skip to Main Content

Lietuvos teismų genocidinė praktika

Kristina Sulikienė

Lenkiu galvas prieš visus senolius, kurie teismų koridoriuose gavo priepuolius, ir kuriems mūsų teisėjai su demokratiškiausiais pasaulyje teismais padėjo anksčiau laiko nukeliauti anapus.

Dalios Grybauskaitės posakis, jog Lietuvos teismuose įvykęs kažkoks lūžis – yra pats didžiausias kada nors girdėtas cinizmas. Atsakyti norisi poetiškai: nieko neįvyko, tik ant lauko pliko, kelios pušelės apyplikės liko.

Nėra jokio proveržio, gal dar geriau apmokyti legalūs žmonių terorizavimo įrankiai – Lietuvos teismų mantijomis aprengti tarnautojai, kurių kai kuriuos teisėjais pavadinti ir bijau, nes į tokius nepanašūs.

Teisėjas yra nešališkas arbitras, kuris dirba byloje jam pavestas funkcijas. Dar pageidautina, jog teisėjas turėtų logiškai veikiančią mąstyseną, gebėtų taikyti galiojančią teisę, įstatymus, mokėtų jais manipuliuoti  gerąja prasme.

Nes pats žodis manipuliavimas yra kilęs iš lotyniško žodžio „manus“, kas reiškia „ranka“.

Teisė, įstatymai, teismų praktika turi būti įrankis, skirtas pasiekti teisingumui.

Tačiau Lietuvos teismuose vis labiau įsigali genocidinė praktika: jeigu kreipiasi nukentėjęs žmogus, tai mūsų mielaširdingi teisėjai savo žongliravimais, begaliniais manipuliavimais blogąja prasme, procesiniais vilkinimais, ir nesąmoningomis nutartimis gali ir visai nuo kojų nuvaryti.

Šiandien pažįstamas advokatas mane pamatęs Kauno apylinkės teisme, atvirai pasakė, kad labai blogai atrodau, ačiū jam, nusipirkau dėl viso pikto gero mineralinio vandens „po visko“.

Kur gerai atrodysi: lygiai dvi savaites mane išterorizavo teisėja Eglė Kriaučiūnienė, kuri 2018 02 28 liepė iki 2018 03 13 susimokėti į teismo sąskaitą 1000 eurų.

Jeigu nesumokėsiu, rašė ji savo neskundžiamoje nutartyje iš 3 lapų, tada ji nenagrinės mano prašymo skirti byloje ekspertizę, tikslu nustatyti, ar katarkta (neoperuojama) sirgęs testatorius galėjo matyti testamente tekstą.

Buridano asilui aišku, kad negalėjo, o štai demokratiškos Lietuvos teismams esą neaišku, todėl reikia byloje ekspertizės, dėl kurios kreipusis, teisėja dar pareikalauja 1000 eurų.

2018 03 13 16:00 teisėja staiga persigalvoja. Surengia posėdį, kuriame paskelbia dar vieną neskundžiamą nutartį, jog man mokėti 1000 eurų nebereikia. Buridano asilui, kuris neturi jokių žmogiškų savybių nei suvokti teisę, nei ją taikyti, buvo aišku, jog nereikia mokėti tų eurų, tačiau teisėjai reikėjo gauti mano prašymą, į kurį ji nereagavo, po to atskirąjį skundą, kurį tik po šios nutarties dar kita nutartimi atsisakė priimti, nurodžiusi, jog vienintelė priežastis, dėl ko ji atsisakanti priimti, tai nutarties neskundžiamumas. Nesvarbu, kad ką tik papildoma nutartimi pati prisipažino, jog anoji nutartis iš piršto laužta.

Kadangi nebaudžiamieji teisėjai labai bijo aukštesniųjų teismų, nes anie nelabai glosto palei plauką ir prieš plauką teisėjų, kurie galimai dirba su VSD ir prezidentės dvaru, tai šansų, kad aukštesnis teismas glostys – mažoka.

2018 03 13 apie 12 nakties pradedu rašyti atskirąjį skundą. Jis tik vieno puslapio. Jame nurodau, kad man buvo liepta susimokėti 1000 eurų, pateikti klausimus, nors aš juos pateikiau. Nutartis nesuvokiama, nelogiška, neparemta bylos dokumentais, todėl užkerta kelią procesui, ir todėl naikintina. Kodėl taip vėlai? Nes vėlai vakare pamačiau kažkokias nutartis. Juk dieną jų nebuvo. Tikrinausi, kada ir kur posėdis, ir še tau kad nori – 2 nutartys. 

Kadangi Kauno apylinkės teismo pirmininkas Darius Kantaravičius nutartimi man uždraudė nušalinti teisėją Eglę Kriaučiūnienę, o net kiečiausias plienas pavargsta šitaip laužomas, tai reikia surašyti gerą nušalinimo pareiškimą. Ryte prieš 9:30 numatytąjį posėdį rašau nušalinimo pareiškimą visam teismui, nurodau, jog į bylą labai aktyviai kišasi teismo pirmininkas, jog yra buvę net atsarginis teisėjas, nes teisėja kuri turi nagrinėti bylą, jos kartais neveda savaitėmis.

Ieškinio priėmimo klausimo nesprendė 56 dienas, o kai kreipiausi į teismo pirmininką, tai jis man pagrasino 250-550 eurų bauda: kodėl aš į jį kreipiuosi. Atseit, turiu leisti teisėjai vykdyti savo pačios procesinius terminus. Ieškinio priėmimo terminas yra 10 dienų, o šioji teisėja nusistačiusi 5,6 karto didesnį.

Dar buvo nutartis dėl mirusiojo asmens įtraukimo į bylą, ir jeigu jo neįtrauksiu, buvo grasinama ieškinį man grąžinti. Mirusiojo kapinių kvartalo neradau, bet išėmiau Registro pažymą, kad jis miręs jau 10 metų. Reikėjo girdėti, kaip toje valstybės įmonėje rėkė: „Tai kurių galų mes tiems teisėjams tas laisvas prieigas kabinetuose davę? Ko jie siunčia žmones mūsų gaišinti – mes ką, veikti ką neturime???“ Aš tik kukliai ant kėdutės tylėjau, pritariau, na, ką aš galiu bepridurti. Tą gražią rugpjūčio dieną mieliau būčiau su romanu pievoje gulėjusi prieš saulutę. Bet teisėja Eglė Kriaučiūnienė turi polėkį nuvaryti bylininkus nuo kojų.

Technologijos, akivaizdu, atidirbtos ir per praktiką, ir dar kurstomos specialiuose apmokymuose.

Nors mano minimam Buridano asilui, kuris neturi nei aukštojo teisinio išsilavinimo, nei aukšto intelekto, buvo aišku, jog jeigu žmogus pasirūpinęs į priekį atleidimu nuo visų bylos išlaidų, tai ir ekspertizė yra bylos išlaida, todėl ir neapmokestinama, nei avansu, nei iš piliečio kišenės.

Teisėja Eglė Kriaučiūnienė turi ne mažiau 1 padėjėją, turintį ne mažiau teisės magistro išsilavinimą. Tas padėjėjas turi ne mažiau vieną sekretorių, kuris neretai irgi turi bent jau koleginį teisės išsilavinimą. Komanda rimta, gali pasiimti į kalnus, arba versti Bastiliją.  Tačiau…

Kažkaip įtariu tą nelaimingą Telefoninės teisės – LTU KGB Ideologinės valdybos skyrių, nors tu ką.

Tiesa, teisėja yra užtikrinta, jog nei jos, nei teismo niekas nenušalins. Aš tikiu, kad ji tiki, nes visi skundai, prašymai dėl teisėjos Eglės Kriaučiūnienės atimuša į abejingumo sieną. Jeigu Vilniaus teisme teisėja buvo atleista dėl grubaus kalbėjimo su sekretorėmis, ir tarsi tarp kitko buvo atrasta, jog vilkino ieškinio priėmimo klausimus – sprendė ne 10 dienų o 20, tai čia 56 dienos – viskas tvarkoje, čia mūsų Kauno teismo „geroji praktika“.

Nuolat kaitaliojamos nutartys nerodo jokio psichologinio stabilumo – o teisėjas turėtų būti stabilus, juk jis sprendžia žmonių likimus, pasisako ir dėl viešosios teisės.

Tarkime, nemanau, jog eilinis pilietis, tas runkelis iš minios, norėtų, kad iš jo paveldėjimas būtų atimtas testamentu, nesaugojamu pas notarą ir dar pasirašytu beveik aklo žmogaus.

Tačiau teisėja Eglė Kriaučiūnienė, kaip supratau, privalo apginti tokį testamentą priėmusią už gausius nusižengimus atleistą notarę Renatą Butkauskaitę, nes kitaip „sugrius visas teisės rūmas“. Aš nekalbu apie tai, jog pirštai niežti tą „teisės korifėją“ traukti atsakove šitoje pačioje byloje, ir tegul ji susimoka prarasto turto kainą, ir tada savo kailiu tegu sužino, ką reiškia tokius testamantus tvirtinti.

Tačiau, matote, Lietuvoje, tokioje labai demokratinėje, visokioje kitokioje šalyje, įstatymiškai pražiūrėta pareigūnų teisinė atsakomybė už jų neteisėtą veiką, už didelės žalos darymą piliečiams. Todėl notarai, valdantys herbinius antspaudus, daro ką nori, tvirtina ką nori, o Renatos Butkauskaitės įpėdinis lygiai taip pat, kaip minėtoji, leidžia sau nesikalbėti su interesantais, o jo, kaip paaiškėjo, mama, netgi ima galimai isteriškai kalbėti monologus, kai teiraujuosi, kaip yra su palikimo priėmimais be teismo sprendimo po 23 metų. Suklastoti – suklastojau, o toliau – nesiteiraukite.

Beje, dėl dokumentų apie šias totalias klastotes surinkimo vos man padėjusi labai gabi advokato padėjėja (tikrai rekomenduoju) Viktorija Skridailaitė – Gribėnienė neišlėkė iš advokatų klano.

Man atrodo, jog ji pamačiusi, kas tokia per teisės korifėja Renata Butkauskaitė, ėmė ją klibinti ir kitose bylose, gal tyčia ar netyčia susirinko žmonių su paveldėjimais Kauno rajone. Ir tada pasimatė labai klaikus vaizdas. Ir labai greitai Renatos Butkauskaitės kontoros durys pasipuošė užrašu „Kauno rajono notarinė išsikėlė į Kauno 6-ąjį notarų biurą.“ Ar panašiu.

Nujausdama, jog bus bandoma suklastoti dar vieną paveldėjimo bylą, nuvykau pas notarus Rulius ir paprašiau to nedaryti, nurodžiau scenarijų, jog bus atsiųstas žmogus, kuris paprašys užvesti bylą nesilaikant įstatyminės tvarkos, o telefonu bus notarinei duodama intrukcija, jog būtina tai daryti.

Nes taip veikia Telefoninės teisės LTU KGB Ideologinis skyrius.

Notaras Šarūnas Rulys susinervinęs mane ėmė įžeidinėti, ir trenkė durimis, bandė situaciją taisyti jo, kaip tik vėliau paaiškėjo, mama, notarė Rulienė, kažką rodė iš bylos, ir pati aikčiojo, jog yra suklastota „babos dalis“, „o kur į kosmosą dingo babos dalis, ką“, pati piktinosi, bet už keletos dienų pati aktyviai dalyvavo suklastojant „babos palikimą“ praėjus 23 metams po jos mirties, ir teisme jau iškėlus bylą pagal mano pareiškimą, kas yra automatinis signalas notarams susilaikyti nuo bet kokių veiksmų.

Sakysit, o kam reikalingas tas senučiukas namelis, su dar senesniu tvartu? Nežinau. Man, mano vyrui – tai reikalingi, mūsų čia namai. O ar reikalingi visiems šitiems komediantams – aš labai abejoju.

Mūsų sodyba dar rūpi kaimynams – giminėms. Jie visą laiką vis užsakinėja kuro (aš nuolat abejoju, ar man tiek jo reikia), visą laiką pergyvena, kad ir gretimas namas stovėtų gausiai pakūrentas (man, kaip iš chruščiovkės Vilniuje prie +13 tinka ir negausiai…Man jau +15 yra Sachara), nes jų namas irgi labai senas, ir jie žino, kokia bėda yra senučiukai namai. Tas kaimynų rūpestis, kad mūsų kiemuose stovi vienodi kuro maišai, kartą juk ir nuo elektrikų savivalės apgynė. Parodžiau, kad tai savaiminis ženklas, kad mes gerai sutariame visi, ir mums rašytinių sutikimų vieniems iš kitų tikrai nereikia.

„Bus pas jus lūšnelių Lietuva“, grasino Gorbis. Ne lūšnelių- baisiau: Lietuvoje jau nebeliks greitai akmens ant akmens, stovi pakrypusios, virstančios sodybos. Po karo žmonės juk neturėjo pinigų, lėšų, statėsi iš kitų sukrypusių, griūvančių namų. Nors namai kolūkiniai, jiems reikalinga rekonstrukcija. 

Byla, dėl kurios vyksta visos šitos batalijos, turi minuso ženklą, nes iš senų medžiagų pastatytą namą faktiškai reikia perstatyti, tą daugelis ir daro mūsų apylinkėse, palieka kokią vieną sieną pasigrožėjimui, ir tiek.

Iš esmės teismams liepta kirsti per Tautos smegenis, kad jeigu tik kas nors iš originalių paveldėtojų kovoja dėl tėviškės, jį reikia tiek išterorizuoti, kad jis nieko nebenorėtų.

„Išaiškinti ieškovei, jog tik sumokėjus užstatą už ekspertizę bus sprendžiamas klausimas dėl ekspertizė skyrimo. Nutartis neskundžiama“.

Žinau, kad šitie du sakiniai yra nesąmonės. 

Bet jūs pabandykit įrodyti teisėjui, vykdančiam teismų genocido veiksmus, kad jis parašė nesąmonę.

Aurimas Drižius neseniai gavo eilinę baudžiamąją bylą, nes nebeapsikentęs man nežinomos teisėjos Survilienės, ją pavadino galimai klastojančia nutartis. Tačiau kaip dalyvavusi Drižiaus bylose, galiu pasakyti – kad Sadeckas pats prisipažinęs taisęs įstatymą dėl kažkokios įmonės privatizavimo. Tačiau apie tai rašyti ir kalbėti yra negalima, nes jis mano, jog jis nieko keisti negalėjo, nes dalyvavo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto veikloje. Tačiau iš įstatymo ir dingo Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatos, o jas pradanginti tegalėjęs NSGK, kuriam ir vadovavo Sadeckas. Visa tai buvo išsiaiškinta Vilniaus apylinkės teisme, ir teisėjas Rainys išteisino Drižių. Vėliau apygardos teisme Drižius buvo nuteistas, nes „per daug kritikuoja teisėsaugą“.

Labai keista girdėti tokius argumentus, kai privatus pareiškėjas Sadeckas lyg nieko ir neatstovauja.

Metų metus gyvenau savo senelio pastatytame name, turėjau mažutį labai šaltą kambariuką, bet man yra labai miela gyventi savo senelių name. Ir nuo 2013 metų mane imta grubiausiais būdais, pasitelkus Garliavos policiją, mėtyti iš šio namo, buvo atiminėjami daiktai, netgi buvo užvaldyti mano pinigai, dokumentai, mašina, ją, kainuojančią tuo metu keletą tūkstančių eurų, buvo grasinama nutempti, atiduoti metalo laužui. Buvo bandoma aiškinti, jog taip elgiamasi vien todėl, kad… nusimato mano vedybos su žymiai jaunesniu vyru, todėl esą taip kovojama, gal persigalvosiu.

Nelabai supratau tokį patologinį savo tėvų prieraišumą man, veikiau matėsi sisteminė ranka.

Tuo metu atstovavau Garliavos šturmo nukentėjusiesiems visose administracinėse bylose.

Likus dienai iki vestuvių aš net negalėjau pasiimti žieminių batų, viskas buvo užrakinta, mes su vyru pirkomės visus drabužius, striukes, batus, tai patikėkite, kainavo ne vieną tūkstantį litų.

Raminau savo vyrą, ir sakiau, jog viskas praeina. 

Kartą visus daiktus atgavome, sėkmingai atsiėmiau ir mašiną, tačiau po kurio laiko vėl viskas pasikartojo, nes kai kuriuos daiktus vis tik laikiau namuose, juk viso gyvenimo manta, nepasivežiosi po nuomojamus butus. Vėl viskas buvo prarasta, tik šį kartą atsidūrė tvarte, kartu buvo išmestos ir 2 Lietuvos kariuomenės uniformos, kerzų kelios poros, striukė. Dideliam mano nustebimui, Lietuvos kariuomenės karo policija nesikišo, nors tai išimtinai Lietuvos kariuomenės turtas.

Vėliau gal žinote, radome tėvą kraujo klane, visą sudaužytą, o jo patarėjai, kurie patarinėjo šitas nesąmones, iš viso jo nelankė, pabėgo, ir pasirodė tik tada, kai sužinojo, jog per 2 savaites jis labai sunkiai buvo atgriebtas iš mirties. Vėliau prasidėjo trečias etapas, mūsų namus šturmavo Garliavos policija, išvertė duris, mane sumušė, mano vyrą grasino čia pat sušaudyti.

Vėliau šie du neadekvatūs bepročiai, įsiveržę į namus be jokio dokumento, apsiskundė savo darbovietei – policijai, jog jie įsižeidę, kad šitaip baisiai smurtavo, jie patyrė baisią žalą, ir reikalavo ją atlyginti. Dėl nukentėjusių smurtininkų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, vėliau mūsų namus šturmavo opergrupė, ir išnešė viską ką rado, net teleskopinę lazdą ir diktofoną – nutartyje aiškiai buvo parašyta, jog jie ieško dviejų nuotraukų. Tikiu, kad rado jas diktorone ir lazdoje – juk policijos veiksmais netikėti negalima, jie nepakaltinami yra. 

Vėliau smurtininkams buvo pateikti kaltinimai Kauno apylinkės teisme, 2015 11 05 buvo numatytas teisiamasis posėdis, bet už keletos savaičių teisėja Kymantienė tiesiog ištrynė bylą, nors jeigu yra iškelti kaltinimai, proceso atgal nebėra.

Kaltinimus galėjau atsiimti tik aš, tačiau kažkas už mane tai padarė.

Kaip supratau, aukštesnis teismas ir ta pati Kymantienė, kuri, pravedusi 5 taikinamuosius posėdžius, ir priėmusi pareiškimą, nutarė nauja nutartimi „pareiškimo nepriimti“. Ką ten su klastotojais ir genocidininkais prikovosi. Kiekvienas teismas būdavo teisėjos Kymantienės naujas šou, iš kitos pusės apsidžiaugiau, jog nebereikės kentėti jos nestabilių reakcijų.

Šita teisėja, nors yra dirbusi sekretore ir teisėjo padėjėja čia dirbant Venckienei, nenusišalino nuo bylos, kai buvo teisiami diedukai Kedžiai, nors įstatymai imperatyviai nurodo, jog tokios bylos iš viso tokiame teisme, kur dirba teisiamųjų vaikų, čia dirbusių, bendradarbiai, negalima nagrinėti.

Dar buvo vis krūva administracinių bylų, tie smurtininkai  kur mane daužė, o vyro vos nesušaudė, apsikundė, jog jie įsižeidę administracine tvarka. Buvo labai daug tuščio cirko, daug absurdų, galiausiai viena teisininkė nebeapsikentė ir paklausė, kiek aš dar kentėsiu, gal laikas kreiptis dėl namo, palikimo, ir pamokyti šituos visus smurtininkus ir vagis? Kažkaip panašiai paklausė, sutikau, ir štai jau antri metai mes tuoj būsime mirties taške teisme, neišjudame nei iš vietos.

O problemėlė yra tokia viena: jog abiejose bylose įtraukiau be žinios dingusio savo brolio dukrą, laikomą įkaite vaikų namuose Prancūzijoje.

Vaikų prekybos organizacija „po nazvisku“ Socialinės apsaugos ir darbo ministerija su savo vaikų teisių įstaigomis viską padarė, jog iš viso nebūtų galima gauti jokios informacijos apie šią mergaitę.

O grąžinti į Lietuvą jie nesiruošia, nes o kam, ji Prancūzijos gyventoja.

Jos niekas su Lietuva nesieja: nei keturi seneliai, dvi tetos, prosenelė, žodžiu, nieko čia nėra ir nebus.

Jos pačios asmeniška senelė būna kad siautėja „kai jai bus 18 galės, atvažiuoti ir gyventi“. Ar jums neprimena „socialinės“ žodžių šturmuojamai Deimantei Kedytei? „Dabar negalima, kai būsi didelė, galėsi su teta gyventi“.

Nežinau, kaip reaguotų Lietuvos teismai, jeigu kreipčiausi dėl mergaitės ekstradicijos. Jiems svarbiausia Neringa Venckienė, o klaikiai storėjantis Linas Linkevičius jokiais vaikais, įstrigusiais užsieniuose, nesidomi.

Genocidą vykdantieji turbūt atrašytų, jog „byla neaktuali“, arba jai suėjusi senatis. Būna juk įvairiausių beprotiškų nutarčių su neįtikėtina argumentacija.

Palyginimui su Vakarų senosios demokratijos teismais, pasakysiu: kai mes su vyru po šių belūžtančių namelių šturmo (vis tik nameliai statyti iš 1924 metų statybinių medžiagų, nors ir 1960 –ieji statybos metais nurodyti…) mes su mano vyru nepasidavėme (su tuo pačiu, už kurio tekėti dėl jo tariamo jaunumo buvo neva negalima, uošvienė jį vadino „vaiku“) ir 2015 04 01 išsiuntėme ieškinį prancūzų kalba į Prancūzijos Evry teismą.

Teismas gavęs mūsų pareiškimą su prašymu leisti įvaikinti dingusio brolio mergaitę, sustabdė 2015 02 05 pradėtą jos išvaikinimo procedūrą (mūsų tarnybos iš viso „nieko nežinojo“, nors dabartinio socialinio ministro patarėja tiesiog siautėjo FB ir kitur apie šią bylą, visaip mane dergė ir šmeižė, ir aiškino, jog aš neva noriu atimti vaiką iš motinos, nes esu „violetinė“ kaip ir Neringa Venckienė.)

Taigi, tas mano „jaunesnis vyras“, dėl kurio atseit ne kartą buvo naikinami mūsų daiktai, mees klaikiai persekiojami policijų, su manim kartu paprašė auginti našlaitę, ir dėl jo drąsos tą našlaitę pabijota išvaikinti.

2015 12 18 teismo posėdyje Prancūzijoje mergaitės mnotinai buvo prigrasinta, jog jeigu ji nelankys mergaitės, jinai iš jos bus atimta. Motina pareiškė, jog suprato.

Kristina Paulikė, ministro patarėja, visiškai kitaip viešai nupasakodavo šią istoriją, o „respublikos“ laikraštis, kuriam vadovavo įslaptintas KGB‘istas, buvo prisaikdintas nieko nerašyti apie šią istoriją.

Ilgainiui apie šią istoriją  nieko neviešinti nutarė ir LNK televizija.

Turbūt skaudu ir gėda, kaip „vaikas“ mano vyras sustabdė vaiko pardavimą.

Mano vyras myli Deimilę Rimantę Apanavičiūtę kaip savo dukrą.

Jis jos nematęs. Bet jis jaučia pareigą atstovėti už svainį, kuris yra pradangintas.

Kai mes pernai buvome Valstybės saugumo departamente Kauno valdyboje, mano vyras ir pristatė problemą, jog svainis dingęs be žinios, ir neleidžiama net sužinoti, kas jam nutiko. Neleidžiama pamatyti ir mergaitę, ar jai viskas gerai.

Pamenu, VSD tarnautojas neturėjo ką atsakyti, matyt, ataskaitose nieko panašaus nėra parašyta.

Po šio apsilankymo baigėsi Lino Pernavo puolimo ant mūsų šeimos epopėja, nors baudžiamosiomis bylomis dėl Ievos Strazdauskaitės, niekam nežinomos merginos, „paniekinimo“ buvo ištisai grasinama. Net baudžiamoji byla iškelta pagal mano gyvenamąją vietą, nors aš niekada byloje nebuvau apklausta, ir mano atžvilgiu įtarimai niekada nebuvo pareikšti.

Šiandien mačiau Ritą Poškienę, užsakomųjų bylų prokurorę, ji atrodė irgi nelabai gerai.

Tačiau juk jų, teisės fėjų ir korifėjų, niekas nepersekioja.

Niekas iš jų nereketuoja nei 550 eurų baudoms dėl nušalinimo, nei 1000 eurų ekspertiei atlikti. O gal?

 

 

Facebook komentarai
Back To Top