skip to Main Content

 

Koks  Prezidentas  norės  valdyti  klipatų  Lietuvą?

Nugalėjome  50 M ( 50 metų tarybinę okupaciją), išvijome  giluminių vandenų teršėjus – skalūnininkus, ar nugalėsime 5G ?

1978 m.  Šiauliai.  Šiauliuose dažnai  gyventojų  normalų gyvenimą, drumsdavo  kariniai tarybiniai naikintuvai  ir dažnas pratybas atliekantys žemai skraidantys  lėktuvai su radarais  . Skraidant lėktuvams su radarais, televizorius jau  kokybiškai nerodydavo.  Pastebėjau ir kitą keistą reiškinį, kai neįjungti grojimui magnetofonas ar radijo imtuvas , nors elektros laidas įjungtas į tinklą – jie pradėdavo keistais garsais groti.  Paklausiai seniai besidarbuojančio klebono. Jis atsakė, kad čia  Šiauliuose visiems taip nutinka, bet matomai nenorėjo visko pasakyti.  Per ilgesnį gyvenimo laiką, pastebėjau  kad prieš mano gyvenamų patalpų langą ant kalvos matosi kariškas aviacijai skirtas radijo lokatorius. Jų aplink  Šiaulius buvo  keletas. Kai  lokatoriaus antena atsisukdavo į mano langų pusę taip ir pasigirsdavo keisti garsai radijo aparatūroje.  Buvau atitarnavęs tarybinėje kariuomenėje prie  aukšto dažnio spinduliuojančios  aparatūros, panašių  lokatorių.  Supratau, kad gyventi čia pavojinga. Buvo  samdomi  darbininkai  nupjauti  žolę nuo  kalvos  aplink  lokatorius.  Darbininkai  pasakodavo, kad  kartais  jiems ten bešienaujant pasidarydavo  labai  karšta, kai  kareiviai  paleisdavo  aparatūrą. Mano abejones patvirtino  lankymasis pas ligonius  Šiaulių ligoninėje  ir mirusiųjų  laidotuvės.

Šiaulių ligoninė. Sovietinio ateizmo metais buvo sudėtinga  teikti ligoniams  sakramentus gydymo ar slaugos įstaigose. Reikėdavo suderinti su ligoninės gydytoju. Tam buvo įvairių direktyvų iš kulto reikalų įgaliotinio ne tik kunigams, bet ir ligoninių personalui.  Buvo viskas mano suderinta  su  ligone, kad  galėčiau ją  aplankyti,  ligonių  lankymo  metu.   Kad nevėluoti , tai svarbu ligonio dienotvarkei  ligoninėje, nuvykau 15 minučių ankščiau ir laukiau laukiamajame prie palatos, kol prasidės ligonių lankymo valandos.  Dauguma ligoninės darbuotojų pažinojo besilankančius ligoninėje kunigus. Tad viena  medicinos sesuo pasiūlė užeiti pas ligonę nes ji jau nemiega ir laukia. Buvo likę 5 minutės iki lankymo. Bet pasirodė šioje vietoje pats ligonės direktorius Z. Vaišvila, kuris buvo  uolus ne tik kaip gydytojas, bet ir to meto instrukcijų besilaikantis gydytojas.  Pakilo triukšmas, kad ligonis tokiam susitikimui neparuoštas. Pradėjo išvežinėti kitus ligonius iš palatos. Ligoniai pyko, nes jie neprieštaravo pamatyti palatoje pas ligonį kunigą. Tada buvo greitai surasta širma, kad uždengti ligonį ir kunigą nuo kitų ligonių. Sukeltas  viešas  triukšmas,  ir manau apsisaugojant  gydytojui   buvo  paplatinta, kad  gydytojas  čia nekaltas.  Garsas o gal ir skundas pakenkti  gydytojui, pasiekė Šiaulių miesto  komunistų partijos  vykdomąjį  komitetą.  Greitai ten buvau iškviestas į partijos  komitetą, susitikimui pasiaiškinti už savo pareigos ligonei atlikimą. Susitikime buvo  Šiaulių miesto komunistų partijos Vykdomo komiteto pirmininko pavaduotoja  J. Gaurylčikienė, gydytojas  Z. Vaišvila, dar keletas vykdomo komiteto darbuotojų, kurie rašė ir filmavo susitikimą.  Pirmam buvo suteiktas žodis gydytojui Z. Vaišvilai.  Po to J. Gaurylčikienė  išklausė manęs, kad kulto įstatymai nedraudžia lankytis ligoninėse, tuo  labiau, kad aš buvau  nuvykęs  bendru  ligoniams skirtu  lankymo  laiku ir jokių man prašymų ar leidimų nereikėjo. Kitas reikalas, kai tenka lankytis reanimacijos palatose, karantino metu ir t.t.  Galutinį žodį  tarė J. Gaurylčikienė,  kreipdamasi  į ligoninės direktorių  Z. Vaišvilą, kad jūs gydytojau  rūpinkitės ligonių gydymu, bet neveskite ligoninėje  ateistinės propagandos su mirštančiais ligoniais.  Kunigas nepadarė nusikaltimo. Jis nesiveržė į palatą, o kad jūsų personalo darbuotojai persistengė, norėdami  pagreitinti ligonės susitikimą 5 minutėmis ankščiau,  tai buvo galima ir nesureikšminti.

Gydytojas  Z. Vaišvila.  Teko su gydytoju  vis  dažniau susitikti ligoninėje, bet jau be konfliktų. Tai buvo uolus  savo darbui ir ligoniams atsidavęs  gydytojas  atvykęs  iš  Šakynos  miestelio  ir pirmasis  pradėjęs  neurochirurgijos kelią  Lietuvoje.  Medikai  jo akivaizdoje buvo pasitempę,  sekdami vyriausiojo  gydytojo  reiklumu  ligoniams.  Matydamas mane  lankantis pas ligonius , matydamas gydytojas  jaunas šeimas verkiančias dėl mums  daugeliui  „neaiškių“ mirties priežasčių ir išgirdęs tik kalbas, kad  Šiaulių sveikatą naikina Zoknių karinis aerodromas ir aplink miestą išstatytos radijo lokacinės stotys, paklausiau  gydytojo,  apie  „neaiškias“  ligas, nes pats  keletą  metų  buvau  patekęs  į  aukšto dažnio spinduliuotę tarybinėje kariuomenėje. Mačiau tarnybos  draugų  likimus apie  kuriuos buvo  nutylima ir gydytojas. Z. Vaišvila man atsakė, kad tai sakyti  ir rašyti, kad  tikroji  mirties  priežastis – kraujo  vėžys, draudžiama. Laidotuvėse iš tėvų išgirsdavau tą patį, kad sulaukę abiturientų amžiaus  jaunimas dažnai susirgdavo kraujo vėžiu  ir tik Šiaulių  rajone. Dabar manau  eksperimentuojant su  gyventojais, norima  spinduliuotę paskleisti jau  visoje  Lietuvoje. Rašau, dabar  kai vis  daugiau  jaunuolių  ir vaikų  nebevaldo kaklo, stuburo  ir daugelis  netinkami  dėl  sveikatos  karinei  tarnybai,  maigant nulenkus  galvą  mobiliuosius  telefonus,  galvoju apie G5. Ką  galvoja  valstybių  prezidentai? Nori  piliečius  padaryti  klipatomis  vardan  industrinių  pažangų ?  Kai  kurios  valstybės imasi  tyrimų, nedarydami  nepatikrintų  dalykų, kitose  tiesiog  deginamos ir naikinamos perdavimo  stotys. Gydytojas  Z. Vaišvila, būdamas  Šakynos  miestelio  gydytoju labai rūpinosi Šakynos moksleivių sveikata. Tai buvo kuklus ir rūpestingas ir  principingas gydytojas. Ten dirbdamas  ir susipažino su Šakynos mokyklos  mokytoja, kuri tapo jo viso gyvenimo  šeimos židiniu. Paliečiau  straipsnyje  gerbiamą gydytoją Z. Vaišvilą,  kadangi  vėliau  mūsų   ideologiniai  skirtumai  susitinkant  ligoninėje mūsų  nepriešino, gydytojui  teikiant  kūnišką  stiprybę,  man  dvasinę. Tekdavo ir  pasikalbėti.  Gimus  gydytojo  sūnui, motinos noras buvo  duoti  Gintaro  vardą, tačiau  vyro  tėvas  griežtai  nukirto, kad  giminėje vyrai  tebūna vadinami  Zigmais. Geresnio  vardo  kaip  dabar  manoma  ir  negalėjo  išsirinkti  ką  rodo  Seimo  nario, Lietuvos  parlamentaro,  Sausio  13  gynėjo,  Sąjūdžio  entuziasto, pirmojo  Valstybės  saugumo  kūrėjo  ir  šiandieną  kaip  principingo  tėvo  pavyzdžio,  principingų  Laisvos  Lietuvos  teisinių   konstitucijos   įstatymų  besilaikantis  pilietis ir  kovojantis – vienas  už visus.  Vieną  rytą  gydytojui  grįžus  į  darbą  ligoninėje  iš  jubiliejinio renginio, gydytojas  darbe  pasijuto  labai blogai. Taip blogai, kad kolegos medikai  pasimetė.  Greitai buvo padarytas kraujo tyrimas, kuris rodė prasidėjusį  kraujo vėžį, bet  tai negalėjo sudaryti  tokios sunkios padėties jo sveikatai.  Pasirodė, kad gydytojas buvo nukritęs ir susitrenkęs šoną, dėl kurio nekreipė rimtesnio dėmesio. O buvo trūkusi blužnis. Tad kolegoms gydytojo išgelbėti nepavyko.  Paliečiau šį epizodą tam, kad kaip pats gydytojas Šiauliuose gydė jaunuolius neįvardijant nuo kraujo vėžio ir kolegų  gydytojų  tyrime, matomai per ilgą laiką  gydytojui  Z. Vaišvilai, gyvenant  Šiauliuose, buvo  pastebėtas  kraujo  vėžys.  Tad  nesusigundykime  pavojingais G5 eksperimentais, kai mokslininkai  jau seniai nustatę  kad bet kokios  spinduliuotės daro žalingą  poveikį  gyviems  organizmams.   Prieš kelis  metus  taip pat  palaidojau  savo  tarnybos  draugą  gydytoją  su  kuriuo  kartu  dirbome  su  stipria  aukšto  dažnio  spinduliuotę  skleidžiančia  aparatūra, nors  visos lentelės ir  užrašai  skelbė, kad  saugi  zona. Dažnai  rašoma, kad  saugūs  žaislai, prietaisai, įrankiai, saugus eismas ar net saugūs vaistai.  Prisiminkime pasakymą: „žmogaus  saugokis  tai  ir Dievas  tave  saugos.  Pagarbiai  radiotechnikos  specialistas, išradėjas, autorinių  teisių medicinos srityje nominantas, majoras kunigas  A. Bulotas

Facebook komentarai
Back To Top