Neduok Dieve, kad naujos rinkiminės „dalios“ netaptų skurde ir skolose paskandintai Lietuvai – kita gėdos „dalia.“?
Legenda monsinjoras A. Svarinskas – Lietuvos sielovadoje. Tokiu pavadinimu vyko konferencija sausio mėnesį Karininkų ramovėje Vilniuje.
Paskutinis kunigo A. Svarinsko suėmimas okupaciniais metais už sielovadinę tarnystę, įvyko Viduklės parapijoje Raseinių raj. Kunigo kalinimo metu kiekvieno mėnesio 13 dieną už kunigą kalinį ir kitus kalinimus disidentus, Viduklės bažnyčioje buvo kunigų aukojamos Šv. Mišios. Dalyvaudavo daug tikinčiųjų iš Lietuvos. Po tokių Šv. Mišių dažnai būdavo vandališki KGB išpuoliai prieš atvykusiųjų automobilius. Tokia, kunigą A. Svarinską palaikanti maldinga tikinčiųjų tradicija erzino KGB. Nes tuo metu drąsių kunigų pamoksluose buvo pasakoma tikintiems apie kun. A. Svarinsko veiklą, gyvenimą lageryje, skaitomi jo laiškai iš Lagerio. Kad nesirinktų kun. A. Svarinską palaikantys žmonės į Viduklės parapijos bažnyčią, buvo pakeistas Viduklėje tarybiniai valdžiai palankus klebonas, kuris užėmęs pareigas, neleido rinktis kunigams ir melstis, bet kunigai neklausydavo klebono ir vis tiek dalyvaudavo Šv. Mišiose, tad iš bažnyčios tuo metu kai buvo aukojamos Šv. Mišios, pasišalindavo pats klebonas. Tai tęsėsi pastoviai daugelį metų iki monsinjoro sugrįžimo iš Sibiro. Sugrįžusį iš Sibiro kun. A. Svarinską glebėsčiavo ir tie kurie kenkė kunigui kartu su kegebistais. Grįžusiam iš Sibiro tremties, kunigui nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje. Iš tremties į Lietuvą, saugumiečių buvo parskraidintas lėktuvu. Lėktuve kgebistams klausiant ką kunigas dabar veiks Lietuvoje? Atsakė, kad bus Vilniaus katedros klebonu. Katedra dar buvo negrąžinta. Sugrįžęs aplankė mane Vadžgirio parapijoje, kur prie altoriaus pamatė ir nepriklausomos Lietuvos vėliavą, nors Lietuvos vėliavą per savo kunigystės metus bet kokia forma ir galimybėmis visada stengiausi laikyti pagarboje. Tą matydavo ir saugumiečiai, tik man nematant kartais jie ją nuplėšdavo. Sąjūdis ką tik kūrėsi . Brendo Lietuvai laisvės viltis, bet sugrįžęs, kunigas TSRS įsakymu buvo ištremtas į užsienį. Kun. A. Svarinską globoti Vakarų Vokietijoje priėmė Vyskupas Bunga. Iš Vokietijos kun. A. Svarinskas pradėjo šalpos organizavimą Lietuvos parapijoms religine literatūra. Išsikovojus Lietuvai laisvę, monsinjoras galėjo sugrįžti į Lietuvą. Iš Vokietijos tremties sugrįžęs kun. A. Svarinskas, jo eminencijos kardinolo V. Sladkevičiaus buvo pakviestas tarnybai Kauno kurijoje. Aš tuo metu dirbau Kauno kunigų seminarijoje vedėju ir dėstytoju. Dažnai susitikdavome, mums priklausančioje melstis toje pačioje Kauno šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedroje – bazilikoje. Pažystami buvome nuo studijų Kauno Kunigų Seminarijos metų. Padėtis atrodė pakili, Lietuva laisva. Kardinolas V. Sladkevičius stengėsi ištaisyti KGB padarytas kunigams disidentams skriaudas, juos dabar paskiriant į tinkamas pareigas jau be KGB nurodymų ( čia noriu priminti, kad KGB, byrant tarybiniai sistemai, stengėsi sukurti savo kegebistinių kunigų pogrindį Lietuvos ateičiai su pramatytais sau palankiais vyskupais ir kunigais. Nes kas valdo religiją tas valdo ir valstybę) Toks KGB kunigų verbavimas, važinėjant tikriems KGB darbuotojams faktas, kino operatorių dėka buvo įrašytas į video juostą ir perduotas vienam iš to meto Sąjūdžio advokatų, kad įvertintų ir parodytų jau per laisvėjančią Lietuvos televiziją ir maniau kad tai jau paskutiniai KBG pasispardymai Lietuvoje. Įrašas nebuvo parodytas, ką šiandieną faktiškai visi žinome, kad nusikalstama KGB veikla, Seimo politikų yra užšaldyta daugeliui metų, džiūgaujantiems komunistams ir komjaunuoliams kaip Rasai Juknevičienei, žiniasklaidoje skleisti šmeižtus apie kardinolą V. Sladkevičių, kaip „kgebistą išėjusį amžinybėn be atgailos“. Tad po sausio 13 įvykių, pogrindžio kunigai tikėjomis labai gerų permainų ir su gera viltimi naujo Lietuvos Seimo. Kun. A. Svarinskui buvo suteiktas monsinjoro titulas pramatant, kaip ir būsimam Lietuvos vyskupui.( Visų Lietuvos vyskupų vizito metu pas Šv. Tėvą Joną – Paulių II, vakarienės metu dalyvaujant visiems vyskupams, Šv. Tėvas kreipdamasis į Arkivyskupą Sigitą pasakė: “Tai tavo draugas kunigas A. Svarinskas netapo vyskupu. ) Netapo todėl, kad galėjo pašalinti tuos kurie KGB buvo ruošiami Sąjūdžio ištakose. ( Informacija iš KGB asmens ) Net savųjų šmeižtai buvo siunčiami užsienio kunigams kaip netinkančiu būti monsinjorui A. Svarinskui vyskupu, kai tuo tarpu monsinjorą Alfonsą Svarinską, per laišką yra pasveikinęs Šv. Tėvas Jonas – Paulius II palygindamas laiške monsinjorą su Švento rašto Apaštalu Titu. Monsinjoras A. Svarinskas buvo pakviestas į Lietuvos Seimą. Tą skyrimą maloniai pateikė jo eminencija kardinolas V. Sladkevičius Vyskupų konferencijai ir patvirtinus Vyskupų konferencijai, buvo pateikta Rinkiminei komisijai. Kadangi monsinjoras ilgą laiką neturėjo parpijos, tad ir toks jo pasitraukimas į politiką nesukėlė rūpesčių parapijų tikintiems. Išrinkus mon. A. Svarinską į Seimą, jis pradėjo aktyviai rūpintis Lietuvos tikinčiųjų nuo okupantų, skriaudų atstatymu. Susirūpino kariuomenei grąžintinomis bažnyčiomis. Kūrėsi kariuomenė. Kariamas reikėjo kad priesaikoje dalyvautų dvasininkai. Vilniaus kraštui kardinolo V. Sladkevičiaus teikimu, buvo paskirtas kariuomenės kapelionas mon. A. Svarinskas. Kariuomenė plėtėsi. Didesnėms Lietuvos apskritims, kariuomenei tarnauti sielovadai buvo skiriami tinkami kapelionai arba parapijų kunigai. Ką reiškia tinkami? Kadangi dauguma vyresnės kartos kunigų buvo tarnavę net tris metus tarybinėje kariuomenėje, tad tokiems dvasininkams buvo lengva bendrauti su kariais. Nors kai kurie vyskupai savo asmeniškumų skatinami, kunigėlius įpiršdavo kariuomenės kapelionais, kurie neskiria dešinės kojos nuo kairės, o ten užsienio konferencijose sekretoriato žmonės klausdavo manęs kam aš tokius juos atsivežiau kaip girtuoklius. Va čia ir paklusnybė vyskupui ir Krašto apsaugos ministrės principingumui, pasirinkti tik tinkamus kandidatus. Monsinjoro atkaklumo dėka Kaunas atgavo istorinę kariuomenei skirtą bažnyčią Soborą, ilgai atidėliojant atidavimą Kauno K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovo, kuri buvo paverstą ateistiniu muziejumi. Kova buvo sunkoka. Laimėjo tikintieji ir kariai jau žygiavo laisvės alėja kolonoje su orkestru į mano ir kardinolo V. Sladkevičiaus aukojamas šventąsias kariuomenei Mišias kartu su vyriausiuoju Lietuvos kapelionu pulkininku mon. A. Svarinsku, nors bažnyčia dar skendėjo remonto pastoliuose. Tiek mane, gražiu žodžiu tariant atleidus, tiek monsinjorą Pulkininką A. Svarinską atleidus iš kariuomenės, kariai jau dabar nežygiuoja kolona sekmadieniais į jiems skirtą bažnyčią ir orkestras negroja ir vaikai nebėga paskui karius žygiuojančius laisvės alėja ir tie dvasininkai kurie išvijo kapelionus ir karius iš bažnyčios, jiems už tą uolumą manau kabo jų atvaizdai bažnyčioje ir televizijai nereikėjo daryti video klipų kaip tapti šauliu ar savanoriu. Jaunimas ir vaikai viską matė ir praktiškai girdėjo bažnyčioje iš liturginio Dievo Žodžio priderinto kariams. Ten dabar bažnyčioje su Kauno buvusiais merais, o gal ir su esamais merais ( Pagal „Kauno diena“) vystomi bendri ES projektai. Tik nežinau nuo kokio amžiaus projektai ugdo dvasingumą katalikų bažnyčioje? Kariuomenės vadovybė nelabai buvo svetinga principingam ir teisingam kapelionui monsinjorui pulkininkui A. Svarinskui. Jis iki atleidimo netgi neturėjo savo darbo vietos nei KAM nei štabe. Bendraudavo su kariais ir karininkais kaip kapelionas ir Seimo narys kolidoriuose. Atleistas buvo nekultūringai ir tik po daugelio metų, monsinjorui buvo į namus atneštas atleidimas iš KAM. Rašau įvykių eigoje, nes visa tai vyko monsinjorui esant ir Seime ir kariuomenėje. Aktyvūs Lietuvos visuomenininkai prašė monsinjorą vėl teikti savo kandidatūrą rinkimuose į Seimą. Reikėjo bažnyčios sutikimo. Monsinjoro vadovas kard. Vincentas Sladkevičius, davė sutikimą ir aš kaip kancleris pranešiau Vilniaus arkivyskupijai, kad kardinolo sutikimas duotas, nes monsinjoras priklausė Kauno arkivyskupijai, o galutinį žodi jau turėjo tarti Vyskupų konferencija kurios vadovas buvo jau ne kardinolas V. Sladkevičius o Arkivyskupas J. A. Bačkis. Laiko apsisprendimui monsinjorui buvo likę nedaug, nuo 10val iki 12 prisimenu gerai šiuos telefoninius pakalbius. Seimo nariai dažnai skambindavo man, kad paskubėti, atsakiau kad viską rasite Vilniaus kurijoje. Seimo narius sujungiau su Kardinolo asmenišku telefonu, kad jie iš pirmų lūpų išgirstų kardinolo sutikimą, leidžiantį antrai kadencijai monsinjorui dalyvauti rinkimuose. Koki sprendimai buvo priimti Vilniaus Kurijoje nežinau. Tik aišku, kad nei Seimas nei monsinjoras negavo jokio raštiško nei žodinio sutikimo iš Vilniaus kurijos. Žiniasklaidai pamulkinti buvo atsakyta, kad būk tai toks leidimo raštas buvo, bet jis kažkaip „pasimetė“ kelyje tarp Vilniaus kurijos ir Seimo. Monsinjoras A. Svarinskas kaip kapelionas liko kariuomenės sielovadoje. Vėl kardinolas V. Sladkevičius pakvietė monsinjorą užimti pareigas kaip kapeliono jo atkovotoje kariuomenei Soboro bažnyčioje Kaune. Monsinjoras kurį laiką ėjo pareigas kaip kapelionas, bet vadovas Soboro bažnyčioje buvo kitas kunigas, kuris darė nepakantumą kunigui monsinjorui Svarinskui, netgi iki tokio lygio, kad per monsinjoro A. Svarinsko kariams aukojamas Šv. Mišias būdavo daroma taip, kad negrotų vargonai ir negiedotų choras. Tokių intrigų pasėkoje, Monsinjoras, negaliu sakyti, kad tai buvo atleistas, tiksliau tai kultūringu chamiškumu išprašytas iš sielovados tarnystės Kaune, man matant ir girdint tą suorganizuotą vadinamą atleidimą, nes Kaunas buvo valomas ir nuo kitų kunigų disidentų, taip kaip buvo apvalytas Vilnius ir padarius monsinjorui pastabą kad tu turi butą Vilniuje, tad važiuoki į Vilnių. Bet buvo paskirtas į Kavarsko parapiją kuri artino jį prie tėviškės ir minties partizanų parko įamžinimo. Pats monsinjoras pulkininkas A. Svarinskas pasilikdamas partizanų kapelionu, kaip ištikimų ir švarių Lietuvos karių ir karininkų nes kariuomenės kapelionatas po mano atleidimo pagal atvirus pokalbius pačių kapelionų „L R“ buvo įvardintas „mėšlu“. Pirmieji karo kapelionai pulkininkas monsinjoras A. Svarinskas ir aš, NATO šalių kapelionų institucijos buvome pakviesti į pirmąją tarptautinę 4 Europos, šiaurės Amerikos kapelionų konferencija 1993 metais vasario 1-5 dienomis Vengrijoje Budapešte. Tai kelių šimtų kapelionų konferencija. Buvome du kapelionai pirmą kartą. Neturėdami kaip kapelionai mums KAM skirtų uniformų,( dienotvarkė skelbė apie paradinę kapeliono, banketinę uniformą, kai mes neturėjome dar net paprastos tinkamos kapeliono uniformos, tad kūrėme patys atsižvelgdami į tarpukario Lietuvos kapelionų uniformas, panašias ką ir dabar dėvi Romos katalikų tikybos kapelionai vakarų pasaulyje. Sukūrėme atrodė puikias, uniformas ką Slovakijos vyskupas fotografuodamasis su manimi ir rodydamas kitų šalių kapelionams kalbėjo, kad ir jie tokias panašias uniformas teiks patvirtinimui, tą išsakė ir kitų šalių kapelionai. Tik Lietuvos kariuomenės vadovybei tai buvo neįdomu, ką negražiai išryškino ir tarptautinės kariuomenės pratybos „Baltijos Iššūkis“ 1998 m. liepos mėn. Klaipėdoje, kad netgi atvykstant daugeliui užsienio kapelionų su savo kariais nebuvo paskirtas kapelionų kabinetas ir man teiraujantis kodėl taip pasielgta buvo su įžūlumu atsakyta, kad susikiškite tuos kapelionus į…… ir tik įsikišus atvykusiam vienam iš JAV kapelionų , mes buvo kaip reklama „nešiojami ant rankų“ teikiant visa tai kas priklausė kapelionų pratybose. Deja mūsų Lietuvos kariuomenės kapelionų uniformos pasitraukus iš kariuomenės monsinjorui A. Svarinskui ir man buvo iškeistos į dabartinį JAV protestantišką stilių. Tai kas netinka Romos katalikų tikybos dvasininkams, bet manau priderinta prie JAV „dvasinės“ ginkluotės. Vengrijos konferencijoje ir kitose kasmetinės konferencijose, kiekvienos šalie karo kapelionas teikė savo pranešimus apie per metus nuveiktą tos šalies kapelionų veiklą. Monsinjoras A. Svarinskas per keltą naktų, nes iš konferencijos į viešbutį grįždavome vakare 23 val. paruošė pirmą pranešimą prancūzų kalba apie karių sielovadą atkurtoje laisvoje Lietuvoje ir šį paruoštą pranešimą, jis perskaitė kelių šimtų karo kapelionų auditorijai. Baigus monsinjorui kalbą visi atsistoję plojo. Priėjęs Vengrijos vyriausiasis kapelionas generolas 80 metų, spausdamas monsinjorui ranką pasakė: “ Ir aš ne mažiau kaip tu praleidau Sibiro kalėjimuose ir lageriuose. Kai okupacijos metais, mes kovojome už kiekvieną patriotišką žodį, tautinę simboliką ar laisvo žmogaus elgseną tai sunku buvo suprasti laisvojo pasaulio žmonėms, ką vis dažniau įsitikindavau kalbėdamas su laisvojo pasaulio kapelionais, karininkais , kariais apie mūsų dar slopinamą ne tik tikėjimą, bet ir dvasininkijos ugdymą. Ką šiandieną pastebime jau atvirai , kaip žaisminėmis hibridinėmis minkštomis galiomis į žmonių protus peršami ne lietuviški tautiniai simboliai, drąsą teikiantys kovose už Lietuvos laivę, o pakeičiami rusiškais TSRS pergalių simboliais ir žibuoklėmis. Buvome pakviesti tarptautinio Prancūzijos P M I organizacijos dalyvauti kasmetinėje tarptautinėje kariuomenei skirtose maldininkų dienose Liurde. Ir čia monsinjoras mokėdamas keletą užsienio kalbų dažnai susirasdavo daug draugų, kurie mus pradėjo globoti karo kapelionų konferencijose, apmokant visas išlaidas. Prancūzijoje, einantis liberalios pakraipos laikraštis „Respublika“ skyrė visą puslapį nuotraukoms su mūsų kapelionų pasisakymais . Bet sugrįžus į namus mes niekam iš kariuomenės nebuvome įdomūs, ir reikalingi su paketais programų ir metodinės literatūros, išskyrus kai kuriuos patriotiškų dalinių vadus, nors duodavome ataskaitą ir kariuomenės vadui, ministrui. Monsinjoras pulkininkas A. Svarinskas vykdė sielovadą individualiai, lankydamas karinius dalinius, dalyvaudamas įvairiuose kariuomenės renginiuose, aukodavo Šv. Mišias įvairiose bažnyčiose į kurias rinkdavosi kariai. Aš turėjau Kaune Vidaus dalinių I- jame pulke kabinetą, kurio vadas pulkininkas dabar generolas S. Madalovas suteikdavo visapusišką paramą karių sielovadoje. Šis dalinys palaikė ir tvarkingiausią elgseną karių ir karininkų sielovadoje, tiek dalinyje, tiek sekmadienio šventose Mišiose Kauno Įgulos bažnyčioje. Tad monsinjoras A. Svarinskas atvykusius užsienio kapelionus kaip svečius dažnai pakviesdavo į susitikimą su generolu S. Madalovu ir kariais kaip vienos iš geriausiai sukarinto I -jo pulko Lietuvos kariuomenėje. Savanoriai dar kėlė maištus po miškus pagal politikų užgaidas. (Tokie generolai, kaip S. Madalovas, kurie iš tuščių apgriautų, šaltų patalpų ir pasiaukojusių karininkų sukūrė tarptautinio lygio „Viešojo saugumo tarnybą,“ apsaugoję Lietuvą sunkiausių kriminalinių nusikaltėlių siautėjimo metu, dabartiniams Lietuvos vadovams nereikalingi ) Drąsino mus užsienio kapelionai, sakydami, kad tarnaukite tiek, kiek galite padėti. Matėsi gera ateitis, parama užsienio kapelionų karinėms bažnyčioms, bet atvykę atstovai mums padėti, matė labai nepastovias dar komunistiškai vykstančias reorganizacijas, kai klausdavo aukšto rango JAV kapelionai su kuo galima pakalbėti iš jūsų vadovų apie Lietuvos kapelionų padėtį? Mes nurodydavome, vardus ir pavardes mūsų atsakingų vadovų, o jie atsakydavo mums, kad jau kalbėjo, jiems nerūpi, kario sielovada. Jiems rūpi statutas, bet jie nesupranta ką praranda ir kai patys užsieniečiai gerai matė ir dar mato kaip aukštose pareigose dar darbavosi kadriniai KGB rezervistai arba dabar užsislaptinti kgebistai. Savanorių kariuomenė, KAM ministrės buvo „ sunaikinta“, ką labai rimtai atkreipė dėmesį ir užsienio kapelionai konferencijos metu. Į vyriausiojo kapeliono pareigas buvo priimtas liguistai girtaujantis kapelionas. O sutikimą vyr. kapeliono pareigoms taria ir KAM Ministras. Koplyčia įsteigta ir pašventinta monsinjoro .pulkininko vyriausiojo kapeliono A. Svarinsko, savanorių štabe buvo paversta svečių vaišių sale. Šv. Ignoto bažnyčia Vilniuje ilgai buvo delsiama su jos grąžinimu ir tas grąžinimas nebuvo atliktas visų pastatų ir atremontuota tik koplyčia, nors įstatymiškai buvo grąžinti visi pastatai su jos aplinkos erdve. Monsinjoras buvo, taip vadinkime nekultūringai atleistas iš pareigų ir į jo vietą buvau skiriamas aš. Vėlai lapkričio naktį pervažiavau per visus parapijų kunigus talkininkus kariuomenei, pasirašant, prašymo raštą, kad monsinjoro A. Svarinsko neatleistų. Prisikėliau naktį ir keletą karininkų savanorių ir jie pasirašė. Rytą nuvežiau raštą Arkivyskupui J. A. Bačkiui kaip Vyskupų konferencijos pirmininkui ir savo viršininkui kardinolui V. Sladkevičiui sakydamas jiems, kad man nepatogu užimti monsinjoro vietą kai mes tiek darbavomės drauge. Ilgai atsisakinėjau laukdamas tikro atsakymo. Man buvo atsakyta, kas skyrime į kapelionų tarnystę, taip pat sutikimą turi ir KAM. Jie turėjo savo kandidatus kunigų, kurių biografijos iš bažnyčios sprendimo nėra tinkamos ir bažnyčia jiems nepritaria, o tave sutinka priimti pagal mūsų teikimą, nors monsinjoras ir man pasakė, kad ir tave greitai atleis. Monsinjoras buvo teisus. Kardinolas V. Sladkevičius man pasakė, kad reikia sutikti, kitaip bus negerai. Sutikau, bet visą savo sielovados tarnystėje laiką, kiek tik buvo galima pagal aplinkybes teikiau pirmenybę ir pagarbą visuose renginiuose monsinjorui pulkininkui A. Svarinskui. Vilkaviškio rajonas. Buvo šventinama partizanų apygardos susitikimo vieta, atkurtas paminklas. Po Šv. Mišių kurias suorganizavo ne parapijos klebonas bet Pilviškių seniūnas, monsinjorui nebuvo leista kaip pagrindiniam liturgijos vadovui vadovauti ir sakyti pamokslą (Homiliją) bažnyčioje. Po Mišių atvykus į šventinimo vietą ten jau buvo daug KAM svečių karininkų, partizanų. Sėdėjome su monsinjoru ir šalimais KAM ministrė R. Juknevičienė. Pakvietus monsinjorą tarti keletą žodžių ir pašventinti paminklą. Monsinjoras prie mikrofono pasakė, kad man uždrausta kalbėti, aš einu šventinti paminklą. Ir niekas iš Krašto apsaugos vadovų nepriėjo ir nepaklausė, kas tau monsinjore uždraudė kalbėti? Tu iš lagerių kalbėjai, stiprinai tautiečius. Primenu tai, kad suprastumėte kokiose sąlygose iki pat mirties nešė monsinjoras sielovadininko tauto žadintojo naštą , kad jo straipsnių nepriimdavo netgi Lietuvos religiniai laikraštėliai. Paklausiau monsinjorą, kodėl jis parašė straipsnį “Skolko možno ubivat Litvu“? ( „Kiek galima mušti Lietuvą?“ ) į rusų kalba leidžiamą laikraštį Lietuvoje? Jis atsakė, kad kiti laikraščiai mano straipsnių nepriima. Jiems neįdomu kas iš tikro vyksta Lietuvoje. O Arkivyskupas Jurgis Matulaitis Vilniaus krašto žadintojas kunigams yra pataręs, jei neįsileidžia pro duris, lyski pro langą ir manau kad dar daugelis inteligentų Lietuvoje supranta garbingų rusų tautos klasikų Puškino, Nekrasovo , Tolstojaus, Dostojevskio, Maskvos rusų katalikų bažnyčios kronikos disidentų Sacharovo, Kovaliovo kalbą ir manau kad gerai ją skiria nuo tos kalbos kuria kalbėjo Stalinas, Leninas, Berija ir ilgus metus Lietuvoje kalbėję komunistai ir komjaunuoliai. Tie, kurie dar su tarybiškumu nužvelgdavo monsinjorą A. Svarinską, dėl šmeižtų žiniasklaidoje, bet pabendravę, asmeniškai visai kitaip pasikeisdavo jų pažiūros, kuriomis su manimi dalindavosi grįžtant kelionėje iš Lurdo kariai ir karininkai. Dažnai valstybinių švenčių metu atleistą nuo visų pareigų kaip senjorą ir rezidentą monsinjorą buvo galima matyti per televiziją ne prie Vilniaus Katedros altoriaus aukojantį Šv. Mišias, už kurią jis rinko parašus ir teikė JAV prezidentui R. Reigenui ( Roland Reagan ) ir tik tokiu R. Reigeno ir M. Gorbačiovo susitikimo metu buvo išspręstas Vilniaus katedros grąžinimas. Ne M.A. Brazauskas grąžino Vilniaus katedrą, bet Brazauskas tik pasakė tai kas buvo nuspręsta pokalbyje R. Reigeno ir M. Gorbačiovo, kad katedra turi būti grąžinta. Tad ir mirus monsinjorui, katedroje nebuvo vietos, kad atsisveikinant be sunkumų galėtų atvažiuoti daugelis Lietuvos tikinčių iš visos Lietuvos. Šito nerasite knygų prisiminimuose.
Nes tai ką pasakoju, mus prie šių sielovados dalykų su monsinjoru A. Svarinsku vedė, stiprus tikslas – Lietuvos laisvės ir bažnyčios gerovė. Teko vykti į tolimas Kazachijos stepes kur atskirti nuo normalaus pasaulio tremties sąlygose tik kupranugariais buvo galima pasiekti tremtinius disidentus. Vykome pas tuos tremtinius, kurie buvo kalinti kartu su monsinjoru A. Svarinsku, kad sužinoti ką geriausio ir saugiausiai galima pasiųsti kalinčiam monsinjorui A. Svarinsku. Ačiū jums sesele vienuole Monikute kuri kaip angelas globojote kunigą visą jo gražų ir sunkų tarnystės metą ir todėl ir jums tekusios KGB tardymo kančios. Tą ankstyvą rytą, kurį prisimenu ir ką noriu čia susirikusiems parodyti kokia yra stipri ir mirusio kunigo monsinjoro pulkininko A. Svarinsko dvasia. Apie 8 valandą ryto, man paskambino laidiniu telefonu moteris. Iš balso atpažinau, kad tai monsinjoro šeimininkė seselė Monika. Aš maždaug tuo laiku visada atsikėlęs išgeriu stiklinę vandens. Suskambus telefonui aš su stikline vandens rankoje kurį buvau pasiruošęs išgerti atėjau prie telefono. Seselei Monikai, pranešus, kad mirė monsinjoras A. Svarinskas, mano rankoje sudužo stiklinė. Šią stiklinę saugau. Ji man primena kad mirusieji būna stipresni už gyvuosius. Likus dviem valandoms iki monsinjoro mirties, aš paklausiai monsinjoro, tai kas dabar kalbės Lietuvai monsinjore? Jis pasakė: „Jūs kalbėkite“. Ačiū šios konferencijos vadovams, kad galėjau išpildyti vieną iš monsinjoro prašymų kalbėti. Šis žemiškas žmogaus gyvenimas atrodo trapus, kaip galimai bėgimas per lūžtantį ledą gelbstint kitus, užmiršus save. Tokią aš matau dvasios milžino, legendos monsinjoro A. Svarinsko sielovadą labai nepalankiose sąlygose. Bet kur tik buvo monsinjoras, su juo buvo ir Kristus, nes sunku kitaip įsivaizduoti trečdalį gyvenimo praleisto nužmogintose sąlygose. Kartais pagal laiko ženklą atrodančią trapią ir bažnyčią su jos pasimetusiais vadovais, bet išliekant su Kristumi nugalinčiu pasaulio dvasią. Pagarbiai, LR kariuomenės vyr. kapelionas majoras A. Bulotas.
Kalba pasakyta Vilniaus Karininkų ramovėje 2019 sausio mėn. minint monsinjoro gimtadienį esant pilnai salei, tik gaila kad „netilpo“ Lietuvos kariuomenės karininkai, kariai, kapelionai.
- S. Kunigas „LEGENDA“ tokiu straipsnio pavadinimu buvo išleistas katalikiškas žurnalas Lenkijoje po mano interviu su redaktoriumi apie monsinjorą A. Svarinską. Didžiausių priešų ir grėsmių Lietuvos išlikimui ieškokime savyje ir tarp „savųjų,“ ką šiomis dienomis įrodė teisiškai apsigindamas Amerikos Prezidentas sakydamas, kad gėda Amerikai, dėl tokių žmonių kurie priešina piliečius. Neduok Dieve kad „dėdulių“ „dalios“ netaptų Lietuvos naštomis. Nepadarė išrinktieji iš Lietuvos „Švedijos“ – manau daromas „ Afganistanas“ kur už skolas parduodami vaikai. Per metus atimta Lietuvoje tūkstantis vaikų. Ar išvengs Lietuva klaidos, manau rinkdama tik žiniasklaidos ir kompiuterių „pazalatintus“ (paauksuotus – liaudies posakis) Prezidentus?
.