skip to Main Content

Kolūkinė mafija

 

Kūrėm nepriklausomybę nuo kitų valstybių, kurios  tada buvo sąjungoje tuometinėje-TSRS.

Kad „išsivaduoti“ iš tos sąjungos ir bėgti į kitą-buvo išbandyti visi būdai, bet ne evoliucija ar revoliucija(buvo atsisakyta  ir daugelio  vertybių ).Buvo nuspręsta apgauti…“sargybinį“ ir pabėgti iš sovietinio lagerio ir pasiprašyti prieglobsčio užstatant tą pačią savo nepriklausomybę pačiam sau. Taip susikūrė atvira vakarams erdvė ir ,kad nebūtų kolūkiečių pasipriešinimo, Lansbergio valdžios kaimas buvo atiduotas: kolūkių pirmininkams –visas turtas ,o žmonėms-mūrai(neišardytos plytos)-ir tos įvertintos tūkstančiais-dar po šiai dienai neišgriautos.

O kolūkio(dauguma jų) pirmininkai-suėmę kolūkių turtą dvidešimt metų pasitraukė nuo žemės-patikėję ją žemėtvarkininkams ir trihektarininkams. Derlingų žemių pirmininkai-ne visi išardė (pagal nurodymą) kolūkius, o prisitaikę įstatyminę bazę ir betvarkę-privatizavo ir kolūkius ir žemę, jie tapo milijonieriais. Buvo ir trečia grupė-verslininkai –supirkę pajus, perėmė kolūkius, pagal principą skaldyk ir užvaldyk. Trečia grupė –atsirado žemėtvarkininkų pagalba. Kaimas iki šios dienos –neprisikėlė.

Ir dėl to ,kad valdžioje viravo betvarkė, nebaudžiamumas visuose lygiuose. Buvo sudarytos sąlygos kaimui prasigerti. Vietiniai kaimo šviesuoliai buvo skurdinami ir su  į skurdą nuvarytais kolūkiečiais, o pirmininkai  su tarp kolūkiečių  buvusiais vagimis sudarė nerašytą sąjungą ir draskė viską, kai neliko bendro turto, pradėjo nešti iš kiemų. Policija, kurios elektorate nebuvo tikrų vyrų galėjusių įtikinti aukščiausią valdžią ir aukotis dėl žmonių-liko tarsi mieganti gražuolė. Ji tik stebėjo ir „kontroliavo“ procesą savo neveiksnumu iki šios dienos. Dalis kolūkių pirmininkų buvo seime ,bet nekėlė šių problemų, o kaimo reikalų komitete buvo daug atsitiktinių nesusipažinusių su kaimo problemomis narių ir pirmininkų. ŽŪR savivalda-taip pat prisitaikė prie valdžios ir kaimas iki  įstojimo į ES ir šiokios tokios paramos per bendruomenines veiklas- visiškai degradavo. Vagystės, betvarkė, nebaudžiamumas, kaip po karo tęsiasi ir šiandiena. Žemė sunykusiame kaime net nebuvo siūlyta tvarkyti vietiniams-žemėtvarka įvykdyta miesto naudai. Kaimiečiai net trihektarius pardavė nematydami kitos išeities. Nes valstybės institucijos tebedirbo savo kišenei-ne žmogui.

Uždarė kaimuose mokyklas, bibliotekas, kultūros namus-sunyko. Kooperacijai nebuvo sudaryta terpė-bijota kolūkių grįžimo-vienybė kaime nereikalinga-korumpuotai valdžiai. Taip sužlugo kaimo išgelbėjimo –kooperacijos kelias.

Buvusios kolūkių(laikinų bendrovių) likvidavimo valdybos trisdešimt metų parceliuoja bendruomeninį turtą –vėlgi į savo kišenę, nes paprasti kaimiečiai-neturėjo niekada balso. Taip didelis turtas –virto centais. Panašiai ir pramonėje-tik ten vykęs griovimas buvo spartesnis.

Ir tokioje situacijoje-po tokių griovimo metų kolūkių pirmininkai tarsi atsibudo ir nori imti seimą-tiek metų toleravę ir prisidėję į kaimo griovimą-fermų, dirbtuvių mūrai stovi apgriuvę, ko nesugebėjo padaryti-galvoja gali atkurti šalį-patys tiek metų dirbę tik sau.

Net seniūnai dirbdami kaimiškose seniūnijose ne visi rūpinasi savo kraštu, daugelis atvirkščiai užsimerkia-tegriūva…

Paskutiniai blaivūs kaimų mohikanai matę ir bandę gelbėti kaimą, nesusiję su griovimu ir žemgrobyste, betvarke ir nebaudžiamumu gali tvirtai pasakyti-kur jūs buvot anksčiau pasivadinę save kaimo atstovais. Jūs grįžtate ar ketinate grįžti-neprisidėję prie normalios Lietuvos kūrimo, o tik pasinaudoję griovimu ir kaimo skurdu.

Tenka manyti, kad tauta jau atskiria grūdus nuo pelų ir blaiviai pasirinks ar „vilkus avių kailyje“, ar   neberinks nors tų kurie prisidėjo prie griovimo arba užsimerkė sunkiu tautai metu ir paaukojo kaimą sunkiai daliai.

Net šiuo metu nėra racionalių pasiūlymų prikelti kaimą  ,jo kultūrą buitį  ir būtį. Kur jūs tikrieji bočiai ,bičiuliai, kaimynai, kur lietuviškas kaimas.

Atsirinkime kuklius ,sąžiningus kandidatus, mąstančius ,matančius blogybes, galinčius keisti visų  egzistenciją-įvairiose partijose ir ypač kaimiškuose rajonuose-kur valdė karaliukai kilę iš kolūkių-ir ramiai važiuojančių pro jų teberiogsančius griuvėsius –tarsi menančius jiems jų pačių moralinį bankrotą, atsiradus staigiai galimybei praturtėti pasinaudojus atkurta šalies nepriklausomybe, aukojant kaimo ateitį.  

Janis Bronis

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top