skip to Main Content

Lietuvos kaimas nuėjo ten, kur jį vedė sovietiniai pirmininkai?

 

Tariamai laisvoje šalyje tęsiama tarybinių laikų Lietuvos kaimo naikinimo politika. Vienam didžiausių žemvaldžių – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkui Ramūnui KARBAUSKIUI, supirkusiam (užgrobusiam) milžiniškus dirbamos žemės plotus ir iš šio „verslo“ susikrovusiam milijonus, regis, visai nerūpi, kad provincijoje yra žlugdomi smulkieji ūkiai, apleidžiamos sodybos, nyksta Lietuvos kaimas, netekusieji darbo ir pajamų tautiečiai prasigeria… Kažin ar smulkių ūkininkų, nusigyvenusių valstiečių problemos gali rūpėti R.Karbauskio „valstiečių“ partijos „zadanijas“ vykdančiam Sauliui SKVERNELIUI?..  

 

Kadangi gimiau ir augau kaime, man labai rūpi, kaip gyvena ir gyvens jo žmonės, kurie įvairiais istorijos laikmečiais atliko lemiamą vaidmenį, kad išliktų Lietuva. Negaliu likti abejingas, kai stebiu su alaus „bambaliais“ draugaujančius, į šulinius savo vaikus mėtančius tautiečius. Juos gyventi moko ne vienas, kuris gražiai šypsosi ir dedasi tikruoju kaimo užtarėju, pagalbininku. Deja, daugelis jų ne šaknis tręšia, o lapelius dažo. Kaimo žmonės, kurie yra realūs žemės šeimininkai, yra padaryti samdiniais… 

Lietuva daug dešimtmečių ir šimtmečių rėmėsi į kaimą. Kas gi kitas, jei ne pilkomis sermėgomis vilkintys kaimo jaunuoliai 1918-1920 metais apgynė Laisvę ir įtvirtino Lietuvą? 

Noriu šiek tiek priminti istoriją. 1922 m. vasario 15 d. Steigiamasis Seimas priėmė besikuriančiai valstybei labai svarbų Žemės reformos įstatymą. Šis teisės aktas numatė, jog į bendrą valstybinį fondą bus paimtos prieš Lietuvos nepriklausomybę veikusių, rusų carinei valstybei priklausiusių, iš 1863 m. sukilimo dalyvių atimtos ir kolonistams priklausiusios, privačių savininkų žemės, viršijančios 80 hektarų, o už jas bus kompensuota. Žemės reformą vykdyti buvo pavesta jos iniciatoriui ministrui Mykolui Krupavičiui. Jis labai gerai suprato, kad įtvirtinti valstybingumą bus pajėgi tik tauta, turinti tvirtą pagrindą, kurį sudaro  ūkininkai, dirbantys ne svetimą, ne išnuomotą, o savo žemę. Todėl daugiau kaip 400 tūkst. hektarų žemės buvo išdalinta bežemiams ir mažažemiams. Agrarinės reformos dėka iš ekonominio bei politinio šalies gyvenimo buvo pašalinta Lietuvos valstybei priešiškai nusiteikusi kitatautė, daugiausia lenkiškoji, dvarininkija ir sutvirtinta lietuviškoji ūkininkija. Be to, žemės reforma lėmė didžiulį socialinį lūžį, po kurio Lietuva iš atsilikusio baudžiavinio krašto tapo sparčiai besivystančia savarankiškų ūkininkų tauta.

Per kelerius metus Lietuva ne tik įtvirtino savo valstybingumą, išėjo iš nepritekliaus. Gavę žemės tie patys kaimo pilkasermėgiai jautė už tai dėkingumą valstybei, kėlėsi patys, kėlė ir stiprino tautą. Ta kryptimi ėjo visa Europa.

Prieškario Lietuvos žemės ūkis pasiekė Suomijos lygį, sparčiai vijomės danus, olandus. Tikriausiai būtume pasiviję, jei ne prasidėjusi sovietų okupacija.

Galima teigti, kad nuo 1945 metų visa Lietuvos kaimo jėga persikėlė į miškus. Juozo Lukšos ir dar 20 tūkstančių tokių pat Lietuvos patriotų dėka mūsų šalies demografinė situacija išliko geresnė nei Latvijoje ar Estijoje, kur atvyko gyventi daug rusakalbių.

Sovietai puikiai suprato, kad Lietuva, praradusi jėgą kaime, taps lengviau valdoma. Tokiu keliu ir eita. Negana to, kad iš savininkų atimta žemė, imta šluoti sodybas. Čia gyvenusius žmones perkėlus į naujai sukurtas ir kaimiečio prigimčiai svetimas gyvenvietes, stengtasi iš tautos sąmonės išrauti senąsias tradicijas, tautiškumą, istorinę atmintį. Tai teko patirti ir mano tėvų šeimai, gyvenusiai ir ateitį kūrusiai gražiame Algirdų kaime. Mūsų ir dar dešimties kaimų gyventojai, net neatsiklausus jų valios, turėjo palikti visa, ką buvo užgyvenę ir varu buvo suvaryti į Dainavos gyvenvietę.  

Sovietų valdžia Lietuvą pavertė ferma, kuri sočiai ir skaniai maitino Peterburgą bei Maskvą. Į pirmą vietą buvo iškeltas ne visas gėrybes kuriantis kaimo žmogus – svarbiau už jį buvo litrai, tonos, hektarai.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, atrodo, turėjo būti labai aišku, kuria linkme kreipti Lietuvos kaimą. Nereikėjo nieko kurti, išradinėti – tik grįžti prie prieškariu sukurtos politikos ir tęsti ją. Deja, mūsų šalis pasuko ne tuo keliu. Nenorėjome sekti puikiai besitvarkančiais danais, olandais, o nuėjome ten, kur vedė buvę sovietiniai ūkių pirmininkai. Nesakau, kad jie blogi žmonės, tačiau dabar turime liūdną rezultatą – jų dėka Lietuvos kaimas grįžo 100 metų atgal. 

Kodėl tai matydami užsimerkėme? Ar apie tokį kaimą svajojome Sąjūdžio metais, iškovoję Nepriklausomybę?

Artimesnės ir toliau esančios Europos šalys jau seniai suprato, kad būtina riboti ūkių dydį. Danija, Vokietija, Olandija, Prancūzija, Belgija atsisakė didelių ūkių. Vidutinio Europos ūkio dydis siekia 21 hektarą. Pavyzdžiui, Lenkijoje įstatymas neleidžia ūkininkui valdyti daugiau nei 300 hektarų. Lietuvoje nustatyta riba –  500 hektarų. Bet realiai ūkiai daug kartų didesni. Žemę susigrobė saujelė buvusių pirmininkų, funkcionierių, o tikrieji jos savininkai tapo didžiųjų samdiniais. Vėl garsiai šaukiame apie našumą, efektyvumą, vėl kovojame už litrus, tonas ir hektarus. Bet ar prisimename kaimo žmogų? Juk jis čia turėtų būti svarbiausias, nes augina vaikus – mūsų ateitį.

Deja, valstybėje sukurti įstatymai tarnauja ne tiems, kurie dirba kelis ar keliasdešimt hektarų žemės, o užvaldė tūkstančius. Jiems sudarytos palankios sąlygos kelis kartus didesne kaina parduoti produkciją, o iš smulkiųjų ūkininkų tyčiojamasi. Europa mūsų šalies žemės ūkiui vystyti vis dar skiria milijonus eurų. Juos pasiima 2 tūkstančiai didžiųjų (arba mažiau nei 2 proc. visų ūkių savininkų) nes jiems sukurtos rėmimo sąlygos. Tuo tarpu smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams, o tokių Lietuvoje yra 138 tūkstančiai, lieka ašaros. 

Kiek perdirbėjai moka už pieną dvi karvutes laikančiam žemdirbiui? Negana to, kad iš jo leidžiama tyčiotis, jis neturi galimybės pieną parduoti perdirbimo įmonei be tarpininko ir dar jį išlaikyti. Kas sukūrė tokią tvarką ir kam ji naudinga? Tikrai ne smulkiesiems ūkiams.

Dabar puse lūpų prabilta, jog Lietuvos žemės ūkį reikėtų kreipti kita linkme. Ir ką jūs manot? Didžiuosius ūkius valdantieji ne juokais ėmė priešintis. 

Kaime jau retai išvysi prie namų besiganančią karvę, arkliuku į atlaidus važiuojančią šeimyną. Tokia idilė liks tik prisiminimuose, nes tikrovė – sukrečianti, verčianti rimtai susimąstyti ir neatidėliojant veikti.

Dažnai girdime, skaitome, kad mūsų Lietuva nyksta. Skaičiuojama, kad per metus Tėvynę palieka po 30 tūkstančių tautiečių. Išvažiuoja kaimo žmonės, nes jie labiausiai užspausti, jiems sunkiausia išgyventi, išmaitinti šeimą. Jei nieko nedarysime, šio šimtmečio viduryje Lietuvoje neliks nė dviejų milijonų gyventojų. 

Skaitytojas, matyt, sutiks, kad kalbu tiesą. Tačiau jis tikriausiai paklaus: ką siūlau, kad kaimo naikinimas būtų sustabdytas?.. 

Revoliucijų kelti nekviečiu, bet raginu sustoti ir kuo skubiau kaimo politiką kreipti ta kryptimi, kuria juda visa Europa. Privalome atstatyti teisybę, kad žemę valdytų ir iš jos naudą gautų tikrieji jos savininkai – kaimo žmonės. Visas valstybės dėmesys turėtų būti sutelktas į smulkių ir vidutinių ūkių valdytojus,  sukurta jiems palanki rėmimo sistema. Didieji, negavę ES paramos, nepražus, o mažiesiems tai suteks jėgos pakilti. 

Turime remtis patikrinta pasauline praktika ir į kaimą įsileisti kooperaciją, kuri gali tapti tvirtu pamatu vystant pienininkystę bei kitus verslus. Pavyzdžių, kad ta linkme pasukusios šalys nepralošė, toli ieškoti nereikia. Tarkime, Slovakijoje, kur stambių ūkių dar buvo likę daugiausia iš postsovietinių šalių, įsigalėjus kooperacijai jie baigiami išnaikinti, tuo pačiu sustiprėjo silpnieji ir gali pasipriešinti perdirbėjų monopoliui.

Lietuvos kaimą pasukti kooperacijos keliu būtų naudinga dviem aspektais. Susivieniję ir susijungę smulkieji bei vidutiniai žemės ūkio produkcijos gamintojai galėtų užimti tvirtas pozicijas derantis su perdirbėjais, turėti ambicijų patekti į didžiąsias rinkas. Dabar, kai jie į šią nelygią kovą žengia po vieną, monopolininkai juos, kaip tuos palaidus šluotos rąželius, lengvai sulaužo. Tačiau įveikti jų nepavyks, kai jie surišti krūvoje. Kitas ne mažiau svarbus aspektas – į kooperatyvą gali jungtis ir keli tūkstančiai narių. Jiems visiems kartu bus paprasčiau apsėti didelius žemės plotus, kartu naudoti modernią ir našią techniką. Kooperatyvo pranašumas pajuntamas užauginus derlių ir dalinantis atlygį. Labai svarbu, kad kooperatyvo narys šiuo požiūriu nėra samdiniu, kuriam nubyra trupiniai. Jis atlygį gauna kaip ūkio savininkas.    

Kad ir kokioje gilioje duobėje būtume, negalima pasiduoti pesimizmui ir pasmerkti save nuskęsti. Niekada nevėlu kilti. Manau, Lietuvos kaimas, padedant valstybei, kurios rankomis buvo bandomas sugniuždyti, pakils. Svarbu matyti tikslą ir patikėti, kad mes visi kartu galime tai padaryti.

 

Juozas IMBRASAS

Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko pavaduotojas

———————————————————————————-

 

Facebook komentarai
Back To Top