skip to Main Content

 

 

Vargas  Lietuvai  dėl  papiktinimų

 

Tokiais žodžiais į minią kreipėsi Kristus, kalbėdamas apie tuos, iš kurių ateina papiktinimai. Mes  neatvėrėme  durų  Kristui (tai Šv. Tėvo  Jono – Paulius II šūkis jo vizito Lietuvoje proga)  ir, manau,  kad  ir vėl neatvėrėme  Kristui durų šiais  metais,  kai atvėrėme tik   valstybines diplomatines duris  Šv. Tėvui  Pranciškui jo vizito Lietuvoje proga, kadangi  išgyvename  dabar tai,  kas  neturėtų  vykti  krikščioniškoje  Lietuvoje.  

 

Vargas  Lietuvai  dėl  papiktinimų, kai  išrinkome negyvenusį  Lietuvoje  antikonstitucinį Prezidentą. Vargas ir galvos  skausmas,  kaip  atsiprašyti  kito nederamai nušalinto Prezidento. Vargas Lietuvai dėl papiktinimo, kai buvo pagrobta  mergaitė  Garliavoje ir kai dabar įsisiautėjo vaikų atiminėjimas iš šeimų, kai  nesiskaitoma  su  piliečiais, kurie susirūpinę klausė – kur mergaitė Deimantė? Vargas Lietuvai dėl papiktinimo, kai  be  teismo  yra kaltinama  parlamentarė  teisėja  N. Venckienei. Ir vėl klausiam,  kam  priklauso  Lietuvoje  Antavilių  kalėjimas,  kas  mokės  už  visus valstybės vardu padarytus  nusikaltimus,  papiktinimus   prieš  Lietuvos  piliečius?

 

Išganytojas suprato tą liūdną žmonių gyvenimo tikrovę, kur papiktinimai yra kasdienybė, su jais apsiprantama, jie įteisinami, todėl jis teigė, jog papiktinimai yra neišvengiami,  bet  vargas  tam  žmogui,  per  kurį  papiktinimai  ateina.

 

Jei  būtume  atvėtę  duris  Kristui,  nebūtume  sukūrę  Garliavos  pragaro  ir  šios  dienos  pragaro Lietuvos  vaikams, kai vos per kelis mėnesius iš tėvų dėl keisčiausių priežasčių buvo atimta daugiau nei tūkstantis vaikų.  Čia į atmintį ateina Kristaus žodžiais: „Aną  valandą  prie  Jėzaus  prisiartino  mokiniai  ir  paklausė: „Kas gi  didžiausias  dangaus  karalystėje?“  Pasišaukęs  vaikutį , Jėzus  pastatė  tarp  jų  ir  tarė: „Iš  tiesų sakau  jums: jeigu  neatsiversite  ir  nepasidarysite  kaip  vaikai,  neįeisite  į  dangaus  karalystę. „Kas  priima  tokį  vaikelį  dėl  manęs,  tas  mane  priima“. Kunigas,  vyskupas , diakonas  krikštydamas  vaikelį,  krikšto  tėvų klausia: „Ar   pasižadate  išauklėti  kūdikį  Dievo  ir  žmonių  meilėje?“   Atsakote –  „pasižadame“, Šventajai Dvasiai  nužengiant  ant  kūdikio  krikšto  metu.  Tai  kokių  galų  dabar  tyli   Krikšto  tėvai,  bažnyčia,  kai  taip  Jėzus  rūpinosi  vaikais,  atiduodami  krikščioniškos  šeimos  kūdikius  ir  vaikus  į  siaubo  pragarą? Vaiko  protas  to  nesuvokia,  ką  daro  žmogiškumą  pametę  dėdės  ir  tetos. 

 

Aš  prisimenu,  kaip  būdamas vaikas   išgyvenau  siaubingas  stribų  naktis,  išverčiant  mane  iš  lovos  ir  gąsdinant  tėvus,  kad  mane  išveš,  jei  tėvai  nepaskys,  kur slepiasi partizanai.  Ką gali suvokti vaikiškas  protas, kai  be  teismo teikiami  tik grobimui  paruošti  dokumentai  ir  baimė  vaikui?  Jis  nežino  palyginimo,  ar  tikrai  jo  tėvai  su  juo  elgiasi  taip  blogai. Jis įpratęs toje aplinkoje gyventi ir jam atrodo, jog viskas yra gerai. Ir  vėl  tik  tėvų  autoritetas  jam  gali  paaiškinti  situaciją.  Man  atrodo,  kad  dabar  toks  chaosas  vyksta  Lietuvoje,  nes mes  neturime  vertybių  ir  gyvename  tik  direktyvomis  ir mistiniais  projektais –  Vilniui  tramvajus  arba  Metro.  

 

Įsiklausykime į Kristaus žodžius: „Kas  papiktintų  vieną  iš  šitų  mažutėlių,  kurie  mane  tiki,  tam  būtų  geriau,  kad  asilo  sukamų  girnų  akmuo  būtų  užkabintas  jam  ant  kaklo  ir  jis  būtų  paskandintas  jūros  gelmėje.“ „Jei  tavo  brolis  tau  nusikalstų,  eik  ir  bark  jį  prie  keturių  akių.  Jeigu  jis  paklausys,  tu  laimėjai  savo  brolį.  O  jei  nepaklausys,  pasiimk  su  savimi  dar  vieną  ar  du,  kad  visa  byla  remtųsi  dviejų  ar  trijų  liudytojų  parodymais.  Jeigu  jis  ir  jų  nepaklausys,  pranešk  bažnyčiai.  O  jei  nepaklus  nė  bažnyčiai,  tebūnie  jis  tau  kaip  pagonis  ir  muitininkas“. Dabar Bažnyčiai  net  pranešti  nereikia, nes  ji mato (tik  kažkodėl  dabar  tyli) ir jai  žinoma  netgi  žudomi  negimę  kūdikiai. Tokioms  suklaidintoms  motinoms gali  padėti tik  jautrus  ir  pasitikintis  dvasinis  brandumas.   

 

Prieš  42  metus pakvietė  mane Jėzus  kaip  vieną  iš  daugelio  savo  mokinių  okupuotoje  Lietuvoj ir per vyskupą paklausė:  „Tu  esse  promitto?“   (ar pasižadi?)  Atsakiau:  „promitto“   (pasižadu). Pasižadu skelbti Evangeliją, taip pat ginti mažutėlius, kuriuos laimino Kristus. Koks  dvasios  pakylėjimas   būti  vienybėje  su  Kristaus  mokslu  ir  jį  skelbti  „mažutėliams“.  Tada  vienintelė  kovos  kryptis  buvo,  kova  prieš  bedievišką  ideologiją.  Vaikų,  išlikusių  nuo   Sibiro  trėmimų,  negrobė  bet  juos  gražiomis  formomis  mokė  neklausyti  tėvų,  meluoti  tėvams,  skatino   vaikus suprasti komunistines idėjas (kurių  dar  neatsikratę,  manau,  šių  dienų kai  kurie  anų  ideologų anūkai), manydami, jog toliau išlieka  bažnyčia  liaudies  priešu. 

 

Žinant  tada  atvirą  ideologinį  priešą,  nesunku  buvo vaikams    perteikti  krikščioniškas  vertybes,  nes dar buvo  stiprios  krikščioniškos  šeimos.   Šiandiena  jau  daug  kuo  pasikėsinta  į  krikščioniškas  šeimas. Naikinant  krikščioniškų  šeimų  pagrindą – naikinama ir Valstybė.  Ar  ne  tokių  kėslų  siekiama  kaip  kad turkų,  mongolų  antplūdžio  metu į Europą?  Suniveliuoti  Laisvos  nepriklausomos  Lietuvos  viziją. 

 

Neseniai   nuvilnijo  per  Lietuvą   sąjūdžio  sukaktys.  Ar  kas  nors  iš  tų  dabartinių Sąjūdžio   „vadovų“ sąjūdiečių  susitikimų metu atkreipėte  dėmesį  ir išreiškė padėką tiems  ano   meto  sąjūdžio vaikams,  kurie  sausio   13  susikabinę  rankomis  stovėjo  prieš  TSRS  tankus   prie  Aukščiausios  tarybos  pastato  ir  nesitraukė?  Ar  prisiminėte  juos  šalia  savų  apdovanojimų?  Tankistas  atsirado  ne  prieš  melui  paruoštą  akciją,  neva ten  stovi  ginkluoti   „litovcai“,  bet  įsitikino, kad ten  stovėjo  rankomis  susikabinę beginkliai  vaikai. Teko  tankistui  raportuoti  tankų  divizijos  02902  vadui ( tada  Putnos  gatvėje),  kad  ten  stovi  ne  ginkluoti  žmonės,  bet  –  vaikai.  Buvo  duotas įsakymas tankistui  sukioti  tanko  vamzdį  ir  taip  nublaškyti  jaunimą, vaikus,  kad  tankas  įsiveržtų  į  minią  žmonių. Vaikai  nesitraukė. Atsitraukė  tankas.  

 

Buvau  ten.  Mačiau.  Ačiū  tiems  vaikams ir  jų  tėvams,  kurie  tada bedvasėje tautiškumo  atžvilgiu  tarybinėje  mokykloje  sugebėjo   savo  vaikams  perteikti  kitokią  Lietuvą,  o  dabar  jie  aukojasi  už  laisvą  gražią  Lietuvą, sukūrę  krikščioniškas   šeimas, kad  jų  vaikams  netektų  stoti  prieš   okupantų   tankus.   Šiandieną  Valstybė  tokiems  tėvams  ir  jų  vaikams   sukūrė  pragarą.  Yra  dar  skaudesni  ir  aštresni  prakeiksmo  žodžiai   papiktintojams Šv.  Rašte.  Kelios  Kauno  tardytojos   kreipėsi  į  žiniasklaidą  ir  klausė  atvirai  teologų,  kas  dabar  jom  bus,  nes  kunigas  pacitavo  keletą  minčių  iš  Šv. Rašto    atitinkančių  jų  nekokybišką  darbą ir išreiškiančius prakeiksmą.  Ar  nebijote  papiktintojai  grobti  vaikų   iš  aimanuojančių  krikščioniškų  motinų?  

 

 

 

Pagarbiai  Jo  Eminencijos  kardinolo V. Sladkevičiaus  sekretorius  kun.  maj. A. Bulotas.

 

Facebook komentarai
Back To Top