skip to Main Content

KONSTITUCINIS  TEISMAS  ĮKALĖ  PASKUTINĘ  VINĮ  Į

TEISINGUMO  KARSTĄ

Teisingumo  paieška Konstituciniame Teisme

 

Prašymo Konstituciniam Teismui teikėjui (toliau – Pareiškėjas)  teko dalyvauti civilinėje byloje, kurioje kaip žiedai pavasarį atsiskleidė teisėjų veiksmai neatlikti konstitucinės pareigos – nustatyti teisingumą.  Pagal pavedimo sutartį ir įgaliojimus turėjo ir turi teisę prižiūrėti esantį daugiabučiame name sūnaus ir jo žmonos butą, Juos atstovauti namo bendrijoje, valstybinėse institucijose ir visų instancijų teismuose.  Buvo išrinktas bendrijos valdybos nariu ir keturis metus ėjo šias pareigas.

Lietuvos Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimu išaiškino, kad daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas bei jų išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas. Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymu nustatyta, kad Bendrijos steigimo tikslas – įgyvendinti butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių arba kuriamų naujų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu ir priežiūra. Aukščiausiasis bendrijos organas yra bendrijos narių visuotinis susirinkimas. Bendrijos valdymo organai yra valdyba ir (arba) bendrijos pirmininkas. Bendrija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus.  Bendrijos valdyba atsako už jai visuotinio susirinkimo (įgaliotinių susirinkimo) pavestų ir teisės aktuose nustatytų funkcijų tinkamą atlikimą ir bendrijos finansinę būklę. Taigi valdyba ir jos nariai turi teisę ir  pareigą įgyvendinti  šiuo įstatymu nustatytas funkcijas ir  saugoti  BDN objektų savininkų teises ir teisėtus interesus (viešąjį interesą).

Atlikdamas valdybos nario pareigas ir susipažinęs su buvusios bendrijos veikla, Pareiškėjui paaiškėjo  nešvari namo statybos, butų pardavimo, mokėtinos sumos už namo, garažų, žemės sklypo ir elektros kabelių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų (toliau – BDN objektai) priežiūrą, naudojimą ir valdymą (toliau – Mokėtina suma) apskaičiavimo istorija. Keturi šie objektai nuosavybės teise priklausė penkiasdešimčiai asmenų, iš kurių penkiolika neturėjo butų name ir nesinaudojo jais, o vienuolika butų savininkų neturėjo žemės sklypo nuosavybės dalies, jų butai tarsi kabojo erdvėje.

Bendrija mokėtiną sumą už keturių BDN objektų priežiūrą, valdymą ir naudojimą skaičiavo (ir dabar skaičiuoja) pagal vieno objekto (buto) plotą ir nežinia kieno nustatytus tarifus buto ploto kv. metrui, neatsižvelgdama į bendro ploto nuosavybės ir naudojimo dalis bei kitas aplinkybes. Bendrijos pirmininkas pasisavino ir ne pagal paskirtį panaudojo nemažai lėšų, o buhalteris pasididino savo darbo užmokestį. Nacionalinė žemės tarnyba, atlikusi žemės sklypo patikrą, nustatė, kad keturių butų savininkai yra užėmę 69 kv. m valstybinės žemės. Be to, šių butų savininkai naudojosi beveik puse žemės sklypo namu neužstatyta dalimi, nors nebuvo sklypo bendrasavininkai.

Neturintys butų ir kitų patalpų name ir nemažai  butų savininkų Pareiškėjo prašė padėti išspręsti narystės bendrijoje, mokėtinos sumos apskaičiavimo ir kitus jų teises ir pareigas sąlygojusius klausimus, nes Bendrijos valdybos pirmininkas nesprendė šių klausimų.

 

Kito kelio nebuvo

 

Bendrija nebuvo  sudariusi komisijos nei paskyrusi  asmens ginčams tarp Bendrijos pirmininko ir BDN objektų savininkų bei valdybos narių nagrinėti. Liko vienas kelias – prašyti pagalbos teismuose, pirmiausia siekiant  išspręsti pagrindinį – mokėtinos sumos už BDN objektų priežiūrą, naudojimą, valdymą apskaičiavimo klausimą, tai yra, kad būtų apskaičiuojama Civilinio kodekso nustatyta tvarka, atsižvelgiant į patirtas išlaidas ir BDN objektų savininko nuosavybės bei naudojimą dalį.

Pareiškėjas, kaip valdybos narys negalėjo teikti  ieškinio bendrijai (valdybai), kurios buvo narys, nes  būtų tapęs ieškovu ir atsakovu. Ši aplinkybė sąlygojo tai, kad Pareiškėjas  buvo priverstas ieškinį dėl mokėtinos sumos apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo teikti teismui sūnaus, kuris buvo BDN savininkas, vardu ir jam pritarus. Parengė ieškinius ir kitus procesinius dokumentus. Nurodė savo adresą siunčiamiems procesiniams dokumentams gauti ir jie buvo jam siunčiami. Sudarė sutartis su advokatais ir advokato padėjėja dėl teisinės pagalbos teismo posėdžiuose jam suteikimo, apmokėjo už teisines paslaugas ir teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas faktiškai buvo ginčo šalis. Pagal Bendrijų įstatymą, kaip valdybos narys, turėjo teisę ir pareigą ginti BDN objektų savininkų teisę ir pareigą, kad jiems mokėtina suma  už BDN objektų valdymą, priežiūrą, naudojimą būtų apskaičiuojama Civilinio kodekso nustatyta tvarka, o  pagal pavedimo sutartį ir įgaliojimą – turėjo teisę atstovauti sūnų visų instancijų teismuose su visomis teisėmis.

 

Teismų ir teisėjų neteisėti ir neatlikti veiksmai

 

Pirmos instancijos teismai  atsisakė pripažinti Pareiškėją sūnaus įgaliotu atstovu dėl to, kad neturi aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo.  Nepripažino jo teisės vykdyti Bendrijų įstatymo nustatytas teises ir pareigas, siekti kad būtų mokėtina suma apskaičiuota teisėtu ir teisingu būdu 50-čiai BDN objektų savininkams ir ginti viešąjį interesą. Neleido būti proceso dalyviu, turinčiu teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir trečiuoju asmeniu. Atmetė Pareiškėjo prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo ar teismo reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimas neprieštarauja Lietuvos Konstitucijos 18  straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai. Nenusišalino nuo bylos dėl visų instancijų teismų ir teisėjų neteisėtais ir neatliktais veiksmais padarytos žalos Pareiškėjui, sūnui ir jo  žmonai nagrinėjimo, nes šių teismų teisėjai savo veiksmais buvo padarę  žalą ir yra  atsakovai. Leido  Pareiškėjui tik dalyvauti teismo posėdžiuose  advokato ar jo padėjėjo patarėju, o ne kaip teisėtai sūnaus įgaliotu atstovu.

Esminis klausimas visose bylose buvo Mokėtinos sumos apskaičiavimo teisėtumas ir teisingumas. Tačiau  nė vienoje byloje nepriimtas sprendimas dėl ginčo esmės. Teisėjai ieškinius atmetė  prasimanytomis ir teisės aktais nepagrįstais  argumentais. Pirmoje byloje Vilniaus 2 apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė sprendimą dėl ginčo esmės – mokėtinos sumos apskaičiavimo būdo ir sumos dydžio. Vilniaus apygardos teismas (teisėja Rūta Veniulytė – Jankūnienė), neperžiūrėjusi apylinkės teismo sprendimo iš esmės, jį  panaikino konstatavusi, kad  teisėjas peržengė ieškinio ribas. Sekančioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja Nijolė Tankevičienė) atsisakė ištirti ir priimti sprendimą dėl Civilinio kodekso nustatyta tvarka apskaičiuotos bendrijai mokėtinos sumos dydžio, pareiškusi, kad ne ieškovas, o atsakovas (bendrija) turi teisę teikti tokio pobūdžio ieškinį. Trečioje byloje (teisėja Jolanta Vėgelienė) ieškinį atmetė, konstatavusi, jog nerado Civiliniame kodekse ieškovo teisių  gynybos būdo. Ketvirtoje byloje (teisėja Ramunė Mikonienė) ieškinį atmetė, nurodžiusi, kad jis pateiktas teismui praleidus 3 mėnesių terminą, kai Civiliniu kodeksu nustatytas 6 mėnesių terminas.

Vilniaus apygardos teismas paliko nepakeistus pirmos instancijos teismo sprendimus, kuriais neišspręstas šalių ginčas iš esmės – dėl mokėtinos sumos apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo. Šis teismas nenusišalino nuo bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo ir neperdavė jos kitos apygardos teismui, nors šio teismo teisėjai savo veiksmais buvo padarę  žalą ir yra  atsakovai byloje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas  atsisakė priimti kasacinius skundus, nurodęs standartinę priežastį: nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Neįvertino teisės taikymo aspektu ir nepaneigė kasaciniuose skunduose konstatuotų teisės aktų pažeidimų žemesnės instancijos teismuose ir nepanaikino jų sprendimų net  esant absoliučiam  jų sprendimų negaliojimo pagrindui. Nepriėmė procesinio sprendimo dėl kasacinio skundo reikalavimų: a) ar teisėtai ir pagrįstai pirmos instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, priimdamas sprendimą skundžiamoje byloje; b) kas turi  priimti galutinį sprendimą dėl ginčo esmės ir nustatyti teisingumą, c) kas privalo apmokėti patirtas išlaidas advokatui samdyti skundui surašyti (CPK nustatyta, jog tik jis turi teisę surašyti),  kai Aukščiausiasis teismas atsisako priimti kasacinį skundą.

 

Ginčas neišspręstas iki šiol. Valdžios ramybė

 

 Ginčas neišspręstas iki šiol. Mokėtina suma skaičiuojama pažeidus Civilinio kodekso 4.76 straipsnį. Visų instancijų teismų teisėjai neįvykdė Konstitucijos 109 straipsniu nustatytos pareigosnenustatė teisingumo. Paliko galioti neteisėtą ir neteisingą mokėtinos sumos apskaičiavimo būdą.

Šis atvejis yra išskirtinis, nesietinas su Konstitucijos 109 straipsnio trečia dalimi (Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo). Tai yra niekas neturi teisės – nė Prezidentas,  Seimas, Premjeras nei Teisėjų taryba įtakoti sprendimui, kai teisėjas nustato teisingumą. Bet šiuo atveju teisėjai nenustatė teisingumo, neįvykdė konstitucinės pareigos.

Remdamasis tikrais faktais, Pareiškėjas parašė  knygą „Teisingumo parodija (neišgalvota, o išgyventa istorija}“. Joje atskleisti visų instancijų teismų ir teisėjų veiksmai, siekiant nepriimti sprendimų dėl ginčo esmės – mokėtinos sumos apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo. Praskleistos teisėjų mantijos, kurios dengė jų užkulisius, tarpusavio santykius,  paskatos įtakojusios priimti aiškiai neteisėtus ir neteisingus sprendimus.

Knyga pateikta Prezidentui, Seimo pirmininkui, Premjerui, Aplinkos ir Teisingumo ministrams, Teisėjų tarybai. Vienareikšmiškai aišku, kad teismai ir teisėjai neįvykdė konstitucinės pareigos, tačiau Aukščiausieji valstybės pareigūnai  ir Teisėjų Taryba nereagavo ir nesiėmė jokių veiksmų, nors šiuo atveju  nebuvo skraistės dangstytis nesikišimo į teisėjų darbą ir nesiimti veiksmų. 

 

Sunkiai įveikiamas kelias teisingumui pasiekti

 

Sakoma, kad viltis yra durnių motina. Bet ji yra MOTINA ne tik jiems, todėl daug žmonių vis  tikisi JĄ surasti. Viltis pasirodė 2019 metais Seimui priėmus įstatymą  dėl teisės piliečiams tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, jei mano, kad pažeistos konstitucinės teisės ar laisvės. Įstatymu nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Taigi uždegta ir rusena maža viltis teisingumui pasiekti.

Bet siekiant vilties išsipildymo reikia įveikti sunkų kelią ir daugumai piliečių jis per sunkus. Įstatymu nustatyta, kad asmuo į Konstitucinį Teismą gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių ir skųsti ne patį teismo, valstybės ar savivaldybės sprendimą, nuosprendį, bet įstatymą ar kitą teisės aktą, kuris taikytas priimant sprendimą, nuosprendį. Asmuo turi būti išnaudojęs visas kitas  jo konkrečiu atveju veiksmingas teisinės gynybos priemones, įskaitant ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.    Konstitucinio Teismo pripažintas ginčytinas teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai, yra tik toks, kurį būtų galima taikyti ne tik skundą pateikusiam asmeniui, bet ir visiems kitiems žmonėms. Prašymo šablone dar nurodyta, jog turi būti nurodytos galiojančio teisės akto normos, kurios prieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams principams. Konstitucinis Teismas, vadovaudamasis konstitucine doktrina,  gali sugalvoti ir dar papildomų aplinkybių prašymo  patekimui į Konstitucinį Teismą užkardinti,  kurios tampa Konstitucijos normomis ir nesvarstytinos.

 

Teisės aktai suteikiantys teisėjams pažeisti Konstituciją

 

Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį  Teismą kaip bendrijos valdybos narys ir kaip sūnaus,  jo žmonos įgaliotas atstovas dėl  savo ir jų pažeistų konstitucinių teisių: teisės vykdyti daugiabučio  namo savininkų bendrijos valdybos nario pareigas; teisės atstovauti ir ginti sūnaus, jo žmonos bei kitų BDN objektų savininkų teises, pareigas  ir įstatymo saugomus interesus (viešąjį interesą); teisės kreiptis į teismą; teisės į teisėtą ir teisingą teismą, nesusijusi su skundžiamą byla, o bylą nagrinėtų teisėjai, nepriėmę procesinių sprendimų bylose, susijusiose  su skundžiamąja byla; teisės būti bylos dalyviu, turinčiu teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Teisės gauti turtinės ir moralinės žalos atlyginimą dėl teisėjų neteisėtų ir neatliktų veiksmų.

Paprašė ištirti ir išaiškinti ar:

  1. CPK 47 straipsnis, kuriuo, remdamasis pirmos instancijos teismas, atsisakė Pareiškėją įtraukti į bylą, nepripažino jo teisės vykdyti Bendrijų įstatymo  nustatytų funkcijų – atstovauti ir ginti 50-ies asmenų teises, pareigas ir teisėtus interesus, būti proceso dalyviu, turinčiu suinteresuotumą bylos baigtimi ir žalą  patyrusiu asmeniu,  pagal turinį ir reguliavimo apimtį, ar neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai.
  2. CPK 56 straipsnio 1 dalies  1, 2, 4 punktai ir 3 dalis, kuriais teismas atsisakė Pareiškėją pripažinti sūnaus ir jo žmonos įgaliotu atstovu, nors pagal pavedimo sutartį ir išduotus įgaliojimus, jis buvo įgaliotas atstovauti juos visų instancijų teismuose su visomis teisėmis, ar neprieštarauja  Konstitucijos  18 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 3 daliai, 110 straipsnio 1 daliai pagal turinį ir reguliavimo apimtį.
  3. CPK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 347 straipsnio 3 dalis, kurių pagrindu  teismas turi teisę atsisakyti priimti ieškovo įgalioto atstovo – Pareiškėjo, neturinčio aukštojo universitetinio išsilavinimo, pateiktą ieškinį ir dėl to turi samdyti advokatą ar advokato padėjėją atstovauti byloje ir kasaciniam skundui surašyti, CPK 94 straipsnio 1 dalis, suteikianti teismui teisę bylinėjimosi išlaidas paskirstyti, neatsižvelgiant  į aplinkybes dėl kurių  susidarė bylinėjimosi išlaidos, CPK 346 straipsnio 2 dalies norma suteikianti  teismui  teisę atmesti kasacinį skundą, remiantis  aplinkybėmis, kurios nepriklausė nuo Pareiškėjo valios ir bylos  faktinių aplinkybių, ar neprieštarauja  Konstitucijos 6, 18 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai,   109  straipsnio 1 daliai  pagal turinį ir reguliavimo apimtį.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kurie sukuriami Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies pagrindu ir jais  remiantis atmestas ieškinys, ar neprieštarauja Konstitucijos 6, 18,29 straipsnio 2 daliai,  30 straipsniui, 33 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 3 daliai, 110 straipsnio 1 daliai pagal turinį, reguliavimo apimtį, formą,  Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką.
  5. Vilniaus apygardos teismas, nesikreipdamas į Lietuvos apeliacinį teismą dėl bylos perdavimo nagrinėti kitos apygardos  teismui (CPK 621 straipsnis), o visų instancijų teismų teisėjai, nenusišalindami nuo skundžiamosios bylos nagrinėjimo (CPK 64, 66 straipsniai), ar neprieštarauja pagal turinį ir reguliavimo apimtį  Konstitucijos 6, 18,  30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio,  112 straipsnio  5 dalies.

 

Konstitucinis teismas atsisakė ištirti ir išspręsti tūkstančiams piliečių aktualų klausimą

 

Po keturių mėnesių Konstitucinis Teismas atmetė prašymą. Pareiškėjas neturi teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes visų instancijų teismai nepriėmė sprendimo, galėjusio pažeisti jo konstitucines teises ar laisves.  Atseit, Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo teisėjai savo sprendimais, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai atsisakę priimti pareiškėjo skundus, ir neperžiūrėję, teisės taikymo aspektu žemesnės instancijos teismų teisėjų sprendimų, nepažeidė Pareiškėjo šių konstitucinių teisių:  a) kaip bendrijos valdybos nario  teisės vykdyti Bendrijų įstatymo  nustatytų funkcijų, ginti BDN objektų savininkų teises, pareigas ir teisėtus interesus, b) teisės būti proceso dalyviu, turinčiu suinteresuotumą bylos baigtimi; c) teisės pagal pavedimo sutartį ir įgaliojimus atstovauti sūnų ir jo žmoną visų instancijų teismuose su visomis teisėmis; d) teisės reikalauti atlyginti žalą  dėl neteisėtų ir neatliktų teisėjų veiksmų; e) teisės reikalauti, kad nesvarstytų ir nepriimtų sprendimų bylose, kuriose atsakovais yra tie patys teismai ir teisėjai; f) teisės reikalauti priimti sprendimą dėl ginčo esmės –  dėl mokėtinos sumos apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo.  Taigi atsisakė ištirti ir išspręsti tūkstančiams piliečių aktualų klausimą.

Įkalta paskutinė vinis į teisingumo karstą

 

Matome, kad Sprendime dar konstatuota, kad Pareiškėjo pateikti klausimai nežinybingi Konstituciniam Teismui. Tačiau nenurodyta kuriam Lietuvos teismui jie yra žinybingi ir nepaaiškinta, kodėl Konstitucinis Teismas  nepersiuntė prašymo neįvardintam teismui juos išspręsti, o palaidojo aklavietėje.

Taigi Konstitucinis Teismas atsisakė ištirti ir išaiškinti daugiabučių namų gyventojams aktualų  – mokėtinos sumos už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, naudojimą ir valdymą apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo klausimą, kurio neišsprendė bendros kompetencijos teismai. Sunku suvokti Konstitucinio Teismo atsisakymo nagrinėti prašymą tikslo. Ar sumažinti darbo krūvį šio teismo teisėjams, ar parodyti piliečiams beviltiškumą ieškoti teisingumo ir jį surasti Konstituciniame Teisme. Bet aišku, kad šis teismas neatliko Konstitucijos sargo pareigų – prižiūrėti ir saugoti Konstituciją, užkardinti jos pažeidimus, kurie pagimdo neteisėtumą ir neteisingumą ir įkalė   paskutinį vinį į teisingumo karstą.

 

Petras Navikas

2020 m. lapkričio 17 d.

 

Facebook komentarai
Back To Top