugiau žvingaujančio džiugesio nei F. Dostojevskis. O gerą muziką nustelbia „elito“ pasistaipymai Valstybinio operos ir baleto teatro hole. Kai svarbiau ne muzika, bet nauja damos suknia. Maestro net pseudokolegų įžeidinėjimus, niekinimus iškentė oriai. O dabar, jau po mirties, jį ims garbinti, šlovinti. Nes niekam jau daugiau nesutrukdys jo pilietinis balsas. Ištaręs ir šiuos žodžius: „Jeigu suburtume tikruosius patriotus iš visų partijų, tai vienybę būtų galima sukurti.“  – šiltai prisimena Maestro S.Sondeckį žurnalistė Olava STRIKULIENĖ.

——————————————————————————————

2012 m. 11. 09 d. publikuotame LL interviu „Jeigu nebūt buvę Kauno pedofilijos skandalo, tai ir tų 7 žmonių DK frakcijos Seime nebūtų!..” – Maestro Saulius Sondeckis, kaip visuomet, į pateikiamus klausimus atsako atvirai, sąžiningai, nuoširdžiai. Manau, vertėtų prisiminti bent keletą fragmentų, atspindinčių šio unikalaus Žmogaus pilietiškumą, patriotizmą, pasišventimą TIESAI. 

    

– Šviesios atminties Stanislovas Stulpinas savo paskutiniame interviu LL teigė, jog  „didžiausia kaltė  dėl neišsipildžiusių vilčių  rinkimuose į Seimą tenka „Drąsos Kelio“ politinės partijos organizaciniam branduoliui. Tai yra, nesėkmę nulėmė ne tiek lėšų stygius, o prastai atliekamas partinis-organizacinis darbas. Ko gero, a. a. S.Stulpinas buvo teisus?

– Kurį laiką aš tikėjausi, kad Lietuvoje atgims galingas demokratinis judėjimas ir atsiras nauja įtakinga politinė jėga, kuri, kaip matome, būt buvusi labai reikalinga mūsų valstybei. Tačiau ta jėga buvo suskaldyta, sunaikinta pačioje formavimosi pradžioje. Galima sakyti, ji net negimė. Na, o tie septyni žmonės, su DK vėliava patekę į Seimą, argi tai rimta politinė jėga?..

– Matyt, kai kurie apsukrūs veikėjai, DK „branduolio formuotojai“, pasinaudoję Kauno pedofilijos tragedija, labai gerai suprato, kad tik su Neringos Venckienės vėliava galima pritraukti mases rinkėjų?

– Ir aš taip visada sakiau. O ką jūs manote, jeigu ne ta aplaidžiai tiriama Kauno pedofilijos ir žudynių byla, ar galima buvo sukelti Lietuvoje mases žmonių, protestuojančių prieš teisinį nihilizmą, prieš smurtinius teisėsaugos pareigūnų veiksmus Garliavoje, jėga išplėšiant klykiančią mergaitę iš senelių Kedžių namų?.. Ar ne todėl visuomenei nuo seno gerai žinomi veikėjai A.Medalinskas ir R.Ozolas per rinkimus gavo ženkliai mažiau balsų negu buvusi teisėja N.Venckienė, pasukusi į politiką?.. Jeigu nebūt buvę Kauno pedofilijos skandalo, tai ir tų 7 žmonių DK frakcijos Seime nebūtų!..  

– Vienas iš ekspertai.eu lyderių, DK partijos steigėjas Audrius Nakas prieš pat rinkimus viešai pareiškė – rinkimų štabo vadovas Valdas Vasiliauskas pastaruosius tris mėnesius darė viską, kad „Drąsos kelio“ rinkiminė kampanija patirtų fiasko…

– Galbūt, aš šito nežinau. Man tik atrodo labai keista – kodėl Audrius Nakas buvo nustumtas DK rinkimų sąraše iš 6 pozicijos į 39-tą? Kodėl rinkiminėje kovoje nepasinaudota tiek jo, tiek ekspertai.eu komandos patirtimi demaskuojant stambiausias korupcines aferas kultūros srityje?.. A.Nakas vienas pirmųjų Lietuvoje iškėlė teisėsaugos darbo trūkumus, atkreipdamas visuomenės dėmesį į metų metais netiriamas, vilkinamas korupcines bylas kultūros, meno, švietimo srityje. Balsuodamas aš reitingavau A.Naką į pirmąjį DK penketuką. Dauguma rinkėjų, esu tikras, taip pat reitingavo šį kandidatą. Nesuprantu, kodėl tie žmonės, kurie sudarinėjo DK rinkimų sąrašą, neatsižvelgė į visa tai, kodėl jie tiesiog praignoravo aktyvų, drąsų kovotoją A.Naką? Manau, bent jau toje septyniukėje, kuri išrinkta į Seimą, turėjo būti ir Audrius Nakas.

– Turbūt skaudžiausia yra tai, kad buvo neišnaudota unikali galimybė visuomenei susivienyti ir suformuoti  rimtą politinę jėgą kovoje prieš korupcinę melo sistemą?

– Tikrai labai gaila, kad to neįvyko. Kitos tokios progos artimiausiu metu tikėtis neverta. Dabar jau tapo visiškai aišku, kad čia buvo labai negražiai sužaista, siekiant suskaldyti demokratines jėgas. 

Sakykite, kur dingo garsusis „Lietuvos sąrašas“ ir jo lyderis Darius Kuolys?.. Matyt, ne vien tik aš elektroniniu paštu gavau tokią kortelę, kurią užpildžius ir pasirašius savo visus politinius įgaliojimus net iki 2016 m. gruodžio 31 d. atiduodu „Lietuvos sąrašo“ vadovui D.Kuoliui. Tai paviešinęs, vėliau netgi buvau apšauktas melagiu, skaldytoju, šmeižiku. Rinkimai jau pasibaigė, o kur dabar dingo pagrindiniai „Lietuvos sąrašo“ iniciatoriai ir jų remiami kandidatai į Seimą? Kur dingo D.Kuolys? Jų tiesiog nebėra, išsivaikščiojo kas kur. Aš pats iš karto pasitraukiau iš „Lietuvos sąrašo“, pamatęs kokie nešvarūs, dvigubi žaidimai ten buvo žaidžiami. Didysis „maištininkas“ N.Puteikis, apšaukęs mane skaldytoju, kaip buvo, taip ir paliko lojalus Tėvynės sąjungai, konservatoriams. Jis pats „tebesėdi“ sąraše konservatorių partijos, kuri valdė Lietuvą ketverius metus. 

— Sakykite, prašau, ar yra Lietuvoje nors viena sisteminė politinė partija, kuriai nebūtų galima pareikšti panašių įtarimų bei kaltinimų dėl politinės korupcijos, partinės veiklos skaidrumo?

– Prisimenant korupcines aferas, kurios buvo vykdomos įvairių politinių partijų pastangomis per 22 nepriklausomybės metus, drąsiai galima teigti – visiškai skaidrių partijų Lietuvoje nėra!.. Deja, didžiausiems  nusikaltimams ištirti reikia politinės valios, kurios šalyje labiausiai stinga. Pavyzdžiui, ar su „Mažeikių naftos“ privatizavimu – viskas tvarkoje? O kas yra atsakingas už tai, kad amerikiečių kompanijai „Williams“ pusvelčiui atiteko strategiškai svarbi įmonė, ar ne konservatoriai?.. „Mažeikių naftos“ perdavimo „Williams“ byla, kaip ir daugybė kitų stambaus masto korupcinių nusikaltimų, deja, taip ir liko iki galo neištirti. O kaip ten su Operos ir baleto teatro scenos rekonstrukcija, Valdovų rūmais, VEKS, LEO aferomis?.. Čia galima būtų vardinti ir vardinti. Kam visa tai įdomu, tegul pasiskaito šalies žiniasklaidoje per eilę metų daugybę kartų detaliai aprašytus neskaidrius, valstybei itin nuostolingus, valdančiųjų  patvirtintus sandėrius, korupcines aferas ir bus aišku, kokių politinių partijų atstovai tame dalyvavo. Faktiškai Lietuvoje nėra nė vienos „šventos“ parlamentinės partijos, kuri nebūtų susitepsi. Bet kadangi tokiais atvejais galioja nekaltumo prezumpcija, o mūsų teisėsauga ir teismai metų metais kažką tiria, bet nieko iki galo taip ir neištiria, nenuteisia, tai visuomenė jau nebekreipia į tai dėmesio. Nors sisteminių partijų žinomi politikai metų metais murkdosi korupcijos pelkėje, daug kam atrodo, kad tai yra normalu.

 Galime pasiguosti ir netgi didžiuotis tuo, kad esame nepriklausoma valstybė, turime savo vėliavą, herbą, tarptautines atstovybes, esame Europos Sąjungos ir NATO nariais. O kas šalies viduje darosi, mes labai gerai matome – nė vienas rimtas korupcinis nusikaltimas, daugiamilijoninės aferos, tarkim, energetikos sektoriuje arba kultūros, švietimo ir kitose srityse iki šiol nėra nei tiriamos, nei atskleistos, kolektyviai, bendru sutarimu viskas „įteisinta“ ir gerai. 

Tačiau iš esmės kalbant apie politinę korupciją Lietuvoje, aš norėčiau atkreipti visuomenės dėmesį į kur kas rimtesnę problemą: kodėl iki šiol Seime nėra priimtas įstatymas draudžiantis išrinktiems politikams perbėginėti iš vienos frakcijos į kitą? Pavyzdžiui, jeigu rinkėjai išrinko mane į Seimą, tarkim, kaip socialdemokratų partijos kandidatą, o po kelių mėnesių aš atsiduriu konservatorių frakcijos gretose, kaip tai galima būtų pateisinti? Ir jeigu tai nėra draudžiama, argi čia ne toks pat žmonių papirkinėjimas? Tik jeigu pirmu atveju perkami pavieniai balsai, tai antru atveju – „nuperkami“, apgaunami tūkstančiai rinkėjų, balsavusių už sąrašinį  socialdemokratų kandidatą, Seime perbėgusį pas konservatorius. 

Ką reiškia Seimo nariui perbėgti iš vienos frakcijos į kitą? Demokratinėje šalyje jokiu būdu negalima leisti to daryti! Visų pirma, kilus kokiems tai vidiniams nesutarimams frakcijoje, maištaujantis parlamentaras turėtų pasitraukti iš Seimo. Vietoje to Seime mes dažnai matome perbėgėlius iš vienos frakcijos į kitą, netgi pas didžiausius politinius priešininkus. Tokiu būdu išduodami daugumos rinkėjų lūkesčiai, apgaunami visi balsavusieji už politinius perbėgėlius. Argi tai nėra Seimo „įteisinti“, toleruojami politinės korupcijos atvejai, kurių tikrai neturėtų būti?..

– Kokių permainų galime tikėtis po Seimo rinkimų, susiformavus naujai valdančiajai daugumai?

– Aš jau nieko nebesitikiu, viskas liks taip, kaip buvę. Jau dabar rinkėjų valia yra kvestionuojama. Viena kalbama prieš rinkimus, kitkas daroma po rinkimų. 

Štai, pavyzdžiui, referendume dėl Atominės elektrinės virš 60 proc. rinkėjų pasisakė PRIEŠ. Tai dabar Prezidentė D.Grybauskaitė aiškina žmonėms, kad referendume dalyvavo tik apie 30 proc. šalies gyventojų, kadangi rinkimuose dalyvavo kiek daugiau nei 50 proc. rinkėjų. Galima būtų paklausti: o kiek gi iš tikrųjų Lietuvos gyventojų balsavo už Prezidentę D.Grybauskaitę, kai ji buvo išrinkta šalies vadove? Tačiau šis klausimas kažkodėl nutylimas, skirtingai nei bandant paminti Tautos valią dėl naujos AE. Esu tikras, jeigu toks pat rinkėjų skaičius būtų prabalsavęs ne PRIEŠ, o UŽ Visagino atominę elektrinę, tada viskas būtų gerai, Tautos valia nebūtų kvestionuojama. Ir taip viskas pas mus yra daroma – apsukriai manipuliuojama ne tik rinkėjų valia, bet ir visuomenės nuomonėmis. Valdantieji traukia antklodę į savo pusę, o tikrosios demokratijos Lietuvoje nėra. Tautos suverenas veikiau tik imituojamas ir tampa viešųjų ryšių fikcijos dalimi…

—————————————————————————————-

 

Facebook komentarai
Back To Top