skip to Main Content

Korumpuoti policijos ekskomisarai stoja mūru už Saulių Skvernelį

Aurimas Drižius

Gražu žiūrėti, kaip visas vadinamas „teisėsaugos“ elitas mūru stojo už Saulių Skvernelį, kurio nekompetencija ir chamiškumas jau seniai bado akis.

Benamių medžioklė su „Kalašnikovu“, jauno vyruko Žilvino Litvino nužudymas Radviliškyje, policijos komisariate mušant jį iki sąmonės netekimo, kol prisipažins (nors pasirodė, kad jis visai nekaltas dėl savo draugės dingimo), ir galiausiai nužudymas, pagaliau šūvis vaikui į nugarą kontrabandininkų automobilyje, galiausiai narkomano žygis su automatu Vilniuje  – visa tai realūs Sauliaus Skvernelio darbo rezultatai. Policininkai žino, kad gali kankinti žmones, šaudyti juos iš savo „Kalašnikovų“, reketuoti ir atiminėti nuosavybę, nes visus šiuos nusikaltimus pridengs „savi“, t.y. tas pats S.Skvernelis. Dabar kažkas sugalvojo, kad iš Skvernelio galima nulipdyti dar vieną didvyrį ir pateikti kaip alternatyvą – tai miražas, nes S.Skvernelis labiausiai pasižymėjo tuo, kad organizavo 300 iki dantų ginkluotų policininkų Garliavos šturmą, kur beginkliai ir gulintys žmonės buvo daužomi automatų buožemis.

Vos tik Seimas parodė jam duris, Skvernelis ėmė seiliotis, ir niekaip negali pakelti didelio užpakalio nuo savo kėdės. Čia pat mūru už jį stojo veikėjai, kurie geriau jau būtų patylėję, nes tik patvirtina, kam jiems toks pilietis, kaip S.Skvernelis, reikalingas šiame poste.

 

LIETUVOS POLICIJOS VETERANŲ ASOCIACIJA

Saltoniškių g. 19, LT-08105, Vilnius

 

 

 

 

VIEŠAS KREIPIMASIS

 

„Policijos veteranai: Svarbiausia – valstybės interesai“

2015 m. lapkričio 23 d.

 

 

Pastarieji rezonansiniai įvykiai, ypač sulaikyto asmens pabėgimas, pagrobus automatą, vėl įžiebė politines aistras. Policijos veteranai kviečia pastarąjį įvykį vertinti blaiviai, kaip atskleidusį ne tik tarnybinių pareigų vykdymo spragas, bet kartu ir pamokantį. Su automatu neatsakingai pasielgė konkretus pareigūnas iš vieno nedidelio šalies regionio, turintis nemažą tarnybos stažą, tačiau vargu ar dažnai galintis tobulinti savo profesinius įgūdžius. Šis konkretus pareigūnas privalo ir atsakyti už savo padarytą klaidą. Pačios policijos veiksmus, gaudant asmenį, pagrobusį automatą, ne tik mes – veteranai, bet ir didžioji dalis visuomenės, įvertino teigiamai. Policija parodė visuomenei, kad ji gali įvykdyti sudėtingesnę užduotį, nei adatos radimą šieno kupetoje. Lietuvos piliečiai, ir ypač vilniečiai, gali būti tikri, kad šalies policija, padedant kitoms vidaus reikalų sistemos institucijoms, gali operatyviai mobilizuoti didžiules pajėgas ir susidoroti su bet kokia užduotimi. Visuomenės apklausos šią nuomonę tik patvirtina, nes dauguma viešai pasisakiusių, pritarė policijos veiksmams, kad saugumo jausmas svarbesnis už trumpalaikius nepatogumus. Išvadas dėl šios situacijos padarys atsakingi pareigūnai ir informuos mus visus.

Tačiau buvo sunku net įsivaizduoti, kad šis, nors ir rezonansinis įvykis, destabilizuos vidaus reikalų sistemą. Esant įtemptai ir grėsmingai situacijai dėl teroristinių atakų Paryžiuje, grėsmių Belgijos sostinėje Briuselyje, artėjantis pabėgėlių priėmimas reikalauja visų lygių politikų įtempto darbo bei tarpusavio supratimo. Sprendžiant visus šiuos klausimus, ypatingai svarbus stipraus ir kompetentingo bei puikiai sistemą išmanančio vidaus reikalų ministro vaidmuo, nes tai jo veiklos sfera, o tuo pačiu ir atsakomybė. Pareigūnai privalo žinoti politikų poziciją bei sprendimus konkrečioje situacijoje. Pataruoju metu būtent taip ir buvo. Pareigūnai iš vidaus reikalų ministro sulaukdavo aiškių užduočių, nevyniojamų į „politinę neaiškumų vatą“. Būtų labai gaila, o tuo pačiu ir neatsakinga būtent dabar keisti profesionalų vidaus reikalų ministrą.

 

Gerb. Ministre, Sauliau Skverneli,

Nenubraukite vienu savo pareiškimu visų darbų, kuriuos jūsų vadovaujama komanda atliko ir kuriuos pradėjote, bet nespėjote baigti. Raskite savyje vidinių jėgų bei išminties ir artimiausiu metu atsiimkite atsistatydinimo pareiškimą. Supraskite – Jūs atstovaujate ne tik save, bet visą vidaus reikalų sistemą, kuri su viltimi laukia pradėtų darbų užbaigimo. Kiekvienas pareigūnas, nesvarbu, kur jis bedirbtų, laukia permainų, kurias įgyvendinus, galės pasijusti oriu Europos Sąjungos šalies pareigūnu ir su pasididžiavimo sakyti, kad jis tarnauja Lietuvai.

 

 

Kontaktai:

Valdybos pirmininkas Vytautas Navickas, tel. 8 682 42510;

 

Valdybos pirmininko pavaduotojas Stanislovas Liutkevičius, tel. 8 698 73086.

 

Turiu omenyje „policijos veteranų sąjungą“, ir jos vadovą, buvusį VRM viceministrą Stanislovą Liutkevičių. Pastarasis buvo vienas iš pagrindinių figūrų taip vadinamame koncerne BBL (Boreika, Barkauskas, Liutkevičius) – organizuotoje nusikaltėlių grupėje, kuri vadovavo Generalinei prokuratūrai, ir masiškai klastojo finansines bylas, kad PVM grobikai išvengtų atsakomybės.

Anksčiau buvęs vidaus reikalų viceministras S.Liutkevičius viešai yra sakęs, kad praturtėjo „augindamas nutrijas“.  STT pradėjo tyrimą dėl buvusio vieno iš Vidaus reikalų ministerijos vadovų, kuravusio teisėsaugos institucijas, Stanislovo Liutkevičiaus galimo neteisėto praturtėjimo. 

Prieš keletą metų LNK „Paskutinės instancijos“ paklaustas apie savo turtų, kurie dabar atsidūrė Specialiųjų tyrimų tarnybos akiratyje, kilmę tuometis vidaus reikalų viceministras S. Liutkevičius pateikė savo versiją.

„Kadangi mes kartu su uošviu, kuris buvo pensijoje, auginom nutrijas, aš užtikrindavau pašarus, atveždamas juos iš savo motinos, kuri gyveno kaime“, – sakė S. Liutkevičius.

Šis asmuo taip pat yra buvęs Tardymo departamento prie VRM direktoriumi, generaliniu policijos komisaru, Vidaus reikalų ministerijos sekretoriumi. Iš vidaus reikalų viceministro pareigų jis buvo priverstas pasitraukti, kai Vyriausybės sudaryta komisija nustatė galimą aukšto rango korupciją generolo Romualdo Boreikos vadovaujamoje Finansinių nusikaltimų tyrimo (FNTT) tarnyboje, kurią ir kuravo S. Liutkevičius.

FNTT bylos buvo neteisėtai skaidomos į epizodus ir nutraukiamos už kyšius. Aukščiausi FNTT pareigūnai gaudavo dovanų iš įmonių, kurias tyrė, o pats FNTT vadovas turėjo abejotinų ryšių su Ūkio banku.

V.Beleckas

Garsusis Lukiškių kalinys Vladas Beleckas papasakojo, kad dar jaunystėje pas jį kratą darė jaunas tardytojas Stanislovas Liutkevičius. Kratos metu dingo auksinis „Faberge“ kiaušinis, kuris vėliau buvo rastas S.Liutkevičiaus namuose.

V.Beleckas sėdasi prie prikalto stalo ir ima iš lėto pasakoti. Buvo 1983-iųjų vasarą, kai jį, vos kelias dienas išdirbusį Žemės ūkio ministerijoje (kuo dirbo, sako nepamenąs, nes „tik dvi dienas išdirbo“, – aut.), suėmė Kauno milicijos kriminalistai. Pasak V.Belecko, tuomet dar turėjusio savo pirmąją, Stupakovo, pavardę, jis buvo apkaltintas brilianto vagyste. „Viena pažįstama kaunietė Liucija pasiūlė pirkti senovinį briliantą, jai palikimu tekusį iš tėvo. Laikai buvo neramūs. Už spekuliaciją antikvariniais daiktais „pakabino“ mano draugę Nijolę Virgelienę, atseikėjo jai septynerius metus. Sėdo bent penki į Izraelį susiruošę važiuoti žydai, kurie pardavinėjo savo turtą ir bandė įsigyti brangenybių. Aš net nenutuokiau, jog brilianto istorija man bus lemtinga. Tačiau, pasirodo, man jau buvo užmestas tinklas“, – V. Beleckas įsitikinęs, jog kaunietė Liucija buvo speciali milicijos agentė, turėjusi rinkti įkalčius prieš tuomet spekuliantais vadintus antikvarinių dirbinių kolekcininkus bei brangenybių supirkinėtojus. 

Kauno miesto Lenino rajono vidaus reikalų skyriuje V.Beleckui buvo iškelta baudžiamoji byla, jis suimtas keliems mėnesiams, o vėliau suėmimas pratęsiamas iki teismo. Pirmasis bylą tyręs tardytojas – o juo buvo vos metus milicijoje dirbantis Stanislovas Liutkevičius jam pareiškė kaltinimus dėl sukčiavimo. 

V.Belecko teigimu, S.Liutkevičius jį tardęs tik kelias savaites. „Aš jam asmeniškai jokių priekaištų nei kaip tardytojui, nei kaip žmogui neturiu. Giliau jo pažinti neturėjau galimybės, nes vėliau mano bylą perėmė Vidaus reikalų ministerijos tardytojai ir buvau išvežtas į Vilnių“, – sako pašnekovas ir teigia nežinąs, kodėl jį suėmus dėl kunigo R.Mikutavičiaus nužudymo, areštinėje apsilankė vienas Kauno policijos kriminalistas ir vertė rašyti pasiaiškinimą, jog „neturintis jokių pretenzijų S.Liutkevičiui“. 

„Kai sėdėjau Pravieniškėse, apsilankė du tardytojai. Sako, girdėjome kalbas, kad dingę jūsų daiktai, kurie buvo atimti sulaikant. Aš ir parašiau pareiškimą, išklojau, jog turėjau du žiedus, auksinę grandinėlę bei pakabutį – „Faberge“ kiaušinį. Pastarasis buvo vertingiausias, kainavo apie 10 tūkstančių rublių, nes buvo pagamintas iš gryno aukso“, – tokią versiją apie dingusius daiktus šiandien pateikia V.Beleckas. Kalinio teigimu, vėliau jis per kitus asmenis sužinojo, jog „Faberge“ kiaušinis, kuris buvo palaikytas paprasčiausiu raktų pakabučiu, buvo rastas S.Liutkevičiaus namuose, vaiko žaislyne. Tai ir buvo pretekstas iš pareigų atleisti S.Liutkevičių. 

„Jo uošvis buvo prokuroras, todėl ta istorija buvo nuleista tylomis“, – V.Beleckas žeria tokius motyvus, kodėl, jei istorija tikra, S.Liutkevičiui nebuvo iškelta baudžiamoji byla dėl vagystės ir tarnybinių įgaliojimų viršijimo. Šiandien V.Beleckas sako negalįs įrodyti, jog tą nelemtą kiaušinį tikrai turėjo sulaikymo metu. „Tai patvirtinti gali nebent mano žmona. Kita vertus, aš visą gyvenimą nešiojau po du auksinius žiedus, auksinę grandinėlę“, – tvirtina V.Beleckas. Nei kiaušinis, nei kiti brangūs daiktai jam taip ir nebuvo grąžinti. Kodėl, išaiškėjus, kad auksinis kiaušinis neva rastas pas S.Liutkevičių, jis nesikreipė į miliciją? V.Beleckas aiškina: „Kas man buvo tie dešimt tūkstančių rublių? Tai labai maži pinigai. Kapeikos. Aš buvau kelis namus, antikvarinių daiktų paveldėjęs, Jūrmaloje – didžiulį vasarnamį. Vienoje taupomojoje knygutėje buvo 38, kitoje 12 tūkstančių rublių. Vien tik antikvariniai prancūziški baldai ko buvo verti! – juos viena gruzinė, vyno fabriko direktoriaus žmona, už 200 tūkstančių rublių nupirko“, – V.Beleckas teigia, jog tiek papuošalai, tiek „Faberge“ kiaušinis tebuvę aguonos grūdelis tarp visų jo sukauptų turtų. „Gerai, sakykime, neturėjau aš to kiaušinio. O už ką S.Liutkevičius buvo formaliai atleistas iš darbo? Ogi nustatyta, jog mane suėmus nesurašė poėmio protokolo. O nesurašė kodėl? Kad daiktus pasisavintų“, – tokie paskutiniai V.Belecko argumentai, jog jo papasakota vertingų daiktų mįslingo dingimo istorija nėra iš piršto laužta. 

 

Facebook komentarai
Back To Top