skip to Main Content

LŪŽIS MORALIOJ LIETUVOS POLITIKOJ 1991 GRUODY… TOLESNĖ VASALIŠKA „REALPOLITIK“ KARABACHO IR ABCHAZIJOS ATŽVILGIU

 

 

1975.12.09 Andrejus Sacharovas lankėsi Vilniuje, kur už paramą Lietuvos katalikams buvo teisiamas rusų disidentas Sergejus Kovaliovas. Tuomet jisai lankėsi ir Viktoro Petkaus bute, kuriame ir sužinojo apie jam skiriamą Nobelio taikos premiją. Šioje nuotraukoje centre, penktas iš dešinės – Andrejus Sacharovas, ketvirta iš dešinės – Jadvyga Malūkaitė-Petkevičienė, šeštas iš dešinės – Estijos disidentas Mart Niklus, šalia jo, septintas iš dešinės, – šiaulietis disidentas M.Jurevičius, sovietmečiu kalėjęs už antisovietinę veiklą; trečias iš dešinės – J.Jankelevičius, o ketvirtas iš kairės – Rusijos disidentas J.Orlovas. Ant šios R.Beniušio saugomos nuotraukos antros pusės padaryti du įrašai: pirmas tai 1991.03.16 J.Bonner „Lietuva bus laisva“, o antras 2012.01.12 S.Kovaliovo „Lietuva jau laisva ir bus laisva, bet šiandien to jau per mažai. Tikra kiekvienos tautos laisvė ateis tada, kai laisvas bus visas pasaulis“. Sergejus Kovaliovas, abchazų – gruzinų karo metu būdamas Rusijos Aukščiausiosios Tarybos Žmogaus teisių komiteto pirmininku,  1992.11.15 d. pagal gruzinų karo lauko teismo nuosprendį sušaudžius už pagalbą abchazams Rusijos pilietį V.Gladkih – tai pavadins grubiausiu 1949.08.12 Ženevos konvencijos dėl civilių žmonių karo metu apsaugos pažeidimu. O Jelena Bonner panašiai tuo pačiu metu apie Gruzijos vadovus atsilieps taip : „Ševarnadzė nuo Gamsahurdijos skiriasi tik tuo, kad pradėjo dar žiauresnį kruvinesnį karą“. Tai lyg ir įžanga – ištrauka iš V.Krivicko „Kronikos naujaip“ – 126, 127 puslapių. 

 

Sovietmečiu redaguojamai arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus „Kronikai“ pasiekti Vakarus ir būti išplatintai per radijo stotis „Amerikos balsas“, „Laisvė“ (Svoboda), „Vatikano radijas“ ypač padėjo maskviškis Sergejus Kovaliovas. 1923 m. kovo 30  dieną iškilūs  Lietuvos veikėjai Petras Vileišis, Jonas Mačiulis (Maironis), Jonas Jablonskis dienraštyje „Krašto balsas“ (1923.03.30 Nr.72) paskelbė Lietuvių tautos veteranų pasiskundimą  pasaulio tautoms. Jame jie rašė : „Šiemet Lietuvių Tauta švenčia šeštą šimtą metų sukaktuves: tiek jau metų praslinko, kai Didieji Lietuvos Kunigaigščiai yra pakėlę Vilniaus miestą Lietuvos sostine ir padarę jį viso jos gyvenimo centru. Ir dabar tą šventąjį tautos atminimą suteršė didžiųjų valstybių – Prancūzijos, Anglijos, Italijos ir Japonijos – Ambasadorių Konferencijos kovo 14 dienos aktas. Neteisėtas ir neteisingas yra tas aktas… Didžioji Santarvė, neturėdama Lietuvos sutikimo (Versalės sutarties ji nėra pasirašiusi), pati viena, ne tik be Lietuvos žinios, bet ir nežiūrėdama tūleriopų jos protestų, savavališkai išveda jai sienas. Vadinas, lengva širdimi laužo savo principą tik dėlto, kad Lietuva neturi pakankamai durtuvų priešintis, – pasitenkina nelemtingąja “Macht vor Recht”.

Labiau įžeisti Lietuvių tautą nebuvo galima. Bet tai ką slepia jos siela savo gilumoj, yra baisiau, negu šūkavimas gatvėse. Tai pranešti pasaulio Tautoms pasiryžome, štai, mes senesnieji Tautos veikėjai, mes, kuriuos pirmuosius palietė noras nepriklausomai gyventi, laisvai dėti savo indėlius į bendrąjį žmonių dvasios iždyną. Mus pirmuosius įžeidė tie, kurių rankose yra šiuo tarpu galybė. Pasaulio Tautos, budėkite! Teisėtumo ir teisingumo principų laužymas, tiek širdgėlos ir žalos padaręs šiandien Lietuvių Tautai, rytoj tiek pat pikta gali padaryti ir kitoms mažosioms tautoms, kurios yra jau pajutusios noro ir gavusios galėjimo savaimingai plėtotis šalia didžiųjų tautų.

Kaip brutualiai buvo sugriautas principas, dėl kurio ir didysis karas buvo kariautas būtent, dėl visų tautų – didžiųjų ir mažųjų – laisvės, tegu pareina Jums eilė šių eksperimentų, padarytų ir tebedaromų Lietuvių Tautai. Savo laimei ir drauge nelaimei ji gyvena pavydėtinoje vietoje : panemunėje ir pabaltijy. Tos vietos dabar siekia nepasotinami Lenkai, o kiti Europos imperialistai jiems pataikauja….”

Tai gi šio 1923.03.30 kreipimosi pavyzdžiu 1990.03.20 V.Landsbergis išsako tai : „XX amžiuje tokie teisiniai principai, kada aneksatorius skelbiasi aneksuoto krašto suverenu, nepripažįstami. Ką užėmiau jėga, tas mano. Čia viduramžių, bet ne XX šimtmečio teisė. Tokią teisę civilizuotas pasaulis jau yra atmetęs.“ Po mėnesio 1990.04.20 V.Landsbergis į Tibeto dvasinį lyderį  Dalai Lamą kreipiasi taip: “Būdami atstovai tautų, negalinčių pretenduoti į didžiųjų pasaulio valstybių statusą ir dėl to nukentėjusių nuo priešiškų kaimynų, mes turime daug bendrų dvasinių bruožų; mes galime suprasti vieni kitų sunkumus ir mūsų kovą siekiant sugrįžti į nepriklausomų valstybių šeimą. Remdami vienas kitą, kovodami prieš neteisybę, kur ji  bepasireikštų, mes tapsime reikšmingesni šiame pasaulyje, kuris ne visuomet linkęs užjausti mažesnes tautas.” Po trijų dienų V.Landsbergis savo poziciją dėl atskirų valstybių, mėginančių įteisinti buvusią ekspansinę politiką ir ją tęsti išsako kreipimęsi į Prancūzijos Prezidentą Francois Mitterrand’ą. Kreipimęsi vienareikšmiškai  akcentuojamas nepriimtinumas kelti kitai tautai reikalavimą atsisakyti savo nepriklausomybės  bei privalomumas gerbti tautų apsisprendimo teisę ir  nenaudoti jėgos prieš silpnesnes šalis.

1992 metais Sergejui Kovaliovui įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis, 1999 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didysis kryžius, na o Vilniuje jam įteikiant pirmąją 2011 metų Laisvės premiją S.Kovaliovas ištars „Nėra didesnio melo ir veidmainystės šiame pasaulyje, kaip realpolitik“. Šie žodžiai taikytini ir tai pačiai Lietuvai – jos Aukščiausiajai Tarybai iki 1991 metų gruodžio mėnesio vykdžiusiai lyg ir moralią politiką. Po 1991 metų sausio 13-osios, kuomet Armėnijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Levono Ter Petrosiano vadovaujama delegacija apsilankė Vilniuje ir padėjo išvengti konflikto su SSRS eskalavimo (Atsisveikindamas V. Landsbergis tuomet L.Ter Petrosianui pasakė: „Lietuvos žmonės niekada nepamirš, ką jūs dėl jų dabar nuveikėte“) kovo 20-ąją Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas sudarė parlamentinę  komisiją konsultacijoms dėl  pasirengimo su  Armėnijos Respublika deryboms iš šių asmenų : Kęstučio Lapinsko, Valdemaro Katkaus, Mečio Laurinkaus, Daniaus Rumsko, Klemenso Šepučio, Petro Vaitiekūno.

1991 metų liepos 3 dieną Lietuva buvo viena iš pirmųjų pasaulyje valstybė, aukščiausiu lygiu pasmerkusi Jugoslaviją, siekiančią nuslopinti Slovėnijos valstybingumo siekį ir išreiškusi solidarumą su Slovėnija, įgyvendinančia visų pripažįstamų tautų apsisprendimo teisę, ir pasisakė už tarptautinių garantijų būtinumą įgyvendinant šią Jungtinėse Tautose įtvirtintą teisę.

Tą 1991-ųjų liepos 3-iąją Užsienio reikalų komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris Aukščiausioje Taryboje svarstomą klausimą dėl Slovėnijos įvardijo, kaip moralės ir ypatingos svarbos klausimą, mažos tautos kova dėl nepriklausomybės. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis jam porino sakydamas, kad pagal Vilsono ir Lenino paskelbtą tautų apsisprendimo teisę Lietuva 1918 metais sukūrė valstybę, ką dabar daro Slovėnija. Deputatai Romas Gudaitis, Benas Rupeika ir Lionginas Šepetys pasisakydami pageidavo, kad Lietuvos požiūris į Slovėniją būtų subalansuotas su Vakarų valstybių pozicija, kuri tuo metu buvo itin atsargi, bei kad remiant Slovėniją nebūtų ignoruojamas ar klijuojamos etiketės Belgradui, su kuriuo Lietuvai vienaip ar kitaip priseis turėt reikalų. Tačiau Aukščiausiosios Tarybos vos ne vienbalsiai priimtame pareiškime „Jugoslavijos režimas, siunčiantis prieš Slovėnijos demokratiją ir nepriklausomybę armiją“ liko. Reikia manyt, kad priimdama šiuos sprendimus Aukščiausioji Taryba ar bent didžioji jos dauguma nesivadovavo Ronaldo Reigano prezidentavimo laiku 1984 metais parengta Jugoslavijai sugriauti JAV direktyva NSDD-133. 

Po šio pareiškimo sekančią liepos 4-ąją Slovėnijos Respublikos Prezidentas Milanas Kučanas oficialiai kreipiasi su prašymu pripažinti Slovėnijos Respubliką kaip nepriklausomą valstybę. Į šį kreipimąsi ir į asmeninį Slovėnijos parlamento Tarptautinių ryšių komisijos pirmininko Matjašo Šinkoveco kreipimąsi į Lietuvos parlamento vadovą Vytautą Landsbergį, Aukščiausioji Taryba atsiliepia ir tą patį liepos mėnesį atsižvelgdama į visuotinai gerbiamą tautų apsisprendimo teisę Aukščiausioji Taryba pripažįsta Slovėnijos Respublikos siekių teisėtumą ir jos apsisprendimą kaip tautos suverenios galios išraišką ir paveda Lietuvos Respublikos Vyriausybei nedelsiant užmegzti pastovius diplomatinius ir kitus dvišalius Lietuvos Respublikos ir Slovėnijos Respublikos santykius. V.Landsbergis tądien pasakys „Tikriausiai čia dabartinė Jugoslavijos vyriausybė gali būti ir nepatenkinta, bet mes ne visada viską darėme, kad visi būtų patenkinti, ir šiuo atveju elgsimės pagal tam tikrą principą, aš manau, o ne pagal prisitaikymą.“  Šią nuostatą, beja V.Landsbergis išlaikys ir po metų Sąjūdžio Santaros konferencijoje 1992.09.26 paminėdamas : „Mes nesvyravom dėl Slovėnijos ir Kroatijos pripažinimo iš karto. Nors buvo pastabų, samprotavimų, kad susilauksime Jugoslavijos pykčio ir galimų veiksmų prieš mus tarptautinėse organizacijose, kur mums patiems gali būti reikalingas vieningas balsavimas, ir vienas balsas „prieš“ pakenks mūsų pozicijoms. O mes erzinam Jugoslaviją, taip sakant, Belgrado vyriausybę. Bet pasielgėm principingai.“ O taip, tie kai kurie, reiškę V.Landsbergiui pastabas ir samprotavimus, matomai buvo neprimiršę, kad Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo serbų, kroatų ir kitų tautybių apgyvendintame Sarajeve Jaunosios Bosnijos judėjimo nariui Gavrilui Principui 1914 m. birželio 28 d. nužudžius Aust¬ri¬jos er¬cher¬co¬gą ir Aust¬ri¬jos-Veng¬ri¬jos sos¬to įpė¬di¬nį Fran¬cą Fer¬di¬nan¬dą ir jo nėščią žmoną Sofiją. Tie kai kurie matomai buvo nepamiršę ir tos vos ne garsiausiosios XX amžiaus žmogžudystės, įvykdytos prisidengiant „Ustaše“ – kroatų fašistų separatistų organizacija 1934 m. spalio 9-ąją Prancūzijos Marselio mieste. Tais 1934-aisiais siekiant, kad nebūtų sukurta Viduržemio jūros Antantė bei sudarytas Rytų paktas buvo nužudyti Jugoslavijos karalius Aleksandras I, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Žanas Luisas Barthou ir dar keturi šalia jų buvę asmenys. Perspektyvusis Luiso Barthou Viduržiemio jūros Antantės projektas, numatė suartėjimą su Italija ir tai galėjo užkirsti kelią vokiškajam anšliuzui, sustiprinti Čekoslovakijos pozicijas ir tuo pat metu tapti prielaida sukurti „Rytų paktą“, pagal kurį Čekoslovakijai, Lenkijai, Sovietų Sąjungai, Suomijai, Latvijai, Estijai ir Lietuvai buvo siūloma sudaryti tarpusavio pagalbos sutartis agresijos iš trečių šalių atvejui. Šį   Luiso Barthou kolektyvinio saugumo Europoje projektą, nežiūrint į Jugoslavijos neryžtingumą, rėmė Mažosios Antantės – Čekoslovakijos, Rumunijos lyderiai. Po šios žmogžudystės iki kraštutinumo paaštrėjo Jugoslavijos santykiai su Italija ir Vengrija, Prancūzijos su Italija, o taip pat atšalė Prancūzijos santykiai su Jugoslavija, ir suartėjimą tarp prancūzų – italų turėjusios lemti derybos dėl išaugusių jugoslavų – italų nesutarimų buvo nutrauktos. Atatinkamai nebegalėjo būti ir kalbos apie Dunojaus pakto sukūrimą, o derybos dėl Rytų pakto taipogi buvo nutrauktos. Taip, kad galima buvo suprasti tuos 1991 metais Lietuvos politikus, perspėjusius V.Landsbergį, kad Lietuva gali susilaukti Jugoslavijos pykčio ir galimų veiksmų prieš mus tarptautinėse organizacijose. Įvyko žinoma kitaip, buvo iš dalies ir tuometiniu Vilniaus sprendimu, išprovokuotas labai didelis kraujo liejimąsis Jugoslavijos teritorijoje. Po to sekė NATO bombordavimai, Kosovo nuo Serbijos atplėšimas.

 Tą pačią Slovėnijos pripažinimo dieną – 1991 metų liepos 30-ąją Lietuva,  atsižvelgdama į Kroatijos Respublikos Prezidento Franjo Tudjmano kreipimąsi – prašymą į parlamento vadovą Vytautą  Landsbergį, pirmoji pasaulyje pripažįsta ir Kroatijos nepriklausomybę bei paveda Vyriausybei užmegzti diplomatinius santykius. Tos dienos parlamento posėdyje  V.Landsbergis pabrėš, kad Slovėnija ir Kroatija tampa naujomis ir, tiesą sakant, ne visai naujomis valstybėmis, nes jos, panašiai kaip ir Lietuva 1918 metais, tam tikra prasme atkuria ir savo istorinį, kadaise buvusį valstybingumą. Šiame posėdyje jis pasakys ir žodžius, kad tokie panašūs veiksmai „išauga iš tam tikros sąžiningos ir, pasakyčiau, dorovinės pozicijos tarptautinėje politikoje“.

1991 m. rugpjūčio 14 dieną Armėnijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui L. Ter Petrosianui lankantis  su oficialiu vizitu Lietuvoje, jis su V. Landsbergiu pasirašė sutartį dėl Lietuvos ir Armėnijos tarpvalstybinių santykių. Šia sutartimi Lietuva – pirmoji valstybė pasaulyje ne tik pripažino Armėniją, kaip suverenią valstybę, bet ir šios sutarties preambulėje pripažindama kiekvienos Aukštosios Susitariančiosios Šalies neatimamą teisę į valstybinę nepriklausomybę ir pripažindamos tokį valstybės teisinį statusą, koks nustatytas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 metų kovo 11 dieną priimtame Akte dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo ir Armėnijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 metų rugpjūčio 23 dieną priimtoje Deklaracijoje dėl Armėnijos nepriklausomybės – automatiškai pripažino ir Armėnijos ir Kalnų Karabacho susijungimą pagal 1989 metų gruodžio 1 dienos dvišalį aukščiausiųjų organų aktą. Minimos 1990 metų Armėnijos deklaracijos preambulėje teigiama, kad Armėnija pradeda nepriklausomos valstybės įtvirtinimo procesą remdamąsi 1989 m. gruodžio 1 dienos Susijungimo su Kalnų Karabachu aktu vystant 1918 metų gegužės 28-ąją sukurtos nepriklausomos Armėnijos Respublikos demokratines tradicijas. Beja ir pusantrų metų atgal 1988.06.15 Armėnijos Aukščiausioji Taryba, atsiliepdama į Kalnų Karabacho autonominės srities tarybos kreipimąsi, priėmė sprendimą dėl Karabacho prijungimo prie Armėnijos ir kreipėsi į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą, kad ši tai patvirtintų. 

1988 m. liepos 9-osios Lietuvos Sąjūdžio mitinge Vingio parke buvo sutarta dėl telegramos, skirtos TSKP generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui. Telegrama buvo pareikštas palaikymas Kalnų Karabacho armėnams ir kviesta spręsti problemą gyventojų referendumo keliu. Šios telegramos tekstą parėmė 90 tūkst. mitingo dalyvių. 1988 m. spalio 22-23 dienomis Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime dėl Kalnų Karabacho taip pat buvo priimta armėnus palaikanti rezoliucija. Sąjūdis neliko abejingas ir įvykiams Abchazijoje. Štai ką 1988.10.15 „Atgimimo“ leidinyje Nr.3 rašė aktyvus Sąjūdžio dalyvis, Sąjūdžio Seimo narys, Lietuvos teatro aktorius Vladimiras Jefremovas : „Nieko nuostabaus – beja ir charakteringa : totalaus nacionalinio patriotizmo engimo sąlygomis švaraus nemaišyto kraujo ideologai visaip pabrėždavo savo išskirtinumą nuo nešvariųjų. Iliustracijai pateiksiu trumputį visoje Gruzijoje žinomą anekdotą, išsitenkantį vienoje frazėje:“ – Tai išgerkime gi už neišardomą draugystę tarp gruzinų ir abchazų tautų !“ Prasmė aiški : abchazai – jokie gruzinai. Bet tik reikėjo truputį  pasikeisti  politiniam klimatui,  atsirado galimybė rimtai šeimininkauti savo žemėje – ir pasipylė begėdingi, pseudomoksliniai tyrimai, apriori įrodantys, kad abchazai – tai gruzinai“. Praėjus metams po tragiškų Tbilisio įvykių 1990.04.18 „Atgimimo“ leidinyje Nr.16(77) buvo rašoma :  „Tbilisio mitingų pretekstas – Abchazijos nutarimas atsiskirti nuo Gruzijos. Protestuodami prieš tokį žingsnį, 1989 metų balandžio 4-ąją mitingavo Medicinos instituto studentai..“ Beja tą patį 1989.12.24 patvirtino SSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisija 1989.04.09 įvykiams Tbilisyje ištirti, vadovaujama Anatolijaus Sobčako, kuri konstatavo, kad mitingo Tbilisyje detonatoriumi buvo prieš kelias savaites Lyhnų sueigoje abchazų išreikšta valia atsiskirti nuo Gruzijos. Tai V.Landsbergis galėjo išgirsti ir tiesiogiai iš A.Sobčiako lūpų ar iš jo pavaduotojo komisijoje Vito Tomkaus.

 Sutartimi dėl Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos tarpvalstybinių santykių patvirtinta ištikimybė JT principams, tame tarpe ir tautų apsisprendimo teisei, įsipareigota nesiimti veiksmų, kurie gali pakenkti kitai Susitariančiajai Šaliai, nesikišti į kitos šalies vidaus reikalus, nenaudoti politinio ar ekonominio spaudimo reguliuojant ginčytinas problemas, nedalyvauti trečiųjų šalių destabilizaciniuose veiksmuose.

1991 m. rugsėjo 2 d. Kalnų Karabachas pasiskelbia nepriklausoma Respublika. 1991.09.24 Seimo posėdyje dar moralusis V.Landsbergis neįvardydamas Kalnų Karabacho, o tik Gruziją pasako, kad „dideli pokyčiai Sovietų Sąjungoje sudarė galimybę daugeliui tautų galvoti apie apsisprendimą, apie savo kelio pasirinkimą ir matome, kaip sunku ir kaip sudėtinga realizuoti tą pasirinkimą Gruzijoje“. 1991 m. lapkričio 21-ąją Lietuva ir Armėnija vadovaudamiesi 1991.08.14 sutartimi užmezga diplomatinius santykius. 1991 m. gruodžio 10 d. Kalnų Karabache įvyksta referendumas, kurio metu absoliuti gyventojų dauguma pasisako už nepriklausomybę, išrenkamas naujas Kalnų Karabacho parlamentas, suformuojama vyriausybė. O toksai tai Kalnų Karabacho, o taip pat Abchazijos  apsisprendimas dar 1990.08.25 priimant Abchazijos valstybinio suvereniteto deklaraciją ir nutarimą „Dėl Abchazijos valstybingumo teisinės apsaugos garantijų“ jau į Landsbergio planus, manomai derintus ir dėl Jugoslavijos sugriovimo su užsakovais iš Vašingtono,  neįėjo, ir po Karabacho referendumo praėjus savaitei – 1991.12.17 į Aukščiausiosios Tarybos posėdžio dienotvarkę įtraukia Sutarties dėl Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos tarpvalstybinių santykių pataisų ir ratifikavimo klausimą. Prasideda ir kiti moraliai nelabai švarūs dalykai. Pakanka tik ir šiandien žvilgtelt į oficialiąją atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės pripažinimo chronologiją Seimo puslapyje http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_k=1&p_r=4729  : Štai koksai valstybių išsidėstymas  1990 05 31 pripažino Moldova, 1991 02 11 – Islandija, 1991 02 28 – Danija, 1991 05 16 – Slovėnija, 1991 07 29 – Rusijos Federacija, 1991 08 03 – Kroatija, 1991 08 23 – Latvija. Logiškas klausimas, tai jeigu pasirašymo Sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų 1991.07.29 data laikoma – atkurtos Lietuvos pripažinimo data, tai kodėl praleista Sutarties dėl Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos tarpvalstybinių santykių pasirašymo data – 1991.08.14. Tam, kad būtų aiškiau, pridedu ir tai patvirtinančią iš Jerevano išsiųstą telegramą, tebus man atleista originalo kalba :

«ЕРЕВАН 05/16101 59 30/8  1442=

ПРАВИТЕЛЬСТВЕННАЯ ВИЛЬНЮС ВЕРХОВНЫЙ СОВЕТ ЛИТОВСКОЙ РЕСПУБЛИКИ : ПРЕДСЕДАТЕЛЮ ГОСПОДИНУ ВИТАУТАСУ ЛАНДСБЕРГИСУ=

ГЛУБОКОУВАЖАЕМЫЙ ПРЕДСЕДАТЕЛЬ, ОТ ИМЕНИ ПРЕЗИДИУМА ВЕРХОВНОГО СОВЕТА РЕСПУБЛИКИ АРМЕНИЯ ПРИМИТЕ НАШИ ИСКРЕННИЕ ПОЗДРАВЛЕНИЯ В СВЯЗИ С МЕЖДУНАРОДНЫМ ПРИЗНАНИЕМ ГОСУДАРСТВЕННОЙ НЕЗАВИСИМОСТИ ЛИТОВСКОЙ РЕСПУБЛИКИ. ВЫРАЖАЕМ НАДЕЖДУ НА ДАЛЬНЕЙШЕЕ РАЗВИТИЕ СОТРУДНИЧЕСТВА НА ОСНОВЕ ГОСУДАРСТВЕННОГО ДОГОВОРА, КОТОРЫМ АРМЕНИЯ УЖЕ ПРИЗНАЛА НЕЗАВИСИМОСТЬ ЛИТВЫ=

0 300 ПРЕДСЕДАТЕЛЬ ВЕРХОВНОГО СОВЕТА РЕСПУБЛИКИ АРМЕНИЯ ЛЕВОН ТЕР-ПЕТРОСЯН

УРЕВАН 95»

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko sekretoriate ši telegrama įregistruota 1991.08.30 Nr.861.

Grįžtame į paminėtąjį 1991.12.17 AT posėdį : Keisčiausi įžanginėje V.Landsbergio kalboje dėl būtinumo, kaip jis prasitarė atlikti „du mažus pakeitimus“ sutartyje su Armėnija, tai žodžiai : „Aš kviečiu jus paremti šitą nutarimo projektą, nors jis taip galbūt greitokai jums pateiktas.“  Kitaip tariant buvo prašoma paremti nutarimą, nematant jo projekto akyse. Toliau sekė deputato Jono Tamulio pastaba, kad reikia   „normalios sutarčių ratifikavimo tvarkos, nes labai keistai atrodys, jeigu sutartį, kurią mums išdalijo prieš pusvalandį, mes vienu ypu gražiai imtume ir ratifikuotume! Reikėtų bent elementarios savigarbos.“ 

Posėdžiui pirmininkaujantis po V.Landsbergio atsakymo „Na, aš nemanau, kad čia yra savigarbos stoka, jeigu mes greitai neabejotiną dalyką ratifikuojame. Gal nereikia taip interpretuoti. Bet jeigu jūs norite sudaryti nagrinėjimo įspūdį, kodėl ne  galime nagrinėti sutartį…“ bandė įkalbėt J.Tamulį „Ar deputatas J.Tamulis mano, kad per pertrauką spėtume susitvarkyti? Na, gerai, gerai, gerai.“ ir perkėlė šį klausimą rytdienos svarstymui.

Sekančią – gruodžio 18-ąją ir vėl V.Landsbergiui Česlovas Juršėnas ir Povilas Varanauskas pateikė nemalonų klausimą, ar šią sutartį Armėnija ratifikavo ir jeigu jau ratifikavo, ar mes galime čia ką nors keisti? Tik nebent savo požiūrį išdėstyti… Į tai buvo atsakyta „seniai ratifikavo. A, jau prisimenu, jie ratifikavo dar prieš referendumą.“ t.y. iki 1991 m. rugsėjo 23 dienos. Taip ir neįsigilinus į pakeitimų esmę Aukščiausioji Taryba, ratifikuodama Sutartį kitu tekstu, nei ji buvo ratifikuota kita Sutarties Šalimi, pasiruošė kitam, skaitytina ne itin teisėtam žingsniui pripažįstant Azerbaidžano nepriklausomybę. 

Po keletos dienų – gruodžio 20-ąją taipogi V.Landsbergio itin skubinama Aukščiausioji Taryba, per keletą minučių neįsigilinusi į esmę, kaip parašyta nutarime, „atsižvelgdama  į  Azerbaidžano  Respublikos  Aukščiausiosios Tarybos 1991  m. rugpjūčio  30 d.  Deklaraciją „Dėl  Azerbaidžano Respublikos valstybinės  nepriklausomybės atkūrimo“  pripažino    Azerbaidžano      Respublikos      valstybinę nepriklausomybę. O neišduodant Sąjūdžio tikslų, dauguma gi deputatų buvo sąjūdiečiai, prieš atliekant tokį Kalnų Karabacho pasmerkimo veiksmą, vertėjo įdėmiai perskaityti tuos 1991.08.14 Sutarties su Armėnija straipsnius, kuriuose kalbama apie  ištikimybę JT principams, apimančiam ir tautų apsisprendimo teisę, įsipareigojimą nesiimti veiksmų, galinčių pakenkti kitai Susitariančiajai Šaliai, nedalyvauti trečiųjų šalių destabilizaciniuose veiksmuose, na ir be abejo derėjo įdėmiau susipažinti su minima 1991.08.30 Azerbaidžano deklaracija ir atsakyt, kad ir į tokius klausimus :

– Ar tikrai, kaip teigiama Deklaracijoje nuo 1918 iki 1920 metų Azerbaidžano Respublika gyvavo kaip nepriklausoma, pripažinta tarptautinės bendruomenės valstybė? Ar ji susikūrė turkų įsiveržimo į Užkaukazę pasekoje ir per tuos 2 metus nebuvo nei nustatytos nei tarptautinės bendruomenės nariais pripažintos jo, kaip suverenios valstybės sienos?;

– Kaip traktuotinas tuometinio Azerbaidžano ir Turkijos Sutarties 10 punktas, pagal kurį Azebaidžanas be Turkijos žinios ir palaiminimo neturėjo teisės su trečiosiomis šalimis sudarinėt sutarčių?;

– Kodėl 1920 m. gruodžio 7 d. Tautų Lyga atmetė Azerbaidžano prašymą būti priimamam į šios tarptautinės organizacijos gretas? Ar ne dėl Azerbaidžano nepagrįstų istorine teise teritorinių pretenzijų kaimyninėms šalims, kuriuose jis neturėjo nei politinės valdžios nei administracinės kontrolės? Ar bandyta Vilniuje nustatyti priežąstį dėl ko po Pirmojo pasaulinio karo dėl Kalnų Karabacho prasidėjo neramumai, armėnų ir azerbaidžaniečių susirėmimai, koks vaidmuo tame buvo Antantės diplomatų ir kokie buvo Didžiosios Britanijos siekiai palaikant Azerbaidžano pusę, ir Karabachą pripažįstant Azerbaidžanui, nors tai tik labiau pakurstė tolesnius neramumus ?; 

– Ar tikrai, kaip teigiama Deklaracijoje, kad visiems Azerbaidžano piliečiams garantuojamos pagrindinės žmogaus laisvės ir teisės, numatytos tarptautiniais teisės aktais ir kaip tai dera su 1988 metų įvykiais – žudynėmis Sumgaite ir 1990-ųjų Baku mieste?;

Neužmirština ir tai, kad nuo 1915 m. balandžio iki 1923 metų vienos aukščiau įvardytos musulmoniškos kaimynės „dėka“ buvo nužudyta pusantro milijono armėnų, dar pusė milijono armėnų buvo priversti palikti savo gimtuosius namus ir ieškoti prieglobsčio užsienio šalyse. Armėnų genocidą oficialiai pripažino Nuolatinis Žmogaus Teisių Teismas (1984), JTO Žmogaus teisių pakomisė (1985), Europos Parlamentas (1987), daugelis pasaulio šalių. Lietuvos Respublikos Seimas Rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido pripažinimo taip pat priims po 14 metų, t.y. 2005-aisiais.

   Na ir gal ir svarbiausia, kas sieja ir Kalnų Karabachą ir Abchaziją, tai kad vieną ir tą pačią 1921 metų liepos 5-ąją Džiugašvilis Stalinas Rusijos Komunistų (bolševikų) partijos Centro Komiteto Kaukazo biuro plenume, kuriame dalyvavo siauras draugų ratas, o būtent Ordžonikidzė, Macharadzė, Kirovas, Orachelašvilis, Figantneris, Narimanovas, Miasnikovas, Huseinovas, Nazaretianas, Ešba, nusprendė Kalnų Karabachą priskirti Azerbaidžanui, o Abchaziją – Gruzijai. O po 70 metų ir Lietuva, kaip nebūtų keista ir gaila, Kalnų Karabacho ir Abchazijos klausimu pasuko tuo 1921-aisiais nubrėžtuoju stalininiu keliu. Tik Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojui Česlovui Vytautui Stankevičiui tą gruodžio 20-ąją dėl Azerbaidžano iškilo klausimas, „kokioj teritorijoj tą valstybę pripažįstam? Pripažįstant valstybę kyla teritorijos klausimas. Man tas klausimas yra neaiškus tik Azerbaidžano atžvilgiu. Ar paskui neiškils mums klausimų, kokioj teritorijoj mes pripažįstam Azerbaidžaną. Aš suprantu, kad mes pripažįstam kartu su Karabachu, kuris yra turbūt autonominė sritis.“ 

O kodėl gi ponas Č.V.Stankevičius prisiminė tik Karabachą, ir svarstant Gruzijos pripažinimo klausimą, kuriam priešinosi deputatai Česlovas Juršėnas, Albinas Januška, Vytenis Povilas Andriukaitis, nė žodžiu neprasitarė apie Abchaziją. Gi šiuo atveju valios (neteisiniu) būdu ignoruojant Abchazijos Autonominės Sovietinės Socialistinės Respublikos teritorinį vientisumą Lietuvos Aukščiausioje Taryboje buvo sukurtas precedentas pripažįstant Gruzijos Respubliką su 1931 metais aneksuota Abchazijos teritorija. Kai kurie gali bandyti teikti Rusijos Federacijos su autonomijomis pavyzdį, bet gi ji tapo SSRS teisių perėmėja ir nebuvo reikalingas atskiras pripažinimas, o antra nereikia užmiršti, kad su ja dar kaip Rusijos Sovietine Federatyvine Socialistine Respublika 1991.07.29 Lietuva pasirašė pirmąją pasaulyje Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį ir ją ratifikavo pirmą rugpjūčio pučo dieną, bei tik tuometinės Rusijos dėka Lietuvą pripažino tarptautinė bendruomenė. Dar iki pataisų Sutartyje su Armėnija įnešimo – 1991.12.16 Europos Bendrijos užsienio reikalų ministrai Tarybos posėdyje Briuselyje nustatė Naujų valstybių SSRS teritorijoje oficialaus pripažinimo kriterijus, o tai : įstatymų viršenybė, demokratija, žmogaus teisės, etninių ir nacionalinių grupių ir mažumų teisių garantijos sutinkamai su prisiimtais ESPT rėmuose įsipareigojimais, ir kita. Neatmestina, kad apie šiuos kriterijus jau žinojo ir patsai V.Landsbergis, o tuo labiau užsienio reikalų ministras A.Saudargas, kurio dalyvavimas Aukščiausiosios Tarybos posėdyje autoritarinei V.Landsbergio grupei buvo nepageidautinas. O po 3 dienų – gruodžio 23-ąją Briuselyje ir Hagoje buvo priimtas pareiškimas, kad Europos Bendrijos šalys pripažins valstybes buvusioje SSRS teritorijoje tik kai gaus jų garantijas įvykdyti 1991.12.16 Naujų valstybių pripažinimo kriterijuose išvardytus reikalavimus. 

Iš viso to, kas aukščiau išdėstyta, lyg ir peršasi logiška išvada, kad Lietuva, kaip vasalė tų 1991 metų gruody europietiškąją labiau moralios politikos kryptį  iškeitė į ne itin moralią amerikoniškąją – interesai aukščiau viso kito. O po to gi sekė netelpantys į Azerbaidžano ir Gruzijos teisinę erdvę iš dalies ir Lietuvos tuometinio parlamento paskatinti ginkluoti įsiveržimai į Kalnų Karabachą ir Abchaziją. Lietuva tarsi suderino, leido Azerbaidžanui ir Gruzijai kelti teritorinio vientisumo principą aukščiau  Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir kitų ginančių žmonių, tautų, valstybių teises tarptautinių chartijų principų. Kitais žodžiais tariant, tarsi sankcionavo – pateisino tą netrukus įvyksiantį kraujo praliejimą Kalnų Karabache ir Abchazijoje.

Beja, ir praėjus daugiau nei dešimtmečiui 2004-aisiais ir lietuviui – Kunigaikščio Butigeidžio pamario dragūnų bataliono štabo viršininkui majorui Sauliui Paliuliui teko tai tiesiogiai patirti ir pačiam. S.Paliulis tokią 1991 metų gruody Vilniuje pradėtą projektuoti Armėnijos ir Azebaidžano taiką dėl Kalnų Karabacho  trumpai apibūdino taip „Vietoj taikos – baisi vendeta“. Nuvykusiam į Budapešto Miklošo Zrinos vardo Nacionalinės gynybos universitetą dalyvauti anglų kalbos kursuose pagal NATO programą „Partnerystė taikos labui“ teko liudininku dalyvauti teisme armėnų karininkų žudynių byloje. Vieną 26-erių metų Armėnijos ginkluotųjų pajėgų leitenantą Gurgeną Markarianą nukirsdinęs azebaidžanietis karininkas Ramilis Safarovas mėgino ir šalia lietuvio esantį kitą armėną karininką Hayką Makuchjaną užmušti kirviu, tačiau tam sutrukdė S.Paliulis. Už tokį drąsų poelgį S.Paliulis Lietuvoje buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.  

Su pagyrimu baigęs karo akademiją Turkijoje ir metus karinių įgūdžių sėmęsis Šiaurės Kipre R. Safarovas teisme teigė: „Aš esu karys nuo 14 metų… Mano darbas yra žudyti visus, kol jie [armėnai] gyvens, mes kentėsime.“ Vykstant teismo procesui, kaltinamasis nesigailėjo dėl įvykdyto nusikaltimo, tik išsakė apgailestavimą, kad nepavyko nužudyti kito šalia lietuvio buvusio armėno Hayko Makuchjano… Kaip visa tai primena Aust¬ri¬jos-Veng¬ri¬jos sos¬to įpė¬di¬nio Fran¬co Fer¬di¬nan¬do ir jo nėščios žmonos Sofijos žudiko Jugoslavijos nacionalisto Gavrilo Principo žodžius 1914 metų teisme, kad politinė jugoslavų sąjunga yra jo pagrindinė idėja, ir kad jis, siekiąs suvienyti visus jugoslavus, ir jam nerūpi kokia bus šios valstybės valdymo forma, svarbiausia, kad ji būtų išlaisvinta nuo Austrijos. Toksai panašus ir azerbaidžaniečio Ramilio Safarovo buvo tikslas išvaduojant Kalnų Karabachą nuo armėnų, o jų tenai absoliuti dauguma, kurią 1991 metų gruody praignoravo tuometinis Lietuvos parlamentas, juos, kaip ir XX amžiaus antrajame ir trečiajame dešimtmečiuose anglosaksai ir Tautų vadas  Stalinas perleido Azerbaidžanui.

2006 m. Vengrijos teismas nuteisė R. Safarovą kalėti iki gyvos galvos, o praėjus aštuoneriems metams, Budapeštas, gavęs raštišką pasižadėjimą iš Baku, jog nuteistasis kalėjime praleis dar bent 25 metus, sutiko jį perduoti Azerbaidžanui. Tačiau Azerbaidžano Prezidentas Ilhamas Alijevas, pažeisdamas susitarimą, R. Safarovą atleido nuo bausmės ir pavertė jį didvyriu, gynusiu šalies orumą, o Azerbaidžano gynybos ministerija šiam „didvyriui“ suteikė ir majoro laipsnį. Tai va, tokia tai žiauri ta tiesa.

O ji tokia ir dėl to, kad tiesiog, kaip šiais 2015 metais viename iš Seimo posėdžių bandant uždrausti parlamentinės draugystės su Kalnų Karabachu grupės veiklą, jos narys Povilas Urbšys tiek Kalnų Karabacho, tiek Abchazijos priešininkams atvirai drėbė į akis žodžius, kad politikoje dominuoja moralinės ir materialinės vertybės. Moralinių vertybių įgyvendinimo apribojimas yra  akivaizdžiai prieštaraujantis Konstitucijai. Šalys turi skirtingas istorines patirtis, skirtingus požiūrius. Ir būtina mąstyti ne vien pavyzdžiui dėl  Azerbaidžano formato, o mąstyti plačiau pagal šios dienos geopolitinius iššūkius.

Draugystės su Kalnų Karabachu grupės pirmininkė Dalia Kuodytė, kurios biuro pastatas Vilniaus Liudo Giros gatvėje vandalais aerozoliniais dažais gyvatės atvaizdais ir žodžiais „Nelok“ buvo ištepliotas jau nevienąsyk, šiame Seimo posėdyje akcentavo : „Tos nepripažintos valstybės ar kraštai, ar regionai gali būti valstybės interesams ne mažiau svarbūs negu pripažintos valstybės, su kuriomis mes turime diplomatinius santykius“, o taip pat nepatenkintiesiems pasiūlė : „ką čia dabar darkyti Statutą ir įvedinėti cenzūrą. Galima priimti protokolinį nutarimą uždrausti D. Kuodytei steigti parlamentines grupes pagal savo sąžinę, įsitikinimus, ir bus baigta“.

Abejingas susidorojimui su kitaminčiais neliko ir Seimo narys Vytautas Antanas Matulevičius : „Ar jūs nemanote, ar nesutiktumėte su tuo, kad jeigu po 1990 m. kovo 11 d. demokratinėse šalyse būtų galiojusios tokios teisės normos, kokias jūs bandote įdiegti, kas apskritai būtų pripažinęs Lietuvą? Ar būtų pripažinusi Danija, Islandija, bent šitos šalys, iki rugpjūčio pučo. Vakar tikriausiai matėte, mes laikome save katalikų tauta, Popiežius Pranciškus I žinote, ką padarė? Įvardijo armėnų tautos genocidą. Kas mus būtų parėmę, jeigu nebūtų buvę Baltijos grupės Jungtinių Valstijų Kongrese?“

Su tuo, kas aukščiau išdėstyta, prisimena amžiną atilsį jam, 5 kadencijas iš eilės rinktas Seimo nariu ir neabejingas Abchazijos nepriklausomybei Julius Veselka. Tai jisai po Slovėnijos ir Kroatijos pripažinimo praėjus 17 metų – 2008.05.06 Seimo posėdyje sakė, kad serbams nėra kur trauktis, kaip ir lietuviams. Yra viena istorinė žemė, viena tauta, viena valstybė šiose žemėse. Lietuva reikalauja Europos Sąjungą derėtis, kad Abchazija nebūtų paskelbta nepriklausoma valstybe. Kažkodėl abchazams lietuviai nenori suteikti nepriklausomybės, nors jie nesikėsina į jokias svetimas žemas, nes savo istorinėse žemėse nori tai turėti, o albanams, Kosovo albanams, suteikiama. Kažkada buvo filosofija, kai vienos tautos buvo vadinamos ypatingomis, o kitos – antrarūšėmis. Lietuvoje skirtingai traktuojamos Kosovo ir Abchazijos nepriklausomybės deklaracijos.  Taip jau gerbiamam Juliui Veselkai susiklostė, kad ir paskutinė jo kelionė buvo į kaimyninę su Abchazija šalį – Gruziją ir paskutinis jo 2012.11.26 išgirstas žodis „Žinių radijuje“ taipogi buvo gruziniškas „gamardžoba“. Laidos „Pietų stalas“ vedėjas Raigardas Musnickas taip prisimena : prieš laidą J. Velseka atrodė besijaučiantis gerai, pėsčias atžygiavo per Gedimino prospektą iki „Žinių radijo“ būstinės Smetonos gatvėje. Atėjo jis normaliai, per prospektą atžygiavo energingai, taukšt taukšt užšokavo laiptais, atsisėdo, šnekėjomės geras dešimt minučių – ir maždaug iki eterio likus minutei, sakau: „Va, grįžai iš Gruzijos, tai pradėsime nuo „gamardžoba“. Ir tik pasakiau, jis tik šlept į stalą ir nukrito nuo kėdės. Galvojau, kad norėjo pasitaisyti kėdę patogiau, o pasirodo, jis sukniubo ir nukrito, Seimo narį bandyta gaivinti, bet visos pastangos buvo veltui.

Pažodžiui sveikinamasis „gamardžoba“ verstinas, kaip „Pergalės Tau“ ir jis kildintinas nuo senovės gruzinų kovos su kitatikiais laikų. Žinant J.Veselkos nuostatas dėl Abchazijos R.Musnickui gal geriau būtų buvę ir susilaikyt nuo šio gruziniško žodžio tuomet vartosenos. Gydytojai diagnozavo mirties priežąstį, kaip širdies smūgį – miokardo infarktą.  Panašia diagnoze po 1947 metų gegužės 1-osios demonstracijos Rožių alėjoje, o tai šalia dabartinės Smetonos gatvės staiga mirė kitas abchazų draugas Petras Cvirka. Jam gydytojai diagnozavo širdies paralyžių, bet to priežąstimi, kaip po šešerių metų iš dalies nustatė specialiai sudaryta komisija, o dar vėliau kai kurie giminaičiai, galėjo būti ne koksai tai gruziniškas žodis, o po demonstracijos išgerta taurė gruziniško vyno, į kurią galėjo būti šliukštelėta nuodų. Ir jisai paskutiniaisiais savo gyvenimo mėnesiais, kaip ir J.Veselka lankėsi Užkaukazėje ir sugrįžęs kvietė atsakomajam vizitui abchazų iškiliuosius literatūrologus rašytojus Dimitrą Guliją ir Chuchutą Bgažbą. Beja, ir patsai P.Cvirka ruošėsi dar vienai kelionei Užkaukazėn ir jos metu aplankyt Abchaziją ir jos sostinę Suchumį. Neišvengė ir jisai tos pačios akylios skvarbiosios Lavrentijui Berijai tarnavusios akies, nešusios skausmą tiek abchazų tiek lietuvių tautai. Visai galima tai, kad išankstinę P.Cvirkos mirtį galėjo iššaukti, kaip kad ir aptikti Lietuvos slaptojo archyvo pranešime apie jį Nr. 4879994457 Berijiškos NKVD darbuotojo Arono Kaco žodžiai, kad P.Cvirka žymus Lietuvoje žmogus yra pavojingas Komunistų partijai (KP) ir draugui Stalinui. 

Prie tų pavojingųjų po Abchazijos perleidimo autonominės respublikos teisėmis Gruzijai ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje Lavrentijus Berija priskyrė ir tuometinį Abchazijos lyderį Nestorą Lakobą. Kaip teigė į paskutiniąją vakarienę Tbilisyje N.Lakobą atvežęs jo asmeninis vairuotojas – apsaugininkas Davletas Kandalija jo šefas taipogi buvo nunuodytas. Pasijutęs blogai savajam apsauginiui apnuodytasis spėjo į ausį pakuždėt apie automobilyje paliktą pažymą portfelyje, kurią būtina perduoti Poskrebyševui. Tą pažymą, adresuotą Stalinui su prašymu atskirti Abchaziją nuo Gruzijos D.Kandalija perdavė su prašymu pristatyti Maskvon patikimam N.Lakobos žmogui Gruzijos KP Centro Komitete. Bet vykstant traukiniu Maskvon šį Gruzijos CK darbuotoją ir vėl gi, kaip nustatė gydytojai, ištiko širdies priepuolis ir jisai staigiai mirė. Perduotini  Poskrebyševui popieriai Maskvos nepasiekė, o D.Kandalija sekančią dieną buvo areštuotas, per tardymus kankintas ir kvočiamas, o vėliau nuteistas ir išsiųstas į Vorkutos kasyklas, kur tik per stebuklą pasisekė išlikt gyvam.  

Įsiminė man kažkaip dar vienos Parlamentinės draugystės su Kalnų Karabachu grupės narės Rimos Baškienės 2009-ųjų vasarą padarytas pranešimas – pasisakymas : negalima žmonėms sakyti tik pusę tiesos. Va taip kažkaip, nepriklausomybės metais gavosi ir su lietuvių rašytoju Antanu Žukausku – Vienuoliu. Malonu, kad Gruzijos ambasada lyg ir kasmet pavasarį, Anykščiuose pamini  Gruzijos dieną ir  pagerbia A. Vienuolio atminimą. Tai tarsi padėka rašytojui A. Vienuoliui už nutiestą draugystės tiltą tarp Kaukazo ir Lietuvos. 2012 m. gegužės.23 dieną ir Tbilisio Atoneli teatre vyko renginys, skirtas paminėti Antano Žukausko-Vienuolio 130-ąsias gimimo metines. Renginyje dalyvavo Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Jonas Paslauskas ir susirinkusiems svečiams pasakojo apie A. Žukausko-Vienuolio gyvenimą ir kūrybą. Gaila, tik pamiršo paminėti, kad jis 1946-aisiais kartu su rašytojais Juozu.Paukšteliu – Ptašinsku ir Albinu Žukausku lankėsi Abchazijoje, susitiko su Abchazijos literatūros pradininku, poetu Dimitru Gulija ir susidraugavo su Chuchutu Bgažba ir po šio susitikimo su pastaruoju susirašinėjo. Pridedamoje tuometinėje nuotraukoje Suchumyje iš kairės : Ch.Bgažba, Alb.Žukauskas, D.Gulija, A.Vienuolis, J.Paukštelis, L.Dligačius.  Vėliau Suchumio „Alašara“ leidykla išleis Ch. Bgažbos knygą „Etiudai ir tyrinėjimai“ kurioje bus skyrius „Laiškai iš Lietuvos“. Taip pat nepaminėjo, kad savo kūrinyje „Kruvinojo keršto uola“ A.Vienuolis Abchaziją ir Gruziją vertina kaip dvi savarankiškas šalis. Alb.Žukauskas net išvertė į lietuvių kalbą kai kuriais net vadinamo Abchazijos valstybingumo patriarchu D.Gulijos  (kurio beja sūnus Georgijus taipogi žymus rašytojas ir yra lankęsis Kaune) tokius eilėraščius, kaip : : – У моря (Prie jūros),   Джигит (Džigitas),  Сон (Sapnas).  Beja analogiškai, kaip ir A.Vienuolis Abchaziją savo kūryboje ir laiškuose V.Briusovui pristatė ir 1900 metų rudenį Kaukaze lankydamasis kitas Lietuvos poetas ir diplomatas Jurgis Baltrušaitis. 

Na ir baigti šį straipsnį vėlgi norėtųsi jau minėtos žemietės R.Baškienės ištartais tokiais žodžiais : „Politikoje, kaip ir gyvenime reikia moralės ir sutelkto darbo“. Taip taip… Tad gi ir aš šį rudenį kreipiausi į Seimo komisiją, kuriai vadovauja Petras Čimbaras, kad vis gi nors šiek tiek atitaisytų – papildytų tą moralinio nuopuolio metu Aukščiausioje Taryboje 1991 m. gruodžio 20 dieną priimtą nutarimą Nr.I-2132  „Dėl Gruzijos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo“. Papildytinas tekstas, išskirtas storesniu šriftu, pateikiamas žemiau :

Atsižvelgdama į Gruzijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991  m.   balandžio  9   d.  Aktą   „Dėl  Gruzijos   valstybinės nepriklausomybės   atstatymo“    ir   gerbdama    laisvo    tautų apsisprendimo teisę,  išreikštą 1991  m. kovo  31 d. referendume, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba n u t a r i a:

1. Pripažinti Gruzijos Respublikos valstybinę nepriklausomybę.

2. Konstatuoti tai, kad :

2.1. 1991 m. kovo 31 d. referendume buvo pateiktas atsakyti vienintelis klausimas „Ar Jūs sutinkate atstatyti valstybinę Gruzijos nepriklausomybę 1918 metų gegužės 26 d. Nepriklausomybės akto pagrindu?“.  Abchazijos Aukščiausioji Taryba prieš šį referendumą dar 1990.08.25 priėmė Abchazijos valstybinio suvereniteto deklaraciją ir nutarimą „Dėl Abchazijos valstybingumo teisinės apsaugos garantijų“ ir Abchazija faktiškai šį Gruzijos organizuotą referendumą ignoravo;

2.2. Gruzijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991  m.   balandžio  9   d.  Aktu   „Dėl  Gruzijos   valstybinės nepriklausomybės   atstatymo“ Gruzija pasiskelbė 1918-21 metų Gruzijos Demokratinės Respublikos teisių perėmėja, su kuria Abchazija neturėjo nustačiusi teisinių santykių.  Tai gi nuo to momento Gruzijos SSR de jure nustojo veikti, atatinkamai valstybiniai – teisiniai santykiai tarp Abchazijos ir Gruzijos, sukurti ir reguliuojami sovietine įstatymdavyste, buvo nutraukti, buvusios Gruzijos SSR teritorijoje atsirado tarpusavyje teisiniais santykiais nesusietos dvi valstybės – Abchazija ir Gruzija.

Tad gi laukiama sutelkto seimūnų darbo ir šiuo klausimu.

 

Pagarbiai,

Vladas Krivickas

 

 

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));