skip to Main Content

Lietuvos kariuomenės paradai…

 

Žiniasklaidoje tai vadinama „Lietuvos kariuomenės dienai. Iškilminga rikiuotė ir paradas“. Anksčiau jie vykdavo prie Seimo, pernai lapkričio 23 d., 12 00–12 40 – prie Vilniaus arkikatedros. Iš prieseimių „paradų“ ryškiausiai į atmintį įsirėžė (neskaitant valdžios žmonių, nes jie ne kariuomenė) žygiuojančių karių batraiščiai, nes jų „paradavimui“ buvo skiriamas pagrindinis dėmesys. Turbūt filmuotojai ilgai lakstė basi – basa liko ir galva, ir kojos. 

Pernykščiame apie pusę valandos buvo eksponuojami prie bažnyčios prilipinti generolai, prezidentė. Kalbos… normalaus ilgumo. Pagaliau vadas ir prezidentė grakščiai nupėdino ieškoti tos kariuomenės. Rado tolumoje – krūmuose. Apsidžiaugė ir pasisveikino. Toliau – cirkas… Būrelis vyrukų vikriai mėtė, vartė ir gaudė lazdas – šautuvus. Tokie vikrūs… Tris kartus pokštelėjo. Ką tai galėjo reikšti? Gal priešus gąsdino? Gaila žmonių. Tokiems juokams jaunystę leidžia. Geriau elektrą gamintų – generatorius suktų – nereikėtų AE. Į Madagaskaro lemūrų triukus įdomiau žiūrėti. 

Pagaliau iš krūmų pajudėjo epizodiniai parado dalyviai – kariai. Apie 1000 vyrų – Lietuvos, JAV, jungtinės Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos brigados būrys. Įdomu būtų buvę įdėmiau pamatyti jų santūriai didingą žygiavimą, juos pačius. Tačiau operatoriai kas keletą sekundžių šokinėjo nuo žygiuojančių karių prieš pusę valandos anksčiau eksponuotų generolų. Stebėjusieji paradą tiesiogiai, šio kaleidoskopo išvengė, bet mažos erdvės ir kitokios kliūtys didžiąją dalį žmonių palieka prie televizorių. Tad mato tai, ką rodo batraiščių mylėtojai. Belieka viltis, jog kada nors bus pramokta paradus organizuoti ir parodyti.

 

Jonas Varnauskas,

 

       tel. (8 5)  240 0252

 Kaip išsaugoti Gedimino kalną?

 

48 m aukščio sąnašų krūva – tai ne kalnas. Lietuvoje kalnų nėra, tik vietomis banguota lyguma… Bet lai bus „kalnas“. Šio kalno išvaizda susirūpinta dar vadinamoje tarybų Lietuvoje. Prisiminta, jog kažkada jo būta be medžių, o tie medžiai esą menkaverčiai. Parkų tyrinėtojo Kęstučio Labanausko ir kitų paraginti, dalį medžių išpjovė. Buvo kviečiami talkininkai rąstams, šakoms šalinti. Triūsė ir tuometinė didelė viršininkė Leokadija Diržinskaitė. Kalną dar laikė buvusių medžių kelmai, šaknys. Ilgainiui buvo išpjauti visi medžiai, šaknys supuvo, ir kalnas tartum išniro iš kelnių – žolyčių šaknys buvo bejėgės sulaikyti storesnius žemės sluoksnius. 

Keista, kad Lietuvos žymiausio kalno avarinės būklės nepastebėjo šitiek vietinio elito,  specialistų. Sukruto tik pajudėjus nuošliaužoms. LRT „vakarėlyje“ buvo daug aimanų ir priekaištų, kitą dieną vienas elitininkas prisiminė kažkokią duobutę, bet kaip kalną gelbėti konkrečiai išgirdome tik iš eilinio gatvės žmogelio – apsodinti kalnų pušaitėmis. Dėl šaknų jos gal ir tiktų, bet pačios labai gerai dega, o pašlemėkų Lietuvoje, tame tarpe ir padegėjų, netrūksta. Reikėtų pasižvalgyti kitų žemaūgių augalų, galbūt lapuočių. Reikėtų klausti botanikų, o kas klaus? Muziejininkai? Keisti tie Lietuvos valdžiažmogiai – muziejui skyrė prižiūrėti… kalną. O jei visus Lietuvos „kalnus“ prirašius muziejui? Kalnų muziejus bekalnėje Lietuvoje… Dėl kalno priklausomybės stebėjosi ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, žadama jo priežiūrą patikėti Aplinkos ministerijai. Gal bus daugiau proto ir naudos, kai valstybę valdys specialistai, o ne politiniai klusniukai? Teko skaityti, jog iki kovo mėn. kalnas bus sulipdytas, tad augalėliai į pagalbą nespės. Griuvimą stabdyti ir išgriuvas lopyti teks geologams, inžinieriams. Turbūt reikėtų įrengti betono ar gelžbetonio karkasą, kuris remtųsi į tvirtą pagrindą, o to karkaso ertmes užpildyti nailoninio (kaproninio) tinklo užtvaromis. Gal būtų galima pritaikyti naudotus žvejų tinklus? Kur įmanoma, reikėtų gruntą pilti nuo kalno apačios, juk per daugelį amžių gamta ir žmonės liesino kalvelę. Reikėtų nepamiršti lietaus vandens nutekinimo, nes nuo mūro plokštumų nemaži srautai turbūt susidaro, o judančio vandens galia žinoma. Reikėtų užpildyti 1943 metais vokiečių išraustas ertmes. 

Apie pilių atstatymą ne kartą viešai kalbėjo „antinas“ Algirdas Kaušpėdas. Kartais pasigirsta kitų – specialistų, pvz., Napoleono Kitkausko, balsų. Aš taip pat „cyptelėjau“ – „Vakarinėse naujienose“ (1996 08 14), knygelėje „Techninės idėjos“ (Vilnius, 1998), kuri turėtų būti didžiosiose Vilniaus bibliotekose – jei netiktų tie „pamokymai“, gal tada jie praverstų – kaip (ar visai) nestatyti.

Šis „kalnas“ – visos Lietuvos kalnas, tad ir rūpintis juo rūpi visiems lietuviams – net žmogučiams iš gatvės. Todėl ir cypiame.  

Jonas Varnauskas

 

Facebook komentarai
Back To Top