skip to Main Content

Kodėl partijos nežada spręsti svarbiausių problemų?

Artėja rinkimai į Seimą. Prasidėjo pažadų dalinimas. O pažadai tie patys, menkaverčiai. Nei viena partija nežada spręsti svarbiausių – darbo, pajamų, atskirties tarp turtingųjų ir vargšų problemos.

Eiliniam žmogui ne tiek svarbu, kiek padidėjo ar sumažėjo bendrojo vidaus produkto (BVP), o kiek  BVP įtakojo jo gyvenimui: kiek padidėjo darbo vietų, pakilo darbo užmokestis, pensijos, socialinės išmokos, sumažėjo išlaidos būstui, sveikatos apsaugai ir t.t. Dirbančiajam versle ypač svarbu, kiek sukurtos pridėtinės vertės darbdavys atseikėjo jam darbo užmokesčio ir įmokų socialiniams fondams forma ir kiek pasiliko sau, o valstybės lėšomis išlaikomiems žmonėms – kiek padidėjo biudžeto, Sodros, Sveikatos draudimo  ir kitos valstybės pajamos, nuo kurių priklauso ir jo pajamos. Apibendrintai, kiek gavo pajamų.

Žiniasklaidoje skaitome ir girdime šalies ekonomikos  „elitinių“ analitikų vertinimus ir jos įtaką žmonių gyvenimui. Jeigu  sukurta BVP daugiau, vadinasi, gyvenimas gerėja, neatsakant į klausimą, o kam jis gerėja. Valdžia taip pat mėgsta pasigirti, šiuo rodiklių.  Tačiau dauguma žmonių gyvenimo pagerėjimo nejaučia, arba jaučia  vos vos. Todėl ir bėga iš Lietuvos.  

Taigi, jei šalis tapo turtingesnė, bet tokiais netapo  piliečių  dauguma, vadinasi, priežasčių reikia ieškoti  bendrojo vidaus produkto (naujai sukurtos pridėtinės vertės), o paprasčiau pasakius, verslo pyrago  paskirstymo bei  perskirstymo srityse. Tai yra  kurių kišenėse nusėda ekonomikos prieaugis.  Čia gludi gyvenimo gerėjimo esmė.

Ar nemokėdami jo valdyti  jūros krantinėje sustatytų kranų savininkai pakrautų į laivą nors vieną konteinerį ir uždirbtų nors eurą pajamų,  jeigu šių kranų neaptarnautų dokininkai, neprižiūrėtų darbininkai, inžinieriai ir kiti samdomieji darbuotojai. Žinoma, toks pat rezultatas būtų ir samdomųjų, nes ir jie negalėtų uždirbti pajamų, neturėdami verslo priemonių – kranų. Vadinasi, versle uždirbtos grynosios pajamos yra turto ir darbo rezultatas. Pažymėtina, kad pridedamąją vertę kuria ne tik tie žmonės, kurie tiesiogiai dirba įmonėse, teikia paslaugas, bet ir viešajame sektoriuje dirbantys piliečiai, nes jie subrandina žmogiškąjį kapitalą per švietimą, mokslą, sveikatos apsaugą, kultūrą, per viešąsias paslaugas. Elitiniai analitikai sąmoningai pamiršta atsakyti į šį, atrodytų, paprastą klausimą. 

 

Vis labiau norima visuomenei įteigti, kad grynųjų pajamų (pridedamosios vertės) uždirbėjas yra tik darbdavys –  versle naudojamo turto savininkas. Nusišnekama net iki to, jog tik kapitalo savininkai esą valstybės išlaikytojai, visų mokesčių mokėtojai. Tokiomis kalbomis  siekiama įrodyti, kad antrajam verslo partneriui bendrai uždirbtų grynųjų pajamų priklauso tiek, kiek malonės jų duoti pirmasis – darbdavys, tai yra tiek kiek samdomajam mokės už darbą ir sumokės jo socialiniam draudimui.  

Statistikos departamento duomenimis darbdaviai (kapitalo savininkai) sudaro apie 8 procentus versle dirbančių žmonių. Jie apie 60 procentų gautų grynųjų pajamų pasilieka sau, o darbuotojams  skiria  likusią dalį  – apie 40 procentų, kai kitose  ES valstybėse pasidalinama atvirkščiai- darbuotojams skiriama 60, o sau  pasiliekama 40 procentų grynųjų pajamų.  Mūsų  kaimynai – latviai, estai, lenkai gerokai dosnesni. Kaip sakoma, kiekvienam pirštai linksta į save, o ypač privačiame versle. Tai ir yra pirmasis atsakymas, kodėl versle dirbančių samodųjų darbuotojų gyvenimas gerėja vos vos. 

Beveik nereguliuojamas pridėtinės vertės paskirstymo  procesas. Valdžia šį procesą veikia nustatydama minimalią mėnesinę algą ir valandinį atlygį. Kaip buvo skelbta spaudoje,  bandymai  padidinti minimalią algą dėl didelio darbdavių pasipriešinimo vyksta vangiai ir dažniausiai prieš rinkimus į Seimą. Galima suprasti  darbdavius, ypač tuos, kur verslo efektyvumas yra mažas. Kai kurie net nepajėgūs mokėti minimalios algos. Neaišku kodėl Valdžia šio klausimo nesprendžia diferenciuotai. 

Ne paslaptis,  kad naudojamo versle turto ne maža dalis yra įsigyta lengvatinėmis sąlygomis čekinės privatizacijos metu.  Iš Lietuvos žmonių, jų tarpe ir iš samdomųjų darbuotojų,  pusvelčiui po 10-15 centų supirkę investicinius čekius,  įsigijo beveik 10 kartų didesnės vertės turtą, negu buvo išleista čekiams įsigyti. Ir  kaip spaudoje buvo ne kartą skelbta, kad  investiciniai čekiai dažnai buvo įsigyti už ne savas lėšas, kurių ir negalėjo uždirbti anais laikais, nors ir užėmė įmonių direktorių bei kitus aukštus postus, o už privatizuojamų įmonių lėšas. Taigi, yra ir moralinė teisė teisingiau pasidalinti uždirbtas pajamas tarp verslo dalyvių.

Kita vertus,  darbdaviai – kapitalo   savininkai  pasiliktas grynąsias pajamas iš esmės skiria versle naudojamam turtui didinti, naujoms technologijos diegti, darbo našumui kelti ir darbo vietoms mažinti. O nauji įrengimai ir kitos gamybos tobulinimo priemonės daugiausia įsigijamos užsienyje. Vadinasi, didžioji dalis  panaudotų investicijoms lėšų išplaukia iš Lietuvos. Ir ne tik tokiu būdu, bet ir investuojant pajamas kitose valstybėse. Statistika skelbia, kad investuota kitose šalyse 2,3 mlrd. eurų. 

Tuo tarpu, grynųjų pajamų dalies, skirtos darbo užmokesčiui, nedidinimas yra  stabdžiu ekonomikai ir socialinei sferai vystyti. Kaip žinoma, beveik visos darbo pajamos skiriamos vartojimui, prekių ir paslaugų įsigijimui, vadinasi, jos turi įtaką ir jų gamybai bei paslaugų teikimui. Daugiau kaip pusė darbo pajamų mokesčių pavidalu patenka į biudžetą. Vadinasi, nuo jų apimties priklauso socialinės sferos finansavimo galimybės.

Didelė nelygybė  perskirstant grynasias pajamas per mokesčius. 

Nors pelno ir gyventojų pajamų mokesčių tarifai yra vienodi (15 proc.), tačiau faktiškai darbdaviai sumoka gerokai mažiau, negu versle bei valstybės išlaikomose įstaigose dirbantys žmonės. Finansų ministerija paskelbė, kad 2016 metais biudžetas dėl pelno mokesčio lengvatų gaus 183 mln. eurų , arba 24 procentus mažiau šio mokesčio,  o  dėl  gyventojams suteiktų pajamų mokesčio ir PVM lengvatų neteks šių mokesčių  tik 10,7 procentų.

Neseniai Seimas priėmė įstatymą dėl įmokos „Sodrai“ lubų nustatymo. Tai dovana turtingiems darbdaviams, nes sumažėja  išlaidos  darbuotojams samdyti ir didėja pelnas.  Nustačius įmokos lubas, mažinamos „Sodros“ pajamos ir galimybė pervesti  dalį pajamų į privačius fondus, o tuo pačiu nuskriaudžiami darbuotojai, kurie kaupia papildomas lėšas šiuose fonduose. Pažeidžiamas  teisingumo principas, nes lubų nustatymas „Sodros“ įmokai,  leidžia  turtingiems darbdaviams mokėti mažesnę, negu 31 procento įmoką „Sodrai“ už darbuotojus, kuriems jie gali mokėti ir moka dideles algas. 

 

Finansų ministrė susitikusi su Pramoninkų konfederacijos prezidentu  pažadėjo, kad nagrinės jų reikalavimą neapmokestinti reinvestuojamą pelną. Tai yra, kad atleis nuo pelno mokesčio mokėjimo, pelną, kurį jo savininkai išleis turtui įsigyti, praturtėjimui. Tačiau pamiršo pažadėti atleisti nuo pajamų mokesčio mokėjimo, kurias gyventojai, o ypač jaunimas, išleidžia būstui įsigyti. Juk tai irgi pajamų reinvesticija. 

 

Valdžia darbdavius skatina, atleisdama nuo pelno mokesčio mokėjimo, kai tobulinamos technologijos ir kitomis lengvatomis. Daug ES paramos lėšų dovanoja, nes negrąžinamos ir neįteisinamos kaip valstybės investicijos.  Be to, darbdaviai  mokesčiams turi skirti  apie 38-40 grynųjų pajamų, kai samdomieji darbuotojai  daugiau  kaip pusę darbo užmokesčio. Taigi kasmet gerokai praturtėja darbdaviai. Tai ir bus antroji priežastis dėl ko vis labiau gilėja  prarają tarp turtingųjų ir viduriniojo gyventojų sluoksnių. 

 

Progresas  versle  bumerangu kerta valstybei, nes  mažinamos darbo vietos, išlaidos darbuotojams samdyti, įmokos Sodrai ir Privalomam sveikatos draudimui. Bet bumerango pasekmių galima išvengti per mokesčius, įmokas socialiniams fondams ir kitomis priemonėmis. Visų pirma, susiejant darbuotojų atlyginimus su sukurta pridėtine verte, atsisakius įmokų socialiniams fondams skaičiavimo nuo darbo užmokesčio, o pradėjus skaičiuoti nuo sukurtos pridėtinės vertės sumos. ES paramą ne dovanojus, o pripažinus valstybės investicija ir ją susiejus su papildomų darbo vietų kūrimu. 

 

Trečias  pajamų  perskirstymo etapas  –  korupcija, kai pinigai iš vienų asmenų kišenių perplaukia į kitų, manau visiems aiškus. Tik šiame etape naudą gauna valdžios institucijose dirbantys ir sprendimus priimantys asmenys. 

 

Kai kurios valstybės įstatymais yra įteisinusios nuostatą: jeigu pradinis kapitalas sukauptas iš narkotikų, ginklų prekybos ir kito nelegalaus verslo, apgaulės, korupcijos, tyčiniais bankrotais bei kitais neteisėtais būdais, tai ir jo pagrindu sukauptas kitas kapitalas skaitomas neteisėtu. Įrodyti pradinio kapitalo teisėtumą turi jo turėtojai. Šiam požiūriui pritaria ir Bažnyčia. Lankydamasis Lietuvoje popiežius Paulius II pasakė, kad „nuosavybė nėra šventa ir neliečiama, bet žiūrint kaip ji įsigyta“. Ir Lietuvai reikia tokio įstatymo, o būtų dar geriau, jei ši nuostata būtų įteisinta Konstitucijoje.

 

Tai ir yra atsakymas, kodėl vieni greitai tapo milijonieriais ir milijardieriais, o kiti – vos suduria galą su galu. Kodėl beveik pusė milijono darbingo amžiaus asmenų emigravo iš Lietuvos. Kodėl nyksta buvusi ir taip maža vidurinioji gyventojų klasė.  Kodėl atskirtis tarp turtingųjų  ir vargšų yra didžiausia Europos Sąjungoje, nors Lietuvoje sukurtas bendrasis produktas (2015 m – 38,5 mlrd. eurų) gali užtikrinti palyginti neblogą žmonių gyvenimą. 

 

Kodėl partijos nežada spręsti svarbiausių problemų? Manau, dėl to, kad gajus trečiasis pajamų perskirstymo būdas.

 

Petras Navikas, buvęs Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas

2016 m. liepos 27 d.

 

Facebook komentarai
Back To Top