skip to Main Content

Landsbergi, būk prakeiktas!

Andrius Aršinas

 

Atsiverčiu Google Mapsą, susirandu savo tėviškės, Kvietkinės kaimo, 2012-ųjų liepą darytas nuotraukas internete, ir verkiu. Landsbergi, būk prakeiktas, kad pavertei Lietuvą Harlemo negrų pragaru.

 

Koks tai buvo kaimas, Dieve, Dieve. Nuvažiuodavom su broliu ir mama, alkoholiką tėvą palikę Kalvarijoj, pas tėvuką Algirdą, vienuolika metų atkentusį Sibiro lageryje. Jo žmona, mano mamos mama, sekdavo mums pasakas. Kaip vakar pamenu Jūsų šviesų veidą, nors palikote mus taip anksti, vos penkiasdešimties būdama. Susirgote vėžiu… Kokios tai buvo pasakos! Mama eidavo melžti karvių, neretai gūdžiais vakarais, Jums ant kelių pasodintas, klausydavaus ausis ištempęs Jūsų žodžių, kas tas griaustinis, kodėl lauke žaibuoja ar kaip vargsta mano mamytė laukuose. 

 

Buvo kaime pirtis, ir ne viena, jaunimas rinkdavosi į „šokių salę“, vasarom kaifuodavom šieno talkose, kasdavom bulves, ravėdavom laukus. Tas vaikų klegesys, žmonių šurmulys, šypsenos, BENDRUMO jausmas. Kur TAI dabar? Kaimas išdraskytas, nėr jame nei gyvos dvasios. Iš kelių šimtų žmonių teliko keletas jaunų šeimų. Seniai išmirė, jaunimas išsikakstė kas kur – po užsienius, į miestą gardesnio kąsnio ieškoti. Numirė kaimo kultūra. Neliko bendrumo jausmo. 

 

Šiuo metu turime šį tą bendro – tai chorų karai ir Lietuvos balsas. Šitose parodijose gali iki apsišikimo prisižiūrėti dabartinio Lietuvėlės kaimų atstovų žavesio. Keletą procentų pateptųjų surandame kokiame privačiame ežerėlyje žuvis begaudant ar pirtelėje su mergom. Gi privati valda, prašome nelįsti. Nesvarbu, kad tas ežeras ar gabalas miško kadaise priklausė kaimui. Pasirodo, 2008-ųjų krizės aušroje Lietuvos žiniaskaida skurdžiausius šalies piliečius paprasčiausiai smerkė. Ir taip savo disertacijoje nustatė Džina Donauskaitė, tapusi mokslų daktare. Dar savo darbe ji atrado „gerovės kapitalizmą“. Mūsų dr. Džina – Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto lektorė. Niekur nedingsi, reikia dėstyti teisingai, kaip nerealiai sekasi žmonėms „gerovės kapitalizme“.

 

Bet kur tas jausmas, kai atsirandi kaime ir jautiesi išties pailsėjęs, atitrūkęs nuo užkalnių, grybauskaičių ir kitų lietuvių Tautos nelaimių? Nėra tų išgyvenimų, jų nesugrąžinsi. Pirmajam Lietuvos Muzikui Amerikos sionistai genialiai ausin pašnabždėjo – „sunaikink kaimą, sunaikinsi kultūrą“. Kai neliks kultūros, su lietuvių palikuonimis galėsi daryt, ką tinkamas.

 

Tai anas, Šv. Gabrielių pasikinkęs, tą ir daro. Daugumai giliai „dzin dzi lin“. Silpnųjų gynėja A. Maldeikienė naiviai tiki, esą aklas Šv. Rašto kalimas padarys mus laisvus, ir politikai vieną dieną atsimerks, liausis užsakinėję konkurentų politines žmogžudystes, užmes mokesčių apynasrius numavičiams ir kitiems balvonams. Tereikia „truputį pasistengti“ ir nebijoti pakovoti už laisvę. Svarbiausia, kad už tą prakeiktą laisvę kovotų visi – jauni ir pasiligoję, studentai bei pensininkai.

 

Kokią laisvę, kad jus kur??! Nėr tos laisvės ir greitai jos nebus!  Nes nėra kultūros, kuri sėkmingai pradėta naikinti po Antrojo pasaulinio karo, tada fon Landsburgerio galutinai išžaginta Nepriklausomybės aušroje. Jo Šv. Anūkėlio toliau prievartaujama jaunų šeimų sąskaita dabartinėje Lietuvoje.

 

Velniai grietų, kokia dar laisvė, intelektualai jūs nelaimingi? Mano tėvukui buvo nesuvokiama, kaip galima prakąstą duonos riekę dėt atgal į duonos maišą, o tą, – atgal į duoninę. Mamos tėvas vienuolika metų praleido Sibire, jam sunkiau suvokti… Grįžo Lietuvėlėn būdamas 25-,-erių, ten užaugo ir subrendo. Kokią senelių kartą, kokiomis dorybės tikinčią, užsiauginsime dabartinėje Lietuvoje, jei daugumai jaunimo terūpi baigti bet kokią perspektyvią specialybę ir susirasti gerai apmokamą darbą? Aklai sekame beraščiais bumblauskais bei etikos „mokytojomis“, kaip Raisa Melnikova, kurios etikos „vadovėliai“ – tai kažkokie niekam neįdomių Senovės Graikijos išminčių citatų rinkiniai. Kokie išaugs mūs vaikai, jūsų nesąmones skaitydami? Jūsų knygose nei žodžio apie asmenines dorybių taikymo kasdieniame gyvenime patirtis, tad dar sykį klausiu – jums mūsų visų ateitis nerūpi?

 

Pamenu, su širdgėla klausydavaus mamos pusseserės vaikų žodžių – „jūs, miestiečiai, nemokat „minti“ šieno. Mes, kaimiečiai, mokam“. Sukrautą šieną kluone sumindai kojomis, daugiau telpa. Taip 1990 metais čiulbėjo vilniečiai vaikeliukai, savaitgalius leidę Kvietkinės kaime. Kaime, kurį prisimenu su ašaromis, kitaip negaliu. Prisimenu tas mizeriškas scenas, nors man tebuvo penkeri. Šiuo metu anie „kaimiečiai“ kaime brandinamas dorybes įsisavino su kaupu. Paskutinis pokalbis su vienu iš giminaičių buvo apie tai, kokį pirkti – plazminį ar skystųjų kristalų – televizorių bei kur griozdą kabinti – ant sienos ar lubų. Prisiminė, nes tuo metu dirbau vienoj firmoj, Vilniui, buvau, kaip pats porino, „prie technikos“. Kito brolelio beveik nepamenu. Programuotojas lygtais, turi išvaizdžią žmonelę. Pirmojo pati dirba reklamos vadybininke…

 

Yra vyras, moteris ir du vaikai. Statistinė šeima Lietuvoje. Gerai, tarkime, vaikų – vienas. Mama arba tėvas praranda darbą. Gerai, jeigu jis ar ji sėdi kaime – tai ar bulvę užsiaugins, tai gal koks kaimynas pagalbos ranką išties. O ką veikt miesto žmonėms? Užsikąsti Šv. Gabrieliaus pagarbintu, Plieninės Magnolijos ordinais nukabinėto Kubiliaus „norvegiško rytojaus“ bezdalų sugadintu oru? O gal kaip N. Venckienei pasielgti – nešt kudašių iš Lietuvos, nes stinga keleto skatikų ant ubago terbos?

 

Juk kalėjimo, ligos ir ubago terbos neverta bijotis, nežinai, kada šiuos išbandymus atsiųs Dievulis. Kur čia man kalbėti, – kaimo nebėra. Galima, žinoma, gyventi, kombinuotis algas „vokeliuose“, suktis ir taip bandyti prasimaitinti. Bet kur ta kaimiška kultūra, globalistai jūs prakeikti, kur? Kas nušluostys mūsų šviesuolių ašaras ant jų kapų? Kur dingo J. Basanavičiaus, V. Kudirkos kirpimo mąstytojai iš Lietuvos? Kur jūs, ponai, kodėl negirdžiu jūsų balsų? Parašė Vanagaitė knygą apie lietuvius žydšaudžius, ir – viskas. Kur aušrininkai, kur varpininkai mūsų jaunimo gretose? 

 

Aš pasakysiu kur, – ta karta užaugo internetuose, su ipodais ir feisbukais. Užsienio daržovių fabrikuose, vištienos išpjaustymo sandėliuose.

 

Negerbiamas Landsbergi, kaip jaustis tiems, kuriems noras gyventi kaime stipresnis, jei jūsų troškimas joti ant asilės, girdi, romios lietuvių tautos? Kokią kultūrą įdiegs savo vaikams mano pusbroliai vilniečiai, nei ašarėlės neišlieję dėl klegančio, nuo vaikų juoko kadaise tiesiog krykštavusio Kvietkinės kaimo? Užkalnio kliedėjimus apie rusų agentus? Jankavičiaus banalius juokelius? Algio Greitai nešvankų humorą? Išmokys, kaip valatkiškai laižyti vienai prezidentei gerą vietą? Ar pasisėdėjimus kokioj nors Nemenčinės privačioj pirty su Utenos alaus butelio už skverno?

 

Landsbergiams, grybauskaitėms, šv. gabrieliams noriu išrėžti tiesiai į akis:

 

– Būkit prakeikti.

 

Facebook komentarai
Back To Top