skip to Main Content

Lietuvos konservatoriai ir Dalia Grybauskaitė turės bėdų Niujorke

Laisvės gynėjų dienos išvakarėse pagrindiniai šalies patriotai — konservatoriai iš Rusijos investuotojų užsienio šalyse gynimo fondo sulaukė „sveikinimų“

Jame nuo 2008 iki 2012 metų valdžioje buvusiems konservatoriams primenama „Snoro“ banko byla, jie kviečiami į Niujorko teismą papasakoti, kaip 2011 metais jie kartu su tuometine prezidente Dalia Grybauskaite bankrutavo vieną didžiausių Lietuvos komercinių bankų.

Rusijos investuotojų užsienio šalyse gynimo fondo tarybos pirmininko Jaroslavo Bogdanovo pareiškimą paviešino portalas „Vnešneekonomičeskie sviazi“ („Užsienio ekonominiai santykiai“).

Ataskaitoje teigiama, kad jau 2020 metų kovo mėnesį Niujorko teismas pradės nagrinėti Lietuvos banko „Snoras“ nacionalizacijos bylą. Lietuvai gresia milijardų eurų baudos.

Lietuvos pozicija pasirodė esą abejotina pasižymėjo dar ikiteisminio tyrimo stadijoje. Dalykas tas, byloje pagrindiniu atsakovu bus buvęs laikinasis banko „Snoras“ administratorius Saimonas Friklis. Iš jo reikalaujama pateikti dokumentus, patvirtinančius 470 milijonų eurų „Snoro“ kapitalo trūkumą ir pagrindžiančius banko turto nacionalizavimą bei nusavinimą Lietuvos iždo naudai. Straipsnyje rašoma, kad Lietuva šį prašymą apskundė arbitraže, tačiau buvo atsisakyta. Taigi, Friklis turės pateikti teismui visus dokumentus. Priešingu atveju žlugs jo profesinė reputacija.

Priminsime, kad „Snoro“ bankroto laikotarpiu Friklio atlyginimas siekė 140 tūkstančių eurų per mėnesį. Už tokius pinigus jis dėjo savo parašą po visais dokumentais, kuriais buvo plėšomas banko turtas. 2011 metais „Snoro“ bankroto įstatymų priėmimas Lietuvoje labai stulbino. Nuo Finansų ministerijos, kuriai vadovavo Ingrida Šimonytė, įstatymo projekto rengimo per vyriausybės, kuriai vadovavo ministras pirmininkas Andrius Kubilius ir Seimo, kurį valdė Irena Degutienė, peržiūros procesus, iki Dalios Grybauskaitės pasirašymo praeidavo net ne dienos, o kelios valandos. Tokio sklandaus darbo gali pavydėti visų laikų įstatymų leidėjai.
Per vieną naktį buvo inicijuotos ir parengtos septynių (!) įstatymų pataisos. Ir jau ryte jie vienbalsiai (!) buvo apsvarstyti vyriausybėje ir patvirtinti Seime. Kiekvienas, kuris yra šiek tiek susipažinęs su Seimo darbo tvarka, pasakys, kad tokiam atvejui paprastai nepakanka net šešių mėnesių. Galų gale, bet kokį įstatymo projektą dar reikia apsvarstyti komitetuose ir komisijose. O štai čia įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios institucijų bei prezidentės veiksmų darnumas leidžia manyti, kad specialiosios tarnybos, Generalinė prokuratūra, Lietuvos bankas, vyriausybė, Seimas ir asmeniškai Dalia Grybauskaitė gerai padirbėjo iš anksto.

Lietuvos generalinė prokuratūra pateikė „Snoro“ banko bylą teismui
Būtent tada „Snoro“laikinuoju administratoriumi buvo paskirtas Saimonas Friklis, kuris prieš tai vadovavo detektyvų agentūrai „Kroll“. Būtent šiai agentūrai Švedijos vyriausybė pavedė ištirti „Converse Group“, pagrindinės buvusio „Snoro“ savininko, Rusijos piliečio Vladimiro Antonovo, bendrovės lėšų teisėtumą.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė nuolat, ir prieš ir po bankroto, pabrėždavo Antonovo pilietybę. Ne vieta Rusijos pinigams Lietyvos žemėje tuo metu, kai visai progresyviai Europai gresia pavergimas „iš Rytų“. Švedų „Swedbank“, „DNB Nord“ ir SEB bankas — visai kitas reikalas. Tik šie bankai yra patikimi. Taigi visi Lietuvos valdžios veiksmai turėjo aiškų politinį pagrindą, o valstybė suvaidino reiderio vaidmenį.

Yra daug daugiau, ką galima papasakoti apie tai, kaip „Snoras“ buvo sudraskytas į gabalus. Buvo ne tik politiniai, bet ir maži savanaudiški konservatorių interesai. Pakanka prisiminti, kaip Seimo pirmininkės Irenos Degutienės sūnus ir vyras spėjo išimti pinigus iš jau žlugusio banko. O kiek ir kas dar pasipelnė iš atidarytų seifų ir sąskaitų — vien Dievas žino. Galima trijų tomų detektyvinį romaną prirašyti.

Todėl kovo mėnesį prasidedantis bylos nagrinėjimas Niujorko teisme gali užtrukti keletą mėnesių, o gal net metų. Sputnik Lietuva žada atidžiai stebėti bylos eigą.

Tada V.Mazuronis pralaimėjo, o Lietuva – dabar?    

 

Albinas Lapė

 

Skandalinga vadinamosios “Snoro” arba V.Mazuronio komisijos (oficialus pavadinimas „Dėl veikiančių komercinių bankų priežiūros efektyvumo ir situacijos bankrutuojančioje akcinėje bendrovėje banke „Snoras“) veiklos pabaiga labai priminė jos veiklos pradžią.

 

Ir tada – sausį, ir dabar – gegužę Lietuvos politinėje padangėje sklandė lakios konservatorių frazės, pvz., apie tai, kad tuomet komisijos sudarymas, o dabar išvadų paviešinimas būtų ža­lin­gas Lie­tu­vai, nes padėtų „Snoro“ savinin­kams iš­veng­ti at­sa­ko­my­bės už ga­li­mai pa­da­ry­tas nu­si­kals­ta­mas vei­kas. Taip pat, kad komisijos įsteigimas ar išvadų paskelbimas suke­ltų grės­mę Lie­tu­vos ban­ki­nės sistemos stabilu­mui ir sau­gu­mui. Arba kad to­kios ko­mi­si­jos ir jos išvadų la­bai no­ri kre­di­to­riai, tu­rin­tys dide­lių in­dė­lių, nes atsirastų pagrindas reikalauti, kad vals­ty­bė  jiems grąžintų 2 mlrd. litų.  

 

Tiesa, yra reikšmingas skirtumas. Po pirmojo nesėkmingo bandymo įkurti komisiją (šių metų sausio 19) Seimo pirmininkė netrukus (sausio 30) paskelbė, kad norėdama išvengti „prieš­rin­ki­mi­nių šou „Sno­ro“ te­ma“, o opo­zi­ci­jos va­do­vų kurs­to­moms aist­roms pra­dėjus „kel­ti pa­vo­jų vals­ty­bės politiniam, kar­tu ir fi­nan­si­niam sta­bi­lu­mui“, taip pat, nenorėdama, kad Seimo pirmininkės atžvilgiu „pa­skleis­ta dez­in­for­ma­ci­ja bū­tų sie­ja­ma su „Sno­ro“ ban­kro­to by­la“, ji pagaliau sutiko su tokios komisijos sudarymu.

 

Deja, gegužės pabaigoje komisijai pabaigus darbą, bet konservatoriams užprotestavus išvadas, Seimo pirmininkė vis dar netaria savo svaraus žodžio ir reikalas, taip sakant, stovi vietoje, nors tos išvados laisvai cirkuliuoja interneto erdvėje. Gali būti, kad praėjus dar kelioms dienoms, Seimo pirmininkė vis dėlto palenks užsispyrusius komisijos narius pritarti išvadoms, nes ar patvirtintos, ar nepatvirtintos jos vis tiek jau visiems žinomos, aišku ir buvusiems „Snoro“ savininkams. Taigi slėpti jau nėra ko. Beje, visi išvadų punktai komisijos buvo patvirtinti, pritrūko tik viso dokumento patvirtinimo, tuo pačiu jo įteisinimo.      

 

Kuo komisijos išvados išgąsdino konservatorių lyderius? Aiškinama, kad dėl kelių žodžių: „Lietuvos banko valdybos nutarimas dėl AB banko „Snoras“ veiklos laikinojo sustabdymo, LR Vyriausybės sprendimas perimti AB banko „Snoras“ akcijas visuomenės poreikiams ir Lietuvos banko sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo AB bankui „Snoras“ buvo priimti SKUBOTAI IR NEPAKANKAMAI PAGRĮSTAI… LR Vyriausybė priimdama sprendimą nacionalizuoti AB banką „Snoras“ ir teikdama Seimui įstatymų pakeitimus SKUBOS TVARKA, nedisponavo pakankamai išsamia informacija, neapsvarstė visų aplinkybių ir galimų pasekmių.

 

Štai kokia informacija, ji teikiama išvadose, disponavo komisija (manytina, kad ir Vyriausybė jos turėjo tiek pat), apibūdindama bankrotą kaip  skubotą. 2011 10 04 Lietuvos banko vadovai V.Vasiliauskas ir M.Leika Stokholme kreipėsi į Švedijos centrinio banko ir Švedijos finansų priežiūros tarnybos vadovus su prašymu  rekomenduoti tarptautinius konsultantus bankinės veiklos priežiūros klausimais. 2011 10 27 ir 30 d. su konsultacinės įmonės „Oliver Wyman“ atstovu Sean Cory buvo aptartas konkretus galimas AB banko „Snoras“ pertvarkymo planas. 2011 11 09 su tuo pačiu atstovu susitariama dėl galutinio banko „Perkūnas“ (sąlyginis banko pavadinimas) reorganizavimo plano.

 

2011 11 15 į Lietuvą atvyko Simonas Freakley ir jo komanda. 2011 11 16 įvyko lemiamas Lietuvos banko valdybos posėdis, jį irgi drąsiai galima buvo vadinti skubotu, nes jis įvyko nesulaukus nei darbo grupės „Snoro“ problemoms nustatyti ataskaitos, nei „Snoro“ inspektavimo komisijos  išvadų, vietoje jų buvo pateiktas tik „Tarnybinis raštas“, taigi žymiai menkesnės vertės ir patikimumo dokumentas. Tačiau jo užteko, kad  LB valdyba priimtų nutarimą stabdyti „Snoro“ veiklą ir rekomenduotų LR Vyriausybei perimti „Snoro“ akcijas visuomenės poreikiams, kas ir buvo vėlgi skubotai tą pačią dieną padaryta.

 

Įdomiausia, kad kitų dokumentų ar kokių nors kitokių įrodymų apie galimą „Snoro“ turto sumažėjimą, vadinkime tiesiai – pinigų dingimą, nurodytą  „Tarnybiniame rašte“ (taip pat ir vėlesnėse Simono Freakley ir Neilo Cooperio ataskaitose) komisija taip ir negavo. Tačiau ši „menka“ detalė nesustabdė „perkūniško“ plano eigos. Tą karštą dieną LB valdybos pirmininkas dar suspėjo pasirašyti laikinojo administratoriaus paskyrimo sutartį su Simonu Freakley. Aišku, kad  skubotai, nes net nepažiūrėjo, kokio kosminio dydžio honorarą jis paskyrė.

 

Kaip matome, „Oliver Wyman“ atstovui užteko dešimties dienų “Snoro” (arba “Perkūno”) likvidavimo planui parengti ir dar savaitės jam realizuoti, nors kalba ėjo apie milijardines skolinimosi sumas indėlių grąžinimui, milžiniškas kreditorių pretenzijas, būsimąjį daugelio metų bylinėjimąsi Lietuvos ir užsienio teismuose, dešimčių tūkstančių žmonių pinigų praradimus, nekalbant jau apie smūgį valstybės prestižui. Garantija, kad tas atstovas nei žinojo, nei galvojo ir apie „Snoriukus“, juos uždarius dešimtys Lietuvos miestelių liko be jokio banko. Argi tai ne beprotiškas skubėjimas, ponai konservatoriai?

 

Komisija nagrinėjo ir tai, kodėl neįvertinus „Snoro“ turto būklės buvo nuspręsta banko „Snoras“ akcijas paimti visuomenės poreikiams, užuot taikius įprastines poveikio priemones, pvz., kaip 1995–1996 metų bankų krizės metu?

 

Skandalinga ir visą Lietuvą žeminanti priežastis paaiškėjo iš išvadose įdėto Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus Mindaugo Leikos 2011 m. spalio 27 d. susirašinėjimo su konsultacinės įmonės „Oliver Wyman“ atstovu, kur nurodoma, kad AB banko „Snoras“ akcijų paėmimas visuomenės poreikiams yra BŪTINA PLANO, kurį pasiūlė S. Cory, DALIS.

 

Vadinasi, užteko šio Lietuvoje turbūt nė nepasirodžiusio „Oliver Wyman“ atstovo žodžio, ir bankas buvo nacionalizuotas ir galų gale subankrutuotas. Įdomu, jeigu tas atstovas būtų pasiūlęs visus „Snoro“ pinigus paversti, tarkim, kiniškais juaniais, tai irgi būtų įvykdyta? Neįtikėtina, kad kažkoks užsienio valstybės klerkas gali nulemti reikšmingus mūsų šalies gyvenimo įvykius, taip pat ir milžiniškus finansinius nuostolius. Ar yra Europoje valstybė, kurios gyvenimą gali reguliuoti eilinis svetimos valstybės žmogus, galbūt turintis ir savanaudiškų interesų? Ar Lietuva dar valstybė, jeigu ja galima taip manipuliuoti?      

 

Tiesa, 2011 11 16 Lietuvos Vyriausybės nutarime akcijų paėmimo priežastys buvo įvilktos į pseudopatriotinį rūbą esą dėl  realios grėsmės, jog bankas „Snoras“ artimiausiu metu turės likvidumo problemų ir tam, kad valstybė galėtų imtis banko indėlininkų, kitų kreditorių ir klientų interesus apsaugančių priemonių. Dėl kreditorių apsaugos tai čia aiškus blefas, nes kaip tik jie gali likti prie visiškai sudužusios geldos, nes, pvz., indėlių sertifikatai buvo neapdrausti, todėl dėl šių pinigų atgavimo vilčių liko nedaug.    

 

O apie banko likvidumą išvadose sakoma, kad „pirmas galimai dingusio „Snoro“ turto vertinimas pateiktas minėtame „Tarnybiniame rašte“. Čia minimas galimas vertybinių popierių už 1,3 mlrd. litų, laikytų Šveicarijos banke pradingimas. Tačiau dokumentų, įrodančių šių vertybinių popierių dingimą Komisijai pateikta nebuvo“. Še tau, boba, ir devintinės! Kaip galima kalbėti apie ko nors dingimą, jei tas dingimas nėra dokumentiškai užfiksuotas?  

 

Išvadose primenama, kad  „Lietuvoje ir kitose valstybėse probleminių bankų akcijas valstybė gali perimti pagal bankų priežiūros įstatymuose numatytas procedūras, teisiškai įvertinus banko nuostolius”. Deja, komisijai tokie vertinimai nebuvo pateikti, kaip ir kokie nors dokumentai ar įrodymai, kuriais vadovaujantis Generalinė prokuratūra buvusiems pagrindiniams akcininkams pateikė ieškinį.

 

Komisijai taip pat liko neaiški vieno gana svarbaus dokumento prigimtis: 2011 06 23 VSD pažyma apie situaciją “Snore”. Kieno  iniciatyva ši pažyma buvo parengta, kodėl tik dėl „Snoro“, ir kodėl ji buvo skirta tik Prezidentei, o ne ir kitiems valstybės vadovams? Komisija nepasiūlė šio klausimo aiškintis, taigi nutarė patylėti, net ir gavusi iš VSD du vienas kitam prieštaraujančius atsakymus. Valstybės vadovai irgi tyli.

 

Žodžiu, Komisijos išvados, priešingai ją aprobavusiųjų viltims, ne atsakė, o iškėlė gana skausmingų valdantiesiems klausimų. Greičiausiai jie ir nebus atsakyti. Bet nuo to Lietuvos žmonėms bus tik blogiau.

 

Facebook komentarai
Back To Top