skip to Main Content

                                                                                             

  Juozas IVANAUSKAS

 

 Liudas Dambrauskas: „Landsbergio Lietuva – ne ta, už kurią Lietuvos partizanai savo gyvybę paaukojo. Landsbergio Lietuva yra pasityčiojimas iš rezistentų. Jo Lietuva yra įteisinto valstybinio banditizmo, bedarbių, skurdžių, savižudžių Lietuva!..“ 

 

Nejau „Dėdulei“ V.Landsbergiui iš tikrųjų pagailo Seimo, kuris „neišlaikė testo“ balsuojant dėl Laisvės premijos skyrimo?.. 

Savaitės „sensacija“ – Seimas atsisakė buvusiam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Už nutarimą dėl premijos skyrimo konservatoriui V.Landsbergiui balsavo 53 Seimo nariai, prieš buvo 13, susilaikė 48 parlamentarai. Už premijos skyrimą buvo konservatoriai, liberalai, didžioji dalis „tvarkiečių“, vieningai prieš buvo arba susilaikė „darbiečiai“, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, taip pat socialdemokratai, išskyrus vienintelį balsavusį „už“ Gediminą Kirkilą. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, nors pirmininkavo posėdžiui, nebalsavo. Po neįvykusio balsavimo „darbietė“ L.Graužinienė paskelbė, kad šiemet premija nebus teikiama, nes komisija iki lapkričio 23 dienos turėjo pristatyti Seimui kandidatūrą, o ją atmetus nebėra teisinio pagrindo svarstyti naujas kandidatūras.  Tai reiškia, kad veikiausiai Laisvės premija, 2016 m. minint Sausio 13-osios kruvinų įvykių 25-ąją sukaktį nebus įteikta niekam.

Be Laisvės premijos likęs konservatorių patriarchas mano, jog Seimas neišlaikė testo: „Tiesą sakant, buvo klaustukas. Tai buvo testas dabartiniam Seimui – istorinės kompetencijos ir protingo sąžiningumo testas. Man atrodo, Seimas jo neišlaikė. Man gaila Seimo“, – nacionaliniam transliuotojui kalbėjo V.Landsbergis.

Dauguma socialdemokratų per lapkričio 24 d. balsavimą dėl premijos V.Landsbergiui susilaikė, tik Seimo vicepirmininkas Algirdas Sysas ir Artūras Skardžius balsavo prieš. Pasak A.Skardžiaus, komisijoje balsuojant dėl V.Landsbergio, jai vadovavusi konservatorė Irena Degutienė turėjo bent nusišalinti. „Aš manau, kad premijai gali būti nominuotas žmogus, kuris Tautą vienija, o ne ją skaldo“, – savo poziciją pareiškė A.Skardžius. Šis politikas priekaištavo V.Landsbergiui ir dėl to, kad 1991 metais per tragiškus Sausio įvykius prie Televizijos bokšto Vilniuje budėjusių žmonių jis neįspėjo dėl jų gyvybei gresiančio mirtino pavojaus.

2012 m. pasirodžius Vytauto Landsbergio knygai „Kaltė ir atpirkimas“ buvęs pirmasis Vilniaus miesto meras, profesorius Vytautas BERNATONIS oficialiai kreipėsi į LR Generalinį prokurorą Darių Valį su prašymu iškelti baudžiamąją bylą prof. V.Landsbergiui: „Prašau iškelti baudžiamąją bylą p. Vytautui Landsbergiui už 14 Lietuvos žmonių nužudymo organizavimą 1991 metų sausio 13 dieną. Tokio veiksmo būtinumą savyje nešioju daugiau nei 20 metų, t.y. nuo to laiko, kuomet dirbau Vilniaus mero pareigose ir buvau šių tragiškų įvykių ne tik liudininkas, bet ir daugeliu atveju dalyvis. Kreiptis į Jus dabar mane paskatino knyga – dokumentų rinkinys „Kaltė ir atpirkimas“, išleista 2012 m., kurios autoriumi pasivadino p. V.Landsbergis“, – teigiama prieš trejus metus rašytame V.Bernatonio pareiškime Generalinei prokuratūrai. Bet iki šiol nei ikiteisminis tyrimas pradėtas, nei pareiškėjas prof. V.Bernatonis patrauktas atsakomybėn už prof. V.Landsbergio tariamą šmeižtą!.. 

——————————————————————————————

  Tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Romualdas OZOLAS: „Landsbergio cinizmas be ribų. Nors būtų palaukęs (prieš apdovanodamas žuvusius), kol išaiškės aukų skaičius, kol bus ištirta kaip tai atsitiko ir įvyko. Kas buvo tie bailiai, klastūnai, nepasakę, ko žmonės kviečiami. Tada jie būtų mirę laisva valia. Dabar – apgauti.“ /…/ „Žinota ir apie planuojamus nakties įvykius. Tad ir žmonės pašaukti tyčia. Organizatoriai puikiai žinojo, kad amerikonus vienas argumentas teveikia – nekariaujančiųjų užmušimas. Štai ir buvo mesti po tankais beginkliai žmonės.“ 

(Šaltinis: R. Ozolas, Dienoraščių knyga „Aušros raudoniai“, 2010 m., 171 ir 199 puslapiai.) 

——————————————————————————————–Signataras Vytenis ANDRIUKAITIS: „Ir vėlgi gerai atsimenu, koks pritrenktas ir prislėgtas sausio 13-osios naktį iš V. Landsbergio kabineto išėjo  Č. Kudaba. Jis man tepasakė: „Tai dabar jiems atrodo, kad mus pripažins. Mat „jau pralietas nekaltas kraujas“. Siaubas. Ar to reikėjo?… Juk turėjom išvengti kraujo!… O jiems atrodo kitaip!”

 „Galima sutikti ir su kita R. Ozolo mintimi, žinant, kad kai kurie iš JAV emigracijos sugrįžę lietuviai kalbėjo, jog galimo kraujo praliejimo atveju JAV sugriežtintų savo poziciją M. Gorbačiovo atveju ir gal net paspartintų Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo procesą“. 

(Šaltinis: „Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012 m., 299 psl.)

——————————————————————————————–

Buvęs Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius, Lietuvos laikinosios gynybos vadovybės narys Audrius BUTKEVIČIUS: „Mums net į galvą neatėjo ginti parlamentą nuo sovietinės kariuomenės. Ginklai buvo reikalingi pademonstruoti, jog valstybė ginasi. Tiksliai suvokėme, jog tai bus simbolinis pasipriešinimo aktas, kuris leistų po mūsų ateinantiems politikams teigti, jog valstybė priešinosi iki galo. Mes kovojome informacinį psichologinį karą. Jei sovietų kareiviai būtų atakavę, aš buvau pasirengęs pats padegti parlamentą. Mums buvo reikalingas šis gražus vaizdas: dega Lietuvos demokratija! Tik taip galėjome įtikinti užsienių politikus mus remti…

Buvome paruošę Molotovo kokteilius. Daugelis manė, kad jais mėtysime į priešų šarvuočius. Bet toje situacijoje man reikėjo parlamento gaisro…

Iš Lietuvos kino studijos buvome atsivežę sprogmenų imitacijų, garsinių šaudymo imitacijų, dūmus gaminančios technikos. Taip pat turėjome ir fejerverkų. Mums reikėjo apgauti priešininką ir tokie sprogmenys mums visiškai tiko…

Beje, „degti“ turėjo ir Spaudos rūmai. Bet gynėjai pripylė tiek daug vandens ant sovietų kariškių, kad mūsų sprogmenys neužsidegė… 

Niekada neturėjau minčių paversti Seimo Pilėnais. Jei puolimas būtų prasidėjęs – būtume išvedę politikus ir žurnalistus…

Žinoma, negalėjau įsivaizduoti, kad jie bus tiek kvaili, jog prieš užsienio žurnalistų objektyvus atakuos taikių žmonių minią. Tai buvo toks netikėtumas, jog atsimenu, kaip išsitraukiau užrašų knygutę ir užrašiau: „Mes jau laimėjome“.“

(Šaltinis: A.Butkevičius Sausio 13-ąją buvo pasirengęs padegti Seimą. Dalia Gudavičiūtė. Lietuvos rytas. 2014. 01. 13)

——————————————————————————————–

Socialdemokratas Aloyzas SAKALAS: „Ar kas nors iš mūsų galėjo pagalvoti, kad Viešpats prabils savo ištikimo tarno Aleksandro Abišalos lūpomis 1990 metais Prezidiumo posėdyje. Jis pasakė, jog Nepriklausomybės neatgausime, jei nebus pralietas kraujas. Tie pranašiški žodžiai tapo kūnu po 1991 metų sausio 13 dienos“.

(Šaltinis: Aloyzas Sakalas. „Nežinomi Viešpaties keliai“ – delfi.lt, politiko akimis – 2014. sausio 2 d.)

——————————————————————————————–

Bene ciniškiausia yra tai, kad ambicingi garbėtroškos, savanaudžiai karjeristai, nepripažįstantys savųjų niekšybių bei nusikaltimų Tautai ir valstybei, be jokios sąžinės graužaties dar drįsta moralizuoti ir kaltinti kitus. Taigi ne šiaip sau šviesios atminties politkalinys-mirtininkas Liudas DAMBRAUSKAS savo dienoraščiuose, jau po mirties išleistoje knygoje „Išeinančiojo mintys“, ypač daug dėmesio paskyrė Vytauto Landsbergio personai ir jo pasėtam užkratui – LANDSBERGIZMO virusui Lietuvoje:  „Galbūt daug kam atrodys, kad aš per daug sureikšminu Vytauto Landsbergio asmenybę. Per daug giliai jis įsiskverbė į mūsų istoriją. Jį apeiti būtų nusižengimas. Kiek Vytautas Landsbergis atnešė Lietuvai žalos, manau, gerą dešimtmetį lietuviai minės. Juolab Vytauto Landsbergio epochai dėti tašką dar per anksti. Ši asmenybė, net nebūdama aktyvioje politikoje, vargu ar sugebės nekenkti Lietuvai. Man regis, tartiufiška, klastinga pati jo prigimtis… Žinoma, kiek Vytautas Landsbergis konkrečiai yra pakenkęs Lietuvai, vargu ar kam nors pavyks nustatyti. Tačiau šiandien jo “patriotinė” veikla, persunkta vaidybinės “neapykantos” KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Landsbergio „tėviški” įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką mūsų valstybei ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei. Ypač Vytautas Landsbergis negailestingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu. Savo kritikus laiko Rusijos agentais ir dabartinės nepriklausomybės priešais. Kartais jo neapykanta savo kritikams peržengia visas politinės tolerancijos ribas, tampa patologine, o jo šalininkams sukelia patriotinę ekstazę. Kas gali tuomet išdrįsti suabejoti Vytauto Landsbergio patriotizmu ir pasiaukojimu tarnauti Lietuvai? 

Tik gaila, kad jo šalininkai visiškai nesuvokia, kokiai Lietuvai Vytautas Landsbergis tarnauja. Landsbergio Lietuva – ne ta, už kurią Lietuvos partizanai savo gyvybę paaukojo. Landsbergio Lietuva yra pasityčiojimas iš rezistentų. Jo Lietuva yra įteisinto valstybinio banditizmo, bedarbių, skurdžių, savižudžių Lietuva!.. 

Manyčiau, didžiausia šiandienė tautos nelaimė – augantis nusivylimas nepriklausomybe – valstybingumu. Nusikalstamos politinės grupuotės, prasiskverbusios į valdžios struktūras, praktiškai pensininkų socialines problemas patikėjo spręsti juodosios mafijos malonei, kuri iki šiol rūpinasi ne krašto gerove, o Lietuvos turtų išpardavimu ir, žengę žingsnį per  Kovo  11-tos valstybingumo atkūrimą į pasipelnijimą ir turtų grobstymą, tęsia savo juodąjį darbą. Šalia oficialiosios valdžios, kurioje praktiškai atvirai vyrauja savanaudžių klanas, grobuonišką veiklą įteisinęs įstatymais bei pasakiškais atlyginimais, egzistuoja kita valdžia – šešėlinė, vadinama juodąją mafija, kuri lyg už įstatymų ribų, tačiau savo šaknimis giliai prasiskverbusi į valstybės valdymo struktūras“, – tai keli fragmentai iš knygos „Išeinančiojo mintys“.

Pasak L. Dambrausko, „LANDSBERGIZMAS nėra kažkoks naujas išradimas. Tai mūsų istorijoje periodiškai besikartojantis ir tautos vadukų plačiai naudojamas užgrobtos valdžios išlaikymo būdas: išpūsti visas neva tik svetimšalių mums primestas problemas, sukelti kuo didesnę, bažnyčios remiamą verkšlenančio patriotizmo bangą, supjudyti Tautą, iš to pelnytis ir ieškoti užtarimo užsienyje, patogiausia – JAV. Štai kodėl, naudodamasis tokiu ginklu, landsbergizmas be didelio vargo atėmė iš tautiečių kur kas daugiau realių gyvenimo vertybių negu jai davė. Įsismaginęs jis netgi užsimojo prieš pagrindinį tautos turtą – jos žmones“.

——————————————————————————————-

Liudytojo Ksavero PURVINSKO parodymai civilinėje byloje „Dėl Vytauto Landsbergio ieškinyje pateiktų Vytautui Petkevičiui kaltinimų už publicistiniame kūrinyje „Durnių laivas“ jo mirusio tėvo Vytauto Žemkalnio apšmeižimą“:

„1945-1949 metais Vytautas Landsbergis, niekieno nepersekiojamas ir nevaržomas, sėkmingai mokėsi Kauno J.Gruodžio muzikos mokykloje, o 1950-1955 studijavo prestižinėje Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje. 1952 m. vasario 22 d., būdamas antrame kurse, pasiprašė priimamas į VLKJS narius ir 1952 m. balandžio 9 d. jį priėmė į “šlovingąjį” komjaunimą, o VLKJS Vilniaus miesto komitetas tų pačių metų balandžio 11 d. nutarimu (protokolo Nr. 21) patvirtino šį priėmimą į komjaunuolių šeimą. Stodamas į šlovingąjį komjaunimą, savo autobiografijoje Vytautas Landsbergis taip rašė: „RAUDONOJI ARMIJA IŠVADAVO LIETUVĄ IR MANE SU MAMA”. Kaip labai aktyvų ir patikimą komjaunuolį, 1953 metais studentą V. Landsbergį išrinko Konservatorijos komjaunimo organizacijos (tuomet joje buvo apie 150 komjaunuolių) Komiteto nariu. 

Kaip žinia, be KGB ypač smulkaus filtro, tuo metu nieko nerinkdavo į komjaunimo komitetą. Ypač buvo sekama ir kontroliuojama prestižinėse aukštosiose mokyklose. Būdamas aktyviu ir patikimu komjaunimo Komiteto nariu, studentas V. Landsbergis dalyvavo beveik visuose Konservatorijos partinės organizacijos susirinkimuose ir jos biuro posėdžiuose, aktyviai gvildeno komjaunimo veiklos gerinimo ir plėtojimo problemas.

1955 m. birželio 24 d. Konservatorijos uždarame partiniame susirinkime, dalyvaujant V. Landsbergiui, buvo svarstomi V kurso studentų egzaminų rezultatai. Šiame susirinkime ypač gerai buvo įvertintos tik studento V.Landsbergio marksizmo-leninizmo disciplinos įsisavintos ir įsisąmonintos žinios. Neatsitiktinai, tik baigęs Konservatoriją, V.Landsbergis, palaiminus KGB, buvo paskirtas dirbti ne kur nors koncertmeisteriu ar muzikos mokytoju, o Konservatorijos marksizmo-leninizmo katedros dėstytoju…

V.Landsbergį, jam dar besimokant Lietuvos konservatorijoje, dirbti KGB slaptu agentu užverbavo buvęs Lietuvos KGB žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas Rainių kankinių egzekutorius N.Dušanskis, o jo patikimumą ir tinkamumą KGB agento darbui garantavo Slavinų klanas. Todėl baigęs muzikos mokslus ir įgijęs muzikanto kvalifikaciją V.Landsbergis ir buvo paskirtas valstybės gerai apmokamu marksistu-leniniečiu su užverbuoto KGB agento įvardintu slapyvardžiu „Dėdulė”.

 Kai tauta buvo palikta priešo savivalei, dezinformuojama ir mulkinama, Vytautas Landsbergis visą okupacijos laiką netrukdomai kopė aukštyn karjeros laiptais. 1957-1974 metais niekieno nepersekiojamas ir apgaubtas partine šiluma, dirbo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute vyr. dėstytoju ir docentu, o 1974-978 m. – Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete docentu. 1969 m. – TSRS Aukščiausioji atestacinė komisija jam suteikė menotyros mokslų kandidato mokslinį laipsnį, o 1978 m. – ir profesoriaus mokslinį vardą. Tarp pristatytų dokumentų profesoriaus vardui gauti yra ir KGB Lietuvos padalinio neprieštaravimas, nors tokio KGB palaiminimo Nuostatai moksliniams laipsniams ir moksliniams vardams teikti nereikalavo. Nuo 1978 metų Vytautas Landsbergis niekieno nepersekiojamas dirbo Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje, profesoriumi. Dirbdamas pedagoginį darbą, Vytautas Landsbergis, plačiai propagavo ir komunistinius idealus bei siekė, kad jie nebūtų kompromituojami…“

——————————————————————————————–

O vis tiktai, Seimas išlaikė ar neišlaikė „istorinės kompetencijos ir protingo sąžiningumo testą“, prabalsavęs PRIEŠ Laisvės premijos skyrimą „Dėdulei“ V.Landsbergiui?!..

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top