skip to Main Content

Komentaras: Kodėl verslus su skandalų ir tyčinio bankroto uodega tebepeni mokesčių mokėtojai?

Tyčiniu Lietuvoje pripažįstamas 230-tas bankrotas, kai tokių iki 2012 metų tebuvo vos 50. Padėtis pasikeitė įstatymų leidėjams pakeitus įstatymus. Atrodė, apsivalyti nuo nesąžiningų verslų, savo blogų sprendimų naštą perkeliančių ant įmonės kreditorių, valstybės, gyventojų, taps lengviau. Bet ar valstybė padarė viską, kad rinkos apsivalymas įvyktų greičiau? Keli pavyzdžiai rodo, kad taip neatsitiko.

 

Galimai nesąžiningo bankroto ir ant jo pamatų kuriamo naujo verslo – „fenikso“ – požymiai niekam ne paslaptis. Atvejų, kai bendrovės turtas atitenka naujai sukurtoms įmonėms, o senoji paliekama mirti – daugybė.

 

Taip, negalime atmesti ir galimybės, kad bankrutuojančių, nemokių įmonių darbuotojai, vadovai kartais iš tikrųjų kuria panašų verslą – juk jie toje srityje turi patirties. Tačiau kaip derėtų įvertinti reiškinį, kai tokios iš savo pelenų atgimusios įmonės lyg niekur nieko dalyvauja valstybiniuose konkursuose, juos laimi ir toliau klesti iš mokesčių mokėtojų pinigų?

 

Štai tyčia bankrutavusi vienos IT įmonės pirmtakė  mokesčių inspekcijai liko skolinga 313,5 tūkst. eurų. Toks yra VMI kreditorinis reikalavimas bankrutuojančiai bendrovei „ERP“. Teismo tyčia bankrutavusia pripažinta bendrovė „ERP“ paslaugas teikė tokioms įstaigoms kaip Bendrasis pagalbos centras, Lietuvos Respublikos muitinė, Valstybinė ligonių kasa, Finansų ministerija.

 

Tai – iliustratyvus pavyzdys. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „ERP“ akcininkams German Rudek ir Onai Rukaitei perėjus dirbti į UAB „InnoForce“, bendrovei UAB „ERP“ buvo sudaryta ne tik konkurencija, tačiau suinteresuoti asmenys sąmoningai siekė pašalinti UAB „ERP“ iš rinkos ir ėmėsi veiksmų, kuriuos teismas pripažino atitinkančiais tyčinio bankroto požymius.

 

Tą patį pakartojo ir Lietuvos Apeliacinis teismas (bylos nr. 2-414-370/2016). Suinteresuoti asmenys teismui aiškino, kad UAB „InnoForce“ neperėmė įmonės vykdytų sutarčių, o dalyvavo viešuosiuose konkursuose ir tokias sutartis sudarė tik laimėjus konkursus. Tačiau teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju neturėtų būti apeliuojama vien tik į viešųjų pirkimų sutartis, kadangi bendrovė „ERP“ teikė specialias paslaugas ir buvo lyderė rinkoje, o išskaidžius įmonės veiklą, tapo akivaizdu, jog su valstybinėmis įmonėmis sudarytos sutartys turėjo būti tęsiamos.

 

Čia pat teismas nurodo, kad bendrovė didžiausius finansinius sunkumus patyrė tuomet, kai minėti asmenys pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, norint pašalinti bendrovę iš rinkos, kaip UAB „InnoForce“ konkurentę.

 

Tai – tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kai nuo tyčia bankrutavusių įmonių nukenčia ne tik valstybė. Kreditoriai, dažniausiai bankai, lieka nieko nepešę, prasideda ilga teismų karuselė, verslininkai pradeda vilkinti procesus. Verta pastebėti, kad valstybės institucijų skelbiamame asmenų, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamo bankroto sąraše iki šiol nėra nė vienos pavardės – sąrašas tiesiog tuščias.

 

Bet „Lietuvos energijos“ paskelbtą 18.8 mln. eurų vertės konkursą atnaujinti informacines sistemas pretenduoja laimėti „feniksą“ primenanti UAB „InnoForce“. Tai – ta pati „InnoForce“ , kuri per įvairius asmenis buvo siejama su UAB „ERP“. „Lietuvos energija“, lyg nuspėdama galimas pasekmes, dėl to jau kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (VKEKK).

 

Iš ko pirkti, kam parduoti – kiekvienos bendrovės reikalas, jei tai neprieštarauja įstatymams. Galų gale, bankrotas tėra nemokios įmonės būsena. Tačiau valstybė, formuluodama reikalavimus mokesčių mokėtojams priklausančių bendrovių tiekėjams galėtų kelti ir aukštesnius skaidrumo standartus. Už minėtas ir į jas panašias, mažų mažiausiai nesąžiningas, verslo praktikas Lietuvoje susimoka kiekvienas mokesčių mokėtojas. Kokios tokiose tyčinių bankrotų ir „feniksų“ schemose prapuolusių nepriemokų valstybei sumos? To niekas neskaičiuoja. Tik ekonominio sunkmečio metu spėliota, kad ji gali siekti apie ketvirtį milijardo litų.

 

Tyčinių bankrotų, „feniksų“ atveju galingas instrumentas yra viešumas. Apibendrintą ir susistemintą informaciją apie tokias nesąžiningas praktikas su įrodytų atvejų ir schemų tyrimais galėtų skelbti valstybinės institucijos. Bet keistis išmokstama, tik tam reikia laiko. Net ir nedideli, tačiau paveikūs bandymai patobulinti įstatymus – sveikintini, tačiau pažvelgus į atvejus, norėtųsi matyti daugiau valdžios ir verslo pastangų. Turime suvokti, kad aukščiausi verslo etikos ir moralumo standartai privalo galioti ir valstybiniame, ir privačiame sektoriuje.

 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: KRISTINA JUGULYTĖ, PR SERVICE

Facebook komentarai
Back To Top