skip to Main Content

Negaliu savo žvilgsnio nukreipti į šalį

Nuo kažkur besiniaukiančio žydro dangaus 

Įsakau pelenų šių iškėlęs žiupsnelį

 – pagaliau nežudykit žmogaus!

(E.Mieželaitis)

Ar rasite teisingesnius žodžius, kurie šiandien primintų praeitį ir kurie gyvi liks amžiams, kas primins kruviną lietuvio kelią į tiesą teisingesnį pasaulį ir laisvę…

Tai mintys lietuvių, kurie neteko savo artimųjų, mylimųjų, kuriems tik verkiantys beržai liko paguoda ir laisto ašaromis žemę – tą lietuvišką arimą prisimindami žmogų, kuris sodino, dirbo tą plotelį ir kuris užmerkė akeles, nespėjęs atsisveikinti su berželiais. Bet sodinti beržai prisimena lietuvį, lietuvaitę – gyvas beržas aprauda jų baisų ir žiaurų išėjimą iš šio pasaulio. Byra jo rasos – ašaros… Apie tai reikia kalbėti – atmintis gyva, kaip ir Lietuva sujos beržais.

Atvykau į Sukmedžio kaimą Pakruojo rajone. Žiūrėjau į paminklą, pastatytą išžudytai kalvio P.Daktaraičio šeimai. Čia buvo nužudyti jis, jo žmona ir vienuolikametė dukra Augutė. Su mumis atvyko ir kunigas, kuris ašarojo kartu su visais, kai pamatė paminkle nusvirusią mergaitės ranką išplėstas akeles… Gal ji, ta rankelė, siekė gyvenimo, gal mamos, o gal tai buvo pagalbos šauksmas… Kodėl nėra smerktino smūgio žudikams? Už ką buvo nužudyti šie žmonės – negi už tuos 2 hektarus, kuriuos gavo iš tarybų valdžios? Trys karstai. Viduryje – keturias klases baigusi mergaitė. Kas tai padarė? Ar domisi mūsų Lietuva dabar?

O broliai Povilas ir Kazimieras Muraškos už ką nužudyti? Kad miške rinko žabarėlius (1951)? Tik po metų miško darbininkai rado ir atkasė duobę. Gyvieji neteko savitvardos — žmonėms buvo nupjautos galvos ir kojos. O kur Griniaus palaikai iš Titonių kaimo? Jis gyveno mažoje trobelėje vienas. Daug skaitė ir į politiką nesikišo. Išėjo parinkti kurui žabų ir nebegrįžo (1945-1946 m kapas nežinomas.

Čia rašiau apie Pakruojo rajoną nes ten gyvenu sodyboje ir žmonės savo skausmą patiki man. Karo ir pokario metais kūrėsi gaujos. Buvo ir gauja „Vėtra“, kuriai vadovavo plechavičiukas Petras, kuris nuo 1942 metų dirbo fašistams, žudė lietuvius ir žydus 1949 m. Naujapamūšio kaime per vieną reidą iššaudė 20 šeimą sudegino jų trobas.

Aktyviai veikė „Žirnio“, Vanago ir „Gęnio“ gaujos. Ypač žiaurūs buvo baltaraiščiai vaistininkų sūnūs Jasiukaičiai, jų pusbrolis Juozas Jasiukaitis. Vienas iš jų – tėvas rašytojos V.Jasiukaitytės, nepriklausomybės garbintojos. Ką darė tie Jasiukaičiai ir kodėl tėvas bėgo iš Lietuvos, teiravausi Vidmantės, bet be atsako… Taigi, su baltaraiščių pagalba vien Biržuose sušaudyta 3000 žmonių. Be minėtų poną vokiečiams ištikimai tarnavo Baniulis, L.Vaitiekūnas. Simonaitis… Iš gyvo žmogaus dantis išlupdavo su kaulo nuolaužomis. „Šaudėme žydus, lietuvius visur varėme kartu.“ Ar gi tai ne nuodėmė, o pagarba? „Ant mūsų krito plaukai, smegenys. Duobėn virto visi: vaikai, moterys, suaugusieji… Įsakymą davė policijos viršaitis Petraitis ir Vaitiekūnas pasikeisdami,“ – tai pasakojo baltaraištis J.S.

Mirtinai neapkęsdami lietuvių bežemių baltaraiščiai planavo Lygumose ir kitur iššaudyti visus, kas neturi 10 ha žemės. Buvo sudaryti spec. sąrašai, bet seniūno buvo įspėti: o kas jums dirbs žemę, kai visus iššaudysit? Taip žudikai Pakruojo rajone nespėjo žudynių pabaigti ir krauju nuplauti lietuviškos žemės. Bet tūkstančiai žmonių nužudyti kitur – mūsų žemė vis tiek kruvina, žaizdota, ir žudikams neturi būti atleista.

„Motinų klubas“ suorganizavo misiją „Nekaltų žmonių kraujas-gyvas“. Apsilankėme ir aptvarkėme miškinių banditų nužudytų žmonių vietas – Sukmedį, Beinoraičius. Pagerbėme Orvidų kapelius, Gylienės nužudymo vietą Lygumų bei Linkuvos kapines, Vįzinskų kapą Raseinių rajone, Betygaloje. O dabar valdžia gerbia žudikų kapus ir tai primena „Misija Sibiras“. Taip, tremtin vyko ir nekaltų žmonių, bet jie buvo tų pačių miškinių aukos. Jie buvo priversti miškinius šerti, o vėliau už lašinių gabalėlį – tremtis. Dauguma jų atleido tarybų valdžiai, o ir tarybų valdžia nekaltuosius reabilitavo. 

Labai pritariu Konektikuto (JAV valstija) gyventojams, kurie neišsigando tiesos ir neleido statyti Vanagui-Ramanauskui paminklo. Pasmerkė kaip žmogžudį, nes pagal žmonių atmintį ir parodymus jo nusikaltimai žydams ir kitokią nuomonę turėjusiems – žiaurūs. Aš – tiesos žmogus, todėl taikytis su žiauriu melu negaliu. Daug žinau apie Ramanausko žmoną, kuri vartojo vieną žodį „likviduot…“ Aš tai girdėjau iš žmonių, pas kuriuos kurį laiką slapstytas „didvyris“. Jis neaplenkė ir mano dėdės Varėnoje, todėl diedukas visą parą išbuvo šulinyje? čia tik kruopelytė apie miškinius – jų rankomis išžudyta tūkstančiai. Šitie kovojo su beginkliais bežemiais, ar tikrai jų tikslas buvo laisva Lietuva? „Gynė“ nuo tokių „okupantų“, kurie Lietuvai grąžino jos širdį – Vilniaus ir Klaipėdos kraštą. Kodėl valdžia taip myli tikrus okupantus, o nekenčia tų, kurie po karo atgaivino Lietuvą, Vilniaus karšte grąžino lietuvių kalbą, darbą padarė prioritetu ir pagarbiai vertino darbo žmogų. Baigėme mokslus, kurių mūsų vaikai neragaus, nes jau lietuvių kalbą keičia gomurine anglų kalba, ko nebuvo prie tarybų „okupantų“.

Pamiršti patriotai – kovotojai už Lietuvą Vilniaus karšte. Nieko, Airijoje ir Anglijoje kuriasi iš Lietuvos dėl tiesos išvarytųjų kampeliai, jie primins mūsų garbingą praeitį.  Mes neminsime kojomis savo Tėvynės, kaip savo tėvą, jo mintis ir žemę mina Tomas Venclova. Kur jis šiandien, kodėl nedirba, nestato naujos Lietuvos, liežuviu padėjęs sugriauti jos laimėjimus.

Kalbame apie Lietuvą, o per radiją negirdime lietuviškų dainų. Širdį galime atgaivinti tik 5 valandą ryto, kai dar skamba senos, dar tarybiniais laikais kurtos melodijoj, auklėjamojo pobūdžio dainos. O anglų dainose – nei melodijos, nei auklėjimo. Jos širdies nepaliestų: Burbuliuoja – „paimk kirvį, duok į galvą“, tai jaunimas ir vaikai taip daro.

Kur mūsų literatai? Štai veikia literatų klubas Raseinių rajone, Klaipėdoje ir kitur – bet visų nežinome. Ketvirtą poezijos knygą išleido D.Peckuvienė, A.Vaičiulis išleido poezijos trilogiją, G.Laurinavičius ir kiti. Tai nuostabios eilės apie tėvynę, žmogų, meilę ir pagarbą tiesai. Niekas nežino tų kūrinių, nes valdžios piršto prie jų platinimo – nėra. O kodėl? Čia juk turtas, įkainojamas tėvynės meile, bet ne pinigais, kurie vienintelis turtas dabartiniams valdantiesiems…

Pavasaris tave man neša ištiestuos delnuos.

Ir puriena. Ir saulė. Laisvas vėjas.

Kuo be tavęs vaikučiai pasiguos

Iš tolių svetimų namuos parėję…

D. M. Peckuvienė

Visi supras ir netgi apsiašaros – net savanoriai ar dabartiniai tremtiniai. Atgimkime. lietuviškumu gyvenkime. Vardan taikos užkaskime žiaurumo, pavydo kirvį, kurį iškasė netikra laisvė. Nekerštaukime, nepavyduliaukime kaimynui, netrinkime istorijos, neiškraipykime faktų. Negerbkime žudikų, atidenkime baisius žudynių žingsnius. Nemeluokime jaunimui, nes melas moko žudyti. Dabar yra taip, kad kuo daugiau galvoji žudyti kitą mintį ar nuomonę – tuo didesnė tikimybė, kad tapsi gerbiamu, gal net didvyriu.

Seime reikalaukime faktų iš miškinių veiklos, tegul būna atsakyta už kiekvieną nužudytą nekaltą žmogų. Dabar šaukiate apie KGB. Tikrai buvo tokie organai, kurie žudikams nekėlė puotų ir ne Volgomis, o gyvuliniais vagonais juos į tremtį vežė. Tada buvo pokaris. O kaip jie varėsi į miškus žudyti žmonių – giedodami giesmes ar maldas kalbėdami? Matykime atmerktomis akimis.

O ką veikia CŽV, VSD dabar? Valstybės saugumui reikalingos organizacijos, kaip anais laikais KGB – valstybės saugos organai. įdomios Veselkos, Šliužo ir kitų, ponui profesoriui „Dėdulei“ neparankių, žmonių mirtys. O bombelė Brazauskui – kieno įsakymas? Bražuolės tiltas, Kryžkalnio motinos paminklas… Kieno pinigėliai nužudė tuos istorinius statinius? Kas per šventasis Landsbergis, kodėl valstybė nepajėgi ištirti jam primetamų žudynių? Mes norime tiesos, bet jos nėra, ji palaidota pūvančiame kapitalizmo sarkofage.

Netrinkime istorinių faktų, nemeluokime sau ir vaikams, anūkams, kapitalas (pinigai) Tėvynės neišgelbės. Ją atgaivinti turime mes – jauni ir senukai. Kurdami darbo vietas – valdžios, o ne kapitalistų kontroliuojamas. Atsiskaityti turime valstybei, o ne piniginiams riteriams. 

Surinkime Augutės smegenėles. Ir kitų, kuriuos ištaškė žudydami Lietuvos liepas ir ąžuolus. Nusilenkime nors tai kraujuotai žemei, kurioje merdėjo nekalti vaikučiai ir jų tėvai. Tai bus teisinga misija – „Misija nekaltai Lietuvai“.

O atminimui palieku šias eiles:

Stoviu prie mergytės Kruvinų kapų,

Čia ir jos tėveliai Dalinasi skausmu.

Smegenys jos gyvos Taškosi miške,

Taip žuvo Augutė – Be kaltės kalta.

Prasiverk, žemele, Ir priimk mane Gal surasiu tiesą Tavo širdyje

B.Dilpšienė

Birutė Dilpšienė

U

 

Facebook komentarai
Back To Top