skip to Main Content

 

Aurimas Guoga
· 

 

 

LRT gyvai vaidina spektaklį „Patriotai”

Prieš du metus išėjo lietuviškas filmas „Patriotai”. Filmą kino kritikai sutiko panašiai, kaip žurnalistai R.Karbauskio spaudos konferenciją – apmaudas ir pastangos nesuprasti. Tačiau iš tiesų filmas geras ir be galo aktualus.

Pagrindinis filmo herojus ponas Napoleonas yra naujų laikų Lietuvos pavyzdinis lietuvis – verslininkas ir atsidavęs savo šalies patriotas. Jis išmokė savo vaikus mylėti šalį, dukrą išsiuntė į užsienį pasisemti patirties (o realiai tai pati išvyko nes ten sočiau gyventi). Filmas prasideda tuo, kad Napoleono išplėstinė šeima ir draugai susirenka išlydėti jo sūnaus į kariuomenę – didžiulis pasididžiavimas tėčiui ir daug kalbų apie meilę šaliai.

Šventėje dalyvauja ir naujasis Napoleono verslo partneris. Šis taip pat solidus ir ne mažiau patriotiškas. Per šventę ir toliau visi herojai nuolat pabrėžia kokie jie dideli Lietuvos patriotai, kaip viską padarytų dėl savo šalies. Žodis „patriotas“, kaip pastebi kritikai, filme kartojamas taip dažnai, kad pradeda pykinti.

Tačiau filmo pabaigoje paaiškėja kad tai ne šiaip sau (gaila, kritikai taip ir nesuprato, kad tokią reakciją režisierius ir norėjo iššaukti). Išlenda galai, kad Napoleono verslas yra afera, kurioje jis tik pastatytas asmuo. Trumpai drūtai, ponas Napoleonas pasirašinėjo ant nusikalstamų sandorių ir gaudavo už tai nemažą atlyginimą. Aferos sumanytojas ir pagrindinis naudos gavėjas yra minėtas jo draugas, ne mažiau „patriotas“.

Filmui perėjus į atomazgą paaiškėja ko vertas tas „lietuviškas patriotizmas“ – jis suspenduojamas iš karto, kai tik akiratyje pasirodo pinigai. Tuomet tie patriotai išdavinėja vienas kitą stengdamiesi išsukti savo kailį. Kitaip sakant, tai patriotizmas be jokio turinio – dekoracijos ir teatras, skirtas amoralumui pridengti. Visa tai galima suvesti į pora žodžių – lietuviška vata.

Kino kritikai šį filmą labai sukritikavo ir pasistengė, kad jo nežiūrėtume. Tačiau mūsų dienomis tokią pat dramą galime stebėti realiame pasaulyje. R. Karbauskis atskleidė, kad nemažos dalies LRT transliuojamų laidų sąmatos yra įspūdingos. Pavyzdžiui, vienos dviejų valandų pramoginės laidos kaina siekė 114 000 eurų. Į tai vienas prodiuseris, kuris atpažino savo laidą (Eurovizijos finalo transliacija) iškart replikavo, kad prie šios laidos šimtas žmonių dirbo pusę metų – taip kad Karbauskis tegu nelenda kur nieko neišmano!

Tačiau jau senkančią dieną prabilo atlikėjai. Jie sutartinai ėmė tvirtinti, kad už pasirodymus LRT paprastai nieko negauna, būna laimingi, jei bent jau už benziną sumoka. Atlikėjai visuomet laikė savaime suprantama, kad valstybinė televizija negalės tiek mokėti kiek komercinės, tad pasirodydavo iš patriotinių sumetimų.

Turiu prisipažinti, vakar netrumpai juokiausi. Ne iš atlikėjų, o iš padėties kurioje gyvename. Man visa tai primena XIX a. pradžią, kai surinkdavo baudžiauninkus į kariuomenę ir pripūsdavo jiems arabų, kad jiems reikia eiti kautis už brangųjį imperatorių.

Man nėra svetimas patriotizmas ir džiaugiuosi, jei atlikėjai gali ką tai padaryti dėl savo šalies iš altruistinių sumetimų. Taip ir turi būti. Tačiau mūsų patriotizmas eina greta su feodaline sąmone. Ponai jaučiasi esą visagaliai ir neturi skrupulų akiplėšiškai išnaudoti kitus – net jei anie tai ir daro iš altruistinių sumetimų (antra vertus, dar klausimas ar iš tiesų atlikėjai ten vykdavo taip jau vien iš meilės Lietuvai).

Apibendrinsime: patriotizmas yra gerai tik tuomet, kai jis yra tiesa. Jei ne, tuomet tai tarnavimas apgaulingiems stabams ir laukia neišvengiamas nusivylimas. Jei kas iš tiesų nori padėti savo šaliai, kovokite už tiesą. Tačiau tiesa ir lietuviška vata – anaiptol ne tas pats. Tiesa būtų kritiškas žvilgsnis į mūsų papročius ir pastangos kad jie pasikeistų.

Facebook komentarai
Back To Top