skip to Main Content

Kodėl šmeižikams valdžia leidžia vykdyti teisingumą?

 

Kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai D.Kačinskienė, A.Poškus ir V.Višinskis valstybės vardu mane apšmeižė, niekam negali kilti abejonių. Teisėjai jų priimtoje 2015 m. kovo 10 d. nutartyje mane apkaltino, kad aš, pažeisdama įstatymą ir piktnaudžiaudama teise, inicijuoju bylas, siekdama dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo. Cituoju šmeižikiškus nutarties teiginius: 

 

Vadinasi, apeliantai, išnaudoję visas procesines priemones instancine tvarka patikrinti administracinėje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, naujos bylos inicijavimu iš esmės siekė dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo.

 

Ir dar:

 

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad trečiasis asmuo A.O.Meilutytė, remdamasi analogiškais reikalavimais ir juos pagrindžiančiais argumentais, Vilniaus apygardos teisme taip pat inicijavo naują civilinę bylą atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu (c.b. Nr. 2-3571-656/2014), kuriuoje trečiasis asmuo – J.V.Meilutis. Toks apeliantų elgesys, kuomet jie reiškia ieškinius pakartotinai, keldami vis tuos pačius klausimus, kaip ir kituose jų iniciatyva pradėtuose teisminiuose procesuose, nesuderinamas su CPK 5 straipsnyje įtvirtintu asmenų teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos instituto paskirtimi ir net sudaro prielaidas įžvelgti piktnaudžiavimo šia teise apraiškų.

 

Teisėjai tyčia, norėdami mane įbauginti, kad aš daugiau nesikreipčiau į teismą ir nesiekčiau teisingumo įgyvendinimo dėl užgrtobtos mano tėvo žemės grąžinimo, paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri mane ne tik galėjo paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą manimi, kaip nurodo Baudžiamojo kodekso 154 straipsnyje nustatyta šmeižimo nusikaltimo sudėtis, bet iš tikrųjų mane paniekino ir pažemino, juo labiau, kad tokią melagingą informaciją paskelbė ne šiaip sau asmenys, bet teisėjai – valstybės valdžios pareigūnai, kuriuos mes privalome gerbti ir jų vykdomu teisingumu pasitikėti.

 

Teisėjai, mane šmeiždami, labai gerai žinojo, kad jie meluoja: visų pirma, teisėjai žino, kad įstatymas teismui neleidžia nagrinėti bylų, kurios inicijuojamos vien tik tam, kad dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo. Įstatymas neleidžia reikšti ieškinių pakartotinai – tokių ieškinių teismas negali priimti, o jeigu byla pradėta nagrinėti – įstatymas reikalauja, kad tokia byla būtų nutraukta. Mano bylos nebuvo nutrauktos – teismai, taip pat ir mane apšmeižę Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai mano bylas nagrinėjo, priėmė jose sprendimus. Tai yra neginčijamas įrodymas, kad aš bylas inicijavau nepažeisdama įstatymo ir nepiktnaudžiaudama teise, ir nesiekdama dar kartą dėl to paties pasibylinėti.

 

Jeigu nors vieną bylą būčiau inicijavusi pažeisdama įstatymą ir piktnaudžiaudama teise, būčiau nubausta milžiniška 5792 eurų bauda, kaip oficialiai teismo sprendime patvirtino Vilniaus apygardos teismo teisėja R.Petkuvienė. Nors toks teisėjos R.Petkuvienės tvirtinimas įrodo, kad aš esu apšmeižta, nes teisėjai D.Kačinskienė, A.Poškus ir V.Višinskis manęs bauda nenubaudė, to padaryti jie negalėjo, nes negalėjo jų nagrinėjamos bylos nutraukti ir tuo pačiu įrodyti, kad byla inicijuota pažeidžiant įstatymą, tačiau prieštaraudama pati sau, teisėja R.Petkuvienė jos priimtame teismo sprendime „nustatė“, kad teisėjai manęs neapšmeižė. Kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai manęs neapšmeižė, „nustatė“ ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjos A.Bukavinienė, S.Rudėnaitė ir D.Vasarienė, kasacine tvarka išnagrinėjusios bylą ir priėmusios galutinę ir neskundžiamą nutartį.

Kreipiausi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją bei į Teisėjų tarybą ir jos pirmininką R.Norkų, tačiau apsvarstyti teisėjų elgesį buvo atsisakyta, esą svarstymu bus pažeistas teisėjų nepriklausomumas. Veltui aiškinau, kad teisėjų nepriklausomumas nereiškia, kad teisėjai nebaudžiami valstybės vardu gali meluoti ir šmeižti žmones jų priimamuose teismo sprendimuose. Konstitucijos 109 str. įtvirtintas teisėjų nepriklausomumas vykdant teisingumą, t.y. nagrinėjant bylas. Tai reiškia, kad niekas negali teisėjui nurodyti ar kaip kitaip įtakoti teisėją, kokį sprendimą jis turi priimti nagrinėdamas bylą. Tačiau kai byloje priimtas galutinis sprendimas – teisingumo vykdymas užbaigtas. Konstitucija įpareigoja teisėjus nagrinėjant bylas klausyti tik įstatymo. Kai teisėjas neklauso įstatymo ir piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, regis, teisėjas privalėtų už savo veiksmus atsakyti. Tačiau mūsų valstybėje taip nėra – šmeižikai teisėjai ir toliau vykdo teisingumą. Ar ne nuo tokio teisingumo bėga Lietuvos žmonės, skaudama širdimi palikdami Tėvynę? Juk ne vien duona žmogus gyvas.

Aldona Meilutytė

 

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));