skip to Main Content

LSDP rinkiminio sąrašo formavimas

Jonas Darbininkas

 

Artėja eiliniai rinkimai j Seimą ir vis labiau įsibėgėja vadinamoji priešrinkiminė agitacija. Lietuvos partijos parengusios savo kandidatų rinkiminius sąrašus pateikė juos rinkėjams įvertinti ir gyventojai turi realią galimybę išsirinkti savęs vertą Seimą.

Ne vienam iškyla klausimas — už ką balsuoti? Partijos tampa kandidatų, norinčių būti matomais, įtakingais, reikšmingais, turtingais, užuovėjos. Lietuvos socialdemokratų partijos taryba sudarė kandidatų į Seimą sąrašą ir į pirmą trisdešimtuką Tarybos nariai susirašė patys save. Pirmąjį dešimtuką 40 proc. sudaro garbaus amžiaus, šešiasdešimtmečiai ir vyresni žilaplaukiai bei žilabarzdžiai, kurie medikų priskiriami rizikos grupei. Kai kurie į Seimą susirengę dabartiniai parlamentarai jau turėjo išeiti į politinę pensiją.

Seime išbuvę net 6 — 7 kadencijas jie taip įprato prie sotaus gyvenimo, kad kito darbo dirbti nemoka. Būtų teisingiausia, jog Seimo nariams būtų leista kandidatuoti tik dvi kadencijas iš eilės. Jei Lietuvos Prezidentas gali kandidatuoti tik dvi kadencijas, tai tokia tvarka privalėtų būti taikoma ir Seimo nariams. Dabar panašu, didesnė Seimo narių dalis pamiršta, kad būna kadencijos ir iš jų jokios naudos, kad jie ten būna.

Julius Sabatauskas Seime sėdi 5 kadencijas — 20 metų, Algirdas Sysas 6 kadencijas —24 metus, Algimantas Salamakinas 7 kadencijas – 28 metus. Kol kas nematyti ryškesnio požymio, kad situacija partijoje, gyvavusi ne vienerius pastaruosius dešimtmečius, būtų iš esmės pasikeitusi. Iškyla klausimas, ar ši partija turi pakankamai tokių politikų, kuriems svarbūs visų šalies gyventojų rūpesčiai, valstybės progresas, jos ateitis ir tobulėjimas.

Sąrašą veda teistas, kriminalinę patirtį turintis partijos pirmininkas Gintautas Paluckas ir tai gali būti rimta kliūtis spalio 11 d. Seimo rinkimuose ne tik jam, bet ir visai partijai. Socdemų sąrašas prie urnų apkaišytas tokiais politiniais perėjūnais, kaip pas kairiuosius iš „ valstiečių“ perbėgusi Seimo narė Dovilė Sakalienė, buvęs Žaliųjų partijos pirmininkas, dabar jau paraudonavęs Linas Balsys, į sąrašą įtrauktas buvęs Darbo partijos narys Šarūnas Birutis, ir net 16 nepartinių, Dėl šiltos kėdės tokie politikai be skrupulų gali kaitalioti partijas, dažytis vis kita spalva. Jų vienintelis tikslas — būti valdžioje. Ilgametis darbas partijoje ir politinė reputacija čia nereiškia nieko.

  1. Paluckas sustatęs ir patvirtinęs sąrašą pagal sau lojalius žmones vadovavosi principais, myliu — nemyliu, patinka — nepatinka. Kai kurie padorūs žmonės tokiuose žaidimuose atsisakė dalyvauti. Aštuoni asmenys įrašyti į rinkiminį sąrašą ir patvirtinti partijos taryboje, bet rinkimuose toliau nebedalyvauja. Išsibraukė iš LSDP rinkimų sąrašo trečiuoju įrašytas Jonavos meras ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius. Žymus ekonomistas, nepartinis Romas Lazutka prisipažino, kad socialdemokratai labai intensyviai prašė su jais dalyvauti rinkimuose, įrašė penktu numeriu, bet jis atsisakė, nes manantis, kad labai negražu eiti į rinkimus partijos sąrašuose tiems žmonėms, kurie nebūna partijos nariais.

 

R.Lazutkos penktą vietą sąraše perėmė švietimo ekspertė ir konsultantė, nepartinė 62 metų Vilija Targamadzė. įrašydamas V.Targamadzę į sąrašą penktu numeriu G.Paluckas savo sprendimą pagrindė tuo, kad ji prisidėjo prie partijos rinkimų programos švietimo dalies rengimo. Dabar, jos nuomone, švietime yra ganėtinai daug ydingų dalykų ir klampu. Paradoksas tame, kad V.Targamadzę visą gyvenimą paskyrusi švietimui, ekspertavusi ir konsultavusi šią sistemą Lietuvoje, dabar su socdemais šią sritį kritikuoja. Jeigu parašėte naują programą — vertybės juk nesikeičia. Pati kandidatė kelis dešimtmečius dirbo pedagoginiame institute ir jos dėka bei patarimais buvo ne kartą reformuojama Lietuvos ugdymo sistema. Tokio amžiaus „ekspertai“ turėtų kuo greičiau atsistatydinti, o ne balotiruotis į Seimą. Čia daugiau konjunktūrinis prisitaikėliškumas prie būtinybės artėjant senatvei patekti į Seimą. Lietuvos naują ateitį LSDP kurs su tais, kuriems laikas į užtarnautą poilsį, todėl juos prižiūrėti ir aptarnauti Seime greitai reikės įdarbinti slaugytojas.

LSDP savo programoje žada imtis veiksmų, kad gerėtų moterų reprodukcinė sveikata, didėtų gimstamumas, nes ilgalaikiam ekonominiam augimui grėsmę kelia demografinės tendencijos, kurias lemia bendras gyventojų skaičiaus mažėjimas ir neigiamas natūralus gyventojų prieaugis.

Prieš rinkimus sustiprėjo populizmas ir politikai kone verčiasi per galvą siūlydami kontraversiškai spręsti šią įsisenėjusią ir aktualią Lietuvos problemą ir nukeliauja į akligatvį. LSDP aiškiai išsakė savo poziciją dėl netradicinės seksualinės orientacijos narių įtraukimo į savo programą. Priešingai tautinės šeimos tradicijai bei vertybėms, LSDP ėmėsi pataikauti gėjų, lesbiečių, biseksualų, translyčių bendruomenių atstovams, puoselėjančius vienos lyties santuoką. Amžiais prioritetais laikyta šeima, bendruomenė, tradicijos socialdemokratams tapo nereikalingos. Laimėję rinkimus ir patekę į valdžią jie žada priimti partnerystės įstatymą, leidžiantį vienalytėms poroms įteisinti savo šeimyninius santykius. Teisiškai reglamentuoti galimybę translyčiams asmenims pakeisti savo lytį ir teisinį lyties pripažinimą. Tai labai nudžiugino Algirdą Sysą. Pasak jo, seksualinių mažumų tematikos atsiradimas politinėje programoje yra susijęs su pasikeitimais partijos vadovybėje. Gėjų lyga apsidžiaugė, kad bus už ką balsuoti, nes socialdemokratai jų atstovą, nepartinį, įtraukė į savo rinkiminį sąrašą. Gimstamumo ir gyventojų prieauglio klausimas vargiai ar bus išspręstas socialdemokratams pasitelkiant seksualinių mažumų bendruomenę, tačiau šios tematikos įtraukimas į politinę programą atitinka partijos vadovo G.Palucko ideologinę liniją. Jis noriai dalyvauja homoseksualistų eitynėse ir taip demonstruoja savo nuostatą, kurią perša ir visai partijai. Tik neaišku, kaip į tai sureaguos rinkėjai.

Reikia tikėtis, kad rinkėjai sugebės suvokti ir atskirti veidmainystę, fariziejišką moralę ir priešrinkimines manipuliacijas.

 

Kaip visada prieš rinkimus prasideda lenktynės, kas labiau myli rinkėjus. Dabar lenktyniauja visi, nors tas meilės jausmas dažnai būna nepamatuotas, bet labiausiai išsiskiria opoziciniai socialdemokratai pasiūlę savo kandidatus.

Lietuvos socialdemokratų partijos, taigi ir jos kandidatų, misija stovėti lengviausiai pažeidžiamausių tautiečių pusėje ir ginti jų interesus. Kandidatai turi aiškiai atsakyti, kas mūsų valstybėje yra svarbiausia ir kaip spręsti problemas, nuo kurių betarpiškai priklauso žmonių gyvenimas.

Seimo nariai Algirdas Sysas, Algimantas Salamakinas, Julius Sabatauskas du dešimtmečius eina šias pareigas ir tai yra per ilgai, kad suprastų paprastam žmogui rūpimus klausimus. Akivaizdu, kad Lietuvoje per atlaidžiai žiūrima į postringaujančius, o vėliau tik trinančius Seime kėdes politikus. 5-7 kadencijas Seime sėdėję jaučiasi ramūs ir tokių ilgasėdžių Seime ne vienas. Šiame socialdemokratų sąraše nėra nei vieno žmogaus, kuris per praėjusius rinkimus būtų su LSDP laimėjęs vienmandatėje apygardoje – visi tik pagal sąrašą.

Eiliniai žmonės partijas atpažįsta pagal jos veidą, tai yra, kas joms vadovauja ir reprezentuoja. Pirmas sąraše teistas už korupciją, buvęs jaunasis konservatorius Gintautas Paluckas. Jis su Gabrielių Landsbergiu, kaip buvę jaunieji konservatoriai išlaiko tamprius ryšius. Žmogus, kuris buvo konservatorius, jis socialdemokratu tiesiog pagal visą logiką negali tapti. Jeigu partiečiai j tai nereaguoja, galima įtarti, kad čia ne socdemai, o tik užmaskuotas konservatorių filialas. Kai metų metais niekas neišrenka, vienintelis būdas patekti į Seimą – sąraše įsitaisyti Nr. 1.

Antra sąraše Rasa Budbergytė, kurios tėtušis buvęs senas bolševikų šulas, o ji pati turbūt labiausiai reikalinga koncernui MG Baltic, nes per praeitus rinkimus maldavo jo atstovo Raimondo Kurlianskio, kaip norėtų į Seimą. STT paviešinus R.Budbergytės familiarų susirašinėjimą su MG Baltic viceprezidentu R.Kurlianskiu, dabar teisiamu politinės korupcijos byloje, kai kurių politikų viešai vertintas kaip šiurkštus valstybės tarnautojo veiklos etikos principų pažeidimas, bei siekimas asmeninės naudos, nevengus interesų konflikto, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, bei pažeidė lygybės principą. Konservatoriai viešai pasipiktino, nes jiems sukėlė įtarimų R.Budbergytės vyro įdarbinimas dėl galimai neskaidraus Rolando Gavėno paskyrimo Turto banko Teisės ir viešųjų pirkimų skyriaus vadovu. Tada R.Budbergytė dirbo Finansų ministre ir jų nuomone aišku padarė protežė savo vyrui.

Socdemai be pijokų neapsieina. Toliau sąraše girtas šlaistęsis alkoholikas, apie dvi promiles Seime pripūtęs, tai žalias, tai raudonas, buvęs Žaliųjų partijos pirmininkas Linas Balsys. Tai kokie čia socialdemokratai ir ar galima tikėti šia partija?

Žmogaus reputacija užtarnai^jama praktiniu veiksmu, realiu darbu. Kita socialdemokratų kandidatė, susireikšminusi asmenybė Dovilė Šakalienė. Tai politinė emigrantė, po rinkimų politinę poziciją keitė net tris kartus. Su „valstiečiais“ patekusi į Seimą, perėjo į Liberalų sąjūdžio frakciją ir galiausiai tapo socialdemokratų partijos nare. Dėl skandalingai vertinamos jos veiklos vaiko apsaugos srityje prieš ją pasirašė 40 tūkst. žmonių. Ji populiarumo partijai tikrai nepridės. Feministė, pasivadinusi „vaiko teisių eksperte“ bedirbdama Seime, kaip pati pasigarsino, susirgo depresija. Tūkstančiai komentatorių socialiniuose tinkluose nesuprato ir išjuokė D.Šakalienės sapaliojimus apkaltinus Premjerą ir Socialinės apsaugos ministrą dėl jos depresijos. Geriausiai nuskambėjęs patarimas – susirgus reikia gydytis, o ne balotiruotis j Seimą. Ligomis turi užsiimti medikai, o rinkėjai renka Seimą ir nereikia slėptis po partinėmis priedangomis.

Kandidatai be skrupulų ieško sau asmeninės naudos. Sąraše puikuojasi buvęs Užsienio reikalų ministras, buvęs Naujosios sąjungos (socialliberalų) pirmininko pavaduotojas Antanas Valionis, j atsargą išėję generolai – buvęs Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadas Remigijus Baniulis, buvęs Kariuomenės štabo vadovas Algis Vaičeliūnas, buvęs Valstybės sienos apsaugos vadas Saulis Stripeika. Išėję į pensiją ar atsargą jie bandys dar keturis metus pasėdėti ant šiltos kėdės. Ar tai galima vadinti partijos atsijauninimu?

Apibendrinimui, sąraše puikus pasirinkimas visiems skoniams: keturi nuteisti, tame tarpe už korupciją nuteistas partijos vadas, po to eina girtuoklis, sekantis – atvirai apsiskelbęs gėjus, dar kitas – etikos žinovas, kuris Seime mokys kaip apsiauti kojines, 11 pensininkų, 10 bedarbių ir sąrašo papuošalas – buvę Seimo narys, bedarbis Antanas Nedzinskas.

Socdemai dar kartą įrodė, kad yra neįgali partija, kurią slegia kadrų krizė. Tai ne partija, o lozungas, arba sambūris dėl postų ar asmeninės naudos. Dažnas nesupranta, kad atsidūręs Seime privalo ką nors padaryti ne tik dėl savęs, bet ir dėl Lietuvos. Nemažai žmonių svarsto, ar nederėtų LSDP ne brautis j Seimą, o paimti rinkimuose pauzę, kad turėtų laiko atsikratyti prielipų, netikrų tribūnų – kritikantų, atgauti žmonių pasitikėjimą ir jėgas.

 

Žmogaus teisė kandidatuoti ir būti išrinktam į Seimą yra vienas demokratijos pamatų. Tačiau rinkėjams svarbu žinoti už kokius asmenis siūloma balsuoti ir kas bus valdžioje. Socialdemokratų partija Utenoje iškėlė savo pirmininką, kriminalinę patirtį turintį Gintautą Palucką. Kandidatu į Seimą turi būti renkamas žmogus, turintis nepriekaištingą reputaciją. Pas mus šis žodis tampa bevertis. 2012 m. G.Paluckas buvo nuteistas 2 metams už korupciją. Jis dar 12 kartų baustas administracine tvarka. Teistas ir jo brolis, socialdemokratas Danas Paluckas. Tad tokia šių politikų moralė ir iškyla vertybinis klausimas, negi Utenos gyventojai tik tiek teverti ir nėra padoresnio kandidato? Šis politikas, neužimantis jokio valstybinio posto yra pralaimėjęs visus rinkimus, kuriuose dalyvavo. 2016 m. G.Paluckas kandidatavo į Seimą Vilniuje, Fabijoniškių apygardoje. Jis nepateko į antrąjį rinkimų turą ir nebuvo išrinktas į Seimą net pagal LSDP sąrašą. Nesėkmingai jam susiklostė ir 2019 m. vykę merų, bei savivaldybių tarybų rinkimai. Vilniečiai nušvilpė jį besitaikantį į mero postą, o LSDP nelaimėjo nė vieno miesto tarybos nario mandato. 2019 m. LSDP jį iškėlė kandidatu į atsilaisvinusią Seimo nario vietą sostinės Žirmūnų apygardoje. Jis niekaip nesugebėjo įtikinti Vilniaus, nors buvo mestos visos partijos jėgos. Pagal Vyriausios rinkimų komisijos skelbiamus duomenis tada partija agitacijai jam paskyrė 23 tūkst. eurų, iš kurių 5 tūkst. sudarė lėšos, partijos gautos iš valstybės biudžeto, tai yra visų gyventojų pinigai. Tuo tarpu jis pats savo lėšų rinkimams skyrė vos 50 eurų. Dabartiniuose rinkimuose į Seimą partija jam jau paskyrė 5152 eurus, tačiau savų lėšų rinkimams jis vėl neskiria. Mes, pasirodo, patys dar ir sumokam, kad G.Paluckas būtų išrinktas į Seimą ir tai yra žmonėms gili nuoskauda. Dažnas žmogus pasvarsto, kad G.Paluckas yra ne dievo dovana, o greičiau – sunki našta ir jeigu atsikratė Vilnius, gal atsikratys ir Utena.

Kai niekas niekada G.Palucko neišrenka vienmandatėse apygardose, vienintelis kelias prasibrauti į Seimą – įsirašyti į pirmą vietą partijos rinkiminiame sąraše ir nesireitinguoti kartu su kitais. Priežastys – akivaizdžios, yra sukaupęs nemažai nepasitenkinimo, niekada nelaimėjęs rinkimų ir partijos finansiškai išlaikomas. G.Paluckas yra paskelbęs šūkį – „Visi kas gali, turi dirbti“, bet ką jis pats dirba, iš kokių lėšų gyvena ilgai buvo paslaptis. Dabar, iš paskelbtos rinkiminės anketos paaiškėjo, kad jis yra vienintelis vadovas, iš visų 22 Lietuvoje veikiančių partijų, kuriam partija moka atlyginimą. Šis faktas kruopščiai slepiamas nuo partiečių ir visuomenės, partijos internetiniame portale, kaip visų kitų aparato darbuotojų, neskelbiama.

Partijos vadovo priedermė demonstruoti savo veiksmais, kad yra pajėgus vienyti žmones, juos telkti. G.Palucko pasirinktas politinis kursas niekur neveda, jo neapykanta kitai nuomonei patyrė bankrotą ir suskaldė partiją. Ar galima tokiam žmogui patikėti spręsti visos Lietuvos klausimus, nes gali suskaldyti, supriešinti ir tautą. Tokių jau turime pakankamai. Socialdemokratai skelbiasi, kad jų misija yra padėti vargšams, labiau pažeidžiamiems. Efektyvi partijos vadovo laikysena gali įkvėpti bendražygius kilniems iššūkiams. Šalį užklupus koronaviruso epidemijai Vyriausybė pasiūlė po 200 eurų išmokėti pensininkams. G.Paluckas pareiškė, kad LSDP frakcija Seime šių išmokų nepalaikys ir už tai nebalsavo. Viešai jis piktinosi dėl pensininkams skirtų lėšų, esą jie vis tiek ištaškys, nes kas antras vargstantis yra žemiau skurdo ribos. Pagal jo logiką, kas mažiau turi, skursta, tam ir duoti nevalia, bet balsų per rikimus iš jų tikisi. Tokia yra jo socialinės atjautos moralė. G.Paluckas buvo jaunasis konservatorius ir logiškai, pagal įsitikinimus ir pažiūras, tikru, idėjiniu socialdemokratu jis tapti negali. Apibendrintai darytina prielaida, kad G.Paluckas negali būti renkamas į Seimą, kaip neatitinkantis aukštų moralinių reikalavimų kandidatas.

 

LSDP veikla ir reitingavimas

Prieš rinkimus prasideda lenktynės, kas daugiau ir gražiau pažadės rinkėjams. Tie pažadai dažnai būna nepamatuoti, bet labiausiai išsiskiria opoziciniai socialdemokratai. Jie viliasi, kad rinkėjai vėl išgirs partinius postringavimus ir pasimaus ant populiarių pažadų grėblio. Jų programa tai tik rinkiminis atributas, kurj po rinkimų išmeta j konteinerį. Taip nutiko po 2016 metų rinkimų, kai LSDP žmonėms pateikė programą, kuri atitiko daliai mūsų visuomenės lūkesčius, bet po to ši partija pasitraukė į opoziciją, sėdo ant atsarginio suolelio ir patys sau eliminavo galimybę realizuoti duotus rinkiminės programos pažadus, o atskaitomybės, ar atsakomybės – jokios. Partijų programose turėtų vyrauti ne forma, o turinys ir svarbiausia – rūpestis jo realiu įgyvendinimu. Savanoriškas tūnojimas opozicijos apkasuose, po to sekęs partijos suskaldymas socialdemokratams nepadėjo pasiekti užsibrėžtų tikslų ir jų reitingo nepadidino.

LSDP pirmininku tapęs Gintautas Paluckas paskelbė atsinaujinimo, atsijauninimo, viešumo, sąžiningumo, aiškumo veiklos kryptį. Bet matome, kad jam vadovaujant visų šių vertybių neliko nė kvapo. Kai išėjo A.Brazauskas, liko tik žmonių trupė, kuri gastroliuodama po provincijos kultūros namus svaičioja, kad jų tikslas – visuotinis užimtumas, ko nėra nei vienoje laisvoje, demokratinėje šalyje. Priverstinis žmonių įdarbinimas egzistavo ten, kur mes jau buvome – Tarybų sąjungoje. Tenka konstatuoti, kad socialdemokratų partija su savo misija ginti silpnesniuosius, kovoti už darbo žmogų, duoti jam galimybę oriai gyventi, nesusidorojo ir mes praktiškai nebeturime politinės partijos LSDP, stovinčios lengviausiai pažeidžiamų tautiečių pusėje. Jų vietą sėkmingai užėmė kitos kairiosios partijos. Iš socdemų liko tik savų interesų grupė, kuri negali dirbti visuomenės labui ir tinkamai atstovauti rinkėjų interesus. Jie turi tik vieną tikslą ir ambiciją – būti išrinktam ir išsaugoti savo darbo vietą Seime, nes gyvenimas parodė, jog laisvoje ir konkurencingoje darbo rinkoje jie neturi jokių šansų. Tai lemia ir visus kitus jų veiksmus.

Sudarant partijų rinkiminius sąrašus, vienas iš demokratinių atributų yra viešumas ir kandidatų reitingavimas. Dauguma Lietuvos partijų savo nariams, ar plačiajai visuomenei pateikia reitinguoti abėcėlinį kandidatų sąrašą. Jos pasirenka demokratinius reitingavimo būdus – skyriuose, internetu, įtraukiant balsuoti visus partijos narius, paštu, bei užsiregistravusius draugus ir aukščiausiam partijos vadovaujančiam organui belieka nežymios korekcijos ir galutinis patvirtinimas. Tai yra vertybių klausimas.

LSDP skaidrumas tikrame reitingavime buvo nereikalingas, buvo nueita visai kitu keliu. Sudarant kandidatų sąrašą į jį susirašė partijos tarybos nariai, tarybos posėdyje jie save sureitingavo ir sąrašą taryboje patys save pasitvirtino. LSDP skelbiasi turinti 17 tūkstančių narių, bet jų nuomonės formuojant kandidatų sąrašą partijos vadovams nerūpėjo. Iš pradžių nepasitikėjęs savo partiečiais, bet neatlaikęs kritikos, G.Paluckas bandė imituoti demokratinį veiksmą – patariamąjį reitingavimą jam asmeniškai padėsiantį galutinai apsispręsti, kuris tapo tik parodija, G.Paluckas ir jo aplinka pasielgė taip: mes padarėme, o dabar atsieit atsiklauskime žmonių, nors žmonių nuomonė jau nieko nebesprendžia. Pasirinktas reitingavimas nebuvo nuoširdus, atviras kreipimasis visuomenės konsultacijoms. Tai tebuvo

 

politinė veidmainystė ir primityvus akių dūmimas. Ši partija savo veikloje vadovavosi principu „rinktis iš K išrinktų“. Demokratiškų partijų reitingavime iš vis nenumatoma jokių įrankių partijos pirmininkui koreguoti sąrašo numerius. Kai vienas žmogus, kaip Baltarusijos „batka“ reitinguoja, tai tėra reitingavimo imitacija ir toks sąrašo sudarymas buvo visiškai šališkas ir panašus j politinj aferizmą.

G.Paluckas užsigeidė kandidatų sąrašą vesti pats. Jis išsigando viešumo, atvirumo bei savo partiečių balso, save įsirašė sąraše pirmu numeriu ir atsisakė reitingavimo. Kai niekas niekada neišrenka vienmandatėse apygardose, vienintelis kelias – nesireitinguoti ir įsirašyti į pirmą vietą sąraše. Tačiau jis, turintis teistumo šleifą ir pažeistą reputaciją, toli gražu nėra tas lyderis ar garvežys, kuris patemptų visą sąrašą ar kandidatus vienmandatėse apygardose. Pagal partijos įstatus nėra numatyta, kad pirmoji vieta nėra reitinguojama. Nežinia į kurią vietą sąraše būtų patekęs G.Paluckas, jei reitinguoti būtų sutikęs jis pats. Visa tai yra silpnumo ženklas. Jeigu esi tvirtas lyderis, eik per tikrą reitingavimą. Vengdamas konkurso jis savo partiečių pabijojo labiau, nei politinių oponentų. Jis bijojo, kad nebus pirmas ir dabar pats skiedžia, kad partijos pirmininko nereitingavimas didina sąrašo sudarymo skaidrumą.

Tai „demokratija“ socialdemokratiškai, kuri parodė, kad vidinės demokratijos partijoje nėra, partiečių nuomonės vadovams nereikia, jų valios gerbti nereikia.

 

Partijos, nepasitikinčios savo jėgomis, stengiasi j kandidatų sąrašą pritraukti kuo daugiau žymių žmonių, nepartinių. Tos įžymybės partijos sąraše atlieka tik statistų vaidmenį, nes jų funkcija pritraukti kuo daugiau rinkėjų, kurie balsuoja už žinomus visuomenėje žmones.

Abejodami savais kandidatais socialdemokratai po partijos vėliava pasikvietė „legionierius“, blizgučius iš išorės, pašalinius asmenis, kurie sustiprintų sąrašą irtai yra desperacijos išraiška griebiantis paskutinio šiaudo, kuris buvo po ranka. Įvairiais būdais pašalinus ar atsikračius šiai partijai atsidavusius žmones tapo akivaizdu, kad su partijos naujokais ne ką pavyks, pasiekti. Lietuvos socialdemokratų partijos sąrašą papildė rekordinis skaičius, net 14 nepartinių. Tačiau kaip turi jaustis LSDP eiliniai nariai, kurie rūpinosi partija dešimtmečiais, politinę karjerą pradėję nuo apačios, prie partijos gyvenimo prisidėję ne tik savo veikla, organizaciniu darbu bet ir finansiškai, o čia ateina žmogus iš šalies ir užima jo vietą. Tokiems nepartiniams neprivaloma nei partinės drausmės laikytis, nei nario mokestį mokėti, nei partijos įstatų laikytis.

Žmogus stodamas į partiją, pareiškia, kad yra tam tikrų politinių pažiūrų. Todėl sąžininga stoti į tą partiją, su kurios vėliava kandidatuojama rinkimuose ir taip turėtų elgtis asmenys apsisprendę dalyvauti politinėje veikloje su kuria nors politine jėga. Politiko kelią reikia pradėti nuo dalyvavimo visuomeninėje veikloje, bendruomenėse, miestų, rajonų tarybose ir panašiai. Nėra žinomi kviestinių nepartinių asmenų įsitikinimai, pažiūros svarbiausiais finansų, ekonomikos, socialinės politikos klausimais.

Bandys patekti į Seimą socialdemokratų sąraše Saulius Čaplinskas. Jo sprendimas dalyvauti rinkimuose akivaizdus pasinaudojimas eteriu ir padėtimi, kai pandemijos metu jis tapo itin matomu ekrane ir žinomu. Jo reitingai yra karantininės situacijos padarinys, bet ne politinio aktyvumo, įsitikinimų ar pažiūrų įtvirtinimas visuomenėje. Jis viešai yra pareiškęs, kad nesiruošia sieti savęs su jokia partija, ar stoti į partiją. Tokiems prisiplakėliams, ieškantiems sau naudos, svarbu įsitrinti į Seimą ir užimti postą.

Politika reikalauja didelio darbo ir plačių, ne tik profesinių, papildomų žinių, patirties, nervų ir neretai tie, kurie efektingai atrodę ir reiškęsi savo specializacijoje, pakliuvę į politiką, staiga nublanksta, blaškosi, emigruoja per politines frakcijas ir prapuola. Rinkėjai kritiškai vertina politikų bėgiojimus iš frakcijos į frakciją, netgi reikalauja, kad iš tokių būtų atimtas Seimo nario mandatas. Praktika rodo, kad nepartiniai yra potencialūs perbėgėliai ir tai reiškia, kad parlamentas, tuo pačiu ir valstybė yra politiškai nestabilūs.

Kas nori imtis politikos, privalo išmanyti valstybės kūrimo ir valdymo pagrindus, žinoti valstybės sandarą, jo funkcijas, valdžių paskirstymo pagrindus, valdymo principus ir panašiai. Jam privalu žinoti kokias galias turi valstybė, kaip tomis galiomis jis gali naudotis ir kokias pareigas bei atsakomybę ji uždeda. Žodžiu tokiam darbui privalu subręsti ir rimtai pasiruošti. Kokią savo patirtį perkels į valstybės valdymą, ką veiks Seime G.Palucko prikalbinta dviratininkė Simona Krupeckaitė. Ji moka minti dviratį, tačiau jokiame darbe, jokios patirties neturi. Visur reikia patirties, tai ko vertas Seimas, jei bet kas gali priiminėti įstatymus. Kad nepersigalvotų, partija rinkimams jai paskyrė 3 tūkst. eurų. Kaip apmaudu eiliniams partijos nariams, kai jų pinigai taškomi nepartinėms personoms. Daug nepartinių lengvų pinigų ištroškę garbėtroškos nori pakliūti į Seimą per partinius sąrašus. Dauguma nelabai nutuokia ką ten veiktų, bet gerai žino kiek uždirbs.

Koronavirusas labai daug ką sustatė į vietas ir politiniame gyvenime. Prieš Seimo rinkimus visos partijos ieškojo savo temos, kuria galėtų pritraukti kuo daugiau rinkėjų. Ilgai blaškęsi ir neradę kuo atkreipti visuomenės dėmesį LSDP pasirinko pandemiją ir kritiką Vyriausybei, bet solidarizuotis su karantino sukaustytais tautiečiais partija nesureagavo.

Prieš karantino įvedimą socdemų lyderiai rėkavo kad jos nereikia, per anksti, o vėliau jau šaukė, kad sveikatos ministras viską darė per vėlai. Partijos garbės pirmininkas Vytenis Andriukaitis sukritikavo Vyriausybės sprendimą dėl artėjančios pandemijos pavojaus atšaukti Lietuvos Nepriklausomybės 30- mečio renginį, sumenkino koronaviruso grėsmę ir priekaištavo Vyriausybei, kad ši perdeda pavojų. Medikas V.Andriukaitis neįvertino užkrato pavojaus ir jo pasekmes pajuto visi. Tada jis, apsišaukęs vos ne svarbiausiu mediku Europoje, bet neturėjęs net teisės kalbėti Pasaulio sveikatos organizacijos vardu, mokė Vyriausybę kaip Lietuvai tai 4, tai 6, ar 7 žingsniais valdyti koronoviruso krizę.

Dėl koronaviruso pandemijos įvestas griežtas karantinas daugelį žmonių privertė suveržti diržus. Daugelis vadovų priėmė sprendimą mažinti atlyginimus ir sau, solidarizuodamiesi su tautiečiais, kurie neteko darbo ar gavo mažesnius atlyginimus. Svarbu buvo išgyventi, kai nyko darbo vietos ir iškilo aštri žmonių, šeimų išgyvenimo problema. Šalies ekonomika atlaikė pandemijos sukeltus iššūkius. Prie to prisidėjo ir skubiai sutelktos valstybinės ekonomikos gelbėjimo priemonės. Sustojus verslui, fabrikams, statyboms, kitiems objektams galėjo sustoti visas ekonominis gyvenimas. Pagal parengtą antikrizinį priemonių planą, kurio tikslas padėti asmenims, šeimoms išgyventi sunkmetį, kad žmonės turėtų iš ko tenkinti bent svarbiausius, pamatinius savo poreikius buvo nuspręsta teikti išmokas pensininkams ir šeimoms, turinčioms vaikus. Šią ekonominio skatinimo priemonę kritikavo opozicinės partijos, o aršiausiai priešinosi socialdemokratai. Socdemai susirado ir nepartinį ekonomistą Vaidą Navicką, kuris irgi nepritarė vienkartinių išmokų skyrimui ir tuoj pat jį įtraukė į savo sąrašą rinkimams į Seimą.

Vyriausybės sprendimas išmokas taikyti senjorams, vaikams yra susijęs su vartojimu, kad jis nemažėtų. Vartojimo mažėjimas yra ta problema, kada vyksta krizė, tai sukelia dar didesnes neigiamas pasekmes gamintojams, perdirbėjams, transportininkams, pardavėjams. Tokią išmokų sistemą taikė ir tūkstantines dotacijas visiems gyventojams išmokėjo ne tik dauguma Europos, bet ir kitos pasaulio šalys. Lietuvos socdemų politikai neįsisavino, kad gyvenimas turi judėti į priekį ir ekstremaliomis sąlygomis, nesuvokė šiuolaikiškumo žengti koja kojon su gyvenimu. Kai politika užgožia ekonomiką, sumenksta ir politinė kultūra.

Pandemija ir karantinas parodė, kiek mūsų bendruomenėje slypi jėgos, esant reikalui esama susitelkimo ir gero prado. Žmonės, įmonės, asociacijos, visuomeninės organizacijos, visi kas išgali aukojo medikams, ieškojo, pirko ir teikė apsaugos priemones. Paramą teikė ir privatus verslas, per koronaviruso krizę surengęs 40 įvairiausių iničiatyvų. J talką išėjo tūkstančiai savanorių, suskatusių padėti senjorams ir visiems, kuriems reikėjo pagalbos – ir jie dirbo be jokio atlygio.

 

Nesiryžo pademonstruoti solidarumo su pandemijos krizės užgriūta visuomene kai kurios partijos, dosniai gaunančios dotaciją iš biudžeto. Socialdemokratų partija kasmet gaunanti daugiau kaip 1 milijoną eurų išmokų, savo gausiam 25 žmonių aparatui moka solidžius atlyginimus. Partijos atsakingajam sekretoriui, kandidatui j Seimą Linui Jonauskui nustatytas 2556 eurai bruto mėnesinis atlyginimas, o priskaičius mokesčius, kuriuos sumoka partija, jo išlaikymas atsieina 3347 eurai, bet jį susimažinti noro neparodė. Tokiems partijų veikėjams pinigai mokami iš mokesčių mokėtojų kišenės, todėl žmonių nepasitenkinimo nuoskaudos skaudžiai teisingos. Atlyginimas mokamas ir socialdemokratų vadovui Gintautui Paluckui. Tai pirmas ir vienintelis atvejis Lietuvos politiniame gyvenime iš 22 šalyje veikiančių partijų ir šis faktas kruopščiai slepiamas nuo savų partiečių , bei visuomenės. Pagal Politinių partijų įstatymą ne tik biudžetiniai pinigai, bet ir nuosavos partinės lėšos negali būti skirstomos partijos nariams. Ar tai teisėta, turėtų pasidomėti Vyriausia rinkiminė komisija ir teisėsaugos institucijos.

Paskelbus politikų turto deklaracijas galutinai įsitvirtino daugelio rinkėjų nuomonė – į didžiąją politiką ir į Seimą veržiamasi tik dėl asmeninės naudos. Kai karantino metu nevyko susitikimai su rinkėjais, parlamentarai nesilankė renginiuose, rečiau rengti Seimo posėdžiai, tačiau pirmo pusmečio parlamentinei veiklai skirtas lėšas suvenyrams, kanceliarinėms prekėms maksimaliai panaudojo J.Sabatauskas – 5,3 tūkst., L Jonaitis – 5,5 tūkst. R.Popovienė – 5,7 tūkst. eurų. Tuo metu vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje yra 879 eurai, o pensijos nesiekia 400 eurų ribą. Palyginimui mokytojai, kurių vidutinis mėnesinis atlyginimas 1494 eurai neatskaičius mokesčių, visas kanceliarines prekes turi pirkti iš savo algos.

Eiliniai piliečiai sugebėjo bendradarbiauti daug greičiau ir efektyviau, nei politinės partijos ir jų vadai. Socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotoja Rasa Budbergytė išprotavo,, kad per ilgai išlaikydami įvairius apribojimus valdantieji siekė savanaudiškų tikslų, o menkiau išsilavinusią visuomenės dalį A.Veryga užbūrė savo psichoterapine galia. Pati politikė pagal amžių patenkanti į rizikos grupę, įsitikinusi, jog didelė dalis žmonių dėl menko išsilavinimo ar dėl to, kad priklauso rizikos grupėms vengė suvokti, kad galima išlikti saugiems ir dirbti daugelį darbų ir be įvestų apribojimų. Vytautas Landsbergis savo laiku žmones išvadino šunauja, R.Budbergytė visus, kurie elgėsi atsakingai įvardijo kaip menkai išsilavinusiais. Tai yra paniekos išraiška žmonėms ir nėra gero tono rodiklis. Nieko nebus, kol nebus politikų pagarbos žmogui, nes dauguma rinkėjų turi gerą, aukštąjį išsilavinimą, rinkėjai yra su protu ir stažu.

Tuo tarpu Prezidentas G.Nausėda pasidžiaugė ir puikiai įvertino tautos laikyseną. „ Pandemijos metu didžiausias mūsų visuomenės pasiekimas sugebėjimas mobilizuotis bendros nelaimės metu“ – įvertino Prezidentas ir tautai padėkojo iš Seimo tribūnos.

Pandemijos metu socialdemokratai stovėję nuošalyje, prasidėjus atoslūgiui suaktyvėjo. G.Paluckas paskelbė, kad socialdemokratai reikalauja nedelsiant atšaukti karantiną ir tuo tikslu renka žmonių parašus. Tai buvo daroma nežiūrint kokia epideomologinė situacija, ligos plitimas, atskirų židinių grėsmė. Toks neatsakingas elgesys su žmonių sveikata dėl politinio populiarumo galėjo baigtis liūdnomis pasekmėmis. Atlikta visuomenes apklausa parodė, kad daugiau kaip pusė gyventojų pritarė karantino pratęsimui po gegužės 31 d. Net 78 proc. apklaustųjų pareiškė, kad karantinui pasibaigus toliau saugosis, dar laikysis tam tikrų apsaugos priemonių ir elgsis atsargiai. Tauta pademonstravo didesnį sąmoningumą, negu socialdemokratų partijos politikai. Parašų rinkimas dėl karantino atšaukimo vertintinas kaip jų rinkiminės kampanijos dalis siekiant atkreipti į save dėmesį. Socialdemokratų elitas, nuo pandemijos kenčiant žmonėms, politikavo tuščiai, nes žmonės ir net savi partiečiai nepasirašė ir išėjo šnipštas. Siekiant populiarumo ir neatsižvelgiant į mokslininkų bei specialistų rekomendacijas, LSDP bandė žaisti žmonių sveikata ir jų likimais. Staigus karantino atšaukimas būtų buvęs chaotiškas su galimomis neigiamomis pasekmėmis. Tai buvo politikų brutalus veiksmas, nukreiptas prieš Lietuvos žmonių interesą ir visuomenė turėtų šiuos dalykus įvertinti.

Vyriausybė pasirinko nuoseklų, laipsnišką išėjimo iš pandemijos režimo kelią, buvo patvirtintas karantino panaikinimo planas, nustatyti karantino atšaukimo kriterijai, kaip sergamumas, epidemiologinė situacija, viruso židiniai, įvežtinių atvejų skaičius ir panašiai. Vyriausybė sprendimus priima gana nuosekliai ir tai padeda palaikyti būtina tvarką šalyje.

Panaikinus karantiną buvo taikomas kitas teisinis režimas – valstybės lygio ekstremali situacija. Tai leido reguliuoti sienų kontrolę, tam tikri apribojimai toms ūkinėms sritims, kuriose lieka didžiausia tikimybė ligos plitimui. Žmonės suprato, jog privalu saugotis, menkiausias atsipalaidavimas turi kainą, absoliuti dauguma ir toliau atsakingai elgiasi, dėvi kaukes ir demonstruoja gana aukštą sąmoningumo lygį. Akivaizdu, kad virusas vis dar yra tarp mūsų ir išlieka antros segamumo bangos, kuri gali būti dar pavojingesnė, pasireiškimo galimybė. Atsipalaidavimas negalimas, tai nuolat primena ir prezidentas G.Nausėda.

Politikas yra tas, kuris žiūri į priekį ir savo veiksmais modeliuoja savo valstybės interesus. Ar socdemų partijos vadovus, kurie neturėdami ką racionalaus pasiūlyti, savo bravūriškais raginimais stūmė Vyriausybę nutraukti karantiną, kai pavojus dar gaubė iš visų pusių ir kėlė pavojų žmonių gyvybei galima laikyti politikais? Lengvabūdiškas elgesys visada pavojingas ir tokius žmones negalima prileisti prie valstybės valdymo. Jeigu jie gavę įgaliojimus taip elgsis kaip kalba, tai gali žmonėms turėti rimtų pasekmių, kurių kaina – žmonių sveikata ir net gyvybė. Tokie politikai oponuodami valdžiai dažnai ieško priešpriešos ir pamiršta bendrą siekį – vardan Lietuvos, vardan mūsų ateities ir mūsų Tautos.

 

 

 

Visuomenė prieš balsavimą turi teisę žinoti apie kuluaruose vykstančias derybas dėl būsimų koalicijų ir galimybės suformuoti valdančiąją daugumą. Artėjant Seimo rinkimams politinių jėgų lauke vyksta laviravimas ir lūkuriavimas sprendžiant, prie kurios politinės partijos asmeniškai naudingiau prisišlieti atėjus lemiamam valdžios postų dalybų momentui. Tuo tikslu ir vyksta nuolatinis pažiūrų ir partnerių kaitaliojimas. Net trys dešimtys dabartinių parlamentarų siekia patekti ir į kitos kadencijos Seimą su kita partine vėliava, nei prieš ketverius metus pateko j Seimą.

2016 metų rinkimuose socialdemokratai turėjo gana stiprų rinkėjų palaikymą, jų frakcijoje Seime buvo 19 narių ir sudarė valdančiąją koaliciją. Jie turėjo realią galimybę įgyvendinti savo rinkiminę programą ir ištesėti rinkėjams duotus pažadus. Tačiau partijos vadu tapus Gintautui Paluckui ši partija pasirodė gana išdavikiškas sąjungininkas. Socdemai nusisuko nuo valdančiųjų ir taip pakenkė valstybės politiniam stabilumui. G.Palucko iniciatyva socialdemokratai susidėję su konservatoriais pasitraukė j opoziciją ir neteko galimybės realizuoti priešrinkiminius įsipareigojimus duotus savo rinkėjams. Jie savanoriškai atsisakė prisiimti atsakomybę už valstybės valdymą, tai yra tų funkcijų, dėl kurių rinkėjai juos ir delegavo į Seimą. Paprastai sakant – nenorėjo dirbti ir atsakomybės pabijojo. Patogiausia tik kritikuoti, oponuoti, vertinti nuo atsarginio suolo ir klijuoti etiketes kitiems. Opoziciniai socialdemokratai kone ketverius metus vanojo Seimo valdančiuosius, vyriausybę ir asmeniškai premjerą, Ypač reiškėsi aršusis Algirdas Sysas, Seimo senolis Algimantas Salamakinas ir Rasa Budbergytė.

Per rinkimus turbūt visi prisimins, kad G.Palucko vadovaujami socdemai išdavė valdančiąją koaliciją ir nubėgo pas landsbergistus. Dabar, artėjant rinkimams jiems ši draugystė tapo nebenaudinga ir jau išdavė opoziciją. Toks ciniškas poelgis tapo akibrokštu visai opozicinei koalicijai. Išdavikų ir susitarimų nesilaikančių pasileidėlių politikoje niekas nemėgsta, išduos ir Tėvynę.

Nors LSDP frakcija formaliai išėjo iš dešiniųjų opozicinės koalicijos, tačiau ir toliau aktyviai bendradarbiauja ir balsuoja Seime išvien su konservatoriais. Visiems žinoma, kad G.Paluckas su G.Landsbergiu buvo jaunieji konservatoriai. Jie gali susitarti po rinkimų ir suformuoti daugumą, bet to nesuprastų rinkėjai. R.Budbergytė patvirtino, kai jie Seime turėjo opozicinių partijų bendradarbiavimą, tai jos nuomone su konservatoriais sutardavo visai neblogai.

Seniai vieša paslaptis, jog konservatorių vedlys G.Landsbergis užkulisiuose ypač mėgina flirtuotu su socialdemokratais. Nors socdemai viešai tvirtina, kad jie jokioms koalicijoms dabar nemato galimybių, tačiau G.Landsbergis tvirtina, kad už uždarų durų kalbasi apie koaliciją po rinkimų su socialdemokratais. Konservatoriai netgi savo strateginiame dokumente, politinės padėties apžvalgoje įvertino galimybę, kad valdančiąją daugumą jie ryžtųsi formuoti su socialdemokratais, kadangi socdemams būtų naudingiau dėtis su dešiniaisiais dėl jtakos ir postų. Tai visai realus scenarijus, nes LSDP persisunkusi politine išdavyste, o jos lyderiai partija naudojasi kaip karjeros tramplinu savo gerovei susikurti. Akivaizdu, kad socdemai, vadovaujami buvusio jaunojo konservatoriaus, faktiškai yra konservatorių partijos padalinys, todėl rinkėjai turi suprasti, kad balsuodami už juos, kartu balsuos ir už konservatorius

Politikus prieš rinkimus užplūsta populizmo vajus ir partijos pradeda lenktyniauti, kas bus dosnesnis ir teikia niekuo nepamatuotus siūlymus. Šiuo aspektu išsiskiria opoziciniai socialdemokratai. Paanalizavus, kokius pasiūlymus Vyriausybei teikė socialdemokratai, galima susidaryti pagrįstą nuomonę apie šios partijos neatsakingumą, nenuoseklumą ir populistinį siekį pasidemonstruoti nevykusiais sprendimais. Jie reaguoja tik į tai, ką daro Vyriausybė ir teikia vienas kitam prieštaraujančius pasiūlymus.

Partijos pirmininko pavaduotoja, frakcijos Seime seniūnė Rasa Budbergytė paskelbė, kad naftai atpigus, laikas valstybinėms institucijoms, savivaldybėms mažinti elektros, dujų, šilumos ir kitas kainas. Tačiau netrukus partijos vadovybė, įskaitant ir pačią R.Budbergytę viešai pareiškia, kad nei Premjeras, nei Energetikos ministerija negali nurodyti atpiginti dujų, elektros kainas. Pagal jų logiką opozicija gali nurodyti, bet valdžiai tai nevalia. Tiesiog žiūrima, gal kažkas sudomins rinkėjus, žiniasklaidą. G.Paluckas ragina savo bendražygius pademonstruoti, kad jie gina žmonių interesus ir savo pasiūlymais rodyti,, jog visuomenė gali į juos atsiremti. Rodydamas pavyzdį jis pats pateikia vyriausybei fantastinį pasiūlymą, kaip sukurti net tūkstančius naujų darbo vietų. Žinant, kad Vyriausybė darbo vietų nekuria, tai yra visiška nesąmonė. Tuo labiau, kad šalyje yra 40 tūkstančių laisvų darbo vietų. Nebent jo sumanymuose slypi noras sukurti naujas darbo vietas valstybinėse įstaigose ir dar labiau išpūsti biurokratinį aparatą. Tai pasmerkta žlugti, nes einama prieš laikmečio situaciją.. Tokių jų „progresyvių“, „konstruktyvių“ pasiūlymų apstu ir visus juos galima vertinti būsimų Seimo rinkimų aspektu. Kai partija už nieką neatsako, gali siūlyti bile ką, svarbu atkreipti į save dėmesį. Kai kurie Seimo nariai savo veikloje niekaip neradę aktualios temos elgėsi neadekvačiai, norėdami išsiskirti, kad juos įsidėmėtų rinkėjai. Vyriausybė pasiūlė po 200 eurų išmokėti pensininkams ir iškart sulaukė neigiamos reakcijos, kritikos. LSDP pareiškia, kad vienkartinių išmokų mokėjimas rodo norus iždo pinigus naudoti rinkimų kampanijai. G.Paluckas pareiškia, kad LSDP frakcija 200 eurų išmokų nepalaikys ir buvęs frakcijos vedlys A.Sysas balsuoja prieš, nepritaria ir frakcijos seniūnė R.Budbergytė, o kiti frakcijos nariai iš vis nebalsavo.

Tačiau netrukus atsirado keistų, nepaaiškinamų pasiūlymų irtai yra išskirtinis opozicinės LSDP bruožas. Partijos pirmininko pavaduotojas Justas Pankauskas tvirtina, kad senjorų socialinio aktyvumo didinimas – vienas iš visuomenės prioritetų, ir ta pati R.Budbergytė jau pareiškia, kad pinigai pirmiausia turi pasiekti pažeidžiamausius. Kita pirmininko pavaduotoja Vilija Blinkevičiūtė akcentuoja, kad valstybės pagalba žmonėms turi būti ženklesnė ir LSDP pradeda siūlyti kiekvienam nukentėjusiam nuo karantino skirti 500 eurų paskolą be palūkanų, dvigubinti išmoką savarankiškai dirbantiems asmenims. Socialdemokratai kreipiasi į Vyriausybę, kad ji kuo skubiau pasirūpintų socialiniais darbuotojais, prašo premjerą apsaugoti darbuotojus ir smulkųjį verslą, ragina Vyriausybę nepalikti medikus vienų rūpintis apsauga nuo karantino ir siūlo, kad tėvai, prižiūrintys pradinukus per karantiną gautų išmokas. Toks „rūpestis“ medikais, socialinės sferos darbuotojais yra dirbtinis, nenuoširdus ir skirtas artėjantiems rinkimams, nes europarlamentaras Juozas Olekas ir Algirdas Sysas su tuo nesutinka ir pareiškia, kad valstybės parama turi būti visiems vienoda. Visi tokie šios partijos ir jos politikų nepamatuoti ir prieštaringi pateikimai vienas kitam yra iš noro pasirodyti, o ne konkrečiai ką nors naudingo nuveikti. Jie ne tik neturi ką pasakyti, jie ir nemoka nieko pasakyti. Tai nėra produktyvi politika, nėra iš jų pačių kylančių pasiūlymų, nėra originalių, savų idėjų. Tai yra vilkimasis iš paskos.

 

Socdemai nuolat akcentuoja, kad jiems „svarbiausia – žmogus“, bet dabar belieka stebėtis, kaip jie nuožmiai piktinosi tuo, kad pensininkai gaus po 200 eurų. Tos išmokos dar nebuvo išmokėtos, tačiau jie jau skalambijo kelis mėnesius. R.Budbergytė viešai nusistebėjo, kodėl pensininkams skirtos 200 eurų išmokos, nes jie nenukentėjo ir pensijas gavo. Jos manymu – tai rinkimų dovana rinkėjams ir tai vertina kaip bandymą papirkti. Kita vertus, jeigu tai yra rinkėjų papirkimas, tai kas tada yra nuo 1991 metų pastoviai mokami pinigai už tremtį ir netgi ten gimusiems? Tuo tarpu Prezidentas G.Nausėda mano, kad priemonės, įgyvendintos dėl vienkartinių išmokų buvo neblogas postūmis ekonomikai, ypač vidaus rinkai. Tokia socialdemokratų nuostata priešintis pensininkams skirti 200 eurų yra akiplėšiška senjorų atžvilgiu ir ar jie gali tikėtis šių žmonių balsų?

Socialdemokratai skelbiasi, kad jų misija yra padėti silpnesniems, mažiau uždirbantiems, labiau pažeidžiamiems. Pandemijos metu G.Paluckas išreiškia susirūpinimą, jog kai kurie darbdaviai nenori paremti dirbančiųjų gaunamu pelnu ir juo dalintis krizės našta. Akivaizdu, kad tokį politiko įkarštį įkvėpė rinkimų išskaičiavimas. A.Sysas tokiam pasiūlymui nepritaria ir pareiškia, kad atleidinėti verslą nuo pelno mokesčio – ne laikas, o dirbantieji atsieit palauks, pakentės, svarbiausia papildyti biudžetą iš kurio ir jam pačiam mokama alga, tačiau jos susimažinti nepanoro. Tokios iniciatyvos ir pasiūlymai yra stačiokiški ir akivaizdžiai populistiniai ir jie daro žalą šalies politinei sistemai bei politinei kultūrai. Europarlamentaras socialdemokratas Juozas Olekas praneša, kad Europą yra apėmusios keturios krizės ir veši nelygybė, tuo tarpu G.Paluckas pasiūlo Vyriausybei atsipalaiduoti ir svarstyti 4 darbo dienų savaitę. Opoziciniai socialdemokratai savo panašiais į absurdą postringavimais patys nužygiuoja į akligatvį. Seimas pritarė Prezidento G.Nausėdos siūlymui šeimoms, auginančioms vaikus skirti po 120 eurų vienkartines išmokas, tačiau socialdemokratų frakcijos vedlys A.Sysas tokios iniciatyvos nepalaikė. Būdami opozicijoje socdemai nuolat kritikuoja – vaikams davė – nusikaltimas, pensininkams davė – nusikaltimas, medikams atlyginimus didino – blogai, reikia sutrukdyti. Socdemai nepataiko gyventi su liaudimi. Tokiais žingsniais, priešindamiesi senjorų, vaikų išmokoms socialdemokratai sukompromitavo save daugelio pačių ištikimiausių partijos rinkėjų akyse.

Vėlesni įvykiai parodė, kad taikomas naujas ekonomikos skatinimo modelis, kurį socdemai nuolat kritikavo, remti Lietuvos ekonomiką, t,y. verslą ir vartojimą, pasitvirtino. Parama piliečiams, įvairios išmokos senjorams, šeimoms su vaikais užtikrino žmonėms perkamąją galią, nestojo vartojimas ir ekonominis valstybės gyvenimas.

Tarp rinkiminės programos pažadų, skirtų rinkėjams, bei politikų realių veiksmų neabejotinai matome neatitikimų prarają. LSDP programoje teigiama ir piktinamasi, kad skursta kas trečias vaikas, kas ketvirtas senjoras skursta ir pasižada, kad užtikrins pagarbą senjorams, padidins vaikų ugdymo finansavimą, investuos į vaikų sveikatą. Palyginus su konkrečiais socdemų veiksmais realybėje, kaip jie balsuoja Seime, tokie pažadai tėra tuščias skambėjimas. Žodžio laikymasis tapo labai mažai vertas reiškinys. Partijų veikloje reikia moralios politikos, bet dažnai turime savanaudiškų interesų politiką. Panašu,, kad LSDP veikloje moralė klaidžioja šalia politikos. Stengdamiesi atkreipti į save rinkėjų dėmesį oponuojant valdžiai LSDP tapo nuobodžia partija, ne pačios geriausios prabos. Tuo tarpu žmonės vertina nuoširdumą, norą padėti, sąžiningumą ir panašiai. Kai kurie politologai teigia, kad vadovaujami G.Palucko LSDP trūksta turinio ir nuoseklios strategijos. Jų veikla – tai tikrų tikriausias politinis farsas – gryna politika ir jokio nuoširdaus rūpesčio žmonėmis, Lietuva ir jos tautos ateitimi.

Facebook komentarai
Back To Top