skip to Main Content

Lietuva-paskutinė komunistinių kolaborantų tvirtovė Europos Sajungoje

 

Nekvedavicius Christian

 

 

Buvusio „Trečiojo Reicho“ okupuotų šalių Vakarų Europoje aukštesnio rango kolaborantai ir aukšti pareigūnai buvo arba pakarti po antro pasaulinio karo pabaigos arba, mažų mažiausiai, nuteisti kalėti ilgus metus, žemesnieji kolaborantai buvo viešai įvardinti ir rodyti kaip tėvynės išdavikai (kaip matoma pridėtoje nuotraukoje), ir jiems nebuvo leidžiama eiti bet kokias valstybines arba administracines pareigas visam gyvenimui, tuo tarpu apskritai nieko ne atsitiko ruso-sovietinio neteisėto okupacinio režimo kolaborantams, aukštesnio rango pareigūnams arba žemesniejiems kolaborantams Lietuvoje, valstybėje, kurioje tebeviešpatauja pseudo-demokratinis sovietinio styliaus policinis režimas. Visiškai priesingai! Juos dar pakėlė į aukštesnius ir dargi į aukščiausius postus su tylu Vakarų Europos institucijų ir pareigūnų sutikimu, gal ir KGB įtakos agentų dėka, atskleidžiant aukštą korupcijos ir amoralumo lygį tose institucijose (pavyzdžiui Europos Taryboje, Europos Žmogaus Teisių Teisme, Europos Sąjungos Teisme, vadinamo „Žmogaus Teisių komisaro“ biūre.

 

 Kolaborantai perėmė šio režimo ištisą teisinę sistemą (liaudies teismus, liaudies teisėjus, liaudies prokurorus – tarp atsakingųjų reikia minėti aukštesnio rango kolaborantus  Praną Kūrį, (paskutinis “Liaudies teisingumo komisaras-ministras” 1977-1990 m.), Egidijų Kūrį, (vienas aukščiausių režimo šešėlinių veikėjų neteisėto okupacinio režimo Lietuvoje), Maskvos vyriausią “sovietinio tarptautinės teisės supratimo ” ideologą, ir “ Europos Sąjungos Teismo Liuksemburge teisėjas, prof. habil. dr. Vileną Vadapalą- Vodopolov)  į vadinamą „ naujai nepriklausomą Lietuvą“, taipogi neteisėto okupacinio režimo teroro organizaciją KGB, (su pakeistu pavadinimu “VSD – Valstybės Saugumo Departamentas”) su visais buvusiais profesionaliais žudikais, pareigūnais, tarnautojais, šnipais, rezervo karininkais, taipogi sovietinę miliciją su atsakingais karininkais ir vadais  (pavyzdžiui Tamara Birmontienė-Mockevičiūtė ir būsimieji režimo „profesoriai“ neseniai režimo pakelta į vadinamo „Aukščiausio Teismo“ teisėja),  visus neteisėto okupacinio režimo administracijos pareigunus ir tarnautojus, okupuotos Lietuvos komunistinės partijos centralinio komiteto narius, aplamai irgi visus žemesnio ir vidutiniško rango kolaborantus ir, dar verta minėti,  aukščiausių kolaborantų studentus-pasekėjus paskutinio „Liaudies teisingumo ministro“ Prano Kūrio sūnus, EgidijusKūris, netgi karo nusikaltelių gaujų narius, pavyzdžiui Alfonsas Mockevičius, aukščiau minėtosTamaros Birmontienės-Mockevičiūtės tėvas).

 

Jau nuo 1990 m. buvusi komunistinė Lietuvos nomenklatūra (kurios viršūnėje buvo Algirdas Brazauskas, neteisėto okupacinio režimo Lietuvoje vyriausia vadeiva) įvykdo raktinės ir strateginės reikšmės įmonių „prichvatizaciją“ (pavyzdžiui telekomunikacijos ir naftos chemijos) , bet dargi ištisų šalies energetinį sektorių neva „privatiems investoriams“, iš tikrųjų komunistinės partijos „nusipelnytiems draugams“ arba tiesiogiai savo įpediniams, kurių finansuotojai iš tikrųjų buvo liūdnai pagarsėję Rusijos oligarchai, ypatingai „Gazprom“. Lietuvos kolaborantai-nomenklatūrininkai viso to įvykdė, kad galima paruošti palaipsninį  priėmimą į Rusijos įtakos sferą. JAV slaptųjų tarnybų duomenimis kyla pavojus, kad organizuotas nusikalstamumas galėtų užgrobti politinę valdžią per 2008 m. seimo rinkimus. Atrodo, kad taip ir susitiko, pagal Lietuvos Baudziamojo kodekso 120 str. kolaboravimas yra nusikaltimas:

 

Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Yra akivaizdu, kad šia režimo organo į Lietuvos Baudžiamąją kodeksą įterpta ir tik ateityje galiojanti nuostata yra traktuojama kaip nelabai sunkus nusikaltimas, nežiūrint to, kad kolaboravimas su buvusiu neteisėto okupaciniu režimu iš viso nelaikytas nusikaltimu, tuo tarpu Vakarų Europos kolaborantai buvo laikyti tėvynės išdavikais, kurie buvo arba pakarti, nuteisti laisves atėmimo bausme, o jiems nebuvo leista eiti valstybines pareigas ligi gyvenimo pabaigos.

 

Vytautas Landsbergis – jis yra KGB specialusis agentas „Dedulė“, atsakingas už KGB archyvo Lietuvoje panaikinimą, už neivykdytą desovietizaciją, už neteisėto okupacinio režimo struktūrų ir institucijų išsaugojimą. Tačiau, kadangi nepriklausomos Lietuvos baudžiamasis kodeksas ( „de jure“ galiojanti teisė per visa neteisėto okupacijos laikotarpi) tevynės išdavystė baudžiama mirtimi (kolaborantai su priešu buvo laikyti tevynės išdavikais), mažų mažiausiai vadovaujantys ir pagarsėjusius kolaborantus reikėtų teisti ir pakarti po neteisėto okupacinio režimo žlugimo Lietuvoje, lygiai taip, kaip buvo pasielgta su kolaborantais po neteisėto „Trečiojo Reicho“ okupacinio režimo pabaigos.

 

Tačiau vien faktas, kad nieko neatsitiko kolaborantų gaujai ir tevynės išdavikams Lietuvoje, daug ka pasako. Senieji-naujieji „valdovai“, ryšium su vadinamu „persitvarkymu“ perėmė šias pilnas neteisėto okupacinio režimo institucijas, įstaigas, struktūras į naujuosius laikus, būtent pilną justiciją ir teismo institucijas, taip pat pilnas represines – KGB ir milicijos – struktūras, taip pat valdininkiją, taip pat administraciją su visomis atsakingomis asmėnimis, taip pat visus buvusius CK narius ir sekretorius ir instruktorius, buvusio komjaunimo vadus ir veikėjus ir komjaunimo propagandos priemonę „Komjaunimo tiesą“ (pervadinta „Lietuvos Rytas“), vienu žodžiu – pilnas neteisėto okupacinio režimo struktūras ir visus kolaborantus. Tokie aukšti kolaborantai – dabartiniai „vadovai“, nieko nekeitė, tiktai režimo pavadinimą – iš komunistinio režimo į „demokratinę valdžią“.Reikia pabrėžti, kad atsakingieji „Trečiojo Reicho“ kolaborantai okupuotuose Europos kraštuose, po antro pasaulinio karo pabaigos, buvo pakarti kaip karo nusikaltėliai, o žemesnieji kolaborantai buvo nuteisti kalėti ilgus metus. Atsakingiems neteisėto okupacinio režimo kolaborantams Lietuvoje nieko neatsitiko, visiškai atvirkščiai – juos „senieji-naujieji valdovai“ paskyrė į aukštus ir aukščiausius postus begėdiškos Europos institucijų toleravimo ir pagalbos dėka.

 

„Restitutio in integrum“ arba „teisinga“ kompensacija?

 

Viena vertus, Lietuva yra ratifikavusi „Vienos Konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės“ (Įsigaliojo 1992.02.14  „VŽ“ – 2002 Nr.13), ir 27 straipsnyje nustatyta: Pagal 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 26 straipsnį „kiekviena galiojanti tarptautinė sutartis yra privaloma jos dalyviams ir turi būti sąžiningai vykdoma“. „Tarptautinės sutarties dalyvis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis siekdamas pateisinti sutarties nevykdymą“ (1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 27 str.). Tarptautinės sutarties įsigaliojimas reiškia, kad ši sutartis tampa privaloma valstybėms – tos sutarties dalyvėms, o jų teismai privalo taikyti įsigaliojusios tarptautinės sutarties normas „, kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublika vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Vienas iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų yra tarptautinės teisės prioriteto (viršenybės) prieš vidaus (nacionalinę) teisę principas, kuris reiškia, kad esant kolizijai tarp tarptautinės sutarties ir vidaus teisės nuostatų, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos“ (LAT senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 28).

 

Vis dėl to Lietuvos režimas sistemingai ir grubiai pažeidžia visas tarptautines sutartis ryšiųm su teisėtų savininkų nekilnojamo turto grąžinimu.

 

 

 

Tarptautinė Teisė

Tarptautinių teismų sprendimai ir juridinės išvados

Lietuvos Vidinė teisė

Teisinė išvada

Lietuvos teismų sprendimai

“Iųs cogens (privaloma tarptautinė teisė)” (nuo kurios valstybėms neleidžiama nukrypti):  Visi aktai ir sprendimai kaip ir visos deklaracijos ir t.t. priimti/priimtos neteisėtookupacinio režimo organų, yra niekiniai/niekinės, ir negalioja nuo pat pradžių.

Tarptautinis Juridinis Teismas (ILC):

 

Pagal Den  Hago Tarptautinio Tribunolo išvadą visos pasaulio valstybės yra įpareigotos nepripažinti neteisėto okupacinio režimo organų priimtų aktų galiojimą ryšiųm su neteisėtai okupuotu kraštu arba neteisėtai okupuotame krašte arba neteisėtai okupuoto krašto vardu, ir laikyti tuos aktus arba sprendimus, tas deklaracijas niekines ir negaliojančios nuo pat pradžių. (Šaltinis: ICJ-Reports 1971, 16)].

 

 

 

Vokietijos Konstitucinis Teismas:

 

2004-10-25, Sprendimai Nr. 2 BvR 955/00 ir 1038/01) pabrėžė kad „žemės savininko nuosavybės teisės tik tada yra nutrauktos, jeigu valstybė, kuri yra suvereni pagal tarptautinę teisę, pagal tarptautinę teisę teisėtai panaikino žemės savininko nuosavybės teises ilgesniam laikotarpiųi“ (Šaltinis: JURIS, nr. 78 paraštėje). Pagal šiųos sprendimus žemės savininkų teisė į “restitutio in integrum” yra apginta Vokietijos Konstitucijos 14 straipsnio („Nuosavybė ir paveldėjimo teisė yra garantuota“). Iš to seka teisinė išvada, kad ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pirmo protokolo pirmas straipsnis garantuoja Lietuvos žemės savininkų nuosavybę, kadangi jų nuosavybės teisės niekada nebuvo nutrauktos irtebeegzistuoja [prašau palyginti Bendros Žmogaus Teisių Deklaracijos 17 (2) straipsnio tekstą

Iš nieko negali būti sava-vališkai atimta jo nuosavybė”].

 

 

 

JAV Užsienių Reikalų Ministerija:

 

JAV niekada nepripažino neteisėto okupacinio režimo priimtųaktų arba dekretų  teisėtumo (Hyde, Ch. Ch.:…“Tarptautinė

 teisė.  Kaip paaiškinta ir taikyta Jungtinių Amerikos Valstijų“, Bostonas 1947², t. II, p. 1534. )

 

Europos Tarybos Parliamentinė Asamblėja:

 

Ryšiųm  su tuo reikia irgi atsižvelgti į:

 2006 m. rezoliūciją Nr. 1481 del būtinumo pasmerkti totalitarinių komunistinių režimų padarytus nusikaltimus

 

Europos Žmogaus Teisių Teismas

 

Byla Loizidou prieš Turkiją

 

1998-7-28       (Nr. 15318/89)

 

(“Teismas vis dėl to pabrėžia, kad tarptautinė teisė pripažina kai kuriųjuridinių reguliavimų ir atlikimųteisėtumą, pavyzdžiųi ryšiųm su metrikacijos reikalų registravimu, kurios rezultatas gali buti tiktai ignoruotas tos krašto gyventojųnenaudai” (ryšiųm su tuo reikia palyginti su: “Advisory Opinion on Legal Consequences for States of the Continued Presence of South Africa in Namibia (South West Africa) Notwithstanding

Security Council Resolution 276 (1970), [1971]” Tarptautines Teisės Tribunolo ataskaitos (Tarptautinis Teisingumo Teismas Reports 16, 56 lapai, 125 skyriųs)”.

Atitinkamai, negalima teigti, kadpareiškėja neteko teisę į josnuosavybę kaip 1985 m. konstitucijos 159 str. pasekmė.

 

Darytina išvada, kad pareiškėja, pirmo straipsnio pirmo Konvencijos protokolo ir Konvencijos 8 str. prasme tebelaikytina teisėta tos žemės savininke. Del to prieštaros “ratione temporis” negalima pritaikyti.

 

 

 

 

 

 

 

Nekilnojama turto vadinama “nacionalizacijosdeklaracija” laikoma galiojanti, nors neteisėta” (Atsakingi asmenys: Buvusis (1977-1991) neteisėto okupacinio režimo “Liaudies teisingumo ministras”, Pranas Kūris, neteisėto okupacinio režimo komunistų partijos centralinio komiteto narys, irVilenas Vadapalas-Vodopolov), Maskvos bolševikų interpretacijos tarptautinės teisės “ekspertas”, kartu irgi neteisėto okupacinio režimo komunistų partijos centralinio komiteto narys

Sistemingas ir grubus privalomos tarptautinės teisės pažeidimas

Atitinkamai

Teisėtų Lietuvos nekilnojamo turto savininkų nuosavybės teisėtebeegzistuoja, kadangi visi neteisėto okupacinio režimo įvykdyti aktai ir priimtos “nacionalizacijos deklaracijos” yra niekiniai ir niekinės ir negalioja nuo pat pradžių, iš kurio fakto seka išvada, kad nuosavybes teisės nebuvo panaikintos ir tebeegzistuoja: Ikiokupaciniai teisėti nekilnojamo turto savininkai išliko savininkais irgi po neteisėto okupacinio režimo pabaigos.

Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos sprendimas –

 

Loizidou prieš Turkiją

(Pareiškimas Nr. 15318/89) –

Daugiau 1 milijono dolarių kompensacijos suteiktas.

JAV užsienio reikalų ministerijos komentaras :

Sprendimas patvirtino žemės nuosavybės dokumentų išduotų iki 1974 m. galiojimą (nors nuosavybės konfiskacija buvo įvykdyta pries Konvencijos įsigaliojimo Turkijai – dėl to prieštara ‚ratione temporis’ EŽTT netaikyta šioje byloje”).

 

Myra Xenides prieš Turkiją

 

 

 

Demades prieš Turkiją

 

 

 

Vasilescu prieš Rumuniją 1998-5-22 (Nr. 27053/95)

 

Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė, kad faktas, kad pareiškėjos nuosavybė –  keleta dešimtmečių ankščiau – buvo de factokonfiskuota, neatemė iš jos teisę ginti savo pažeistą nuosavybės teisę, o nuosavybės teisė būdama viena pagrindinių civilinių teisių, turi būti apginta teismo.

 

 

Vokietijos Konstitucinis Teismas:

 

2004-10-25, Sprendimai Nr. 2 BvR 955/00 and 1038/01) pabrežė, kad „žemės savininko nuosavybės teisės tik tada yra nutrauktos, jeigu valstybė, kuri yra suvereni pagal tarptautinę teisę, pagal tarptautinę teisę teisėtai panaikino žemės savininkų nuosavybės teises ilgesniam laikotarpiųi“ (Šaltinis: JURIS, nr. 78 paraštėje). Pagal šiųos sprendimus žemės savininkų teisė i “restitutio in integrum” yra apginta Vokietijos Konstitucijos 14 straipsnio („Nuosavybė ir paveldėjimo teisė yra garantuota“). Iš to seka teisinė išvada, kad ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pirmo protokolo pirmas straipsnis irgi garantuoja Lietuvos žemės savininkų nuosavybę,kadangi jų nuosavybės teisės niekada nebuvo nutrauktos ir tebeegzistuoja [prašau palyginti Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 17 (2) straipsnio tekstą:„ Iš nieko negali būti sava-vališkai atimta jo nuosavybė].

 

 

Atitinkamai, tačiau tiktaipagal “Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo” preambulę.

 

Pagal tų istatymų nuostatas – visiškai priešingai preambulės tekstai – laikytas ir traktuotas kaippanaikintas per galiojančią, nors neteisėtą, okupacinio režimo organo paskelbtą neva “nacionalizacijos deklaraciją”.

Sistemingas ir grubus privalomos tarptautinės teisės pažeidimas

Ne pagal tos preambulės tekstą, bet pagal šitų įstatymų nuostatas

Teisė į “restitutio in integrum” (į pilną restituciją – į grąžinimą „natura“) po neteisėto okupacinio režimo sužlugimo

Amsterdamo universiteto tarptautinės teisės fakulteto Tarptautinės Juridinės Klinikos balandžio 2000 m. išvada[Amsterdam International Law Clinic ]

 

“Europos Žmogaus Teisių Teismo kompetencija įsakyti restitutio in integrum- pilną restituciją“

 

(„Argumentai remiant šitą išvadą yra šios:  Pirmiausia, pasiūlytos taisomos priemonės atspindi gerai nusistovėjusiųs bendros tarptautinės teisės principus. Pilnos restitucijos (restitutio in integrum) principas – atkūriant situaciją, kuri egzistavo prieš pažeidimo – yra teismo pripažintas, nors niekada įgyvendintas. Teismas vis daugiau bylose save laikė kompetentingo priimti sprendimus dėl “teisingo atlyginimo”, tačiau susilaikė nuo “teisingo atlyginimo” tūrinio plėtojimo. Šitas neplėtojimas rimtai kenkia Europos žmogaus teisiųsistemos institucinei pusiausvyrai ir teisėtumui.

Yra taip pat reikšmingai, kad dvejos kitos teisminės institucijos –Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas ir Amerikos žmogaus teisių teismasnusprendžia dėl ištaisymo priemonių pagal bendros tarptautinės teisės principus. Tos institucijos

keletą kartų nusprendė dėl “restitutio in integrum” ir dėl konkrečių užsakymų. Be to, jokie priestaravimai remiantys nuostatomis vidaus teisės sistemoje neturi jokios reikšmės nustatant teismo kompetencijos.“.

Visos problemos, 

kylančios nacionalinių lygių, turėtų būti vertinama kaip vien tik ‘de facto’ problemoskurios negali nukrypti nuo tarptautinių teisinių įsįpareigojimų – Ir Nuolatinis Arbitražo Teismas ir Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas, taip pat Tarptautinis Teisingumo Teismas davė nuoseklią jurisprudenciją 

šiųo klausimu

 

Jungtinių Tautų rezoliūcija

 E/CN.4/Sub/17 2005-6-18 ryšiųm su Būsto ir nuosavybės grąžinimu pabėgėliams ir 

perkeltiejiems asmenims

 

 

Pagal “Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu” nuostatas nėra jokios teisės į  “restitutio in integrum”. Vietoj to vadinamasis “nepilna restitucija”  (atlyginimas iš dalies)  yra atliekama,kuri, tiesą sakant, yra“restitutio in integrum” atsisakymas.

Bendros tarptautinės teisės privalomų nuostatų grubus ir sistemingas pažeidimas

Atitinkamai

Nuosavybės teisėsturėtojas po 

neteisėto okupa-

cinio režimo pa-

baigos yra

priešokupacinis teisėtas savininkas

Pagal privalomą tarptautinės teisės normą. Atitinkant “Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo” preambulės tekstui, toli gražu ne su paties įstatymo nuostatoms!

 

Minėtos preambulės tekstas: “Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą” (reiškia: tebeegzistuoja)

 

Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai:

 

Vasilescu prieš Rūmuniją, 1998-5-22    (Nr. 27053/95)

 

Europos Žmogaus Teisių Teis-mas nustatė, kad faktas, kad pareiškėjos nuosavybė –  keleta dešimtmečių ankščiau – buvo de factokonfiskuota, neatemė iš jos teisę ginti savo pažeistą nuosa-vybės teisę, o nuosavybės teisė būdama viena pagrindinių civili-nių teisių, turi būti apginta teismo.

 

 

Vlasia Grigore Vasilescu prieš Rūmuniją 2006-8-6 (Nr. 60868/00)

(“Pareiškėjas teigė, kad jo teisė 

kreiptis į teismą buvo pažeistaatsižvelgiant į jo ieškinį susigrąžinti priklausantį paveldėtą turtą be jokios teismų  atliktos teisinės tariamos valstybės nuosavybės teisės galiojimo analizės.  Jis rėmėsi 6 straipsnio 1 §(teisę į teisingą bylos nagrinėjimą).Jis taip pat skundėsi, kad jo teisės pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis (nuosavybės apsauga)buvo pažeistos”. …

Tai buvo neįmanoma nustatyti, ar šie teismai  paprasčiausiai praleido spręsti šiųos argumentusar jie ketino juos atmestitokių atvėju priežasčios 

liko neišspręstosTodėl Teismas nusprendė,kad ieškovo atvėju nebuvo pateiktas teisingas bylos nagrinėjimas.Taigi teismas pripažino vienbalsiai, kad buvo 

6 straipsnio 1 § pažeidimo”)

 

Neišspręstas.

 

 Nors atsižvel-

giant į Lietuvos 

Konstitucinio Teismo 1994-5-27, Nr. 12/93, sprendimą –ex iniųria iųs non oritur” valstybė 

yra laikoma tik 

šios žemės 

patikėtine, prieš “atkūriant” (pagal tarptautinę teisę niekada nepanaikintas)nuosavybės

teises 

buvusiems savininkams“. Valstybės atsto-

vai negali par-

duoti, atiduoti, iš-nuomoti šią 

žemę, tol, kol 

valstybė

tebėra  to turto patikėtinė.

Iš dalies atitin-

kant tarptautinėi

teiseisu sąlyga, kad valstybė vykdo restitutio in integrum” arba (itin retais atvė-jais) moka teisėtam savininkui 

sąžiningą ir tei-singą piniginękompensaciją(kurios, iš tikrųjų, Lietu-vos režimas

nenori atlikti 

arba nenori 

atitinkamai mo-kėti)

Teismai (su beveik jokių išimčių) laiko valstybę teisėta savi-ninke, patvir-tinant valstybės atstovų pada-rytas vadina-masias “pirkimo-pardavimo sutartis”, net 

prieš „atkū -riant nuosavy-bės teises 

teisėtiems savininkams.

 

Išvada:

 

Sistemingas  ir grubus – ne tik 

tarptautinės teisės, bet taip pat vidaus teisės

pažeidimas.Pastarasis 

reiškia teisingu-mo iškrypimas (

EU member Lithuania – last stronghold of utterly corrupt communist collaborators’

 

The higher-ranking collaborators and senior officials of the former Third Reich in the occupied states of Western Europe were either executed after the war or sentenced to long prison terms, petty collaborators named and shamed in public as traitors of the native country (see attached picture) and  excluded for life-time from all government or administrative functions, whereas nothing at all happened to the collaborators and senior officials of the Soviet-Russian unlawful occupational regime in pseudo-democratic police state Lithuania. Quite on the contrary,  they were promoted into high and highest positions with the (tacit) connivance of institutions and officials of western Europe, revealing the high level of corruption and immorality in these institutions (e.g. Council of Europe, European Parliament, European Court of Human Rights, Court of the European Communities, alleged “Human Rights commissioner” etc.)

 

The collaborators of the unlawful occupational regime in Lithuania (1940/44-1990) have taken over the complete judicial system (courts, judges, public prosecutors – leading collaborators being Pranas Kuris last “People’s minister of justice” 1977-1990 and chief ideologist for “international law” Vilenas Vadapalas-Vodopolov“ into the so-called „newly independent Lithuania“, as well as the KGB (renamed “state security agency”) with all professional killers, officers, employees, spies, and reserve officers, the soviet militia and its prominent figures, the civil servants of the unlawful occupational regime, members of the central committee of the communist party of occupied Lithuania, all petty and more important co-collaborators as well as disciples of leading collaborators. For some years the former communist Nomenklatura (with chief collaborator Algirdas Brazauskas as head of the communist party of the unlawful occupational regime of Lithuania has been „privatizing“ (i.e. practically donating) not only strategic and key state enterprises (e.g. telecommunication and petro-chemistry) , but also the complete energy sector of the country to allegedly „private investors“, actually to deserved party comrades or their offspring, behind which, in fact, stand notorious Russian oligarchs (e.g. Gazprom). They have been effecting this in order to prepare a gradual re-transition into the Russian sphere of influence.

 

According to reports from US secret service agencies there was the imminent danger of a takeover of political power in a certain central-east-European state by the organized crime – it is still a debatable question, whether Lithuania (prior to the parliamentary elections 2008) is the state meant in such reports.

 

Although, in accordance with article 120 of the Lithuanian Penal Code (2010) collaboration is a crime: “A citizen of the Republic of Lithuania, who, during an occupation or annexation had assisted the organs of an unlawful regime in order to consoldidate this occupation or annexation, or had helped to quell the resistance of the inhabitants, or had in other ways be of service to the unlawful regime in order to act against the Lithuanian Republic, will be punished by up to five years imprisonment”. (Lithuanian original: „Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų”).

 

It is both striking and telling that this provision of the Lithuanian Penal Code, drawn up by an organ of the current regime, does not range among the more serious crimes, whereas collaborators in western European countries are considered to be traitors and betrayers of the people, liable to be punished by capital punishment, life imprisonment or at least long prison terms, always with the provision that these are strictly forbidden to hold any public office whatsoever. However, as the Penal Code of the independent Lithuanian Republic, valid “de jure” even throughout the period of the unlawful occupation of Lithuania, provided for the capital punishment of traitors (collaborators with the enemy were considered to be traitors), at least the leading and most prominent collaborators should have been tried and executed after the end of the unlawful occupation of Lithuania, just as it happened in western European countries after the end of the unlawful occupation by the Third Reich.  Once again it is telling that nothing at all happened to this gang of traitors and betrayers of the people. Quite on the contrary, they stayed in the relevant offices as former collaborators, only managing to disguise themselves as “democratic”, founding alleged “democratic” parties, which obviously had sufficed that corrupt influential circles in European institutions had helped them to stay in power together with the whole system of the unlawful occupational regime, even promoting the most prominent collaborators to highest positions in the European legal hierarchy (European Court of Human Rights, Court of the European Communities – this being an ignominious scandal). This is why we earnestly request the responsible persons at the top of the pyramids of the corresponding European institutions including international law  faculties of universities to purge themselves of all Lithuanian former collaborators of the unlawful occupational regime together with their disciples and offspring, also of all influence agents in the mass media and elsewhere, besides take resolute steps to make the Lithuanian regime dismiss all former collaborators (members of parliament,  members of political parties, prosecutors, judges, KGB members, administrative personnel, militia officers etc.) from their relevant offices together with a confiscation of their property.’,

 

  Once again it is telling that nothing at all happened to this gang of traitors and betrayers of the people. Quite on the contrary, they stayed in the relevant offices as former collaborators, only managing to disguise themselves as “democratic”, founding alleged “democratic” parties, which obviously had sufficed that corrupt influential circles in European institutions had helped them to stay in power together with the whole system of the unlawful occupational regime, even promoting the most prominent collaborators to highest positions in the European legal hierarchy (European Court of Human Rights, Court of the European Communities – this being an ignominious scandal).

 

 

 

Christian Nekvedavicius

 

The Plenipotentiary of the Lithuanian Association for

 

the Protection of Human Rights

 

Wilhelmstr. 26

 

D-48149 Münster

 

Germany

 

cnekvedavicius@gmail.com

Facebook komentarai
Back To Top