skip to Main Content

KODĖL   NE   TIK   LIETUVAI   REIKIA   MAIŠTININKŲ?

 

Zenonas Volkovas

 

 

 

 

Anot žymaus rašytojo Oskaro Vaildo, pažiūrėję į žmonijos istoriją, pamatytume, kad tik per maištą buvo tobulėjama. Maištas – tai pasiprešinimas esamai tvarkai, nebijojimas išsakyti savo nuomonės ir ryžtas kovoti už ją. Žmonės, kurie sugeba gaivališkai sukilti ir išreikšti nepasitenkinimą, yra vertinami, nes tai itin drąsūs individai. Ne tik Lietuvai jie reikalingi tam, kad kovotų prieš despotizmą, keltų tautos gerovę ir neleistų įsigalėti visuotiniam blogiui.

 

Visų pirma, maištininkų žmonijai reikia tam, kad nugalėtų despotizmą ir žmonės galėtų laisvai rinktis, kaip nori gyventi. Visuomenėje nėra trokštančių būti valdomų aukštesnės valdžios, tačiau dauguma žmonių bijo priešintis esamai tvarkai, susitaiko su ja ir laukia, kol kažkas kitas sukils ir ims kovoti už jų teises. Būtent tada ima veikti maištininkai – stiprios asmenybės, negalinčios susitaikyti su neteisybe. Reiškiantis nepasitenkinimą prieš despotizmą individas vaizduojamas Romantizmo epochos anglų rašytojo Bairono kūrinyje „Kainas“. Šioje tragedijoje vaizduojama biblinė istorija apie pirmą žmogžudytę, tačiau autoriui pagrindinis jos veikėjas Kainas yra ne brolžudys, bet asmenybė, sugebėjusi pasipriešinti tironiškumui. Nesutikdamas aklai atnašauti Dievui, kuris vaizduojamas kaip despotas, ir atgailauti už tėvų nuodėmes, Kainas užmuša brolį, kuris yra tarsi vergijos simbolis. Drąsiu pasipriešinimu veikėjas siekia, kad ateinančios kartos turėtų pasirinkimo laisvę. Tokių stiprių, už moralinę laisvę kovojančių asmenybių yra ne tik knygose, bet ir realybėje. Pvz., lietuvių rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, kuris nesutiko būti menkinamas dvasininkų vyresnybės, pateikusios priekaištus už tariamus nusižengimus savo luomo taisyklėms. Vaižgantas atsakė laišku, kuriame aiškiai išdėstė savo nuomonę apie kaltintoją ir jo pasisakymus. Taip, nesusitaikydami su kitų primetama valia, individai kovoja už savo ir kitų moralinę laisvę, kuri yra viena didžiausių vertybių.

 

Maištavimas prieš nusistovėjusią tvarką reikalingas dar ir todėl, kad skatintų žmones sukilti ir dirbti dėl savo tautos, šalies gerovės. Jau anksčiau minėtiems prisitaikėliams dažniausiai reikia paskatos ar autoriteto, kuris parodytų, kad pasipriešinimui yra būtinas žmonių vieningumas. Juk tikslas, kurio aktyviai siekia visuomenė, o ne individas, yra realesnis ir apčiuopiamesnis. Autoritetu lietuvių tautai, veikiami carinės priespaudos, tapo vienas iškiliausių poetų Lietuvos istorijoje Maironis. Anot A.Venclovos, jis prie Lietuvos nepriklausomybės išsikovojimo prisidėjo ne mažiau nei J.Basanavičius ar V.Kudirka. Dažnai vadinamas tautos šaukliu, Maironis savo kūryboje skatina lietuvių tautiškumą ir meilę savo šaliai. Šiam tikslui poetas pasitelkia didingą Lietuvos istoriją (eilėraštis „Trakų pilis“), drąsius protėvius. Eilėraštyje „Lietuva brangi“ lyriniam subjektui tėvynė – „Šalis, kur miega kapuos didvyriai“. Taip poetas ugdo lietuvio pasitikėjimą savimi ir norą kovoti už savo šalį. Ši kova Maironio lyrikoje nėra ginkluotas pasipriešinimas – laisvos Lietuvos tikslo siekimui jis skatina pasitelkti „arklą, knygą, lyrą“. Tai daiktai, simbolizuojantys darbą, mokslą, kūrybą, kurie, anot poeto, yra svarbiausios tautos atgimimo sąlygos. Darbo dėl tėvynės, kaip maišto formos, išaukštinimas matomas ir V.Kudirkos eilėraštyje „Labora!“, kuriame raginama nešvaistyti įkvėpimo, skatinančio žmogų dirbti, o eilėraštyje „Gražu, gražiau, gražiausia“ gėrimasi lietuviais, kurie savo mintis ir kalbas įprasmina poelgiais. Taigi maištadariai yra reikalingi kaip autoritetai, kurie neleistų ramiai sėdėti, skatintų kovoti už savo tautą ar visuomenę. Tik jie sugeba suvienyti žmones bendram tikslui.

 

Ne tik kovai prieš despotizmą ir individų vienybei kelkti pasauliui reikalingi maištininkai, bet ir tam kad neleistų įsigalėti blogiui ir išlaikytų moralines vertybes. Dažniausiai žmonės susidūrę su piktybės apraiškom, stengiasi nekreipti į tai dėmesio tam, kad patys nenukentėtų. Jie nesupranta, kad tokiu savo abejingumu tik leidžia neteisybei nugalėti ir praranda moralę. Toks individų susitaikymas su įsikerojusiu blogiu aiškiai matomas nuo Lietuvos istorijos laikotarpio, kai šalis buvo okupuota. Dėl tuo metu egzistavusios griežtos cencūros rašytojai šią visuomenės problemą kūriniuos vaizduodavo pasitelkdami Ezopo kalbą. Žmonių susitaikymą su blogiu novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ atskleidžia J.Aputis. Visi vyresnės kartos kaimo gyventojai supranta, kad negailestingas senos kalės nužudymas yra amoralus poelgis: sakintojas bando pabėgti motociklu, jo žmona numeta rankas nuo veido, senis Vinculis slepiasi už užuolaidos. Visgi nei vienas iš jų neišdrįsta tam pasipriešinti. Modernioje visuomenėje trūksta maištininko, kuris sugebėtų sustabdyti vertybių naikinimą ir neteisybės plitimą. Dėl šios priežasties pasaulis tampa priešiškas ir baugus. Novelės pabaigoje autorius užduoda retorinį klausimą, nes nori sužinoti, kodėl neteisybę, blogio priespaudą žmonės priima kaip Dievo duotybę ir jai nesipriešina. Suprantama, kad šis klausimas skirtas okupuotos Lietuvos gyventojams, tarp kurių dauguma buvo prisitaikėliai, tačiau atsirado ir maištininkų. Vienas iš jų buvo jaunuolis R.Kalanta, kuris susidegino (1972-05-14) gyvas ir taip parodė, kad nesitaikys su blogio plitimu. Tik dėl pasaulyje egzistuojančių tokių maištadarių jo galutinai neužvaldo piktybė ir dar išlieka moralinės vertybės.

 

Taigi maištaujantys žmonės yra asmenybės, dėl kurių pasaulyje egzistuoja demokratinės laisvės, tautiškumas, moralė. Tiek literatūroje, tiek istorijoje jie yra svarbūs autoritetai, kovojantys ne tik už save, bet ir už visuomenės gerovę, savo poelgiais kuriantys geresnį pasaulį ir skatinantys jo tobulėjimą, ar ne taip šunaujos laikinasai vadove? Atsigręžk ir pažiūrėk į ką esi pavertęs Lietuvą, jos žmones.

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));