skip to Main Content

Lietuvos teisėjai nebaudžiami klastoja mūsų tautos istorinius faktus

 

1948 m. gegužės 22 d. sovietų valdžia įvykdė po karo patį didžiausią Lietuvos žmonių trėmimą į Sibirą – buvo ištremta, kaip nurodo istoriniai šaltiniai, virš 40 000 žmonių. Šį kartą trėmė daugiausiai kaimo žmones – turtingesnius ūkininkus, kurie buvo pavadinti „buožėmis“, o taip pat  tuos, kuriuos įtarė turint ryšių su „miškiniais“ – Lietuvos partizanais, sovietų vadinamais „nacionalistiniais banditais“. Tuo laiku buvo pradėti kurti kolūkiai, o kadangi žmonės priešinosi kolektyvizacijai, nenorėjo atiduoti valdžiai žemės, gyvulių ir kito turto, todėl turtingesni ūkininkai buvo ištremti į Sibirą, o jų turtas užgrobtas.

Tremiama į Sibirą buvo ir mūsų keturių asmenų šeima, nes tėvelis Mykolas Meilutis buvo pripažintas 15 ha buožinio ūkio, esančio Sausinės kaime, netoli Kauno, savininku. Visas mūsų turtas buvo užgrobtas.

Kai atkūrus nepriklausomybę 1991 m. birželio 18 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ , mes – mama, brolis ir aš – labai apsidžiaugėme, nes tikėjomės, kad tuoj atgausime išlikusią mūsų žemę. Tėvelis 1951 m. buvo nužudytas, todėl jo atminimui brolis ruošėsi atkurti buvusį didelį sodą, net tarėsi dėl sodinukų įsigijimo. Žemė nebuvo užstatyta, mūsų buvę trobėsiai seniai nugriauti, ūkis, kuris ta žeme sovietmečiu naudojosi, panaikintas, todėl nebuvo jokių kliūčių žemę grąžinti. Patys valstybės pareigūnai iš pradžių sakė, kad brolis gali ruoštis ūkininkauti, 1992 m. pavasarį žemė bus grąžinta.

Deja, žemė iki šiol negrąžinta, o nepriklausomi Lietuvos teisėjai, vydydami „teisingumą“, įteisino valstybės pareigūnų veiksmus, pripažino juos teisėtais, nors žemė užgrobta, akivaizdžiai pažeidžiant 1991 m. įstatymą.

Tačiau mūsų žemė privalėjo būti grąžinta ir kitu teisės pagrindu – kaip nusikaltimu užgrobtas turtas. Trėmimai į Sibirą oficialiai pripažinti nusikaltimais, todėl tremiant į Sibirą užgrobtas turtas, kuris išliko, privalo būti grąžintas to turto teisėtiems savininkams. Šiuo teisės pagrindu taip pat kreipiausi į teismą, reikalaudama grąžinti tėvo žemę. Ir šį kartą teismas atmetė mano prašymą: teisėjai tvirtina, kad tremiant į Sibirą mano tėvas M.Meilutis buvo bežemis, jokios žemės jis neturėjo, jo žemė buvo nacionalizuota 1940 m. liepos 22 d., paskelbus sovietinio Seimo deklaraciją…

Veltui aš teisėjams aiškinu, kad išdavikiško Seimo deklaracijos paskelbimas nereiškia, kad tą pačią dieną buvo automatiškai nacionalizuota visa Lietuvos ūkininkų žemė. Vien tik įstatymo paskelbimas nesukelia teisinių pasekmių, įstatymo įvykdymas sukelia teisines pasekmes. Juk paskelbus 1991 m. birželio 18 d. įstatymą buvę savininkai automatiškai neatgavo turėtos žemės…

Vykdant sovietinės 1940 m. deklaracijos nuostatas, skelbiančias, kad „žemė priklauso  tiems, kas ją dirba“, kad „žemė yra visos liaudies nuosavybė“, buvo priimami tuometinės vyriausybės nutarimai, kad nacionalizuojama prieš karą virš 30 ha turėta ūkininkų žemė, o po karo – virš  20 ha. Atimta žemė buvo perimama į Valstybinį žemės fondą ir iš jo dalijama bežemiams ir mažažemiams. Kadangi mes turėjome 15 ha žemės, mūsų žemė nebuvo nacionalizuota, ją dirbome iki pat išvežimo į Sibirą dienos, už žemę buvo mokami mokesčiai, atliekamos nustatytos prievolės. Pristačiau teismui archyvo pažymą, kurioje nurodyta, kad tėvas buvo pripažintas buožinio 15 ha ūkio savininku ir dėl to šeima išvežta į Sibirą.

Teisėjams mano pateiktos pažymos ir kiti dokumentai bei mano aiškinimai nerūpi, į juos teismas nekreipia dėmesio;  visi teisėjai vienbalsiai tvirtina, kad Mykolas Meilutis tremiant į Sibirą jokios žemės neturėjo, kad jo žemė buvo nacionalizuota paskelbus sovietinę deklaraciją. Ši deklaracija – Lietuvos teisėjams pats svarbiausias ir didžiausią įrodomąją galią turintis dokumentas.

Atgavusioje nepriklausomybę mūsų valstybėje, vykdant žemės grąžinimą buvusiems savininkams, žemgrobiai  valstybės pareigūnai sugalvojo du didelius melus: kad žemė yra kilnojamas turtas ir kad visa Lietuvos žemė tą pačią dieną, kai tik buvo paskelbta deklaracija, automatiškai buvo nacionalizuota. Lietuvos „nepriklausomi“ teisėjai paklusniai kartoja šį žemgrobių melą, tuo iškraipydami ir klastodami mūsų tautos istoriją. 

Deja, Lietuvoje teisėjams viskas leista: kadangi jie nepriklausomi, todėl jie gali nebaudžiami meluoti, šmeižti, klastoti Lietuvos istoriją…

 

A.O.Meilutytė

Back To Top