skip to Main Content

Vilktakas Šalpusnis

LEMTINGAS ŠŪVIS

Sirenų kauksmas. Uždaryti keliai. Nieko nesuprantančių žmonių mašinų spūstys. Ir tiltas. Tiltas. Kaukiantis policininkų „Wolksvagen Vento“ . Iš jo iššoko du policininkai, išsitraukė Gloko pistoletus. Šūvis. Dar šūvis. Bet nieko. Didžiulis traktorius riedėjo į kaukiančios mašinos pusę. Dar stipriau užriaumojo, ir netrukus nustumta policininkų mašina nulėkė nuo tilto į upę. Policininkai spruko atgal. Traktorius jų nebepersekiojo. Ir čia policijos komisaro nervai neišlaikė. Vietoj to, kad griebtų raciją, jis griebė mobilu telefoną. Netrukus pasigirdo pažįstamas balsas.

Ramūnai, čia tavo senas draugas Povilas. Ištiko bėda. Čia kažkoks išprotėjęs ūkininkas traktoriumi traiško mašinas. Gali padėti tik tu. Po velnių subordinacijas, vėliau vadai susitars. Pagalbos reikia čia ir dabar.

Viską supratau. Nepaliksiu nelaimėje. Dabar ne 1990 metai. Siunčiu Abramsus. Naujutėliai, ką tik gavome.

Policijos komisaras Povilas Sabaliauskas ir pulkininkas leitenantas Ramūnas Marcinkus buvo seni pažįstami. Kartu stovėjo barikadose prie Aukščiausios Tarybos. Vėliau jukeliai išsiskyrė, Povilas nuėjo į policiją, Ramūnas į armiją, bet jie išliko draugais, reguliariai susiskambindavo ir susitikdavo, pasakodavo apie tarnybos godas.

Antanas Trimaitis buvo pažangus ūkininkas. Mažas tik pažiūrėti tegaudavo į sovietinius traktorius, nes kolūkio pirmininkas jo nemėgo. Atsiimtos žemelės buvo maža, o ir senutėlis „Belarusas“ vis strigdavo, bet darbštusis Antanas nepasidavė. Ėmė ir ėmė lengvai duodamus kreditus iš banko, pirko ir pirko iš tinginių ir girtuoklių žemę. Ojai arti „Belarusas’1 jau buvo per silpnas. Jokios pagalbos, sūnus Nojus buvo pašauktas į armiją. Antanas didžiavosi savo sūnumi, kad bus tikras Lietuvos Nepriklausomybės gynėjas. Antanas norėjo padaryti siurprizą savo sūnui. Kreditas iš banko, dar kreditas, ir štai ką tik pastatyto namo kieme stovėjo naujutėlaitis gražuolis „John Deere“.

Ūkininko sūnui Nojui tarnyba sekėsi gerai. Nors iš pradžių iš jo juokėsi, kaip iš kaimiečio, vis sodindavo prie įvairių pėstininkų kovos mašinų vairo, jis išvairuodavo jas net ir klaidžiausiais miško keliukais. Todėl, kai karinis dalinys gavo sunkiųjų tankų „Abrams“, jaunasis Nojus tapo geriausiu dalinyje mechaniku- vairuotoju.

Viskas pasikeitė užėjus krizei. Netrukus Antanas Trimaitis susilaukė kvietimo į banką. Tačiau bėda viena nevaikšto. Niekas nebepirko jo grūdų. Ir kai jo gražuolį Džoną Dyrą nufotografavo antstolis, ūkininkas pajuto, kad žemė slysta iš po kojų. Greit jis taps benamiu valkata. Kreditų buvo tiek, kad atiduoti jiems nebuvo jokios lemties. Sūnui, grįžusiam iš armijos, jis pasiūlys nebent surūdijusį dviratį ir vietą prie šiukšlių konteinerio.

Nojus Trimaitis važiavo kolonos priešakyje. Nors kelias buvo šlapias, tvirti Abramso vikšrai patikimai nešė plieninį galiūną. Netrukus kariai pamatė traktorių ant tilto. Kažkodėl sulindo į tanką. Ką gali žinoti, gal to išprotėjusio ūkininko rankose kulkosvaidis. Ir čia neišlaikė bokšto šaulio Majaus Giedraičio nervai. Prabilo bokšto kulkosvaidis. Traktorius sustojo. Iš jo kabinos iškrito kažkokia figūra. Prisispaudęs prie optikos, Nojus Trimaitis pamatė, kad teroristo striukė kažkokia pažįstama. Klaiki nelaimės nuojauta apėmė jį visą. Jis sustabdė tanką, atidarė liuką, iššoko. Nubėgo prie sustojusio traktoriaus. Abejonių neliko- suvarpytas kulkų gulėjo jo tėvas, ūkininkas Antanas Trimaitis. Jaunasis Nojus neturėjo jėgų net rėkti. Pats nesavas, jis persivertė per tilto turėklus ir šoko į upę. Tankai sustojo, kariai atsidarė liukus ir ėmė šokinėti ant žemės.

 

Facebook komentarai
Back To Top