skip to Main Content

Lietuvos teismai nori įrodyti, jog Lietuvos demokratijos indeksas turi būti žemiau Burundžio ir Nigerijos?

Kristina Sulikienė

Yra toks valstybių demokratijos indeksas. Jis apsiskaičiuoja sudėtingai, bet viena iš dedamųjų yra žurnalistams iškeltų baudžiamųjų bylų skaičius.

Aurimui Drižiui, žurnalistui, laikraščio redaktoriui, buvo iškeltos 34 baudžiamosios ir civilinės bylos.

 

teisėjas Gintaras Dzedulionis atskaitė A.Drižiui moralą – kurio esmė – gerai pagalvoti, prieš rašant straipsnius apie A.sadecką

 

Vakar jis vėl eilinį kartą nuteistas pagal Alvydo Sadecko prašymą, lygiai dėl to paties, dėl ko kiti teismai (teisėjas Rainys , teisėja Mickevičienė, 2 kartus LAT) išteisina.

Dabar Aurimui Drižiui bandoma uždrausti rašyti apie prieš jį vykdomus teismų procesus.

Maždaug, jeigu tave“dusina“ – tu privalai tylėti, o jeigu netylėsi – toliau tęsis hibridinės šmeižto bylos.

Iš tiesų, Lietuvoje teisėsauga ir teismai yra įvedę spaudos kontrolę, ir ją vykdo per keletą baudžiamojo kodekso straipsnių.

1. Visų pirma, rašymas prilyginamas sekimui ir privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimui (Kauno apylinkės prokuratūros išmislas) (LR BK 166-168 str.)

2. Vilniaus miesto prokuratūra su Egidijumi Motiejūnu priešakyje yra išradę būdą, kad rašymas yra kurstymas prieš bet kurią socialinę grupę. Ta socialinė grupė gali būti labai pažeidžiami policininkai, kariai, o kaip suformulavo  teismo praktika – ir saugumiečiai. Nors 170 str. priimtas, kaad apsaugotų PAŽEIDŽIAMAS socialines grupes, o ne vykdomosios valdžios represines struktūras, kurios yra ginkluotos ir tikrai nėra pažeidžiamos.

3. Na o Aurimui Drižiui teisėsauga išrado visiškai naują būdą: kad jis nevykdo teismo sprendimo nerašyti (veika LR BK 245 str.)

Priminsiu, jog Lietuvos Konstitucija vis dar galioja, ir jos 44 str. draudžia tokius cirkus, kurie vykdomi įvairiausiose bylose, dėl rašymo.

Prisiminkime, kaip kentėjo Rokų parapijos klebonas dėl kažkokio komentaro apie „išdraskytašiknius“, nors tokio žodžio bendrinėje lietuvių kalboje net nėra.

Vėl buvo pritaikytas 170 str., o „išdraskytašikniai“ – „pažeidžiama socialinė grupė“. Tai čia gal žmonės, kurie serga hemorojumi – apie juos negalima rašyti blogai. Arba žmonės, kurie susižaloję sėdimas vietas. Kunigas aišku laimėjo teismus, tačiau teisėsauga iki galo įtikinėjo, jog būtina ginti kažkokių „išdraskytašiknių“ teises, o ne kunigo teisę pakomentuoti kada jis nori ir kur nori – nes laisva šalis.

 

Tiesa, dar spaudos suvaržymai vykdomi, pasitelkiant Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas apie nepilnamečių asmenų teises.

A. Drižiui Zamžickienė prištampavo ar tik ne 4000 litų baudą.

Giedrei Gorienei bandė, bet kad ji pasisamdė mane ir mes teismus laimėjome. Bauda ten buvo nedidelė – „vos“ 400 litų, tačiau pati esmė, jog Žurnalistų etikos inspektorius net nenagrinėjo bylos, o parašė kvietimą „atvykti pasiimti baudos protokolą“. Ar kažkaip panašiai.

 

Dabar gi pasiskaitau Vilniaus apygardos teismo 2016 06 09 sprendimą, kur vadovauja Dzedulionis – tas pats teisėjas, kuris išsigando Naglio Puteikio. Na tas pats teisėjas, kuriam kol kas nebereikės nagrinėti bylos – nes Nagliui Puteikiui neliečiamybę palikta. Nors jis labai prašė ją nuimti, o tokie neklaužados Nakas, Vasiliauskas, Matulevičius balsavo prieš, o Gylys susilaikė. Nors neseniai buvę „violetiniai“ aiškino, jog neliečiamybės iš viso nereikia.

Taigi, tas pats Dzedulionis, kuris bijojo Naglio Puteikio, kai jis nepasirodė teisme, jam nuolankiai skambino į Seimą – šitas pats dabar nuteisė Aurimą Drižių.

O apsibaigus procesui, dar rėžė 15 minučių kalbą, kad Aurimas Drižius turi nustoti rašyti. (Mane irgi „auklėjo“, kad aš privalau taikytis, nes aš šmeižtu kaltinu Seimo narį, o jam niekas neliečiamybės nenuims. Dzedulionis viską žinojo į priekį.)

Na po tokios baigiamosios teisėjo kalbos – nors procesas nenumato, kad teisėjas turėtų sakyti baigiamąją kalbą, ginamas nukentėjusiuosius – belieka parašyti skundą kur nors į tarptautinį teismą, ir paklausti, ar toks teisėjas kaip Dzedulionis gali dirbti teisme – nes Konstitucijos 44 str.2 dalis draudžia valstybės įstaigoms uzurpuoti spaudos kontrolę. 

Tai yra labai grubus konstitucinis pažeidimas.

 

Dabar kiek teko dalyvauti teismuose, tai Alvydas Sadeckas nėra nei pažeidžiamas, nei praradęs įtaką Lietuvos politikoje ir teisėsaugoje.

Atsitikus įvykiams, kaip kas Rakuižaitės žūtis Varėnoje, kai mirtis niekada nebus išaiškinta, nes įvykio aplinkybės suklastotos – jis jau komentuoja per TV.

Kai tik sistema pajuto, jog gali tekti išteisinti Henriką Daktarą – jau Alvydas Sadeckas sėdi laidoje „Yra kaip yra“ ir komentuoja šią bylą (filmavimas vyko 2015 03 19, buvau, mačiau, net pasisveikinau su juo.)

 

O kai reikia bylinėtis su Aurimu Drižiumi, tai susidaro įspūdis, jog jis esą nori ramiai gyventi, o čia toks Drižius jam maišo.

Bet  kad Alvydas Sadeckas buvo ir yra viešasis asmuo.

O viešo asmens kritikai vėlgi taikomas mažesnis laipsnis. 

Paskutinės baudžiamosios bylos yra absurdas: ten teisiamas A. Drižius dėl to, kad rašo apie teismų procesus prieš jį, ir pacituoja pareiškimus.

Tai yra šmeižtas.

Prisiminkite, runkelistano ir kalafiorų šalies piliečiai: jeigu jus padavė kas į teismą, reikia tylėti, nes jeigu tik paviešinsite, kad jus nori pasodinti į kalėjimą, gausite dar vieną bylą.

O po to dar vieną ir dar vieną.

O Sadeckas – nei vienos.

Nes jis niekada nemeluoja. Visi jo pareiškimai – net ir pripažinti neteisingais (nes kai teismas atmeta pareiškimą, jis jį pripažįsta nepagrįstu, neįrodytu, neteisėtu), ir bylos, kurios „prašapo“ – net ir čia buvo tik menka statistika.

Net ir kreipimasis prieš visus kitus asmenis, jog yra įžeistas, o po to ieškinių atsiėmimas neįrodo nieko.

Alvydas Sadeckas, susidaro įspūdis, mano, jog visuomenė neanalizuoja jo veiksmų, nemato tendencijų.

Mato.

Įdomu, ką apie šiuos procesus pasakytų žmogaus teisių specialistai, kurie praktikuoja tarptautiniuose teismuose?

Kurioje Europos šalyje galima iškelti žurnalistui 34 bylas, ir apsimesti, jog čia nieko tokio, ir tikėtis, kad gal žurnalistas pasikeis profesiją?

Na čia kaip vienoje gyvenvietėje įvyko įvykis: kėbulų meistras vertėsi dažymo veikla, turėjo 3 darbuotojus, mokėjo mokesčius. Kaimynystėje apsigyveno amerikonas, jam gimė vaikas, ir kėbulo dažymo veikla baigėsi. Užteko 1 skundo.

Bet kad kėbulo dažymas ir rašymas ne tas pats. Kėbulus dažant tikrai smirdėjo.

O rašant straipsnius, juos skaitant  jeigu jauti smarvę – tavo per didelis jautrumas.

Čia yra tavo problema, jeigu tu skaitai, ir jautiesi šmeižiamas, nes parašyta, kad tu davinėji į teismą.

Nesuprantu vieno dalyko – iš kur Dzedulionis ištraukė, jog negalima rašyti apie vykstančius teismų procesus?

Kur parašyta, kad negalima pranešti apie viešus teismų procesus?

O ką sako lietuvių kalbos žodynas?

„Melas – tyčia sakoma neteisybė“.

„Melagingas“ net išverstas į teisinę kalbą turi būti analizuojamas pagal lietuvių kalbos taisykles, o ne pagal teisėsaugos „kalbą“.

Nėra atskiros teisėsaugos kalbos.

Alvydas Sadeckas vadovavo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, o kad turėjo akcijas Mažeikių naftoje, pats pasakė ir jo advokatas patvirtino 2016 05 02 teismo posėdžio metu.

Jeigu yra teigiama priešingai, vadinasi, tai yra neteisybės sakymas. Tyčinis. Pagal lietuvių kalbos žodyną „melas“.

O pasakyti, kad su melu toli nenuvažiuojama, yra ne šmeižtas, o liaudies išmintis. (Žr. Tautosakos rinkinius.)

Niekada nepamiršiu tos bylos, kai Alvydas Sadeckas atsiėmė ieškinį. Norėjo nuteisti Giedrę Gorienę, kad ji įžeidinėja jį, nes rašo apie jį ir kažkokį praeities įvykį darbe.

Irgi prisikabino prie žodžio „nusikaltimas sunkus“. Nurodė, jog nedarė nusikaltimo.

Bet kai buvo nušalinta teisėja Kasimovienė – ieškinį atsiėmė. Ne iš karto, bet tada, kai nauja teisėja patenkino mano prašymą išreikalauti iš VRM tarpžinybinio archyvo turėtąsias tarnybines  nuobaudas.

O rusų kalboje nuobauda ir nusikaltimas – labai panašūs žodžiai. Tekstas verstas iš rusų kalbos. Būtume įrodinėję vertimo klaidą. Net buvome gavę Lietuvių kalbos instituto išvadą. Kad rusų kalboje „prestuplenije“ antroji reikšmė yra „nusižengimas“.

Nebereikėjo– ieškinį atsiėmė.

Atsiėmus ieškinį, paduoti dar kartą nebeįmanoma.

Kai atsiimi ieškinį – atsisakai pretenzijų. Pripažįsti klydęs. Neteisingai pasikreipęs.

Dabar gi Drižius irgi turi išteisinimų. Tai ką reiškia? Kiek kartų jau išteisintas? Vadinasi, visi kartai yra neteisingas pasikreipimas. Ar prokuratūra pripažįsta

? Ne.

Atrašo „čia subjektyvus Drižiaus manymas“.

Kiek dar gali tęstis spaudos persekiojimas XXI amžiuje?

Šiuo straipsniu kreipiuosi į tarptautinės teisės specialistus: padėkite Aurimui Drižiui. Kur matyta, kad laisvoje šalyje redaktorius dėl rašymo veiklos būtų traktuojamas kaip kriminalinis nusikaltėlis, o teismai štampuotų nutartis, kuriose rašo „ tęsdamas savo nusikalstamą veiką – rašymą“.

Prie caro spauda buvo suvaržyta, knygas laikant kontrabanda. Viskas. Niekas tada nedrįso sakyti, kad knyga  – nusikalstama veika. Ėjo gudriau. O čia einama tiesiai, ir negudriai.

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top