skip to Main Content

Kol  Šv. Kalėdų  naktį  gaidys  nepragydo  ES  direktyvų  laiku…

       Sustoję  prie  Kūčių  stalo  ir  sukalbėję  maldą,  dalydamiesi  Paplotėliu –  Kalėdaičiu  ir  laukdami  Kristaus  gimimo  šventės  – Šv. Kalėdų – prisiminkime  šio  vakaro  išskirtinę  legendą,  kad  Šventų  Kūčių  naktį  kalba  gyvuliai.  Kokia  gili  mintis!  Šią  naktį  gyvuliai  gali  pasidžiaugti  šeimininku  kuris  nuo  Kūčių  stalo  atneš  jiems  šieno  arba  pasiguosti  ir  pasiskųsti  nerūpestingu  šeimininku.

                     Aiški  teologinė  mintis – susikalbėti

       Pirmieji,  kurie   prieš  2015  metus  išvydo   tvartelyje   gimusį  Kūdikėlį  Jėzų  buvo  gyvuliai.  Visa  pasaulio  teologija  prasidėjo  tvartelyje,  gyvuliams  tapus  stebuklo  liudininkais.  Tik  vėliau – per  angelus – ši  žinia  buvo  paskelbta  piemenims,  kad  šie  bėgtų  pažiūrėti,  kas  įvyko?  Kaip  būdavo  įdomu  mums,  vaikams,  nueiti  vidurnaktį  prie  kaimo  daržinės  ar  tvarto  ir  laukti,  ar  ko  nors  neišgirsime,  ar  neišgirsime  kurį  gyvulėlį  prakalbėjusį… Kokia  aiški  teologinė  mintis – susikalbėti.  Tą  naktį –  susikalbėti  net  su  gyvuliais.  Juk  nusikaltę  pirmieji  tėvai  pradėjo  nebesusikalbėti – skundė  ir  kaltino  vienas  kitą.                                                                                                                                                           Kokia   didelę  dovaną  Dievas  mums  įteikė!  Padarė  ne  praeinančias  Šv. Kalėdas,  bet  dažnai,  nuolat  užgimstantį  gėrį.  Prisiminimas  –  tai  tik  istorinis  sugrįžimas,  bet užgimęs  Kristus  jau  pasiliko.                                                                                                               Tai  buvo  ir  turėtų  būti  džiugios  vaikystės  Šv. Kalėdos,  kai  atrodo   –  net  gyvuliai  susikalba  su  žmonėmis.  Kokia,  atrodo,  paprasta,  visam  pasauliui  priimtina  teologija  bet  kokiomis  problemoms  spręsti.                                                              Tačiau  mes,  vaikai,  tikriausiai,  pavėluodavome  išgirsti,  ką  kalba  Kūčių  naktį  gyvuliai.  Nes  gyvuliai  „prakalbėdavo“  tik  vidurnaktį.  O  taip  norėdavosi  ilgiau  pasėdėti  prie  Kūčių  stalo…  dabar  žiemos  laikotarpį  laikrodžio  rodyklės  griežtai  pasuktos  pagal  Europos  Sąjungos  direktyvas.  O  kokio  laiko  laikosi  gyvuliai?  Ar  jie  žino  Europos  laiką?  Gaidys  – kaip  giedojo  savo  laiku,  taip  ir  gieda  – vidurnaktį.

         „Taikos“  misijos  be  Taikos  Kunigaikščio  ginklų    

       Vaikai  miega.  Tegul  ir  miega,  nes  baisu  ką  šiandieną  papasakotų  vaikams  sužmoginti  gyvuliai  ir  sužvėrėję  žmonės…Ir  kada  pasaulyje  bent  per  Šv. Kalėdas  žmonės  prabils  žmonių  kalba?  Prieš  11  metų  per  Šv. Kalėdas  kūniškų  malonumų  ištroškusiuosius  pasitiko  Filipinų  cunamis.  Šiandieną  per  Šv. Kalėdas  dalį   pasaulio  pasitinka  ne  taikos  ir  meilės  kalba,  bet  ir  toliau  ginklų,  prievartos,  žudymų,  terorizmo,  diktatūros   kalba.  Grįžusieji  iš  vadinamųjų  taikos  misijų  nekalba  apie  nešamą  tautoms  Taikos  Kunigaikštį – Jo  ginklus – meilę  žmonėms.   Tie  kurie  neša  Kristaus  įstatymus,  Jo  meilę,  yra  grobiami  kaip  šnipai,  įkaitai  ir  žudomi.  Kai  baigiasi  meilė  prasideda   įstatymai,  teisės.  O  kur  prigimtinė  pareiga  gimti  ir  būti  žmogumi?                                                                   Tas  malonus  ir  šiltas  daiktas  dar  kūdikio  lūpose  jau  parodo  kaip  esi  priklausomas  nuo  kito  žmogaus.  Be  kitų  žmonių  egzistavimo  šalia,  mums  nebūtų  reikalingas  bendravimas.  Nes  po  paviršutinišku  žinojimu  slypi  ne  visa  tiesa.  O  kaip  pavojinga  skristi  lėktuvu,  kurio  pilotas  apie  valdymą  žino  tik  paviršutiniškai.  Taip  ir  į  gyvenimą,  paviršutiniškai  teparuošti  šeimose,  jauni  žmonės  neša  šios  dienos  nesusikalbėjimą  ir  nelaimes.

               Kai  negirdime  pranašų  – prabilsta  gamtos  stichijos

       Šiandieną  taip  nenukenčiame  nuo  žvėries,  kaip  nuo  žmogaus.  Istorija  gerai  žino  ir  liudija:  kai  žmonija  neišgirdo  pranašų  kalbos,  išgirdo  gamtos  stichijos  kalbą.  Vieni  ar  kiti  gamtos  sukrėtimai  suartina  žmones.  Nors  turtingieji  asmenys  ar  tautos  slepia  savo  perteklius,  bet  tie  turtai  jiems  vis  tiek  išsprūsta  iš  rankų,  apima  pamišimas ( kartais  tai  pavadiname  užkeiktais  lobiais).  Kai  žmogus  pargriūva  nuodėmėse  ir  iš  jų  nebepakyla,  jis  tampa  gyvuoju,  o  paskui  ir  mirusiu  vaiduokliu.  Vaiduokliu  todėl,  kad  jis  gyvenime  nebuvo  išmokytas  atidžiai  klausytis,  išgirsti  žmogiškus  patarimus,  pamokymus.  Žmogų  galima  keisti  tik  jam  esant  gyvam.  O  jei  priešingai – gyvi  tampa  žmonėmis  –  vaiduokliais,  nesuprantamais  aplinkiniams?

                       Neįkainuojamos  ar…nukainuotos?

   Šv. Kalėdos  turi  kaskart  priminti  mums  apie  žmogišką  atsakomybę.  Jeigu  jau  net  Dievas  prabilo per  žmogų  sakydamas: „Jo  klausykite“, tai  yra  – Jėzaus  Kristaus  klausykite,  klausykite  jo  mokinių,  ar  neprivalome?  Jei  savo  Įstatymuose  nerasime  Dievo  Įsakymų  –  nežudyk,  nevok,  nekalbėk  netiesos –  Kristus  mums  nebus  užgimęs.  Šv.  Kalėdos  beliks  tik  išpardavimo  ar  nukainavimo  Kalėdomis… Ką  gi  mums  primins  Šv.  Kalėdų  naktis?

Laisvo Laikraščio  skaitytojus  sveikinu  su  Šv. Kalėdomis. Šv. Kalėdos  tai  prisiminimų  metas  kas  iš  tikrųjų  gyvenime  yra  svarbiausia. Tai  meilė  kuria  dalijantis  galima  keisti  gyvenimus  ir  gerumu sušildyti mus  supančius.  Liksmų  Šv. Kalėdų  ir  laimingų  Naujųjų Viešpaties  metų. 

 

Pagarbiai  kun. A. Bulotas  

 

 

           

 

 

Facebook komentarai
Back To Top