skip to Main Content
Kas atsitinka, kai šalies žvalgybos pradeda dirbti prieš savo piliečius? Kas atsitinka, kai žvalgybos metodai yra taikomi prieš savo visuomenę? Kas atsitinka, kai žvalgybos gina ne visuomenės, o valdžioje esančių asmenų interesus? Kur veda šis kelias ir prie ko priveda? Turime pavyzdį ir įrodymus. Kartoju anksčiau skelbtą straipsnį. Jis aktualus.
Kokie Piliečiai Negina Savo Valstybės?
Neginti valstybės, neiššauti nei vieno šūvio agresoriaus kryptimi, išduoti bendražygius, valstybę – koks valstybės pilietis taip galėtų pasielgti? Norėdami sužinoti atsakymą privalote perskaityti visą straipsnį. Jis ilgas, bet, tikiuosi, įdomus. Nesinori, kad istorija pasikartotų.
Tarpukario laikų saugumas buvo stiprus ir pajėgus kovoti su grėsmėmis valstybei. 1926 metais Lietuvos saugume dirbo beveik šimtas darbuotojų. 1940 metais Lietuvos valstybės saugumo departamente dirbo daugiau kaip 500 darbuotojų. Darbuotojų skaičius didėjo pagal tuometinės valdžios poreikį ir sprendžiamus uždavinius.
Pareigūnai buvo išsilavinę. Kauno policijos mokykla organizavo 3–4 mėnesių kursus darbuotojams. Darbuotojai, turintys ilgametę darbo patirtį ir žinių, mokė jaunus darbuotojus. Keletas saugumo darbuotojų studijavo užsienyje. Saugumo patalpose buvo įrengta speciali biblioteka, kurioje darbuotojai galėjo skaityti knygas, gilinti žinias bei plėsti savo akiratį. Saugumo darbuotojai turėjo gerai žinoti šalies politinį gyvenimą, politines partijas, visuomenines organizacijas bei nelegalias ekstremistines grupuotes.
Valdžia negailėjo pinigų Saugumo departamentui. Vyriausybė Valstybės saugumo departamento finansavimui 1939 metais skyrė 0,76 proc. valstybės biudžeto lėšų. Šiais laikais mūsų valstybės biudžetą sudaro apie 8 mlrd. eurų. Jeigu valstybė Saugumo departamentui skirtų 0,76 proc. biudžeto pajamų, tai sudarytų daugiau kaip 60 mln. eurų. Šių laikų Valstybės saugumo departamentas gali tik pasvajoti apie tokio dydžio biudžetą.
Tarpukario saugumo pareigūnai nesiskundė skurdžiu gyvenimu. Departamento valdininkai gaudavo didelius atlyginimus: A.Povilaitis – 900 litų per mėnesį, VSP viršininkas – 800, Kriminalinės policijos viršininkas – 700, apygardų viršininkai – po 600, VSD skyrių viršininkai – po 540, jų padėjėjai – po 450, agentūros vedėjai ir kvotų valdininkai – po 380, vyresnieji valdininkai – po 340 litų. Pavyzdžiui, mokytojo atlyginimas siekė 295 Lt. Tarpukario Lietuvoje lito vertė buvo kitokia nei dabar euro.1939 m. litras pieno kainavo 17 centų, kilogramas kiaulienos – 1,5 lito, geri vyriški pusbačiai – 17 litų, karvė – 166 litai. Apygardos viršininkas, gavęs mėnesio atlygį, galėjo nusipirkti tris su puse karvės.
Valstybės saugumo departamento valdininkai informaciją rinko šiais metodais: tardė įtariamuosius, fiziškai sekė, skaitė laikraščius ir žurnalus, kalbėjosi su žmonėmis, priėmė jų skundus, paaiškinimus, pranešimus, ieškojo informacijos duomenų bazėse, vykdė slaptą agentūrinį darbą.
Saugumo pareigūnai, surinkę informaciją, rašydavo slaptas pažymas ir teikdavo jas Lietuvos prezidentui A.Smetonai bei jo aplinkos žmonėms. Valstybės vadovai buvo gerai informuoti apie ekonominę, politinę ir kontržvalgybinę padėtį Lietuvoje. Jie taip pat žinojo gyventojų nuotaikas, jų gyvenimo lygį, problemas, reakcijas į svarbius politinius įvykius.
Tarpukario valstybės saugumas tik rinko informaciją ir teikė ją aukščiausiems šalies vadovams. Saugumiečiai neturėjo teisės savarankiškai reaguoti į įvykius. Kaip reaguoti į konkrečius įvykius, asmenis ir jų veiksmus, jiems nurodydavo aukščiausieji Lietuvos valstybės vadovai.
A.Smetonos valstybės saugumas turėjo platų agentūrinį tinklą. 1940 m. saugumui dirbo per penkis šimtus agentų. Dauguma iš jų gaudavo kasmėnesinį atlyginimą nuo 10 iki 600 litų.
1940 m. sausio mėn. Marijampolės apygardai skirti 4 168 Lt 137 agentams išlaikyti, Šiaulių – 3 953 Lt 59 agentams, Kauno – 3 457 Lt 81 agentui, Panevėžio – 2 294 Lt 61 agentui, Ukmergės – 1 700 Lt 34 agentams ir Vilniaus apygardai – 6 026 Lt 176 agentams. VSD direktorius savo šešiems agentams išlaikyti turėjo 3 846 Lt agentūrinį biudžetą. Bendros išlaidos 554 agentams 1940 m. pradžioje buvo apie 30 tūkst. Lt kiekvieną mėnesį. A. Povilaitis savo agentams išmokėdavo didžiausius atlyginimus: Irmeikiui arba Mackui – 500–600 Lt, Margiui – 500 Lt, Mikui ir Sprindžiui – po 300 Lt, Daugiui – 250 Lt, Ateičiai – 200 Lt.
Valstybės saugumo departamentas džiaugėsi gerais darbo rezultatais. Jie išaiškino ir laiku sustabdė bandymus sukilti prieš valdžią. Jų infiltruoti agentai veikė beveik visose visuomeninėse organizacijose, partijose, įstaigose, kariuomenėje, Šiaulių sąjungoje, universitetuose ir net mokyklose. Saugumas buvo pajėgus kovoti su vidaus ir išorės grėsmėmis valstybei.
Tačiau tarpukario saugumo veikla buvo orientuota ne į visuomenės ir valstybės, o į prezidento ir jo režimo interesų gynimą. Paaiškinsiu, ką turiu omeny.
Demokratinėse valstybėse dominuoja įstatymas. Valstybės piliečiai arba jų išrinkti atstovai patys sprendžia kokius įstatymus priimti. Šiuose įstatymuose jie numato pavojus, kurie gali kilti jiems, jų pasirinktai santvarkai, gyvenimo gerovei. Tokiais pavojais gali būti: vagystės, plėšikavimai, žmogaus nužudymas ar sužalojimas, valstybės išdavystė, padėjimas užsienio valstybei veikti prieš valstybę, žmonių kurstymas keisti konstitucinę santvarką, valstybės paslapties atskleidimas. Valstybės saugumo struktūros griežtai laikosi šių įstatymų. Jos aiškinasi ir kovoja su tomis grėsmėmis, kurios yra aprašytos įstatyme. Jeigu kyla ginčas ir neaiškumas dėl grėsmių išaiškinimo ir supratimo, tai visuomet galima atsiversti įstatymą ir dėmesingai jį perskaityti. Visus atsakymus į iškilusius klausimus bus galima rasti ten. Demokratinėje valstybėje svarbiausia ir aukščiausia valdžia yra daugumos piliečių valia išreikšta įstatymu.
Autokratinėse valstybėse vyrauja ne įstatymai, o įsakymai. Kaip aukščiausias valstybės vadovas nurodys valstybės institucijoms, žmonėms ar organizacijoms elgtis, taip jie ir privalo elgtis. Jei žmonės atsisako paklusti, tai prieš juos yra naudojamos represinės priemonės. Autokratinėse valstybėse saugumo struktūrų darbuotojai ne tik renka informaciją apie visuomenę ir siekia žinoti apie visus ir viską, bet ir kišasi į žmonių privačius gyvenimus bei nurodinėja jiems kokius sprendimus priimti, o kokių privalo atsisakyti. Saugumo struktūros kovoja su grėsmėmis ne valstybei, bet režimui. Autokratinėje valstybėje aukščiausia valdžia yra vieno asmens valią įtvirtinantis įsakymas.
Tarpukario Lietuvoje saugumo darbuotojai vadovavosi ne įstatymais, o įsakymais. Saugumo pareigūnams grėsmes nurodydavo šalies prezidentas A.Smetona ir jo aplinkos žmonės. Valstybės saugumas, remdamasis tuometiniais įsakymais, privalėjo vykdyti totalinį žmonių sekimą.
1928 m. gruodžio 18 d. patvirtintos naujos „Politinių nusikaltėlių sekimo taisyklės“. Politiniam sekimui iškelti du pagrindiniai uždaviniai:
„1) Kad valstybės valdžia būtų tiksliau informuojama „apie politinę padėtį valstybėje, reikalinga, kad politinio sekimo organai žinotų ne tik nelegalių partijų veikimą, bet taipogi šiems organams turi būti gerai žinomas veikimas ir visų kitų partijų.
2) […] Vyriausybė stengiasi pirmon eilėn patenkinti gyventojų daugumos interesus. Šiam tikslui vyriausybė turi būti gerai informuota apie šios daugumos gyvenamąją būklę, jos pageidavimus vyriausybei, turi žinoti, kaip pergyvenami įvairūs politiniai momentai (pvz.: Seimo paleidimas, Konstitucijos paskelbimas, Vilniaus klausimas Tautų Sąjungoje ir t. t.)“.
Saugumas aktyviai dalyvavo valdžios rinkimuose. Jo pagrindinė funkcija buvo neleisti rinkimuose dalyvauti asmenims, kurie yra nelojalūs prezidento A.Smetonos režimui. Pareigūnai tikrindavo politinių partijų iškeltus kandidatus: aiškindavosi jų biografinius faktus, silpnybes, politines pažiūras, nuotaikas, ryšius. Jeigu kandidato patikimumas keldavo abejonių, tai jam uždrausdavo dalyvauti rinkimuose. Saugumas privalėjo garantuoti, kad į valdžios renkamas struktūras nepatektų režimui nelojalūs asmenys.
Saugumiečiai sekė visas politines partijas. Jie dalyvavo politinių partijų susirinkimuose, klausydavo pranešimų, diskusijų. Saugumiečiai gerai pažinojo partijos narius, žinojo jų politines pažiūras, nuostatas. Jei diskusijų metu kuris nors partijos narys griežtai sukritikuodavo valdžią, tai saugumiečiai apie partijos nario išsišokimą informuodavo savo vadovus. Saugumas neturėjo teisių savarankiškai imtis represinių priemonių prieš kritiką. Jie prezidentui A.Smetonai pateikdavo slaptą pažymą ir laukdavo iš jo nurodymų, kaip elgtis, kokių priemonių imtis prieš kritiką.
A.Smetonos pagrindinį oponentą A.Voldemarą nuolat sekė 4 saugumo agentai. A.Smetonos vyriausybės kai kurie nariai šmeižė oponentus priskirdami juos užsienio agentams. Pats vidaus reikalų ministras S.Rusteika 1933 m. gruodį, matyt, norėdamas sustiprinti A.Smetonos aršaus konkurento A.Voldemaro ištrėmimą į politinį užribį, sovietinį pasiuntinį M.Karskį įtikinėjo, kad A.Voldemaras yra „vokiečių agentas“, ir teikė Vokietijos pasiuntiniui „ypatingą informaciją“.
Kartais susidarydavo paradoksali situacija, kai saugumo pareigūnai imdavosi griežtų priemonių prieš režimo kritikus ir oponentus. Skirdavo jiems didelį dėmesį, paromis sekdavo juos, o, pavyzdžiui, komunistų partijos nariams, kurie vykdė gana aktyvią agitaciją tarp žmonių, tokio dėmesio neskirdavo. „Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką“, – sakė istorikas prof. Zenonas Butkus.
Saugumas politinių partijų gretose turėjo platų agentų tinklą, kurių dėka puikiai orientavosi šalies politiniame gyvenime. Saugumiečiams netgi buvo žinoma, kiek ir kas iš inteligentų aukoja Tarptautinei komunistų organizacijai, sutrumpintai MOPR’ui. Štai poetė Salomėja Nėris, gyvenusi Kaune pas prof. Vincą Mykolaitį-Putiną, pasak VSD agento, rinko pinigus komunistams.
„Jis duoda jai kambarį ir visą išlaikymą, pastarasis (Putinas) yra didelis komunizmo simpatikas. Ir gausiai remia piniginiai komunistų partiją. O Nėris sako daugiau nieko nedaranti, kaip tik renkanti aukas ir dirbanti studentų komunistų biure. Į dieną sako surenka 100–150 litų, nes turi labai daug pažįstamų simpatikų iš šiaip kairių pažiūrų žmonių, kurie nedrįsta atsakyti ir duoda tiek, kiek turi, nes sako, ji tuojau pradeda gėdinti ir konfuzyti, kurie nenori aukoti“, – tai ištrauka iš Šiaulių apygardos saugumo biuletenio, datuoto 1934-ųjų gegužės mėn.
Kariuomenė ir ypatingai Šiaulių sąjunga A.Smetonos režimui kėlė didelį rūpestį. Politinio sekimo taisyklėse yra parašyta, kad „Kariuomenės sekimui reikalinga dėti didžiausias pastangas“. Saugumas sekė karininkus ir kareivius. Siekė sužinoti jų nuotaikas, nepasitenkinimo priežastis, politinių partijų įtaką jiems bei jų politines pažiūras. Šiaulių sąjunga buvo vienas iš pagrindinių saugumo taikinių. „Šiaulių sąjungon, kaip ginkluoton organizacijon, visą laiką skverbėsi ir tebesiskverbia įvairus nepatikimas elementas, reikalinga Šiaulių sąjungos veikimą pridaboti ir neleisti šio elemento skverbimosi.“
Vyriausiojo štabo viršininkas generolas P.Kubiliūnas įtarė saugumą aktyviai veikiant kariuomenėje ir netgi turėjo sąrašą kariškių, įtariamų bendradarbiavimu su Saugumo policija. Generolas P.Kubiliūnas teigė, kad „tai yra karininkų demoralizavimas ir visos kariuomenės ardymas“.
Saugumas sekė visuomenę, jos narius, bažnyčią, valstybės įstaigas ir valdininkus bei privačias įmones. Saugumas savo agentūrą turėjo beveik visuose visuomenės sluoksniuose. Jis stengėsi žinoti gyventojų nuotaikas. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis savo prisiminimuose, užrašytuose penktojo dešimtmečio pradžioje, pasakoja, kad visuomenė puikiai suvokė, jog atlyginimą gaunančių šnipų buvo ir universiteto fakultetuose, ir gimnazijose, ir kitose mokslo įstaigose. Jo teigimu, šnipų būta net Kunigų seminarijoje. Jie įsibraudavo į katalikiškas organizacijas, sekdavo jų veiklą. Ką jau kalbėti apie kunigų pamokslus. Saugumui talkino net moksleiviai. Tokie patriotai kaip Steponas Kairys, Vincas Krėvė, Balys Sruoga buvo apstatyti mokamais šnipais.
1927 m. pradėtas kurti slaptosios policijos tinklas netrukus apraizgė visą valstybę. Tarkime, 1930 m. saugumo agentai jau sekė ir klausėsi bene visų žymesnių asmenybių: Aleksandro Stulginskio, Mykolo Sleževičiaus, Kazio Griniaus, Leono Bistro, Petro Delininkaičio, generolo Povilo Plechavičiaus, kunigo Mykolo Krupavičiaus ir daugelio kitų. Iš išlikusių saugumo bylų matyti, kad buvo stebimas kiekvienas opozicijos lyderių žingsnis: nuo to, kur ir su kuo jie pietavo, kada grįžo namo, iki to, apie ką buvo kalbama. Dėmesio neišvengė ir kunigai, kurie niekada nevengdavo sakyti pamokslų, nukreiptų prieš valdžią. Archyve yra išlikę šimtai dokumentų su perpasakotais arba stenografuotais kunigų pasisakymais bažnyčiose.
1930 metais saugumas sudarė „įtartinų asmenų“ sąrašą, į kurį įrašė daugybę žinomų visuomenės atstovų, mokslininkų, studentų: Juozas Audickas (varpininkas, žemės ūkio ministras 1939–1940 m.), Julius Būtėnas (studentas varpininkas, vėliau žurnalistas ir literatūros tyrinėtojas), Leonas Bistras (krikdemas), Petras Cvirka, Sofija Danutė Čiurlionytė („Fil. Lithuania“, M. K. Čiurlionio dukra), Mykolas Krupavičius (kunigas, krikdemas), Mykolas Sleževičius (liaudininkas), Klemensas Brunius (studentas jaunalietuvis, būsimasis Lietuvių aktyvistų fronto ir Lietuvių nacionalistų partijos vadovybės narys, Gulago kalinys), Kipras Bielinis (socialdemokratas), Algirdas Sliesoraitis („Geležinis vilkas“, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vadovas), Povilas Šilas (studentas ateitininkas, paskui dirbo kriminalinėje policijoje, buvo antinacinio Lietuvių fronto vienu vadovų, Gulago kalinys), Juozas Eretas (šveicarų mokslininkas, ateitininkas), Kazys Pakštas (ateitininkas, geografijos profesorius), Adolfas Šapoka (ateitininkas, VDU istorijos asistentas, 1936 m. išleistos „Lietuvos istorijos“ vienas autorių), Juozas Žiugžda (mokytojas), Zigmas Toliušis (advokatas, varpininkas), Eduardas Turauskas (daktaras, ateitininkas, krikdemas, nuo 1934 m. nepaprastasis pasiuntinys Čekoslovakijoje, 1939–1940 m. paskutinis URM Politikos departamento direktorius), Jonas Štaupas (teisininkas, ateitininkas, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vienas vadovų) ir kt. Iš viso 1386 kauniečiai.
Totalinis sekimas, kišimasis į žmonių privačius gyvenimus, represijų prieš gyventojus naudojimas, visuomenės iniciatyvos malšinimas, valdžios kritikų ir oponentų baudžiamasis persekiojimas neigiamai įtakojo visuomenės gyvenimą. Dalis žmonių prisitaikė prie naujų aplinkybių. Dalis tyliai „virtuvėje“ protestavo. Dalis tiesiog emigravo. Dalis tapo režimo rėmėjais, tvirtu režimo ramsčiu. Išsivystė ir pradėjo dominuoti žmonių neigiamos charakterio savybės: abejingumas, klusnumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, apolitiškumas, nusivylimas, padlaižiavimas, baimė, įtarumas.
Kariuomenės būklę labai taikliai apibūdino generolas Kazys Ladyga. Numalšinus 1934-ųjų kariškių pučą prezidentui A. Smetonai laišką parašęs atsargos generolas Kazys Ladyga pabrėžė, kad nuo pat pirmo perversmo į politines kovas įsitraukusi kariuomenė darėsi vis mažiau patikima, todėl reikėjo skubiai imtis priemonių tautai ir valstybei apsaugoti. Šalies viduje tvyrant tokiai įtampai, o užsienyje bruzdant politiniams emigrantams, pavojus Lietuvos valstybingumui neišnyko niekada. Jis tiesiai išrėžė, kad šalies kariuomenė yra „bereikšmė ir prireikus neparodytų jokios jėgos, tik ištižimą“.
Iškilus realiai grėsmei valstybės nepriklausomybei iš Rytų mūsų kariuomenė net nesiėmė gynybinių veiksmų. Valstybės valdžia nepasitikėjo kariuomenės vadais, o kariuomenė nepasitikėjo valdžia. Ar galėjo būti kariuomenės pasitikėjimas, kai saugumas nuolat sekė ir kontroliavo jos vadus? Nėra didesnio pažeminimo tikram savo šalies patriotui, sąžiningam ir griežtai besilaikančio garbės kodekso karininkui, kaip nepasitikėjimas, slegianti įtarumo atmosfera ir nuolatinė jo veiklos slapta kontrolė.
Lenkijos karinės žvalgybos agentas taip analizavo Lietuvos vidaus politinę padėtį: „Dabartinio režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė visiškai realių rezultatų ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais sau keliančiais kokius nors visuomeninius ar net politinius klausimus, pavirto į apatiškus, politiniams įvykiams kurčius, visiškai vienos idėjos persmelktus žmones: reikia tikėtis iš vadovybės, kuri atseit viską padarys“.
Papildomi komentarai nereikalingi.
Augustinas Povilaitis, ilgametis Valstybės saugumo vadovas, prezidento režimo sergėtojas, prezidentui artimas ir ištikimas bendražygis, buvo išduotas valdžios, kuriai ištikimai tarnavo.
Tereikėjo pirmo Sovietų Sąjungos reikalavimo ir A.Povilaičio vadovai, aukščiausia šalies valdžia ištižo. Matyt, tikėdamiesi išsaugoti savo postus ir režimą, patenkino SSRS reikalavimą atleisti iš Valstybės saugumo departamento vadovo pareigų A.Povilaitį. Jie atleido patyrusį, be galo ištikimą ir patikimą žvalgų vadovą pačiu Lietuvos valstybei pavojingiausiu metu – tada, kai iškilo reali grėsmė prarasti valstybės nepriklausomybę, kai valstybės saugumo darbas turėjo būti nukreiptas į grėsmės panaikinimą.
Antras Sovietų Sąjungos reikalavimas privertė A.Povilaičio gerbtus valstybės vadovus susirinkti naktiniam posėdžiui ir priimti sprendimą areštuoti buvusį saugumo vadovą A.Povilaitį, pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą ir uždaryti jį į areštinę. Naktinio susirinkimo dalyviai puikiai suprato, kad A.Povilaitis jokio nusikaltimo nepadarė. Tačiau, matyt, naiviai tikėdamiesi išsaugoti režimą, sutiko savo buvusį ištikimą bendražygį paaukoti.
Trečias SSRS reikalavimas ir Lietuvos A.Smetonos režimo neliko. Vieni pabėgo į Vakarus. Kitus areštavo ir išvežė į Rusiją. Valstybės saugumo departamento vadovą A.Povilaitį tardė buvę jo pavaldiniai, kurie neleido jam pabėgti ir perdavė jį rusams. Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas A.Povilaitis po metų tardymo ir kankinimų buvo nužudytas Maskvos rūsiuose.
Pripažinkite – juk mirti nuo priešo ginklo kovoje dėl savo valstybės ir savo laisvės yra garbingiau, nei mirti nuo okupanto kulkos atsiklaupus prieš jį ar gyvam supūvant priešo kalėjimuose ir lageriuose. Režimas, kuris rūpinosi tik savo saugumu ir gerove, išauklėjo tokį valstybės pilietį, kuris negynė režimo ir dėl jo nesiaukojo. Jis buvo apolitiškas ir abejingas politikams bei jų vykdomai politikai. „Reikia tikėtis iš valstybės vadovybės, kuri viską padarys.“ Šis teiginys yra neteisingas ir itin žalingas ir jis veda tiesiai prie valstybės suvereniteto praradimo.
Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));