skip to Main Content

LAISVAS ŽVILGSNIS Į VAKANSIJAUS VZIATKOVIČIAUS VILNIŲ BE VYTIES

 

 

 

Jeigu šiandien Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka iš Vyriausybės aikštės pažvelgtų į Vilnių, pamatytų Lietuvos ir Vilniaus valdžioje daugybę kruglodurovų ir vakansijų vziatkovičių, kurie pasinaudoja varganais žmonėmis daugiau nekaip keistomis aplinkybėmis Pasaulį apsėdęs pandeminis Covid-19 virusas iš žmonių. Nustėręs Vincas Kudirka nulipęs nuo savojo pjedestalo iš nuostabos ilgam prisėstų ant suolelio Vyriausybės paunksnėje. Juk tikrai ne už tokią Lietuvą jis kovojo ir regėjo ją savo ryškiose ir vaizdingose  raštų vizijose.

Aš esu rusų tautybės, Lietuvos Respublikos pilietė, gimusi Vilniuje, kur gimė ir gyveno mano sentikiai protėviai nuo XVII amžiaus ištremti iš Rusijos imperijos. Mama, garsi sentikių cerkvės Giedotoja turėtą turtą paliko man.

 

Štai šio turto nuotraukos:

Minima ir nagrinėjama istorija prasidėjo LTSR 1983 metais, po to Lietuvos Respublikoje nuolat kreipiausi į įvairias institucijas: 1992-2004,2004-2010,2010-2021 metais,(dėl pastato remonto, dokumentų gavimo). Ši kafkiška kova dėl namo vyksta jau beveik 40 metų. Mes su mama ir sūnumi patyrėme emocinius, moralinius ir finansinius nuostolius, konkrečią fizinę bei materialinę žalą.

Jeigu įdėmiai pažiūrėti į šį žemėlapį ir atkreipti dėmesį į rajoną, kuriame yra šis taip vadinamas „namas“, iš karto tampa aišku, kodėl miesto valdžia gyventojų prašymu šio „būsto“ butų neremontuoja. Be to, aišku, kodėl Vilniaus miesto savivaldybės valdininkai neįgyvendino mano prašymų dėl nekilnojamojo turto (žemės, namo) įteisinimo. Reikalas tas, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdininkai disponuoja stalčiuose paslėpta ir kol kas neskelbiama informacija apie tolimesnį šio rajono teritorijos vystymą. Todėl šiose patalpose bet kokiais būdais – per fas et ne fas (lot.)teisėtais ir neteisėtais), siekia apgyvendinti „savo“ žmones, kurie artimiausiu metu gaus papildomą naudą („navarą“) tokių atliktų „operacijų“ dėka, gaudami kompensacijas iš Vilniaus miesto savivaldybės sąskaitos arba „natūra“ – naujus butus. Įdomiausia tai, kad tokie įstatymų pažeidimai tęsiasi jau daugelį metų, nepriklausomai nuo karts nuo karto vykstančios valdininkų rotacijos. Vakansijai vziatkovičiai klesti.

Man teko skaudžiai įsitikinti, kad nepriklausomai nuo santvarkos, Lietuvoje bet kokia afera įmanoma, jeigu ją daro valdžia. Pilietis čia neturi jokių teisių. Nors 1990 m. kovo 11 d. Akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Lietuvos valstybė pabrėžė savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, garantavo žmogaus ir piliečio teises.

Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas; Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti jiems priklausiusį turtą natūra.

Nagrinėjamos istorijos kontekste svarbu išsiaiškinti, kokiais principais buvo ir yra grindžiamas nuosavybės teisių atkūrimas grąžinant savininkams natūra nekilnojamąjį turtą.

Vilniaus miesto savivaldybės valdininkai neįgyvendino mano prašymų dėl nekilnojamojo turto (žemės, namo). Aš turiu turtą, bet neturiu teisės šiuo turtu disponuoti. Kažkaip taip, bet Lietuvoje nieko keista.

 

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neveikimo ir netinkamo pareigų atlikimo daug kartų kreipiausi į įvairias institucijas. Nuo 2004 m. įvairiais būdais (susirašinėdama asmeniškai ir įtraukdama kitus bendraturčius ar įtraukdama kitas valstybės institucijas) bandžiau išspręsti namo, esančio Vilniuje (toliau – ir namas) įvairius techninės priežiūros ir tinkamo administravimo klausimus.

 

Namo techninė būklė nuolat blogėja, Vilniaus miesto savivaldybė nuolat keičia namą administruojančią įmonę, kuri iš esmės nevykdo jokių esminių techninės priežiūros darbų, o Vilniaus miesto savivaldybė nevykdo ar atsisako vykdyti namą administruojančios įmonės veiklos priežiūrą ir kontrolę.

Seimo kontrolieriaus įstaiga  2012 m. ir 2020-2021 m. nagrinėjo mano skundus prieš Vilniaus m. savivaldybės administraciją dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), atliekant namo, esančio Vilniuje naudojimo priežiūrą ir bendrojo naudojimo objektų administratoriaus, uždarosios akcinės bendrovės UAB „Naujininkų ūkis“, veiklos priežiūrą ir kontrolę.

2012 m. Seimo kontrolierius pripažino skundą pagrįstu ir surašė pažymą dėl skundo. Toli gražu nevisos Seimo kontrolieriaus pažymoje nurodytos rekomendacijos buvo įgyvendintos net iki 2020 metų.

2020 m. spalio mėnesį dar kartą kreipiausi į Seimo kontrolieriaus įstaigą su prašymų padėti. Seimo kontrolierė atsisakė nagrinėti skundą, nes „Seimo kontrolierė netiria skundų, kilusių iš civilinių teisinių santykių, bei nesprendžia su šiais santykiais susijusių civilinių pobūdžio ginčų, nevertina asmenų, kurie nėra pareigūnai, veiklos“ ir priėmė sprendimą tarpininkauti dėl pateikto skundo išnagrinėjimo Vilniaus m. savivaldybėje.

Tik 2020-2021 m. su Seimo kontrolierės pagalba pavyko „išprašyti“ Vilniaus m. savivaldybės atstovus, kartu su namą prižiūrinčią įmonę (UAB „Rasų valda“) atlikti statinio techninę priežiūrą ir surašyti techninės apžiūros aktą. Akte nurodoma, kad „kai kurių pastato konstrukcijų būklė –  bloga (bet realiai avarinė). Namo  (pastato) stogo danga susidėvėjusi, pastato sienose vietomis plyšiai, pamatų mūras sueižėjęs, vietomis pamatų mūro plytos nestabilios, turi galimos avarinės  būklės požymių (nurodytų Statybos techniniame reglamente STR 1.03.01:2016 „Statybiniai tyrimai. Statinio avarija“). Nustatyti defektai – pamatų, sienų, stogo, nuogrindų, kaminų tinko, lietvamzdžių. Susidėvėjusi elektros instaliacija. Vandentiekio ir nuotekų tinklų nėra. Patikrinimo metu nustatyta, kad statinyje (pastate) galimai atlikti statybos darbai be statybą leidžiančių dokumentų“. Įdomu, kaip tokiu atveju kompensuos gyventojams patirtą žalą ir išlaidas, jeigu toks „namas“ sugrius ar įvyks koks nors nelaimingas atsitikimas bei kuris nors namo gyventojas tokio įvykio metu neteks savo gyvybės ar sveikatos.

Taigi, Vilniaus miesto savivaldybei yra puikiai žinoma namo techninė būklė, rūsio egzistavimas ir net galimai atsiradę nelegalūs priestatai (statiniai), tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiimama.

Manytina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija žinodama apie blogą namo techninę būklę ir galimus namo techninės priežiūros kaštus sąmoningai nevykdo namo administratoriaus priežiūros, kad pastarasis nepradėtų vykdyti darbų, kurios savivaldybei kainuotų papildomai nes šių patalpų, pasak savivaldybės specialistų vertinimus – „remontuoti netikslinga“.

 

Aš gyvenu name, kuris pastatytas 1940 m. ir neturi nei patogumų (vandens, kanalizacijos, tualeto ar vonios kambario), nei atitinka minimalių vienam gyventojui skirto ploto buto vieno kambario plotas yra 10,71 m2 (kuriame įregistruotas mano sūnus, nuosavo būsto jis neturi),  o  (vieno kambario plotas yra 12.13 m2), priestatas (plotas 10.07m2 yra nešildomas).

Vilniaus miesto savivaldybė nesutiko parduoti jai priklausančios patalpos man ir neteisėtai paskelbė viešą aukcioną.

 

Apibendrindama sakyčiau, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra tarsi kokia Visatoje svarbiausia “planeta”, apie kurią nekintamomis trajektorijomis skrieja jos „palydovai“ – valdininkai. (Tai lyg uždaras ratas, Kafkos procesas, kurio metu tik įsigeidus valdininkams prisijungia ir randasi vis nauji valdininkai vakansijai vziatkovičiai, nesprendžiantys žmogui rūpimo klausimo. Taip „rūpindamiesi“ ir „atstovaudami“ Savivaldybės nuosavybės interesams, bet jokiu būdu ne piliečio teisėtiems interesams. Tokiu būdu perskirstė nekilnojamąjį turtą ir taip “atkūrė istorinę teisybę bei įvykdė socialinę lygybę”, kad tapo neįmanoma gyventi.

Kodėl valdininkija siekia pakirsti pasitikėjimas valstybe? Todėl, kad kai kurie iš mūsų, tarpe jų ir aš, neduodame kyšių. O kaip be kyšio išspręsti klausimą? Ogi nespręsti. Įsitikinau, kad žmogaus turto ir orumo valstybė ne tik negina, bet net pakerta žmogaus tikėjimą ateitimi. Nesijaučiame saugūs nuo privačios nuosavybės reiderystės, perskirstymų, prievartavimų, ypač kai ta nuosavybė yra vertingoje vietoje. Kodėl valstybės valdininkai, turėdami pareigą tarnauti žmonėms, kad kiekvieno žmogaus teisės nebūtų pažeidžiamos, šito nevykdo ir nuolat jas pažeidinėja? To Vakansijus Vziatkovičius niekam nesako. Vincas Kudirka irgi nepasakys, nes jis jau seniai palaidotas dar Caro imperijoje.

 

KONVENCIJOS IR  LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMŲ PAŽEIDIMAI BEI JUOS PAGRINDŽIANTYS ARGUMENTAI

 

Mano istorijos valstybės institucijose nagrinėjimo eiga ir šio skundo 1 dalyje išdėstyti faktai, patvirtina, kad bylos nagrinėjimas yra be pagrindo ir neleistinai užtęstas ir klastojamas.

Manyčiau, kad tokie valdininkų veiksmai pažeidžia mano teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, LR Administracinių nusižengimų kodekse, o taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje, kurios dalyve yra Lietuvos Respublika.

Mano administracinis nekilnojamojo turto klausimo sprendimas tęsiasi jau apie 40 metų. Pirmasis prašymas grąžinti žemę pateiktas dar 1983 metais, o jis iki šiol nėra pilnai išnagrinėtas ir net tinkamai neištirtas. Apskritai, niekas mūsų skundų ir prašymų tinkamai netyrė. Nors vien tik savivaldybės institucijoms pristatyta keliasdešimt dokumentų. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. Nutarimas). Lietuvoje akivaizdžiai pažeidžiamos žmogaus teisės, nuosavybės neliečiamumo principas, nėra teisingai atlyginama už nekilnojamojo turto atėmimą.

 

Mano nuomone, objektyvių tokio neleistinai ilgo administracinio bylos nagrinėjimo priežasčių nėra, yra tik šios, subjektyviosios:

Ne administracinis teisėtas, o korupcinis nekilnojamojo turto klausimų sprendimo pagrindas, pagrįstas korumpuotais ryšiais ir valdininkijos privilegijomis, sudaro sąlygas nekilnojamojo turto klausimus tirti netinkamai, neatsakingai, nekokybiškai, nekompetentingai ir tendencingai. Šiuo atveju, labai tikslus vieno Seimo nario pasakymas, kad: „Jeigu būtumėte Seimo nariai, tai turtą jau turėtumėte“.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įstatymų, poįstatyminių aktų netobulumas, jų atskirų nuostatų prieštaravimas Konstitucijai sudaro sąlygas tarpti kroglodurovams vziatkovičiams.

 

Lietuvos valdininkų sprendimai – teisingumo priešingybė, nes per savo valdininkavimo dešimtmečius Lietuvos valdininkai spėjo savo sprendimais žmonėms įrodyti,kad yra šališki ir neteisingi. Aš sentikė klausiu Jūsų, kaip ir daugelis Lietuvos gražulių: Kokius savo darbus Jūs skiriate Lietuvai? Jūs mąstote tik apie savo ir „chebrytės“ naudą. Pamiršdami, kad valdžia ir valstybė sukurta žmogui, o ne žmogus valdžiai. Jūs, ponai, turite būti mūsų tarnai, o ne mes Jūsų vergai. Jūsų sprendimai stato valstybę į pavojų. Būdami valdžioje Jūs savo neapgalvotais įstatymais ir sprendimais griaunate Tėvynę ir naikinate Tautą. Lietuvoje šitaip neturėtų tęstis. Nes tai yra baisu ir į šiuos argumentus normalioje teisinėje demokratinėje valstybėje privalo būti reaguojama. Nors nenustebsime – jeigu nesureaguota į 365 000 žmonių parašus eiliniame Lietuvos skandale, ignoruojamas Šeimų maršas, tai kodėl turėtų būti sureaguota į pavieniui cypsinčių nekilnojamojo turto savininkų – aukų verkšlenimus? Juk biznio biznis yra biznis! Bet, valdininkijai gal ir gerai. Nes toji valdininkija niekuo dėta. Kaip visada. Juk Lietuvoje žodis „valdžios tarnas“ ir „teisingumas“ yra nesuderinamos ir absoliučiai priešingos sąvokos. Valdžios ir valdymo įstaigos šioje Lietuvoje tebėra „po Vakansijaus Vziatkovičiaus padu“. Tada apie kokį „teisingumą“ galima kalbėti?  Tik tariamą. Juk mes visada  esame „ne tie“ ir „ne dėl to“ kad su mumis būtų elgiamasi teisingai. Pagal tokių kruglodurovų valdininkų – „modus operandi“ mes esame tam, kad būtume „savo vietoje“. Nepaisant to, mes kalbėsime, organizuosimės, vienysimės ir veikdami ne vien tik „maršais“ reikalausime Teisingumo, kad valdininkai baigtų nusikalstamai bendrininkauti tarpusavyje. Kiek galima dangstytis demagogija, kad „tai centrinės valdžios nurodymas“. Juk žmonėms tenka kentėti dėl nuosavybės, kuria realiai negali disponuoti. Tai kelia jau ne veiksmų teisėtumo abejones, o nusikalstamų veikų įvykdymo klausimus. Nors visa mokesčių našta net pasaulinės  pandemijos metu gula ant gyventojų pečių. Kur prokurorai?

Dar kartą pabrėžiu, jog tokia agresyvi valdininkų elgsena pažeidžia žmonių teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, LR viešojo administravimo įstatyme, kituose galiojančiuose įstatymuose, o taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje. Todėl, esant tokiai situacijai, ne kartą prašiau valdininkus gera valia nutraukti neteisėtų ir neteisingų sprendimų priėmimą. Atitinkamai žemiau vertindama jų veiksmus, savo ruožtu reikalauju, kad  teisingumas neturi būti selektyvus. Kada pagaliau valdininkija baigs neteisėtą Lietuvos žmonių prievartavimą tapdama net trobelės ant vištos kojų bendrasavininke?

 

Mano nuomonė šiuo klausimu tokia: Tokio tyčiojimosi ir žmonių niekinimo, kokį girdime ir patiriame šiandieną Lietuvoje, iš Vilniaus miesto savivaldybės ir kitų valdininkų, net sovietai nepraktikavo tarybinėje Lietuvoje.

 

Šiuo pasakytu siekiu pripažinti Lietuvos Respubliką pažeidus mano teises (per 40 metų nebuvo įgyvendintos Pareiškėjos nuosavybės teisės į nuosavybę lygiavertis atkūrimas arba teisinga kompensacija už nekilnojamąjį turtą), įtvirtintos Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, o būtent: a) teisės į teisingą klausimo nagrinėjimą pažeidimo (Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis); b) teisės disponuoti savo nuosavybe pažeidimo (Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis).

 

Esant tokiai padėčiai, prašau skirti iš Lietuvos Respublikos biudžeto kompensaciją moralinei ir materialinei žalai atlyginti – 250, 000 (du šimtus penkiasdešimt tūkstančių) eurų – bei įpareigoti valdininkus atlyginti visas mano teisines išlaidas, kurias patirsiu vėlesnėse skundo nagrinėjimo stadijose. Nuo tokių gyvenimo sąlygų, mano sūnus gavo invalidumą. Mano turėtas išlaidas advokatams pateiksiu vėliau. Valstybė turėtų pripažinti, kad Pareiškėja iš tikrųjų patyrė neturtinę ir turtinę žalą, kurią nepakankamai atlygina pažeidimo pripažinimas. Vertindamos teisingumo pagrindais, pagal šį punktą valstybės institucijos turėtų įpareigoti kaltas valdžios institucijas skirti Pareiškėjai prašytą sumą.

Kad niekam nekiltų abejonės dėl prašymo pagrįstumo, maloniai kviečiu apsilankyti mano būste Vilniaus Lukiškių pliažo įkūrėją, poną Vilniaus miesto merą, Vakansijaus Vziatkovičiaus bičiulį, Remigijų Šimašių. Mano trobelei sutvarkyti „bendraturčiui“ tikrai nereikėtų skirti tiek lėšų, kiek Vilniaus mero partijėlės kaprizo patenkinimui – Absurdo paplūdymiui sostinės reprezentacinėje aikštėje, atėmusioje vietą iš Lietuvos valstybės simbolio – Vyties.

 

Spaudai ir portalams, 2021 m. gegužės 2 d.

 

Larisa Staroverskaja-Nastyrnaja

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));